Po užsisėdėjimo žiemą pavasarį stengiamės kažkur išvykti, bet jei lieki namie, norisi, kad vakaras po darbų būtų malonus. Aš tokiais vakarais atsiverčiu TV programas ir ieškau kokio kino filmo ar traukiu iš lentynos knygą. Tikrieji kino filmų gurmanai sako nelabai mėgstantys žiūrėti kino filmus televizorių ekrane. Vis dėlto ypač turintiems kabelinę ar palydovinę televiziją reikėtų pripažinti, jog kiekvieną vakarą kokiu nors televizijos kanalu galima pažiūrėti bent vieną dėmesio vertą kino filmą.

Girdėjau šnekant, kad gyvenime yra tūkstantis ir vienas malonumas. Kuris tas vienintelis išskirtinis? Vieni sako, jog tai malonumas mylėti. Nesinorėtų sutikti. Manyčiau, kad apie meilę turėtų būti kalbama viename iš pirmųjų malonumų punktų. Nežinau, ar tai tiesa, nes kiekvienas posakis, kiekviena sentencija gali būti lygiai tiek pat teisinga, kiek ir neteisinga.

Nenorėdamas nuneigti meilės, drįsčiau teigti, kad tas vienas išskirtinis malonumas – malonumas ką nors sužinoti. Kitaip tariant, smalsumo malonumas. Tą mūsų smalsumą, be abejo, patenkina spausdintas žodis, televizorius, internetas. Gyvenimas vienatvėje ir tyloje prie upės, ežero, pamiškėje dažnai atrodo įmanoma egzotika, bet neįmanoma realybė: duoną žmogus dažniausiai pelnosi triukšmingoje aplinkoje. Viską užgožia nuotykinės, detektyvinės, erotinės literatūros serijos, popsiniai diskai, TV realybės šou, buki internetiniai komentarai. Neskubėkime guostis, kad nuo viso to srauto mes atskirti. Mes neatskirti nuo savojo laiko, nuo XXI a. pradžios triukšmo bei sumaišties.

Taip jau yra, kad geros knygos ar geri kino filmai pasirodo be didesnio triukšmo, priešingai nei kokie skandalingi romanai ir veiksmo kino juostos. Perkamiausių knygų ar populiariausių kino filmų dešimtukuose tų kūrinių nedažnai užtiksi ir net girdėjau mintį, kad tokios knygos ar kino filmai skirti vien snobams. Oi, kokia tai netiesa.

Geros knygos ir geri kino filmai skirti visiems. Tiesa, aktorius Rolandas Kazlas yra pastebėjęs: „Nemėgstu klausimo „Ką čia skaitai?“ Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“

Tą patį galima pasakyti ir apie kino filmus. Sako, yra filmų, kurie skirti tik elitui ar snobams. Patarčiau niekam šių etikečių nesibaiminti, tuos filmus žiūrėti. Jei nepatiks, vis tiek stengtis žiūrėti iki pabaigos, pratintis. Juk ir prie simfoninės muzikos galima priprasti tik iki galo kūrinį išklausius. Bijau, kad formuojasi neteisinga nuomonė, jog gerą kiną žiūri tik elitas. Bet tai netiesa, nes kai pasišneki su mūsų elito atstovais, suvoki, kad jie nežiūri nieko.

Šiuo metu galime peržiūrėti visą archyvą apie agentą Bondą. Šauni pramoga. Pradėta pirmuoju, 1962 metais sukurtu „Daktaras Ne“ su Šonu Koneriu ir Uršula Andress. Filmų apie agentą 007 kūrėjai jau tuomet suprato, kas yra blondinės. Be abejo, ne tik garsūs tapdavo Bondą suvaidinę aktoriai, bet ir jo partneres vaidinusios šviesiaplaukės. Išimtis gal tik antrajame ciklo filme „Iš Rusijos su meile“ KGB agentę vaidinusi italė Daniela Bianchi, kine karjeros taip ir nepadariusi. Nors gražuolė. Džiaugiuosi ir galėdamas peržiūrėti visus kino filmus su Klintu Istvudu. Ypač laukiu „Purvinojo Hario“.

