facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ar gali kas paneigti? Tai – optimistų mėnuo. Optimistai turi daugiau draugų ir veiklos, nes besijuokiantis žmogus erzina mažiau nei amžinai burbantis, optimistai yra atsparesni ligoms ir ilgiau gyvena. Bet svarbiausia – jie nesigadina nervų, nes nesunkiai galima spėti – šiandien blogai, galbūt, pusei pasaulio žmonių. Tiesa, optimistų prasta atmintis. Tai todėl, kad ką sužinome linksmomis akimirkomis, greitai išgaruoja iš galvos, o įvykiai liūdnomis valandomis ilgai įsimena. Be to, optimistai daug mažiau brangina santykius manydami, kad viskas tik į gera, net išsiskyrimai.

Gegužė – optimistų mėnuo ir todėl, kad jis palydi mus į vasarą. Nors kalendoriai skelbia, kad vasara prasideda birželį, mus aptarnaujančios poilsio organizavimo įstaigos įsitikinusios, kad gegužė yra vasaros pradžia. Nuo gegužės 1-osios už viską tenka mokėti jau vasaros kainomis. Net ir Palanga bei kiti kurortiniai miestai vasaros atidarymo šventes rengia gegužę. Pamenu, mano jaunystės metais, tai yra, giliu sovietmečiu, kurortai savo sezonus pradėdavo pirmą birželio savaitgalį, nes kaip kitaip – tuomet viskas vyko pagal planą ir niekas net negalvojo elgtis kitaip, nei parašyta kalendoriuose. O kalendoriai tada buvo tarsi partijos programa – nieko neatimsi ir nepridėsi. Numatyta data, kada prasideda vasara, ir taškas.

Vis galvojau, ką reiškia žodis „vasara“. Atrodė, jog kažką saulėto, šilto, netgi karšto. Pasirodo, lietuviškas žodis „vasara“ yra indoeuropiečių kalbos kilmės, reiškiantis ankstyvą metą (sanskrito k. „vasar“ – anksti).

Kokia bus ši vasara? Skaičiau, kad klimatologai turi ir gerų, ir blogų žinių – orai bus permainingi, ši vasara siūbuos, mėtys kaip amerikietiški kalneliai. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai – tokia šių metų vasara. Bus sausros, bet bus ir lietingų dienų. Bus didelių karščių. Kaip ten bebūtų, orai juk labiausiai priklauso nuo to, ar jūs esate optimistai, ar pesimistai.

Netikiu aš jokiais ateities pranašautojais ir, jei kuo tikiu, tai tik senolių išmintimi. Senolių išmintis paprasta ir aiški: po šiltos žiemos – prasta vasara. Jei Trys Karaliai su pusnimis – aruodai bus pilni. Jei rugys pradeda žydėti iš vidurio – vasara bus lietinga, jei iš apačios – ruduo bus lietingas. Prieš lietų: rasoja lašiniai; patamsėja upės vanduo; žiogai vakarais negriežia; oras padūmavęs; žuvys nardo, musės piktos, krosnis nebetraukia; akmuo rasoja; druska drėksta, bet žolė rytą sausa. O štai uodų spiečiai žada gerą orą. Ir jei gegužė bei birželio pradžia šalta, vasara bus karšta.

Vasara – atostogų metas. Bet šiandien daug yra ir tokių, kuriems atostogauti reikia prisiversti. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, kad į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, medituoja būdamas vienas. Kažkuris iš teologų yra pasakęs: „Jis gyvenimą ne vartoja, o tiesiog gyvena.“

Gegužę būtina kalbėti apie moteris. Tiesa, tai reikia daryti ir kitais metų laikais, bet pavasarį ir vasarą ypač. Koks vyras, nepastebintis moterų grožio?! Geriau netekti proto dėl moters, nei būti kvailiu iš prigimties. „Ko nori moteris, to nori Dievas“, – sakė „Dama su kamelijomis“ autorius Aleksandras Diuma.

