facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Pavasaris, anot meteorologų, juda link mūsų 15 km per parą greičiu. Tiesa, vėluojantį pavasarį šiais metais buvo išpranašavęs ir švilpikas Filas, ir mūsų barsukas. Tad buvome įspėti.

Kiek švenčių būna po Naujųjų? Valstybės atkūrimo diena, Nepriklausomybės atkūrimo diena, Meilės, Moterų diena... Tik balandis visad kiek ramesnis. Bet ne šiemet. Šiais metais balandį pradėjo Velykos. Tiesa, sakoma, kad dabar toks laikotarpis, kai šventės pojūtis gali ateiti netikėtai, šiokiadieniais. Juk ir švenčių dienomis prie šventinio stalo dažnai sėdi dviese – tu ir šventė.

Kūčios ir Kalėdos – visiems aiški šventė. Velykos – paslaptingesnė. Gaila, kad Velykų rytą pas mus išblėsęs pasisveikinimas: „Kristus prisikėlė!“ Pasveikintasis turėtų patvirtinti: „Tikrai prisikėlė!“ Velykų rytą taip ir pasveikinau vieną bičiulį: „Kristus prisikėlė!“ Tas pažvelgė į mane ir tesuburbėjo: „Nu...“

Vis dėlto balandis be švenčių pripratusiems švęsti būtų nei šioks, nei toks. Šiaip tai puikus mėnuo – atviras, nekoketuojantis, nė kiek nesimaivantis, dar nuogas ir to nesidrovintis. Būtent šį mėnesį, kaip pasakytų poetas, žmonės pastebi, koks sukrečiantis ir iškilus yra vaikų, medžių, dangaus grožis. O kadangi balandis – tai pusiaukelė, kuri po žiemos veda vasaros link, tai ji tampa šviesesnė už tą, kuri būna spalį, kai iš vasaros žygiuojame į žiemą.

Kadangi šį mėnesį pradėjo Velykos, daugiau norėtųsi kalbėti apie žmogaus sielą (žinia – žmogus turi ir kūną, ir sielą), bet kaip kipšiukas lenda mintys apie kūną. Skaičiau, kad JAV mokslininkai ištyrė 52 garsius Paskutinę vakarienę vaizduojančius paveikslus, nutapytus nuo 1000-ųjų iki 2000-ųjų.

Tyrėjai nustatė, kad Jėzaus ir jo mokinių maisto porcijos per tūkstantmetį stulbinamai padidėjo. Naujajame Testamente neminima, kokie valgiai buvo ant tos vakarienės stalo. Panaudoję kompiuterinės grafikos technologijas, mokslininkai nuskenavo paveiksluose pavaizduotus pagrindinius patiekalus, duonos kepaliukus ir lėkštes bei apskaičiavo vidutinį porcijų dydį. Mastelis buvo apskaičiuotas pagal menininkų pavaizduotų veikėjų galvų vidutinius matmenis. Paaiškėjo, kad per tūkstantmetį Paskutinės vakarienės pagrindinio patiekalo porcijos palaipsniui padidėjo 69,2 proc., lėkščių dydis – 65,6 proc., o duonos kepalėliai – 23,1 proc.

Gal kad šį mėnesį Velykos, o ir šiaip balandį daugelis mėgina sieti su margučiais, virtu kumpiu bei aštriais krienais... Todėl kiaušinių tema jau keletą dienų visiems aktuali.

Štai bičiulis vaišino žuvimi. „Nebijok, ji ne iš siaubingai užterštos Baltijos jūros“, – nuramino jis, duodamas suprasti, kad švinu organizmo neužteršime. Taip ir su kiaušiniais: reikia žiūrėti į pirmuosius ant lukšto atspaudo kodo skaičius. Patys geriausi kiaušiniai paženklinti raide A (B net pardavinėti draudžiami) ir skaičiais 0 ir 1. Tai kiaušiniai vištų, kurios laisvai gali vaikščioti lauke ir lesti natūralų lesalą. Na, dar gali būti 2 – ant kraigo laikomų vištų kiaušiniai. Nuo 3 jau prasideda narvai.

Gal ne taip aktualu, bet galima pasidomėti ir kitų šalių ISO kodais: PL – Lenkija, LV – Latvija, DK- Danija... Kiek svarbesni didžiai: XL – labai dideli (73 g ir daugiau), L – dideli (63 – 73 g), M – vidutiniai (53 – 63 g) ir S – maži (53 g ir mažesni).