Randi ir nematytų bei neskaitytų. Labai apsidžiaugiau, kad galėjau pažiūrėti 2004 m. juostą pagal mano mėgiamo rašytojo ir dramaturgo Torntono Vailderio 1927 m. kūrinį „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“, pastatytą bendromis Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Ispanijos pajėgomis, pasitelkiant airių režisierę Mari Makguckian ir aktorius Džeraldiną Čaplin bei Robertą de Nirą. T. Vailderį žinome iš režisieriaus Gedimino Padegimo Kauno dramos teatre režisuotų jo kūrinių „Mūsų miestelis“, „Ilga Kalėdų vakarienė“, „Per plauką nuo žūties“. Lyrinio realizmo kūrinys, rašytojui atnešęs Pulitzerio premiją, „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“ nukelia mus į XVIII a. Peru ir pasakoja apie penkių žmonių žūtį ant tilto, jungiančio dvi uolas, o gal – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį. Apmaudu, kai pernelyg daug iš kino filmo tikiesi... Rašytinis kūrinys visa galva aukščiau už kino kūrinį.

Dar vienas senas, bet mielas kino kūrinys – JAV ir Airijos bendros gamybos kino filmas „Andželos pelenai“ pagal to paties pavadinimo JAV gyvenančio airių rašytojo Franko Makurto romaną. Turiu prisipažinti, kad ir apie patį rašytoją sužinojau tik tada, kai jis apsilankė Vilniaus knygų mugėje. Frankas Makurtas visą gyvenimą dirbo mokytoju įvairiose Niujorko mokyklose ir koledžuose, 1976 metais jam buvo suteiktas metų mokytojo vardas. Dvylika tūkstančių berniukų ir mergaičių F. Makurtas išleido į gyvenimą, vedė per trisdešimt tris tūkstančius pamokų. Įžūlūs, abejingi mokiniai ir prislėgti mokytojai, alkoholis ir Niujorko airių kompanija. Gaila, bet ir šis filmas knygos lygio nepasiekia. Tai ne „Sofi pasirinkimas“ ar „Skrydis virš gegutės lizdo“ (šlovė neseniai mus palikusiam Milošui Formanui!), kai ir romanai puikūs, ir kino filmai pagal juos pavykę. Kalbėdamas prie F. Makurtą, išskirčiau jo prisimintus F. Skoto Ficdžeraldo žodžius, kad žmonių gyvenimuose nebūna antrojo veiksmo. F. Makurto herojai stengiasi, kad jis būtų.

Ieškok grožio paprastume. Net nežinau, kas tai pasakė. Regis, kažkuris senovės išminčius. Mintys apie grožį paprastume kyla ir žiūrint režisierės Sofijos Kopola (F. Kopola dukters) filmą „Pasiklydę vertime“. Dabartinio kino repertuaro kontekste ši juosta – savotiškas unikumas. Tai filmas apie žmogiškų jausmų ilgesį. Kino kritikai rašydami apie šį kino kūrinį, pastebi, jog kartais užtenka mažos šypsenėlės, kuri nieko nežada milžiniško viešbučio lifte, tačiau svetimo miesto (megapolio) fone atrodo tarsi pažįstamas jaukus uostas. Tolima Japonija nėra atvykėliams įprastas lingvistinis nesusikalbėjimas su aplinka, tiesiog du žmonės jaučiasi be galo svetimi veržlioje, tautybę praradusioje „superkultūroje“.

„Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ – klausė E. Olbis. Michaelo Cunninghamo romanas „Valandos“ pasakoja apie tris skirtingų epochų moteris: Virdžiniją Vulf, parašiusią romaną „Ponia Delovėj“, bei dvi to romano paveiktas skaitytojas. „Valandos“ iškart pelnė Pulicerio, Folknerio bei kitas reikšmingas literatūros premijas, o režisierius Stephenas Daldri viską perkėlė į ekraną. Režisierius, kaip ir visi ekranizuojantys žinomus romanus, rizikavo, bet jam pavyko – ekrane perteikta unikali romano atmosfera. Aišku, prie kino sėkmės prisidėjo ir trys pagrindinius vaidmenis sukūrusios aktorės – Nicole Kidman, Julianne Moore ir Meryl Streep. Nors, paprastai tariant, tai kūrinys apie žmonių ryšius, neįgyvendintas galimybes ir trumpas svajones apie laisvę.

Išskirčiau ir rusų režisieriaus Sergejaus Snežkino filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“ – apie močiutės globojamą berniuką, kuris nori pamatyti savo mamą. Filmas sukurtas pagal populiarią Pavelo Sanajevo autobiografinę to paties pavadinimo apysaką, skirtą jo patėviui – garsiam rusų aktoriui Rolanui Bykovui.

