facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sako, gebėjimas analizuoti rodo aukštą žmogaus protavimo lygį. Ar pastebėjote, kaip didingai atrodo finansų analitikai? Tai gal ir todėl, kad jie už savo analizes gauna pinigus. O ką už savo nesibaigiančias analizes gauname mes? Nieko. Nebent depresiją. Nes mes nenagrinėjame džiaugsmingų savo gyvenimo akimirkų, o tik įvairiausius nepasisekimus, graužatis ir visa, kas tik pasitaiko neigiamo mūsų gyvenime.

Ką tiria analitikai? Štai vieni išanalizavo, jog regionų skirtumai mažėja, bet tebėra dideli. Kiti braižo partijų ar atskirų politikų populiarumo kreives. Analizių laukai be galo platūs. Štai skaičiau, kad analitikai išnagrinėjo 850 publikacijas mūsų emigrantų gyvenimo temomis ir pasirodo, jog 70 proc. medžiagos skirta lietuviams, linkusiems emigracijoje nusikalsti., 6 proc. jų sėkmės istorijų aprašymams, likusieji straipsniai – neutralūs.

Šiuolaikiniame pasaulyje analitiku nori būti kiekvienas. Jei anksčiau žmogus pakliūdavo bėdon, puldavai jam padėti, dabar išsitrauki telefoną ir filmuoji.

Ilgai mąsčiau ir nusprendžiau, jog didžiausi analitikai – taksi vairuotojai. Kokių žmonių jie tik nepamato. Gali pasakoti, kuo miestas alsuoja rytą, vidurdienį, vakare, o kiek pastebėjimų iš naktinio gyvenimo. Pastebėjau, jog kuo senesnį automobilį toks vairuoja, tuo daugiau visko pastebi, kiaurai permato kitų nevalyvumą ir visas jų nuodėmes.

Pritariu, jog gyvenimo patirtis suteikia jiems teisę duoti keleiviams ir kai kuriuos pastebėjimus ar pamokymus. Štai kartą žiemos metu vienas pastebėjo, jog aš įlipau į jo automobilį nenusipurtęs nuo batų sniego. Pradžioje net kiek pyktelėjau, bet ir suvokiau, jog jis teisus ir jo pastaba vietoje. Nuo tada žiemos metu lipdamas į taksi, o ir į bet kurį kitą automobilį visad purtau nuo batų sniegą. Tiesa, su savo snieginais batais aną taksi vairuotoją taip sunervinau, kad jis visą kelią rūkė, tiesa, iškišęs ranką su cigarete per langą. Mano sniegini batai neleido jam duoti pastabos, o šiaip būčiau paprašęs nerūkyti.

Taigi analitinis kitų blogo elgesio pastebėjimas leidžia pastebėtojui pačiam blogai elgtis ir nesulaukti įspėjimo.

Kad taksistai pažįsta miestą ir jo žmones, liudija ir tai, kad į taksi įlipus prie namų jie net neklausę veža mane į „Laiptų“ galeriją, o įlipus prie galerijos veža namo.     

Po taksi vairuotojų kaip analitikai, manau, išsiskiria rašytojai. Štai imu į rankas visai naujutėlę, šiais metais išleistą Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą „Be penkių pasaulio pradžia. Tekstai malonumui sužadinti“. Marius Povilas Elijas Martynenko – aktorius, slemo poezijos propaguotojas, nuolat rašantis tinklaraščiui „Praeis“. 224 puslapių nesunkią, plonais viršeliais knygutę įveikiau vienu ypu. Užkabino.

Tai atviras autoriaus pokalbis su skaitytoju. Gyvenimo analizė. O pasakyti jis turi ką, nes universitete studijavo anglų ir italų kalbas, tačiau nerado ten vietos, gyveno su vienuoliais, dirbo vertėju, tekstų garsintoju, šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. O ir šiaip gyvenimas jį vėtė ir mėtė, nes net trylika kartų dėl sveikatos sutrikimų komos būsenos buvo atsidūręs reanimacijoje. Sužavėjo jo optimizmas ir humoro jausmas. Šią knygą norėčiau įvertinti trumpai – tai gyvenimo analizė ir mieliausia, jog šviesaus gyvenimo.