Kiaušinių žymėjimas man priminė lygiai prieš 25 metus (1993) pasirodžiusį Irvino Wesho romaną „Traukinių žymėjimas“, pagal kurį greitai (1996) režisierius Denis Boilas susuko to paties pavadinimo kino filmą. Bet tai tarp kitko. Tiesiog žodis „žymėjimas“ sukėlė prisiminimus.

Jaunystėje eidavome į geležinkelio stotį palydėti traukinių. Jie pralėkdavo gal kas dešimt minučių. Keleiviniai sustodavo, prekiniai dažnai net greičio nelėtindavo. Informatorės keleivinių traukinių išvykimus skelbdavo su slavišku akcentu, neištardamos trumpųjų balsių. O ką bekalbėti apie priegaides.

Ir tada, ir dabar traukiniai išvyksta, mano nuomone, įdomiu laiku: 9.47, 13.02, 16.28. Kodėl negalėtų būti 9.45, 13.00 ir 16.30 val.? Gal tuo norima įrodyti, kad traukiniai važinėja minutės tikslumu?

Gal todėl, kad lietuviams laikas nėra aiški sąvoka? Dažnai paprašome palaukti ne minutę, bet minutėlę. Atrodo, turėtų būti tas pat ar dar trumpiau. Bet pasirodo, jog minutėlė trunka 5–7 minutes, o kartais ir ilgiau. Netgi minutė ir sekundė mums dažnai – tas pats. Paprašymas perskambinti už sekundės ar perskambinti už minutės reiškia tą patį – ir po minutės tavo pašnekovas bus dar užimtas, o skambinti tokiu atveju reikia po 5 ar net 10, 15 minučių. Gal ir gražu, kad lietuviai myli paslankų tikslumą ir nemėgsta konstatuoti, pavyzdžiui, dvylika valandų keturiolika minučių, o sako – maždaug penkiolika po dvylikos.

O geležinkelio stotyje skirtumas nuo jaunystės metų tik tas, kad dabar traukinių mažiau: jie pasirodo kas valandą, geriausiu atveju – kas pusvalandį. Ir nebėra romantikos palydėti juos.

Pažįstamas temą apie lietuvius ir laiką pratęsė pamąstymu, kad platesniu akiračiu lietuviai pasipuikuoti negali. Ypač lietuviai nėra stiprūs savo istorijos žinovai. Daugeliui tautos istorija susideda iš pasakėlių, kurių prikūrė aušrininkai: kaip Jogaila pasmaugė Kęstutį, kaip Vytauto žirgas braidžiojo Juodojoje jūroje, kaip buvo sumušti kryžiuočiai prie Žalgirio, kaip didingai susidegino Pilėnų gynėjai... Jau XVI a. buvo kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai. Mes esame sutverti kitiems dalykams, todėl niekada nenugalėsime „Eurovizijoje“.

O dėl lietuvio savybių, tai išskirčiau mūsų atkaklumą. Norinčio įsidarbinti firmos direktorius klausia: „Kokia jūsų pagrindinė savybė?“ „Atkaklumas“, – atsako šis. Direktorius padėkoja už atsakymą, paprašo atėjusiojo eiti namo ir pažada, kad apie firmos sprendimą jam bus pranešta. „Aš čia palauksiu“, – nusprendžia ieškantis darbo.

Keletas pavasarinių istorijų. Bent man atrodo, kad jos pavasarinės.

Pažįstamas garbaus amžiaus dailininkas pradėjo draugauti su jaunesne mergina. Ji buvo menotyrininkė, tad bendrų pokalbių temų tarp jų, be abejo, daug, tačiau amžiaus skirtumas – per keturiasdešimt metų. Net man, o aš labai normaliai žiūriu į tai, kad moteris gali būti net ir gerokai jaunesnė už vyrą, toks amžiaus skirtumas pasirodė kiek didokas.

Tai pastebėjo ir kiti, o girdėdamas įvairiausias kalbas, kad toji menotyrininkė su dailininku bendrauja dėl jo turtų, dailininkas kartą man prasitarė, jog jis ištyręs, ar ji su juo draugauja dėl turtų, ar iš meilės. Po vestuvių, žingsniuojant gatve, jis netikėtai žengė į gatvę prieš pat važiuojančią mašiną. Jaunoji jo žmona tvirtai sugriebė jį už rankos ir patraukė atgal ant šaligatvio.

