facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Yra viešbučių, į kuriuos įleidžiama su šunimis, yra kavinių, į kurias irgi su jais įleidžiama, o štai neseniai išgirdau, kad skatintina atsivesti savo keturkojį draugą ir į darbą. Girdi, tai net padeda darbo rezultatams – jie būna geresni.

Senovėje žmonės gyvūnus sudievindavo – dabar juos sužmogina. „Tarp gyvūnų jaučiuosi geriau, negu tarp žmonių“, – girdėjau ne vieną sakant. Kiti antrina, jog su niekuo taip atvirai neįmanoma pasišnekėti, kaip su gyvūnėliu.

Augintiniai mūsų namuose, zoologijos sodai, žirgynai, delfinariumai, cirkai, gyvūnėliai spalvingose knygučių vaikams iliustracijose, pliušiniai žaisliukai vaikų kambariuose, maži drambliukai ir kitokie suvenyrai mūsų namų lentynose, televizijos laidos, skirtos gyvūnijos pasauliui... Kai televizoriaus ekrane įgrysta politikų postringavimai, spaudžiu „Animal Planet“ kanalą ir stebiu, kaip Stivas Irvingas gaudo gyvates, krokodilus ir kitus gyvūnus. Drąsaus vyro būta, gaila, kad taip anksti jo gyvenimas nutrūko.

Ryšys su gyvūnais atsirado prieš 2,6 mln. metų, tada, kai žmonės tapo nebe medžiojamieji, o patys pradėjo medžioti grobį. Mokslininkai teigia, kad poreikis bendrauti ir informuoti vienas kitą apie grobuonių elgesį 200 tūkst. metų prieš mūsų erą žmones priartino prie tam tikrų simbolių bei kalbos išradimo. Kitas labai svarbus žmonijos evoliucijos šuolis įvyko prieš 40 tūkst. metų žmonėms prijaukinus laukinius gyvūnus.

Nuo vandentiekio bokšto Vytauto gatvėje reikėjo nueiti iki senojo turgaus. Kad būtų greičiau, kirtau keletą kiemų, nors kelias vedė bulvaru. Turėjau ir kitą tikslą – suskaičiuoti, kiek sutiksiu gyvūnų. Buvo rytmetys. Pastebėjau penkias valkataujančias kates, tris šunis, o šešis šunis šeimininkai vedė už pavadėlių. Tiesa, nė vienas jų nebuvo su antsnukiu. Nepastebėjau, kad kažkuris iš šunų šeimininkų rankose neštųsi lopetėlę ir maišelį.

Prisipažinsiu, jog nesu didelis gyvūnų mylėtojas. Bent mano namuose jie nepageidaujami. Tiesa, mano namai – tai mažas butelis. Net apie žvejybą jame vaizdžiai nepakalbėsi, o gyvūnams čia būtų tikra kankynė ir seno šūkio „Grąžinkite šuniui būdą!“ priminimas. Aišku, nesu aš ir koks Mao, kuris savo valdymo metais liepė išnaikinti visus šunis kaip smulkiaburžuazinę atgyveną. Tad, norėdamas būti teisingas, pridursiu, kad nelinkiu gyvūnams nieko blogo. Neneigsiu ir žvėrelių mylėtojų teiginio, kad turėdamas namuose gyvūną žmogus tampa geresnis.

Tad nors ir nemėgstu gyvūnų, visgi suprantu tuos, kurie juos mėgsta. Suprantu jų humoro jausmą ir tikėjimą gražiu pasauliu. Nesvetima man ir kaimo veterinaro kasdienybė, gyvulių ligos, nerimas, šaltą ir ūkanotą naktį skubant pas besiveršiuojančią karvę ar neviltis matant nepagydomai sergantį šunį. Visa tai apibūdinčiau vienu žodžiu – „šiluma“.
Nors mane, kaip ir daugelį, linksmina, kai suaugę piliečiai kreipiasi į vokiečių aviganius pagarbiu tonu, tarsi kalbėtųsi su viršininku arba su kokiu garbingu dvasininku (netgi ne su eiliniu kunigėliu, bet su vyskupu ar net kardinolu). Mano draugas savo katiną vadina Van Gogu. Teko girdėti gyvūnus vadinant žinomų politikų vardais. Be abejo, fantazijai čia ribų nėra.