Vienas mano draugas išeidamas iš savo buto plastilinu užklijuoja priešais esančio buto durų akutę. Gaila, kad jis sutrukdo priešais jį gyvenančios kaimynės analitinius tyrinėjimus. O juk aukščiausia analizių viršūnė yra kitų gyvenimo analizavimas. Žmogus įvairus, tad čia reikalingos ilgos ir nuolatinės analizės. Tikri analitikai nesakys, jog visos jos tokios, ar visi jie tokie. Jie kruopščiai ir ilgai tyrinės.

Bent man lietuviai nėra labai įdomūs. Su jais viskas aišku. Nors tikrieji analitikai pasakys, jog lietuvio iki pabaigos niekad neišanalizuosi. Nesakysi, kad jie neteisūs. Bent aš išskirčiau lietuvių nepasitikėjimą. Štai moteris prie vieno balkono sušunka: „Jonai, Jonai!“ Balkone pasirodo žmogelis su trumpikėmis. „Jonai, ar tu namie?“ – tuomet klausia moteriškė.

Tyrinėdami kitus žmones, o ypač lietuvius, analitikai dažnai klysta. Kad ir dėl minėto lietuvių nepatiklumo. Bet juk kaip jie tiki horoskopais, pranašystėmis, laimėjimais loterijose, įvairaus plauko sukčiais (ypač telefoniniais). Antai vienas tvirtina netiki horoskopais, nes jis gimęs po Avino ženklu, o šio ženklo žmonės horoskopais netiki.

Lietuviai labai mėgsta posakį: „Reikia būti savimi.“ Bet jei būtume savimi, kokie mes tada būtume. Taip ir negali savimi būti.
„Kodėl taip gerai atrodau? Svarbu ant širdies akmenų nenešioti“, – sako 10 vaikų užauginusi, 21 anūku besidžiaugianti, 92-uosius einanti Ona Janulevičienė, šiais metais Motinos dienos išvakarėse iš Prezidentės rankų apdovanota medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

Analitikai sako, jog viena iš blogiausių lietuvių savybių – jie linkę meluoti. Bet kaip atsakyti į klausimą „Kaip sekasi?“ Klausiantysis, kaip ir kiekvienas lietuvis, be abejo, turi problemų, todėl atsakymas „Puikiai!“ nelabai tiktų. Greičiausiai puikiai ir nesiseka, nes taip retai būna, o jeigu ir sekasi, nesugadinkite klausiančiojo nuotaikos, atsakykite, kad problemų turite. Stenkitės atsakyti kuo trumpiau. Pašnekovas jums bus dėkingas. Jam užtenka žinoti, kad jūs turite problemų, o smulkmenos nelabai ir domina.

Bevartydamas analizių puslapius užtikau, kad vidutiniškai žmogus sumeluoja keturis kartus per dieną. „Ar aš stora?“ – čia jau tiesos sakymas būtų nedovanotina kiaulystė. Neatsakyti nieko – irgi nepadoru. Prisiminkite kokią nors sustambėjusią aktorę ar estrados žvaigždę ir pasakykite, kad pagal ją jūsų pašnekovė tiesiog šapelis. „Mylimo kūno turi būti daug“ ar panašūs posakiai yra pasenę, bet blogiausiu atveju ir jie tinka.

Jei pašnekovo norite atsikratyti, pradėkite pasakoti, pavyzdžiui, kokias knygas pastaruoju metu skaitote. Nors nuo nemalonių ir nepatogių klausimų gyvenime niekur nepabėgsite. Jie visada jus suras. Neverta gadinti nuotaikos, verčiau išsiugdykite imunitetą. Būkite paruošę keletą standartinių, paprastų ir mandagių atsakymų. Sako, kad galima išbristi iš bet kokios padėties, tereikia tik apsukrumo ir šiek tiek melo. Net pagautas su meiluže vyras dar gali žmonai teisintis: „Kuo tu labiau tiki: savo akimis ar mano žodžiu?“

Yra žmonių, kurie patys nori, kad jiems būtų pameluota. Štai moterys nori išgirsti nuomonę apie save. Kokia tai turi būti nuomonė, visiems yra aišku. Net jeigu moteris ir patinka sau, vis tiek nesijaučia tvirtai, kol jos išvaizdos kas nors (pageidautina – vyras) nepagiria. Suprantama, neteigiu, kad visuomet tai melas. Gražių moterų daug, bet dažnai girdami net gražią moterį ją dar daugiau pagražiname. Moters ausiai mieli komplimentai. Kas to nežino!

