facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Taip atsakiau bičiuliui, kuris pasiskundė jau pasenęs. Gustavas Floberas, prancūzų rašytojas, „Madam Bovari“ autorius, dažnai draugams sakydavo: „Na, pakalbėkim apie tikrą gyvenimą.“ „Norint kalbėti apie mūsų tikrą šiandieninį gyvenimą, reikia kalbėti apie pensininkus“, – girdėjau vieno garbaus amžiaus žmogaus pamąstymą.

Kodėl mėgstu skraidyti „Lufhansa“ ir SAS oro linijomis? Todėl, kad keleivius aptarnauja ne jauniklės stiuardesės. O ar matėte šešiasdešimtmetį barmeną ar padavėją? Bet juk nuo seno žinoma, kad restoranuose, kur pagyvenusios padavėjos, maitinama geriau ir skaniau nei ten, kur padavėjos jaunutės – pastarųjų savininkai tikisi, kad tokių padavėjų kojos atpirks maisto kokybę.

Jauni tenesupyksta ant šio mano teksto, tarp jūsų – daug puikių specialistų, bet šįkart norėčiau gerą žodį tarti pagyvenusiems žmonėms, todėl taip ir rašau.

Šešiasdešimtmetis ieško darbo. Kreipėsi į vieną firmą. Pateikė visus dokumentus, kurie atrodė nepriekaištingai. Laukia atsakymo. Jo nėra. Vėl kreipiasi į firmą. Jam atsako, jog darbuotojas į šią vietą jau priimtas. „Bet juk atitikau visus kriterijus?“ – stebisi ieškantis darbo. Jam mandagiai kažką aiškina. Sako, būna, jog net atrėžia: „Pažiūrėk į savo gimimo metus“ ar netgi „Mes lavonų nepriimame“.

O štai perskaičiau žinutę apie pensininkę didžėję. Aišku, Vakarų pasaulyje.

65. Šis skaičius mūsų senjorams iki skausmo žinomas. Tai pensinis amžius Lietuvoje. Austrijoje, Lenkijoje vyrai pensijos sulaukia 65-erių, moterys – 60-ies, Portugalijoje ir daug kur kitur kaip ir pas mus – 65-erių. Šis pensinis amžius yra Europos šalių vidurkis. Tiesa, ne vienos ES šalies gyventojai į pensiją išeina vėliau, pavyzdžiui, Norvegijoje – 67 metų, tačiau vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Norvegijoje yra 77,8 metų, moterų – 82,5, Austrijoje atitinkamai 76,9 ir 82,6, o Lietuvoje vyrų – 65,3 metų, moterų – 77,2. Vadinasi, išėję į pensiją vyrai gyvens tik tris mėnesius? Norint pratęsti pensinį amžių, reikia dviejų paprastų dalykų: darbo ir sveikatos.

65 metų pensininku galėjai tapti ir 1883 m., kai Otas fon Bismarkas, pirmasis Vokietijos kancleris, pristatė pensijų sistemą, nors vidutinė gyvenimo trukmė tuomet siekė tik apie 40 metų net turtingesnėse šalyse. Skamba gal ir žiauriai, bet tada „laimingųjų“ pensininkų buvo tikrai nedaug.

Dabar visi kovoja už savo teises: daugiavaikės ir vienišos motinos, karo veteranai ir kiti apdovanotieji, žemę atsiimantieji ir jos neatiduodantieji, religinės bei tautinės mažumos, žalieji, žydrieji, raudonieji, nuteistieji ir reabilituotieji...

Tai nejaugi tos kovos nuošalyje gali likti pensininkai? Ką pirmadienį valgėte pusryčių? Jei neprisimenate, vadinasi, gyvenate dar ne blogiausiai. Skurdieji tai prisimena.

Dažnas vaizdelis. Prie staliuko sėdi vokiečių porelė – abu pražilę, jau pensininkai, tačiau jų akys linksmos lyg jaunuolių. Anksčiau jie, žinoma, dirbo, tačiau ir uždirbo, kad galėtų važinėti po užsienį. Jų tokia senatvė, apie kokią mūsų žmonės net nesvajoja. Nors skaičiau, kad ir Vokietijos valdžia ruošiasi žmones išleisti į pensiją, tik kai jie sulauks 69 metų. Nes Vokietijos visuomenė vis labiau sensta.