Sako, kad šeimininkai renkasi į save panašius gyvūnus arba ilgainiui su jais supanašėja. Pritariu. Tik nelabai sutinku, kad gyvūno vardas jį apibūdina. Pavyzdžiui, minėtas katinas Van Gogas vaikšto pasipūtęs, prie stalo turi nuolatinę vietą ir nedrįsk jos užimti. Žodžiu, jis visiškai nepanašus į visą gyvenimą vargusį tapytoją.

Dėl vardų tai ypač pasisekė karvėms, kurios nešioja gėlių, moterų, net mėnesių ar metų laikų vardus, pavyzdžiui, Rūta, Liepa, Vasara. Katinai dažnai praminami vyriškais vardais: Mykolas, Jokūbas, Antanas. Žinau netgi Kazimierą, kuris siaubingu elgesiu ir ištvirkimu mūsų tautos šventojo nė iš tolo neprimena.

Tiesa, yra daug padoriai besielgiančių gyvūnų. Tikriausiai prisimenate istoriją apie katiną, kuris mėgo vaikščioti vienas. Užklydęs į pirmykščių žmonių urvą jis užsitarnavo šeimininkės palankumą, nes nuramino verkiantį kūdikį. O šventojo Roko šuo, kuris rūpinosi savo sergančiu šeimininku...

Įsiminė gyvūnų globos draugijos šūkis: „Šuo įsigyjamas visam gyvenimui, ne vien Kalėdų šventei!“ Meilė gyvūnams mūsų krašte per daug supoetinama. Lietuviai pamiršo savo praktiškumą, kad katė buvo reikalinga pelėms gaudyti, šuo, pririštas grandine prie būdos – sargauti, paršelis – suvalgyti. Tai tik dėl paršelio, atrodo, niekas nepasikeitė.

Gyvūnų mylėtojai, kurie aiškina, kad rodo didžiulę meilę vedžiodami ir lepindami augintinius, o toji meilė skatina mylėti aplinkinius (suprask, ir žmones) ir daryti gerus darbus, nėra visiškai teisūs. Jie juk galėtų per triukšmingas gatves vedžioti akluosius. O jeigu jūs vis tiek tvirtinate, kad šuo yra geriausias žmogaus draugas, o pasiūlymas įsigyti draugų iš žmonių būrio jums nepriimtinas, galima būtų pasiūlyti naujai pažvelgti į pačią draugijos sampratą.

Draugų šeima laiko beždžionėlę, kuri kiekvienam svečiui bruka pagalį ir siūlo jį traukti. Ji įsikimba į vieną pagalio pusę, tu – į kitą ir prasideda dvikova. Beždžionėlė yra neįtikėtinai stipri ir dažniausiai laimi. Tada tampi mieliausiu jos draugu. Jei pagalį ištrauki tu, gyvūnėlis labai supyksta ir taip trenkia per petį, kad smūgį prisimeni kelias dienas.
Skaičiau apie marijampoliečių šeimą, trijų kambarių bute laikančią net penkis augintinius: naminį šešką (fretką) Maksą, šinšilą Baksę, rusų mėlynųjų veislės katę Pumą, anglų biglių veislės šunį Arą ir žiurkėną Deilą.

Prisiminiau draugo pasakojimą apie jo sode gyvenančią žalčių porą. Draugas džiaugiasi, kad jie ir sargai – niekas braškių nevagia. Svarbu tik einant miegoti jų neužgulti, nes jie mėgsta nematant įsitaisyti lovoje po antklode.

Lydint ekskursijas į Krokuvą, dažnai stojame poilsiui tokiame kaimelyje Ostrov Mazovietski. Automobilių stovėjimo aikštelėje gyvena šuo, kuris meilikauja visiems atvykusiems. Be abejo, iš jų gauna skanėstų, o kitą kartą, atvykus tiems patiems žmonėms, juos atpažįsta arba bent jau apsimeta, kad atpažįsta. Autobusai toje aikštelėje stoja – šalia esanti kavinė klesti.

Viena istorija girdėta iš televizijos laidos, kurioje prisiminimais dalijosi aktoriai. Kai Sankt Peterburge buvo filmuojamas kino filmas „Juodosios akys“, reikėjo perkarusio šunelio. Rado tokį benamį, pavadino Jaša.

Po Rusijos filmavimas tęsėsi Italijoje, pamenate, net M. Mastrojanis tame filme vaidino. Nusivežė į šį saulėtą kraštą ir šunelį, nes kelioms scenoms jis ir ten buvo reikalingas. Viena, tiesa, ne itin žinoma rusų aktorė buvo ištekėjusi už turtingo italo ir ten gyveno su vyru ir vyro mama, sena italų aristokrate, dideliame puošniame dviejų aukštų name. Į „Juodąsias akis“ ją pakvietė epizodiniam vaidmeniui.

