facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ant orų ypač pykome kovo pirmosiomis dienomis. Tiesa, lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis – jau nacionalinė tragedija. Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos lietuviams sugužėjus į vieną vietą, ten atskuba ir blogi orai? Orai – tai visuomet šiek tiek katastrofa, nes kokie jie bebūtų, mes nieko negalime pakeisti.

Metų pradžioje sinoptikai pasakė aptakią frazę, girdi, mūsų laukia permainingi orai, todėl pamąsčiau, kad puikus užsiėmimas pranešinėti orus: tavęs visi klausosi, o jeigu įvyksta tai, ką pranašavai, tampi populiarus, tave apgaubia mokslininko ir pranašo aureole.

Orus galėtų prognozuoti ir įvairiausi pranašai, astrologai ir visi jų kolegos (turiu galvoje, įvairiausius būrėjus, ekstrasensus, bioenergetikus ir visą tą jų krūvą), bet jie tuo neužsiima. Regis, supranta, kad gali klysti, todėl apsiriboja mažiau apčiuopiamomis ateities prognozėmis.

Vieni pranašai aiškina, jog šiais Šuns metais įvykusios santuokos tampa gan sėkmingomis, be to, merginos gali pirštis vaikinams, kiti pranašai įrodinėja, jog šiuo laikotarpiu įregistruota santuoka nebus laiminga.

Dalis pranašų tvirtina, jog gamta Šuns metais itin palanki žmogui: nebūna jokių audrų, didesnių šalčių ar karščių, o ką jau ten bekalbėti apie žemės drebėjimus, potvynius ir t. t., kita dalis teigia, kad Šuns metais įvyksta kur kas daugiau stichinių nelaimių negu įprastai.

Dėl katastrofų, tai yra, laivų, lėktuvų, traukinių bei atominių ar cheminių sprogimų ir pan., pranašai irgi vienas kitam prieštarauja: vieni prognozuoja ramius metus, o kiti mini būsiant begalę tragedijų. Dalis pranašų siūlo pradėti organizuoti verslą, naujas statybas, įsigyti stambesnių pirkinių, investuoti, o kita dalis pataria šito nedaryti ir ramiai, it pelė kamputyje, praleisti metus.

Šuns metai, anot kai kurių pranašų, – geriausias laikas naujovėms: keisti darbą, gyvenamąją vietą, netgi partnerį. Tik čia suklusau: jeigu tie patys pranašai tvirtina, kad Šuns metų santuokos sėkmingos, tai kaip jie gali raginti tais pačiais metais santuokas nutraukti. Aišku, yra ir pranašų, kurie nesiūlo pereiti į naują darbą, persikelti į kitą gyvenamąją vietą, net rinktis kitokią plaukų spalvą ir saugoti santuokinius ryšius. Žodžiu, šiais metais likti tokiems, kokie esate, be jokių pokyčių.

Logiška, kad dabartinį laikmetį ateities pramatytojai pranašauja itin įtemptą. Šis laikmetis, anot jų, užuot kėlęs romantizmą, dvasingumą, žadins karingumą, ribines ambicijas, polinkį į staigius, netikėtus sprendimus, maksimalizmą. Polėkį pakeis tvarkos, konkretumo, paprastumo, aiškaus rezultato reikalavimai, dažnai per daug skuboti ar kategoriški.
Kovas ir balandis daugeliui bus reikalingas tiesiog atgauti optimizmą ir jėgas po žiemos, sako spėjėjai. Teks dar labiau susiveržti diržą. Įspėjama, kad nei sveikatos apsaugos, nei švietimo sistema nesulauks geresnių laikų. Metų pabaigoje jausimės niūriai. Reikės nemažai pastangų, kad išlaikytume optimizmą, tikėjimą. Tą patį pranašaučiau ir aš. Atrodo, nesunku būti pranašu.

Pranašystės skirtos jos nelaimingiems. Laimingiems jų nereikia, nes jie ir taip žino, kad viskas bus gerai. Man sako, girdi, netiki pranašystėmis, o ar žinai, kad garsusis XVI a. pranašas Nostradamas nuspėjo pabėgėlių antplūdį į senąjį žemyną – Europą: „Kai atsidarys senosios žemės durys, suplūs ten visi varguoliai. Didieji norėdami gėrio ir taikos, nežinodami atplukdys pabaigą į savo namus. Prisidengę nuskriaustaisiais, siaubūnai atneš chaoso ir kraujo bangas. Tik sutrypti ir išnaikinti supras, kad atėjo senosios žemės kracho epocha“. Esą, dėl to dar šiemet kilsiąs trečiasis pasaulinis karas – o pasaulio pabaiga, kurią paženklinsiąs Antikristo gimimas, ateisiantis 2042-aisiais.

Girdėjau istoriją apie žmogelį, kuriam buvo išpranašauta, kad mirs nuo gyvatės įkandimo. Per visą gyvenimą tose apylinkėse, kur gyveno, jis nebuvo matęs nė vienos gyvatės, apie gyvates nieko neišmanė, bet pranašystės paakintas ėmė domėtis gyvatėmis, net jas užveisė akvariumuose ir, aišku, viena jų jam įgėlė.