O štai moterys mažiau linkusios vyrus girti. Šiaip jau čiauškutės ir melagės, vyrams jos nesuteikia jokių šansų ir vertina juos kritiškai. Kai moteriai įdomi vyriškio draugija, ji stengiasi išlaikyti dėmesį ir atidžiai jo klausosi.

Bet jeigu ji žvalgosi į šalis, persimesdama keliais žodžiais su aplinkiniais, žodžiu, savo pašnekovo nesiklauso, vadinasi, jis į šią moterį jau neturi jokių šansų. Net ir nekalbiausia moteris mėgsta pašnekėti, tad jeigu jos reakcija į jūsų žodžius apsiriboja atsakymais „taip“ arba „ne“, ji nepateikia atsakomųjų klausimų ir nenoriai atsakinėja į jūsiškius, vadinasi, jai neįdomu.

Atkreipti dėmesį reikėtų ir į gestų kalbą. Kai jūsų pašnekovė sukryžiuoja rankas ir kojas, atsitraukia nuo jūsų ir „nežaidžia“ plaukais, vadinasi, jai su jumis nuobodu. Jeigu ji pradėjo nervingai barbenti pirštais į stalą arba belsti koja, vadinasi, jūs jai įkyrėjote. Tada geriau palikti ją ramybėje, nes nežinia, kuo jums tai gali baigtis.

Jeigu ji sako, kad jos laukia arba kad jai reikia eiti, jeigu pokalbyje mini kitus vyrus, pabrėžia, kad yra labai užimta, kad neieško „draugo“, padėtis juo labiau aiški. Jeigu restorane ji nenori, kad jai ką nors užsakinėtumėte, dar nėra visiškai blogai, tačiau jeigu po savo atsisakymo užsisako ko nors pati, – aiškiau ir būti negali, kad šalia jos jums vietos nėra. Nenusiminti galima tada tik dėl vieno – sutaupėte pinigų.

Vyrai ir moterys meluoja skirtingai. Štai, pavyzdžiui, prašote vyro telefono numerio. Nenorėdamas jo duoti vyras aiškina, jog jo mobiliajam kažkas atsitikę, jog numeris šiomis dienomis turi keistis. Moteris dažnai duoda neteisingą telefono numerį.

Kad moteris negraži, vyras jai nepasakys, o tiesiog dings nuo jos, moteris, atvirkščiai, gali tarstelti, jog jai nepatinka žemi vyrai, vyrai didelėmis ausimis, želdinantys barzdą ir t. t. Komentaras neturi reikšmės, tačiau jis skirtas tam tikriems jūsų bruožams. Net jeigu atsitiktinai moteris nemėgstamam vyrui ir pasakytų komplimentą, iškart bandytų jį neutralizuoti neigiamu bruožu.

Dar viena iš populiariausių šiandien analizuojamų temų – emigracija. „Išvykti ar pasilikti?“ – toks klausimas, tarsi Hamleto „Būti ar nebūti?“, kamuoja ne vieną tautietį. Ar ieškoma naujos Tėvynės, ar emigruojama į naują darbą? Tai, mano galva, – skirtingi dalykai. Suprantama, kad tie, kurie parduoda savo darbą, turi teisę ieškoti maksimalios kainos už jį siūlančiųjų.

„Kodėl tu dar čia?“ – ne vienas girdėjome tokį klausimą. Manau, kad emigruoja ne bedarbiai, o aktyvūs žmonės, drąsieji. Silpnieji lieka. Kažkas yra teisingai pasakęs: „Emigracija – tai ne kitokia rūšis, tai – situacija.“

Lietuviams labiau nei bet kuriai kitai tautai yra „ne lygis“ būti vargšais. Pažvelkime į prieškarines ekonominių rodiklių lenteles. Lietuviai pirmaujančiųjų gretose, šalia Olandijos. Suomiai uodegoje. O šiandien? 50 okupacijos metų viską sunaikino, bet noro ir įpročių visiškai nespėjo sumindyti.

Profesorius Kazimieras Pakštas prieškaryje buvo iškėlęs idėją, kad lietuviams reikia keltis gyventi į Afriką ar Pietų Ameriką. Šiandien visi profesoriaus mintis prisiminė, net pjeses apie tai stato (M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“). O gal tikrai būtų buvę geriau? Jokio karo, jokios okupacijos. Bet yra, kaip yra.