Gal jūs žinote lietuvių pensininkų porelę, išvykusią pasigrožėti Gaudi katedra Barselonoje, pailsėti Turkijos paplūdimiuose ar bent turistaujančią kur nors arčiau, pavyzdžiui, besižvalgančią Prahos senamiestyje?

Net Nidos ar Palangos kainos mūsų pensininkams neįveikiamos. Mūsų pensininkai – tai ne paminėti sėdintys bare jų kolegos vokiečiai ar, pavyzdžiui, amerikiečiai pensininkai, atostogas praleidžiantys keliaudami po Europą ar bent savo šalyje nuo Rytų iki Vakarų pakrantės.

O gal mūsų pensininkai bent turi savo klubų, kur renkasi pasikalbėti, ko nors išmokti, pavyzdžiui, skambinti pianinu ar naudotis kompiuteriu? Kai kurios kavinės, kartą per metus nemokamai vaišina pensininkus puodeliu kavos ar arbatos (turtingesnės prideda dar sausainį ar saldainį). Tas kartas per metus atrodo savotiškai, tad gal geriau jos to net nedarytų.
Pabuvoję netoli Krokuvos esančiuose Veličkų druskų kasyklose pastebi, jog bilietai patekti į kasyklas moksleiviams, studentams ir pensininkams yra pigesni. Lengvatos galioja ne tik Lenkijos, bet ir iš kitų šalių atvykusiems moksleiviams ir studentams, girdi, tai visų mūsų ateitis, o lengvatos pensininkams skirtos tik jų šalies gyventojams. Atvykę iš kitur turi mokėti visą bilieto kainą. Kodėl? Lenkai atsako, kad ne Lenkijos vyriausybė, o ta valstybė, iš kurios atvykę pensininkai, turėjo pasirūpinti savo šaliai dirbusių ir dabar į užtarnautą poilsį išėjusių žmonių gerove, kad šie galėtų pasiturinčiai ir oriai gyventi, neprašydami išmaldos keliauti.

Girdėjau klausiant, kodėl, priešingai nei Lietuvoje, bet kurioje Vakarų pasaulio įstaigoje aptarnaujantis personalas randa laiko maloniai pabendrauti su kiekvienu besikreipiančiu. Kodėl? Nes Lietuvoje kone vėliausiai panaikinta baudžiava (Skandinavijoje, pavyzdžiui, jos išvis nebuvo), o dar tas bolševizmo periodas.

Pensininkų gausėja ir Vakarų pasaulio šalyse, tačiau abejoti netenka, jog savo senjorais tos šalys vis tiek vienaip ar kitaip deramai pasirūpins.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Lietuvoje buvo tiek įvykių, kad, skaičiau, normalus žmogus tiek pasikeitimų neišgyventų ir mirtų. Mes gyvename. O tiek išgyvenę, sako, žmonės keliauja tiesiai į dangų.

„Eime, aš žinau trumpesnį kelią“, – tokiais Mozės žodžiais prasidėjo žydų tautos kelionė per dykumą. Darbas baigtas būna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nėra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.

Prisimenu savo senelę, sėdinčią prie lango ir pro jį žvelgiančią į gatvę. Tai dažnas nutolusių kelių dešimtmečių vaizdas. Tada dar nebuvo televizoriaus ir kompiuterio lango ir tas, dažniausiai baltai dažytas, su klibančia rankenėle, išsikišusiais grybo galvutėmis varžtais ir dviem susikertančiais medžio statmenimis it kryžiumi per vidurį, ekranas buvo reikalingas kontaktui su aplinka.

Pro langą regėdavai gatvę, kuria kartkartėmis prariedėdavo koks automobilis, regėdavai medžius ir paukščius juose, regėdavai žemę, grindinį, dulkėtą ar balutėmis nusagstytą, regėdavai mėlyną dangų ir baltus debesis. Regėdavai žmones. Net girdėdavai jų balsus, automobilių ūžesį, vaikų klegesį.