Aišku, po filmavimosi rusų aktoriai ten dažnai lankydavosi. Atsivesdavo ir šunelį Jašą, nes kur jį paliksi. Kai juosta buvo baigta ir visi grįžinėjo į Rusiją, nejau veši atgal Jašą. Taip ir priglaudė jį tame dviaukščiame name ši rusų aktorė. Prisiminus, kad Jaša kažkada valkatavo su kitais Sankt Peterburgo benamiais šunimis, skirtumas nuo ankstesnio gyvenimo buvo milžiniškas. Brangiais ir kvepiančiais šampūnais išpraustas, iššukuotas, papuoštas kaspinu... Jaša prie tokio gyvenimo bemat prisitaikė, kaip jis mokėjo prisitaikyti ir filmavimo aikštelėje: jautė, kas čia režisierius, kas vienoks ar kitoks viršininkas.

Viskas būtų buvę gerai, tik aktorės vyro mama nelabai šunelio mėgo. Kažkada jos mylimą šunelį gatvėje pervažiavo automobilis. Ponia jo labai gedėjo ir nutarė, kad daugiau namuose nebus jokio šuns. Tarsi tai jausdamas, Jaša dienas leido ne pirmo aukšto svetainėje, nors ten dažnai būdavo svečių ir galėjai gauti daugiau skanesnių kąsnelių. Jis dažniau tūnojo antrame aukšte, koridoriaus gale. Tiesa, šunelį į svetainę ypač traukdavo, kai atvykdavo svečiai iš Rusijos – jis skyrė rusų kalbos garsus...

Deja, Jašą kartą gatvėje partrenkė automobilis. Kai Jašą slaugė, jis iš niekieno rankų nepriimdavo maisto, o tik, nustebsite, iš senosios namų šeimininkės. Ir Jaša pasveiko. Ką išvydo kartą vėl atvykę svečiai iš Rusijos? Šuo, dar daugiau iškvėpintas ir išpuoštas, gulėjo prabangios šeimininkės lovos viduryje.

Ar teisūs teigiantys, kad gyvūnai turi sielą?

Sovietiniu laikotarpiu per tikybos egzaminą vienas kunigas vaikų mėgdavo klausti, ar žvėreliai turi sielą. Atsakymas turėdavo būti neigiamas, nes sielą turi tik žmogus. Pasimokę katekizmo vaikai dažniausiai atsakydavo teisingai. Kunigas dar mėgdavo pajuokauti: „O ar lėktuvas turi sielą?“ Vaikai nesuklysdavo. Bet štai į klausimą „Ar komunistas turi sielą?“ – atsakydavo, jog neturi. Aišku, tada kunigas paaiškindavo, kad sielą turi kiekvienas žmogus, nepriklausomai profesijos ar įsitikinimų. Nors yra bandančių teigti, kad ir gyvūnai turi sielą.

Turintys gyvūnų mėgsta jais pasipuikuoti. Turintis ožkų girs jų pieną ir teigs, kad šis geresnis negu karvių. Auginantis lapes girs jų kailius, stručių fermeris ilgai pasakos apie šių paukščių grožį ir kiaušinių (dedamų) didumą ir t. t. Yra tautų, kur vieni ar kiti gyvūnai tiesiog garbinami, yra net jų kultas. Bet tos tautos nėra iš tų išsivysčiusiųjų. Lietuviai irgi kažkada garbino žaltį. Nors bent man tai gražu, dargi kažkiek egzotiška.

Dar norėčiau pasakyti, jog suprantu ir visus, kurie nemėgsta gyvūnų, išskyrus tris atvejus: kaip gardžių traškių šonkaulių, be to, kaip elegantiškų odos batų, rankinių, pirštinių.