Vasarą mėgstame nuvykti į Klaipėdos delfinariumą. Tenykščiai darbuotojai pasakoja, jog jei prie baseino krašto prieina moteris, delfinai patinai tuoj priplaukia, iškiša iš vandens galvas ir, atrodo, bando tas moteris prašnekinti. Sako, ypač mėgsta ilgakojes blondines, net seilė teka. Delfinės patelės priplaukia prie vaikų, vyrai didesnio įspūdžio joms nedaro.
Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą.

Pamiršę speiguotą vasarį, galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: viena – dabartiniame Aleksote, anuomečiame Svibirgale pagal tekėjusį Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.

Ar šventėme šią dieną? Ne. O be reikalo.

Kiek moterų vardadienių šį mėnesį! Gegužės 1 d. – Gražina, Vidmantė, 2 d. – Meilė, 4 d. – Monika, Vitalija, 5 d. – Irena (tiesa, per metus Irenos vardadienių labai daug), 6 d. – Judita, 7 d. – Danutė (šis vardas minimas dar ir 25 d.), 8 d. – Stanislava (bandyta šio vardo šventę kelti į kitą mėnesį, bet visi švenčia tradiciškai), 9 d. – Austėja, Edita, 14 d. – Gintarė, 17 d. – Gailė. Šios dienos jau praėjusios. Bet dar progų pasveikinimams liko. Gegužės 22 d. ypač šventiška – Aldona, Elena, Rita, 24 d. – Joana (ji ir 30 d.), 28 d. – Rima, 31 d. – Angelė. Paminėti čia tik patys populiariausi vardai, o kiek dar kitų. Taigi gegužę nėra dienos, kad nereikėtų sveikinti kokios nors moters. Be to, manau, nepamiršome šio mėnesio pirmą sekmadienį sveikinti mamų.

Na, o jei ką pamiršome? Karaliai leisdavo juos gimtadienio proga sveikinti aštuonias dienas (iš čia žodis – oktava) ar net ilgiau (net visą mėnesį). Pasiteisinkime tuo karalių leidimu ir pasveikinkime moteris it karalienes.

„Vyras vėl išvažiuoja į kalnus. Ir taip kasmet. Jis tiesiog kraustosi iš proto dėl ekstremalaus turizmo. O aš lieku laukti. Šeimyninio gyvenimo pradžioje į tai žiūrėjau gana ramiai, keletą kartų net pati su juo patraukiau į kelionę. Tačiau, laikui bėgant, maršrutai buvo vis sudėtingesni, keliauti drauge jau nebegalėjau, o laukti būdavo vis sunkiau. Tada ir nusprendžiau paskelbti karą vyro hobiui. Maniau, kad man netgi tai pavyko, tačiau kai galutinė pergalė atrodė ranka pasiekiama, supratau, kad esame ties skyrybų riba... O šito aš nenorėjau ir nebuvau tam pasirengusi. Aš myliu savo vyrą, mums gera drauge“, – pasakojo moteris vienoje televizijos gyvenimo būdo laidoje.

Aktoriaus Melo Gibsono herojus kino filme „Ko nori moterys?“ tvirtino, jog žino, ko tos moterys nori. Jis žinojo, bet ne viską. Džeko Nikolsono herojus vėliau susuktame filme „Mylėti(s) smagu“ vėl kartojo, kad viską žino apie moteris. Tiesa, kad jis ypač daug žinojo, bet irgi ne viską.

Nuo Odisėjo laikų, atrodo, vyrai taip ir taikosi „išplaukti“ toliau nuo žmonos ir vaikų tik jiems vieniems suprantamais ir įdomiais reikalais.