Kiek mūsų, išvykusių? Nustebau sužinojęs, kad emigruoja daugiau moterų nei vyrų (jei vyrų 9 000, tai moterų – 10 000). Dažniausias emigruojančių amžius – 18–29 metų. Ir tai didžiausi rodikliai tarp visų Europos Sąjungos valstybių. Lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų Bendrijos tautų. Tikslių skaičių, sako, nežino niekas, bet, atrodo, reikia sutikti su tvirtinančiais, jog milijonas jau emigravo.

Paklausiau keleto lietuvių, gyvenančių Londone, kokia jų svajonė. „Turėti Londone namą“, – atsakė visi. O galvojau, jog atsakys, kad toji svajonė – grįžti į Tėvynę. Apie kelią atgal jie teatsako, jog tokio kelio nėra, yra tik nepriteklius ir tušti valdžios pažadai, daugiau nieko.

Bent man smalsu stebėti užsieniečius. Lygini juos su lietuviais, atrandi savybių, iš kurių verta pasimokyti. Vedu ekskursijas, dažniausiai po Lenkiją, bet kai pats jas vedi, nėra laiko stebėti kitus. O štai neseniai kaip turistas lankiausi Helsinkyje. Lėti suomiai pasirodė turintys labai daug gerų savybių.

Kapinėse nemačiau išsiskiriančių antkapių, o ir gyvenime jie visi lygūs, nesistengiantys pranokti vieni kitus. Nemačiau supykusio suomio. Net jei imi ant jų šaukti ant dėl jų nerangumo, jie susigėsta, nuleidžia galva ir, atrodo, liūdi, kad tave supykdė. Tiesa, šaukti ant jų nereikėtų, nes jie tada visiškai pasimeta ir reikalai visai nebejuda.

Iš knygų lentynos traukiu dar vieną knygą, tai „Gyvulių ūkio“ ir „1984-ųjų“ autoriaus Džordžo Orvelo romaną „Dienos Paryžiuje ir Londone“. Knyga – lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie dienas Paryžiuje, antrojoje – apie dienas Londone. Kaip vargšui išgyventi viename ar kitame mieste? Sako, visiems labiau patiko išgyvenimo eksperimentas Paryžiuje. Čia keistesni žmonės ir tirštesni, įspūdingesni vaizdai. Paryžius yra Paryžius. Amžinasis valkatų, klajūnų, nelaimėlių, nepripažintų menininkų miestas. Anglų skurdžiai kažkokie netikri, bent jau neatrodantys didžiai nelaimingi.
Kartais patys žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą. Ypač patiko štai tokia knygos mintis: „Šelpiamasis beveik visada nekenčia savo geradario – tai nekintama žmogiškosios prigimties ypatybė.“ Nuo seno žinoma, kad neapykanta turtingiems yra daug stipresnis jausmas nei atjauta vargšams, nes kvietimą atimti iš turtingų stebime gerokai dažniau nei savo turto išdalijimą neturintiesiems.

Grįžtant prie kelionės į Helsinkį, tai ypač patiko analizuoti gyvenimą kelte: dideliame pramogų mieste, sujungusiame žmones vienai dienai. Štai kostiumuotas vyrukas, geriantis baruose ir traukiantis ne vienos moters žvilgsnį. Girdėjau jį prisistatant verslininku. O rytą nustebau pamatęs vilkintį treningais, besileidžiantį į laivo rūsį. Pagalvojau, jog kiekvienas žmogus nori būti geresnis nei yra: turėti prestižiškesnį darbą, daugiau pinigų. Net pagailo šio vilkiko vairuotojo.

Pagalvojau, jog gal dabar jis mąsto, kad leidžiasi į savo ofisą. Bet ką aš čia? Kodėl būti vilkiko vairuotoju yra blogai? Kiek šalių pamatai, net kalbų pramoksti ir atlygis už darbą daugiau mažiau turėtų tenkinti.

Iš Suomijos grįžti lydimas kitų nuotaikų, nei, pavyzdžiui, iš Lvovo, kur irgi vedu ekskursijas. Ukrainoje viskas pigu, tad tave ima žeisti, kai vėl išvysti lietuviškas kainas. O Suomijoje koka kolos 0,5 buteliukas kainuoja 2,60 euro, paprasto vandens toks pat buteliukas – 2 eurus. Po tokios kelionės pajunti, jog gerai ir Lietuvoje.

Į viršų