Pacituosiu popiežiaus emerito Benedikto XVI išsakytas mintis: „Gyvūnai taip pat yra Dievo kūriniai... Be jokių abejonių, toks elgesys su gyvais sutvėrimais, kaip kad žąsų šėrimas per prievartą, siekiant kuo labiau padidinti jų kepenis, ar vištų auginimas taip jas sugrūdant, kad iš jų belieka paukščių karikatūros, toks gyvų sutvėrimų sumenkinimas iki tiesiog prekės, prieštarauja Biblijoje aprašomam žmogaus ir pasaulio santykiui.“

Skaičiau, kad ypač didelis dėmesys gyvūnams ir jų teisėms skiriamas Šveicarijoje. Tačiau šveicarai referendume nepritarė siūlymui, kad skriaudžiamus gyvūnus gintų skirti advokatai. Referendumą inicijavo Šveicarijos gyvūnų gynėjų grupė, ir jei siūlymams būtų pritarta, visi kantonai teisinių procesų metu gyvūnams privalėtų paskirti advokatą. Tiesa, Ciuricho kantone dėl netinkamo elgesio su gyvūnais susijusiose bylose gyvūnų teisinis atstovavimas būtinas nuo 1992 metų, tačiau gyvūnų politika būtų pasiekusi kitą lygmenį, jei balsuotojų valia, tai būtų tapę norma visose 25 šalies kantonuose.

Šveicarijos įstatymuose daug dėmesio skiriama gyvūnų teisėms. 2008 metais peržiūrėtuose teisės aktuose numatyta, kad žmonės, norintys atsikratyti žuvyte negali jos gyvos nuleisti į tualetą. Ji turi būti apsvaiginta, numarinta ir tik tada jos galima atsikratyti. Įstatymai taip pat draudžia namuose palikti vienas bendrauti mėgstančias banguotąsias papūgėles ir žiurkėnus. Net avys ir ožkos su savo bičiuliais turi turėti bent jau „regimąjį kontaktą“.

Aktuali šių dienų tema – laiko sukinėjimai. Vieni tam laikrodžių rodyklių sukinėjimui pritaria, kiti pyksta. Antrųjų, atrodo, diduma. Aiškinama, jog visus nesklandumus gamtoje pirmieji pajaučia gyvūnai, tad jie labiausiai ir reaguoja į tuos laiko sukinėjimus. Ypač karvės. O jeigu tai kenkia gyvūnams, kaip gali nekenkti žmonėms?

Yra vilties, jog laiko sukinėti nebereikės. Tik bent aš norėčiau likti prie to laiko, kuris dabar prasidėjęs, tai yra, vasarinio, kai vakarai ilgesni. Pažįstami nusivedė iš Amerikos atvykusį giminaitį į naktinį klubą. Nuėjo jie ten 9 valandą vakaro, o išėjo apie 4 valandą ryto. Įėjo – buvo šviesu, išėjo – šviesu. „Ar yra pas jus naktis?“ – klausia svečias. Juokaujama, jog Lietuva – tai šalis, kur pietaudamas gali grožėtis saulėlydžiu.

Manau, visi miegaliai pasakys, kad anoks malonumas, kai saulė tave pradeda žadinti 3–4 val., o po pietų jau ima temti. Ir, girdi, laiko sukinėjimas primena pasaką apie kvailius, kurie „dieną ilgino“. Ironiškas pasiūlymas – atsukti laikrodžius pusvalandį ir gyventi tarp vasaros ir žiemos laiko. Be to, Lietuva taip išsiskirtų originalumu ir būtų žinoma visoje Europoje ar net pasaulyje. Nors šiaip jau mūsų laikas, kaip ir Izraelio, tad niekas dėl jo neturėtų mums priekaištauti. O teisingiausias čia Albertas Einšteinas, kuris pasakė, jog „laikas yra tai, ką rodo laikrodis“.

Tiesa, jei dėl Einšteino, tai praėjusį mėnesį aukcione už 5000 svarų parduotas jo laiškelis savo 20-metei studentei (jam, kai rašė šį laišką, buvo veik 50). Tai vienas pirmųjų priekabiavimo pavyzdžių ir štai kiek jis įvertintas.

Jeigu jau užsiminiau apie priekabiavimą, dar vieną aktualią šių dienų temą, tai pamąsčiau – ar tarp gyvūnų būna priekabiavimo atvejų? Regis, ne. Tik tarp žmonių. Tad jei esate įbaugintas ir bijote prie moters prieiti, o juo labiau ką nors jai pasakyti ir dėl to likote vienišas, negalite susirasti draugų iš žmonių būrio, laikykite šunį, katę ar kokį nors kitą gyvūną. Išgyvens jie jūsų butelyje, pakęs ir jus. Juk turi mus, žmones, kas nors kęsti.

Prisiminiau anglikonų giesmės posmelį: „Visa, kas gyva ir judru, / Visa, kas tik gražu pasauly, / Kas nuostabu ir išmintinga, / Sukūrė Viešpats iš miglų.“

Į viršų