Prisiminiau ir dar vieną istoriją, kai manęs, tarsi kokio moralės teisėjo, vaikai po mamos mirties prašė pakalbėti su jų tėvu ir jo nauja jauna drauge ir pabandyti išsiaiškinti, ar ji draugauja dėl išskaičiavimo, ar yra tarp jų kažkokia ten meilė. Tiesiai šviesiai moters ir paklausiau, ar ji mylinti naująjį savo draugą. Moteris atsakė mylinti ir net pateikė pavyzdį, ką dėl jo galėtų padaryti. Ji papasakojo, jog jeigu kas nors jos draugo kepurę nuplėštų jam nuo galvos ir užmestų ant stulpo, ji liptų į tą stulpą jos nuimti.

Jeigu jau prisėdau prie teksto apie balandį, tai kaip nepaminėti ir kitų šio mėnesio švenčių arba jei tiksliau – įsimintinų dienų (nes šventė tai jau ypač kažkas didingo). Kadangi sveikata – brangiausias mūsų turtas, tai vertėtų žinoti, kad balandžio 7-oji – Pasaulinė sveikatos diena, o balandžio 27-oji – Medicinos darbuotojų diena.

Lietuviai mėgsta gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrenos ir podagros – visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Liga netgi pradėjo atlikti patogaus alibi vaidmenį – ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus ir gebėjimų stygių. Liga – puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija – panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas bei laimingas, vis dar žiūrima įtariai, ir mes vis dar tikime, kad kenčiantieji – kilnesni. O Medicinos darbuotojų dienos tinkamos anekdotams apie medikus. Pavyzdžiui, daktaro kerštas: „Jei netyčia ligonis išgyventų, tegu nesikelia dešimt dienų.“

Šiemet Melagių diena sutapo su Velykomis. Bent man Melagių sieną norisi vadinti Juoko diena. Ne primityvaus, bet sveiko, pozityvaus, gal kiek ironiško, bet neįžeidaus. Jei tą dieną niekas nepasišaipo iš tavęs, tai bent pačiam iš savęs verta pasijuokti.

Štai dirbdamas galerijoje ir besisukinėdamas prie paveikslų ir aš panorau ką nutapyti. Pabandžiau. Bičiulis pamatęs paveikslą konstatavo: „Aš nieko nenusimanau mene, bet tu turi talentą.“ Tegalėjau jam atsakyti: „Taip, tu teisus – tu nieko nenusimanai mene.“

Pavasarį kalbama apie grožį, todėl norisi pasvarstyti, kas tai yra grožis. Charles Baudelaire‘as rašė: „Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus moters veidas yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų. Paslaptis, sielvartas – taip pat Grožio bruožai.“

Nors šiaip jau sąvoką „grožis“ sunku apibrėžti. Gal rytiečiams paprasčiau. Jie sako, kad grožis – visų kūno ir proto aspektų transformavimas pačiu palankiausiu lygmeniu.

Charles Baudelaire‘as pratęsia: „Aš sakau, kad jis (Grožis) visada turi savyje truputį keistumo, naivaus, neišgalvoto, nesąmoningo keistumo, ir kad būtent dėl to keistumo jis tampa ypatingu Grožiu.“

Platonas „Valstybėje“ teigia, kad tikras grožis yra tada, kai valdantieji rūpinasi ne tuo, kas naudinga jiems patiems, o tuo, kas tinka visiems jų pavaldiniams. Štai kokia plati gali būti grožio sąvoka. Grožį graikai labai intymiai siejo su gėriu, o kartais su juo net tapatino. Jutiminiame pasaulyje grožis buvo laikomas tobuliausia gėrio pasireiškimo forma. Grožis, žavesys sielą jaudina stipriau, negu bet kas kita. „Grožio, tobulumo objektas yra ne patys daiktai, o amžinas nepriklausomas grožis“, – vėl prisiminiau Platoną.