Kažkas Šiaulius pavadino pensininkų miestu. Girdi, įlipi į autobusą – vien pensininkai, užsuki į prekybos centrą – irgi, į banką – tas pat... Girdėjau nuomonę, kad pensininkai gadina gyvenimą, vaikšto surūgę ir viskuo nepatenkinti, vis taiko pamokyti, pagraudenti, paaiškinti, kaip reikia gyventi, reikalauja netriukšmauti jiems girdint, juos gerbti. Galėtų jie net leisti savo laikraštį, kurį pavadintų, pavyzdžiui, „Prie ruso buvo geriau“.

Didelio džiaugsmo pensininkai nekelia ir Vyriausybei. Reikia jais rūpintis, o jie, nekurdami jokio produkto, tik trukdo ekonomikos plėtrai. Vyriausybė mąsto, jog teisingiausia būtų pensininkais nesirūpinti.

Pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Girdėjau, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai. Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti.

Bet yra ir geroji pusė. Vieni ilgisi tylos, ramybės, vienatvės, o šiauliečiams to nereikia, viskas vietoje – ir tyla, ir ramybė, ir vienatvė. Jokio šurmulio, jokios žmonių minios. Šiauliečiai tokiu sustabdytu gyvenimu nėra patenkinti. Niekada nesidžiaugi tuo, ką turi. Tiesa, kai kurie teigia, kad Šiauliuose triukšmo per daug, ir skuba į užmiestį.

Šiandieniniai senjorai – tai visa sovietmečio karta. Mąstydamas apie šią kartą vis prisimenu rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavusi sovietinėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą karta, apmulkinta, prasigėrusi, davusi pradžią savižudžių bumui. Tačiau buvo daug ir tų, kurie stengėsi, kad jų karta visai neprasigertų, nes bent truputėlį, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo turi būti.

Jie gimė, kai dar buvo kalbama apie Staliną, o kai kurie dar Stalinui esant gyvam, ir augo brandaus socializmo epochoje. Kai kurie jų gimė Sibire. Girdėjau dar vieną irgi teisingą pastebėjimą, jog rusiška dvasia jų nesugadino, gyvenę sovietmečiu jie įgijo svarbų dalyką – ironiją.

Kaip ten bebūtų, apie šią kartą norisi sakyti, kad jie buvo romantiški ir švarūs. Drįso kalbėti apie laisvę, skaitė Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, Keruako „Kelyje“ ir kitas knygas, žiūrėjo „Palaimink žvėris ir vaikus“, „Smėlio karjerų generolus“ ir kitus filmus, klausėsi lyrinės „The Rolling Stones“ dainos „Ledi Džein“ ar maištingos „The Beatles“ „Tvistas ir šauksmas“.

Visad sutiksiu, jog jie Žalakevičiaus, Žebriūno, Miltinio ar Antanėlio kūryboje sugebėjo įžvelgti tai, ko šiandien niekas nemato. Jiems Šocikas, Tamulis ir Paulauskas reiškė daugiau nei dabartiniam jaunimui Alekna ar Jasikevičius. Sportininkai jiems buvo paprasti žmonės, kurie neretai, kaip ir jie, savo dienas baigė skurde.

Jie mokėjo džiaugtis mažais ir paprastais dalykais, kurių šiandien niekas nesuprastų ir nenorėtų suprasti, giliau mąstyti, nes, girdi, kam tai. Buvo tokia daina: „Pušies viršūnėj paukštukas nusišovė, nes jis žinojo viską ir viską jis suprato...“ Tuoj visi imdavo svarstyti: „Ką jis žinojo, ką jis suprato?“

Dabartiniai penkiasdešimtmečiai ir vyresni puikiai pamena tuos laikus, kai negalėdavo užmigti be knygos rankose, kai ją skaitydavo traukiniuose, autobuse ar net prie pietų stalo šakute smeigdavo cepeliną, o akys būdavo nukreiptos į šalia lėkštės atverstą knygą, žurnalą ar išskleistą laikraštį. Gydytojai mėgo aiškinti, kad tokie skaitymai kenkia akims, o aš tiems skaitytojams jausdavau pagarbą.