O ką daryti krante likusioms moterims? Vienos vyras kiekvieną savaitgalį su meškere ežero pakrantėj sėdi, antros – ištisas valandas gali krapštytis prie automobilio, trečios – neatitraukia akių nuo kompiuterio. Nes dauguma vyrų, jei jau pradeda kuo nors rimtai domėtis, praranda bet kokį saiką. Egzistuoja tokia nuomonė, kad Dievas sukūrė vyrus kaip tam tikrą bandomąją medžiagą. Jie skirti naujoms veiklos rūšims ir elgesio būdams išbandyti. Net ir tada, kai gyvenimas teka įprasta vaga, vyrai siekia eksperimentuoti. O moterims šiame pasaulyje skirta saugoti geriausias ir laiko patikrintas veiklos rūšis. Todėl liūdėti nevertėtų. Likimas yra dosnus, tik tam reikia kantrybės.

Nesuvokiu, kas tie horoskopai. Tik spėju: gal klastos ir išminties lydinys. Kas jie bebūtų, dangaus ženklai sako, kad moterų valdžia augs ir vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Tikra valdžia nesikiša į smulkmenas, sprendžia lėtai, veikia ilgai.

Kažkokioje televizijos gyvenimo būdo laidoje ir girdėjau, kad moterį valdo dešinysis smegenų pusrutulis, o vyrus – kairysis. Vyro prigimtis kairuoliška, jo tikėjimas visuomene – komunistiškas. Ne moteris, o vyras puolė užvaldyti visą pasaulį. Bet moteris be vargo susprogdino vyrišką valdžią. Kas nežino, kam Antonijus užkariavo Egiptą. Vienai nakčiai. Kad Kleopatrą pažintų ir žūtų. Nesiseka vyrams be moterų. Ir kuo toliau, tuo labiau nesiseks. O ar moterys gali be vyrų? Irgi ne. Draugės kavinėse aptaria, kad visi vyrai kiaulės, o grįžusios namo siunčia jiems SMS.

Visi žinome garsiuosius dailininkų klasikų paveikslus: „Moteris (Madona) su kūdikiu“ (dažniausia tema), „Moteris su šermuonėliu“, „Moteris su verpste“ ir t. t. Šiandien TV ekrane gali pamatyti moterį su šuniu, moterį šalia automobilio, regėjau moterį net su smaugliu.

Moteris dažnai prisiima nemoteriškus vaidmenis. Tiesa, ši mintis – chrestomatinė. Kai moteris prasibraudavo į istoriją, ji „užgrobdavo“ vyrišką vaidmenį. Egipto Kleopatra, Kijevo kunigaikštienė Ona, Anglijos Elžbieta, Lenkijos ir Lietuvos karalienė Bona, Ispanijos Izabelė, Škotijos Marija Stiuart ir t. t. Sąrašą būtų galima tęsti. Švelnios būtybės gali tapti geležinės. Būta garsių moterų terorisčių (V. Zasulič, S. Perovskaja), garsių moterų šnipių (Mata Hari), net šiaip garsių nusikaltėlių (Boni Parker), būta net moterų karvedžių (E. Pliaterytė, Žana d’Ark). Meno ir mokslo pasaulyje – tas pats. Yra pašėlusių moterų.

Ar ne teisus buvo Napoleonas XVIII dar XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį? Anot jo, kiekvienas turi savas savybes bei pareigas. Moters savybės – grožis, malonumas, menas patikti. Jos pareigos – atsidavimas, ištikimybė. Aišku, viskas susimaišo, jeigu šalia moterų šiandien dažniausiai būna Chaimė Garsija, o tikrasis vyras, moterys guodžiasi, net iš rūsio nepajėgia nurodyto dydžio agurkų stiklainio ar reikiamo bulvių kiekio atnešti.

„Neleiskite moterims verkti!“ – kažkoks poetas kreipėsi į visus vyrus. Moterys visad kažkuo žavios. Vienos patinka, kad ateina, kitos – kad išeina. Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“. O muilo operų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ įtaigi tik serialuose.