Atkreipiau dėmesį, ką įvairių „Stiliaus“ tipo žurnalų ir tokio tipo televizijos laidų dalyviai mąsto apie grožį. Prisirinkau ir labai gražių minčių: „Grožis susijęs su dvasine sveikata. Jei žmogus sutaria su savimi, jaučiasi ramus, jis yra ir gražus, ir sveikas. Darna, ramybė, vidinė harmonija – siekiamybė. Be to, svarbu jausti saiko jausmą. Man patinka laikytis tam tikro asketizmo, mūsų namuose mažai daiktų. Kai kažko yra labai daug, aplanko sumaištis, o ji sielą apsunkina.“

Tokiuose žurnaluose ar TV laidose paatviraujama: „Pirmą kartą pasidažiau būdama penkiolikos metų. Dainavau ir grojau mokyklos estradiniame instrumentiniame ansamblyje, tad, ruošdamasi į koncertą, šiek tiek paryškinau blakstienas. Pavasaris. Medžiai žaliuoja. Einu Šilutės gatvėmis ir jaučiuosi nepaprastai graži.“

Rasi ir tokių pasvarstymų: „Jei plastinės operacijos suteikia džiaugsmo ir dėl to žmogus įgyja daugiau stiprybės gyventi – kodėl gi ne? Tai asmeninis žmogaus reikalas. Pati nežinau, kaip elgčiausi tokioje situacijoje“, „Dažai man nėra grožis. Gražu yra tai, kas natūralu. Pavyzdžiui, moterys prancūzų ir italų madų fotografijose: natūralumas ir sumaniai pridėtas stilingas akcentas, dar labiau pabrėžiantis natūralumą. Man gražūs – laimingi žmonės. Gražu, kai jautiesi patogiai.“ Būna, kad grožiui priskiriami dalykai, kurie, mano galva, labiau turėtų būti priskirti laimei. Nors gal tai tinka ir kalbant apie grožį: šokolado skiltelė su karšta arbata (ne tokia karšta, kad nusidegintum liežuvį), šilta, natūrali, miela žmogaus šypsena, ką tik pražydusios gėlės atskleistas grožis ir išsipildžiusi svajonė, ypatingas komplimentas, pasiaukojantys draugai...

Grožis yra galingas. Jis gali būti pati galingiausia jėga žemėje. Girdėjau palyginimą apie tai, ką reiškia įstrigti mašinų kamštyje ilgiau nei valandą. Pypsi signalai, vieni kitus užgauliodami rėkia žmonės, bandydamos uždusinti per langus skverbiasi išmetamosios dujos... Tada buvo pasiūlyta prisiminti, ką reiškia atvykti į gražią vietą, sodą, pievą ar ramų paplūdimį. Ten pilna vietos jūsų sielai. Galite ilsėtis. Gera. Štai ką sako grožis. Viskas bus gerai.

Tas pats ir būti su gražia moterimi, kuri patogiai jaučiasi savo moteriškame grožyje. Su ja gera. Jūs atsipalaiduojate ir dar kartą patikite, kad viskas bus gerai. O neramios širdies moteris priekaištauja pasauliui: „Viskas blogai. Reikalai nepasitaisys.“ V. Šekspyras sakė, kad tokia moteris – kaip sudarkytas fontanas – purvinas, liguistas, drumzlėtas, netekęs grožio.

Dar girdėjau taiklų posakį: „Grožis kviečia.“ Ką reiškia išgirsti gražią muziką? Ji jus apžavi. Norite prisėsti ir klausytis. Tą patį galima pasakyti apie gražų sodą ar gamtovaizdį. Ir apie dailės kūrinį. Jūs norite tokiame sode būti, gamtovaizdį regėti, dailės kūrinį turėti savo bute ar valandų valandas praleisti muziejuje. Kai knyga mums labai patinka, sakome: „Ji mane pagavo.“ Grožis guodžia. Jame yra kažkas giliai gydančio. Ar kada nors susimąstėte, kodėl gedinčiam mes siunčiame gėlių? Kai žmogus apimtas praradimo skausmo, tik grožio dovana kalba pakankamai arba teisingai.

Kai rašytojo Umberto Eko, knygos „Grožio istorija“ autoriaus, paklausė, ar šis negalėtų pasakyti, koks įvaizdis gali būti laikomas absoliutaus moters grožio išraiška, rašytojas atsakė, jog negali atsakyti į šį klausimą. O į klausimą, kuri jam patrauklesnė – Milo Venera ar Mona Liza, atsakė, kad nekviestų vakarieniauti nei vienos, nei kitos.

„Nežinau, ar surastume pakankamai temų pokalbiui.“ Jis rinktųsi markgrafienę Utą iš Naumburgo – statulą, kuri puošia šio miesto bažnyčią. Lietuviai gal rinktųsi Antano Samuolio geltoną moterį ar Stasio Kuzmos mūzas.

Į viršų