Kino filmai ir knygos šiuo metu turi būti pritaikyti vasarai. Nenorėdamas pamiršti Jurgos Ivanauskaitės, iš knygų lentynos išsitraukiu jos straipsnių ir esė rinkinį „Kelionių alchemija“. Knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje dalyje – „Kelionė po pasaulį“ – pateikiami įspūdžiai iš Egipto, Peru ir Venecijos. Antrojoje – „Pastabos ant bilietų skiaučių“ – pikantiškos, komiškos kelionių detalės, įvairiausi nuotykiai, kartkartėmis sugrįžtant ir į Lietuvą, su pasvarstymais apie lietuviškąjį elitą ir apie tai, kad pas mus, galimas dalykas, yra atskridusių ateivių.

Trečiojoje dalyje – „Kelionės į save“ – rašoma, kad keliaudami mes ne pažįstame pasaulį ir atrandame dar nematytus kampelius, bet ir įžengiame į paslėptas savo sielos vietoves ar net į jos užkaborius. Atostogos, kelionės – poilsis sielai. Kur kreipti sielą, kad ji pailsėtų, atsinaujintų? Šioje knygos dalyje telpa viskas: sapnai, tikėjimas ir skirtingų religijų dialogas, dogmų ir tabu įveikimas, nuodėmė ir atleidimas, pasiruošimas mirčiai, pamąstymai apie angelus sargus ar Žemės gyventojų sudėtį.

„Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija, – sako rašytoja ir pratęsia pasvarstymais apie patį žmogų. – Jei tikėsime, kad žmogus yra miniatiūrinis visatos atspindys, tuomet jame telpa žvaigždės, planetos, žemynai, salos, vandenynai, kalnai, šalys, miestai, miškai, stepės, jūros, ežerai, upės ir upeliai. Nežinau, kaip nupiešti tokį vidinį žemėlapį, bet pirmą kartą patekusi į svečią šalį visuomet jaučiu, kad manyje subanguoja ir atgyja nauja erdvė, iki tol buvusi tik balta dėmė neištirtame kontinente.“

Perskaitęs šią Jurgos Ivanauskaitės knygą supranti, kas, atrodo, ir taip jau turėjo būti aišku – sielai, kaip ir kūnui, reikia duoti galimybę pailsėti. Be to, manau, kad siela nebūtinai turi ilsėtis vienumoje – tai gali vykti artimųjų ir draugų susitikimuose, kelionėse. Juk sielai irgi priklauso atostogos.

Dar viena knyga, kurią norėčiau čia paminėti, tai šviesios atminties šiauliečio mokytojo, miesto Garbės piliečio Jono Krivicko prisiminimai „Praskriejo kaip vėjas“. Norisi prisiminti ir patį mokytoją ir jo knygą. Pavadinčiau tai knyga apie poilsį. Poilsį po gražių ir prasmingų darbų. Kita vertus, knyga skirta poilsiui. Mielai skaitoma – per 200 puslapių gali perskaityti vienu ypu. Nepavargsti. Neatsibosta.

Mokytojo daug keliauta. Todėl, kaip ir Jurgos Ivanauskaitės knygoje, taip ir čia – daug keliauji ir po gimtąją Lietuvą, ir po tolimus kraštus. Autorius prisimena apsilankymą su klase Lenkijoje mūsų Atgimimo pradžioje: „Varšuvoje, senamiesty, kalbu mokiniams apie architektūrą, žiūriu – mokiniai po vieną dingsta, kažkur bėga. Klausiu – kur? Sako, rado šunų maisto parduotuvę (mat pas mus tokių dar nebuvo). Tiek jiems ta architektūra terūpi. Nakvojom Štuthofe, prie jūros. Čia, koncentracijos stovykloje, karo metais kalėjo Balys Sruoga. Aplankėme Gdanską, Marienburgą, Olštyną, Vloclaveką, Žalgirio kautynių vietą. Bet mokiniai nebe tokie: labai paveikti amerikonizmo – tik parduotuvių, daugiau nieko.“ Atrodo, šiandien padėtis keičiasi. Parduotuvių jau taip labai ir nebereikia. Tai džiugina.