Knygų jaunimui tada mažai (labai mažai) buvo. Prisimenu Vytauto Bubnio apysaką „Arberonas“, pagal kurią Lietuvos kino studija susuko filmą „Mažoji išpažintis“ su Vytautu Kernagiu ir posakiu „Benai, plaukiam į Nidą!“.

Kaip ir retos, sunkiai anuomet į dienos šviesą prasibraunančios knygos, taip ir džiazas sovietmečiu atspindėjo laisvės ir saviraiškos poreikį. Tai buvo iššūkis penkmečiams įsibrovusiai sistemai su viena tiesa. Mes, anuometinė karta, galime pasakyti, jog mums išgyventi padėjo knygos ir džiazas, jog mes atėjome iš knygų ir džiazo.

Ką galima pasakyti apie džiazą Šiauliuose? Yra ką pasakyti. Kiek puikių muzikantų čia išaugo. Pirmuosius profesionalius Lietuvos Filharmonijos ansamblius sudarė veik vieni šiauliečiai.

Regis tos tradicijos ir mūsų dienas pasiekė. Pirmiausia tai mūsų mieste vykstantys bigbendų festivaliai. Mieste gyvena ir džiazo metraštininkas fotomenininkas Ričardas Dailidė, nuotraukose įamžinęs tiek daug ir įvairiais laikotarpiais mūsų džiazo atlikėjų. Ne viena džiazo vokalistė kilusi iš Šiaulių.

„Nebūk pernelyg jautrus“, – šiandien sakoma ano laikmečio jautriam žmogui. Ir anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

Karta, apie kurią kalbu, nestokojo optimizmo. Atrodo, dabar kiti laikai, džiaukis ir gyvenk, bet kaip tik optimizmo šiandien ir trūksta. Ir neaišku, ar dėl to kaltas per dažnas lietus, ar liūdnos mūsų liaudies pasakos. Bet lietaus būdavo ir anuomet, pasakų pabaigos irgi nepasikeitė.

Skaičiau, kad Lietuva pesimizmu lenkia daugelį Europos Sąjungos šalių. Ko gero, lengviausia lietuvių optimizmo stoką pateisinti geografine padėtimi ar suversti kaltę istorijai. Slogių praeities prisiminimų gausu ne tik Lietuvos, bet ir kitų pokomunistinių bei Vakarų Europos valstybių istorijoje, tačiau jie netrukdo žmonėms būti laimingiems.

Ką ten Danija ar Norvegija, laimingo gyvenimo paslapčių lietuviai galėtų paieškoti net atokioje Himalajų karalystėje – Butane, kur, irgi skaičiau, šalies valdžia, prieš imdamasi kokių nors priemonių, visada svarsto, ne tik kaip priimtas sprendimas paveiks bendrąjį nacionalinį produktą, bet ir kokią jis įtaką padarys „bendrajai nacionalinei laimei“. Remiantis tarptautiniu gyvenimo pasitenkinimo indeksu, kuris apima 178 valstybes, Butanas yra pirmajame dešimtuke.
Nors daug 6-ojo dešimtmečio kartos žmonių išeina, būčiau neteisus sakydamas, kad ši karta nieko nepaliks. Vėl prisimindamas Jurgį Kunčiną, norėčiau jo žodžiais tarti, jog tikrai būtų neteisinga nurašyti tą kartą. Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali, kaip ir ankstesnės lietuvių kartos. Įspaudusi ryškų pėdsaką laike. Daugiau tai padarė menininkai, o ne politikai.

Tiesa, senųjų politikų greitai visiškai neliks. Dar viena, na bent dvi Seimo kadencijos, ir ateis gimę jau Nepriklausomybės metais, nepažįstantys dviveidžio gyvenimo, jeigu iš dabar dar esančiųjų jo nepasimokys.
O baigti norisi labai paprastu sakiniu. Visi senstame, net ir tie, kurie dabar jauni.

Į viršų