Psichologai teigia, jog sulaukus 35-erių metų tampama susiformavusio charakterio asmenybe, turinčia nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų kaip iš plastilino nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – tokie, kokie esate. Ir norite, kad tokius jus pamiltų kitas žmogus?

Viena moteris paatviravo, apie ką ji kalbėjusi su viengungiu. Ogi apie meilę. Ji jam pasakojusi, koks tai didelis, tyras jausmas.

– Ir kaip į tavo pasakojimą reagavo tas viengugis? – pasiteiravau.
– Besiklausydamas užmigo, – pasidalijo nusivylimu ji.  

Neįspėjama moteriškumo paslaptis. Iš knygų lentynos traukiu Karen Jay Fowler romaną „Džeinės Ostin knygų klubas“. Jame, nesunku suprasti iš pavadinimo, pasakojama apie vieno knygų klubo veiklą: keli žmonės susitarę perskaito tos pačios autorės romanus ir vėliau susitikinėja, norėdami juos aptarti. Įdomu, kad tuose aptarimuose visi kalba ne tiek apie perskaitytas knygas, kiek pasakoja savo gyvenimo istorijas.

Susieiti pasikalbėti apie perskaitytą knygą dvelkia oria, beveik pamiršta pagarba pašnekesiui, diskusijai. O kad žmonės kalba ir apie save, ką darysi, taip jau būna. Dar pastebi, jog žmonės skaitė tą patį, bet pamatė viską skirtingai. Knygų klubo nariai pripažįsta ir didžiuojasi, kad knyga jiems jau yra tapusi gyvenimo dalimi. Vieni apie tai, ką perskaitę, kalba svariai ir logiškai, kiti – emocionaliai, vieni – gindami autorių ir jo kūrinį, kiti – kritikuodami.

Karen Jay Fowler romaną pasirinkau neatsitiktinai. Moteris rašo apie knygas, apie knygų klubą, o nukrypsta į sudėtingiausius pasvarstymus apie gyvenimą.

Moterų romanai visai kitokie: išjausti, netikėti. Moteris suvokia pasaulį tik moteriškai, todėl moteriškieji tekstai nuo vyrų rašomų tekstų skiriasi jausmingu santykiu su pasauliu. Neįspėjama moteriškumo paslaptis! F. Fellini apie moterį yra sakęs: „Tu esi motina, sesuo, meilužė, draugas, angelas, velnias, žemė, namai.“ Moterys praskleidžia uždangą į vilties anatomijos suvokimą. Literatūros kritikai vienbalsiai pripažįsta, kad moteriškumo fenomenas, atskleidžiamas kūriniuose, slypi pačioje moterų prigimtyje. Moteris negali pabėgti nuo savo prigimties, kuri pirmiausia atsiskleidžia kaip mylinti ir kupina optimizmo.

Optimizmas gretinamas su žodžiais „laimingas, linksmas, žydintis, klestintis, kupinas vilties, manantis, kad gyvenimas gerėja ir toliau gerės“. Su pesimizmu gretinami žodžiai „nusiminęs, nusivylęs, liūdnas“.

Nebūkime tokiais! Tuoj vasara, Talkšos ežeran jau išplaukė laivas „Bitinėlis“ (na, ne didžiulis, bet vis tiek) ir su šiauliečiais bei miesto svečiais suka jame ratus, Viliui Puronui pasakojant miesto istoriją. Ar matėte koks gražus miestas žvelgiant į jį nuo ežero?  

Įžengiant į vasarą lanko mielesni sapnai nei kitais metų laikais. Tad štai sapnuoju, jog poilsiauju tolimoje tylioje saloje. Aplink ramuma, smėlis, jūra. Kaip gera būti vienam. Snūduriuoju. Bet prie kranto priplaukia laivelis ir jį atirklavęs žadina:

– Šaltas alus, karšti čeburekai, kepta duona!..

Į viršų