Austrija, Italija, Prancūzija, Anglija... Mokytojas linksmai prisimena keliones. Taiklūs pastebėjimai: „Grįžtant į Lietuvą dar vienas įdomus objektas – Šiaurės Venecija – Amsterdamas. Man pasirodė, kad Amsterdame daugiau kanalų negu Venecijoje.“ Kas buvo ir viename, ir kitame mieste, esu įsitikinęs, jog tam pritars. Bet labiausiai man patiko ši knygos autoriaus mintis: „Geriausias vaistas nuo šeimos bėdų, nuo politikos, nuo begalinių darbų – pabėgti nuo visko. Per žiemą taupau pinigus, kad vasarą galėčiau mauti, kur akys veda.“

Jau kuris laikas mūsų knygynų lentynose vis pasirodo bestseleriais tapusios moterų parašytos knygos apie šeimyninio gyvenimo, karjeros ir laisvalaikio nesuderinamumą, apie poreikius, norus ir galimybes.

Štai Lucios Etxebarrios „Meilė, smalsumas, prozakas ir abejonės“. Trys seserys, iš pažiūros labai skirtingos, tačiau visas vienija tai, kad nė viena nesijaučia gyvenime pasiekusi, ko troško.

Ana – namų šeimininkė. „Laikas ir liūdesys prasideda ta pačia raide, dienos slenka viena po kitos, o aš nieko nenuveikiu. Nuobodu gyventi, kai neturi skubių darbų, nežinai ko griebtis. Taip, turiu vyrą ir vaiką, bet man šito negana. Nenoriu visą mielą dieną leisti namie...“

Roza padarė stulbinamą karjerą tradiciškai daugiau vyrams priklausančioje srityje. „Mane apibūdinantys žodžiai. Technologinė pusiausvyra. Elektroninis paštas. RAM atmintis. Balansas. Biudžetas. Pranešimai trimis egzemplioriais. Kreivės. Rizikos faktorius. Išmokų minimumas. Direktorių taryba. <...> Mano gyvenimas neatrodo labai jau žavus.“

Kristina propaguoja seksualinę laisvę, dirba madingame bare padavėja. „Esu išmėginusi visus įmanomus narkotikus, miegojau su įvairiausių tipų vyrais, kurie tik pakliūdavo ant mano kabliuko. Apskritai visai gerai gyvenau. Tačiau, ko gero, gyvenau pragaištingai. Galbūt aš jau nieko nesuvokiu.“

Kuo šis romanas nustebina? Ogi autorė dėl visų moterų nelaimių bei nesėkmingai susiklosčiusių gyvenimų nekaltina vyriškosios giminės. Drąsu. Moterims, ypač feministėms, tai gali nepatikti. Vis dėlto užtikau vertinimą, jog šis romanas – tarsi kvepalai. Jau pirmoji nata – kažkas lengvo, modernaus, truputį komiško. Pirmas įspūdis padarytas, knygos nesinori mesti šalin. Aišku, pagrindinė romano išvada visgi moteriška: „Nepaisydama sunkumų, kurie lydės visą gyvenimą, stipri moteris pasieks tai, ko užsigeis.“

O štai Fern Michaels romanas „Graži moteris“. Fern Michaels – viena populiariausių JAV rašytojų, kelių dešimčių romanų autorė, jos knygų pasaulyje parduota daugiau nei septyniasdešimt milijonų egzempliorių. Romanas „Graži moteris“ – apie dvi geriausias drauges Rozi Gardner ir Viki Vinters, kurios buvo artimesnės net už seseris. Kartu sėkmingai plėtojo kalėdinės prekybos paštu verslą ir ramiai, laimingai gyveno nedideliame mieste Džordžijos valstijoje. Tačiau idilė truko neilgai – tik iki tos dienos, kai į Rozi gyvenimą įsibrovė moterų numylėtinis, gražuolis švaistūnas Kentas Blisas. Saldžiais žodžiais užbūręs apkūnią ir savimi nepasitikinčią moterį, vyras greitai tapo jos išlaikytiniu ir Rozi nesutarimų su Viki priežastimi.

Kas būtų, jei visi filmai būtų tik geri, o visos knygos tik geros? Kada dirbti, kada miegoti? Todėl vieno gero filmo per dieną ir pakanka. O geros knygos gal vienos per savaitę. Netingėkite perversti TV programą ir susirasti sau dienos kino topą ar savaitės knygą.

Anthony Doerr romano „Neregimoji šviesa“ herojus klausia: „Kaip manote, madam, ar danguje mes tikrai turėsime akis į akį susitikti su Dievu?“, „O jeigu žmogus aklas?“