Kai man užsinori paprognozuoti, kas bus ateityje, žiūriu detektyvus. Ir „Midsomerio žmogžudystes“, ir „Senį“, ir naująjį „Megrė“ su R. Atkinsonu (netikėta) pagrindiniame vaidmenyje. Puikų detektyvą „Žmogžudystė“ (rež. E. Godardas) mėnesio pradžioje parodė LNK. Nors filmas sukurtas 2016 m., bet grąžino į Hičkoko laikus.

Šiauliečiams galiu tarti pagiriamąjį žodį, kad jie neturi jokio ezoterinio knygyno, kokius jau turi kiti Lietuvos miestai. Be knygų spalvotais viršeliais, tokiose knygynuose galima rasti sudvasintų akmenukų, rieduliukų, įvairiausių figūrėlių, vandens buteliukų ir t. t.

Ir būrimo salonų Šiauliuose nėra daug. Tiesa, bent aš nė vieno nežinau. Gal todėl, kad nesidomiu. Kažkur užsislėpę jie turėtų būti. Nes toks jau žmogus yra: tiki, kad bus geriau, bet jaučia, kad bus blogiau. Nors Bažnyčia nėra pranašysčių ir horoskopų šalininkė, pažįstu vieną religingą šeimą ir stebiuosi, kad dieną jie pradeda ne kalbėdami „Tėve mūsų“, o ieškodami dienos horoskopo.

Aišku, nerimauti yra dėl ko. Mus labiausiai turi neraminti demografinė krizė, auganti emigracija ir pajamų nelygybė. Visos šios trys grėsmės Lietuvai itin būdingos. Bet šoktelkim nuo globalių dalykų prie kiek paprastesnių.

Skaičiau vieno emigranto nusiskundimus, jog grįžtant pasisvečiuoti tėviškėje, netoli namų kuro sąnaudos beveik baigėsi, tad jis užsuko į degalinę prisipildyti degalų ir buvo stipriai šokiruotas pamatęs, kiek kainuoja litras benzino. Ogi 1 litras 20 euro centų brangiau nei Vakarų pasaulyje. Pilant visą baką jau ir ženkli suma susidaro.

Keista, kai pas mus banko analitikas sako, jog jokios įtakos bankas jam nedaro. Tad kas per bankas laikantis tokį analitiką? Dar keisčiau, kai socialdemokratų partija atstovauja stambiajam kapitalui. Nors kai kam svarbiausios problemos, ar rašysime weranda, indexas, inqubatorius.

Žmones galima skirti ir pagal tai, ką jie įsivaizduoja išgirdę žodį „irisas“: saldainį ar gėlę. Nors ir retas pagalvos apie gėlę, visgi žmonės nėra blogi. Štai skaitydami detektyvinius romanus nori, kad sekliai rastų blogiečius ir net nusikaltėliai, sėdintys kalėjime, skaitydami detektyvines istorijas taip pat šito nori.

Ar vyrai įvykdo savo pareigas? Bent jau privalu savo moteris nuolatos paguosti, kelti jų nuotaiką, pavyzdžiui, pasakyti: „Mieloji, pasitrauk pagaliau nuo tos viryklės, tavo vieta – Maldyvuose.“

Jei jau klausyčiau kokių pranašų, tai bent tų, kurie moko kaip būti laimingais. Nors čia gal labiau psichologų laukas. Nuostabu būtų, jeigu kas pamokytų, kaip atsikratyti surūgusių, rūškanų veidų ir net per šventes laikytis gedulingos rimties tyliai keiksnojant esamus ir menamus priešus. Kas mums įdiegs tikėjimą, jog žmonės gali būti skirtingi, kitokie negu mes, tačiau geri.

O norint iš namų išvaryti blogąsias dvasias, reikia į stiklinį dubenį įpilti 1 stiklinę vandens, 1 stiklinę acto ir 1 stiklinę rupios druskos. Laikyti, kol druska iškils į paviršių. Tai gali trukti net visą parą. Po to viską pakartoti su tuo pačiu vandeniu, actu ir druska. Po to vėl pakartoti ir tai daryti tol, kol druska nebekils į paviršių. Kai druska nebekils, reikš, kad blogosios dvasios iš namų išvarytos.

Nors teisingiausias buvo M. Tvenas: „Jeigu jums nepatinka oras, palaukite truputį.“  

Iš metų laikų mažiausiai šventėmis gali pasipuikuoti ruduo ir, keista, pavasarinis balandis, nebent jį papuošia Velykos. Šiais metais balandžiui nuskilo – Velykos pačią pirmąją mėnesio dieną. Kaip ten bebūtų, pykti ant balandžio negalima, nes tai pavasario vidurio mėnuo su ilgėjančiomis dienomis ir atbundančia gamta.

Dvasinis Velykų metas ragina į rankas paimti knygą. Būna, kad tokiu metu norisi ne kokio nors detektyvo ar pramoginio romano, bet trokšti nerti į gilesnius pamąstymus. Gal todėl iš knygų lentynos traukiu neseniai pasirodžiusią, bet, sakyčiau, nepastebėtą knygą – Anthonio de Mello meditatyvių pasakojimų rinkinėlį „Varlės malda“ (knygą išleido Dialogo kultūros institutas). Tiesa, tai jau ne pirmoji A. de Mello knyga lietuviškai. 2001-aisiais Lietuvos skaitytojus pasiekė šio autoriaus pirmasis pasakojimų rinkinėlis „Paukščio giesmė“.

Anthonis de Mellas – jėzuitų kunigas. Tai sužinojęs pamąstai, jog susidursi su griežtai kanoniškais tekstais. Pamąstai ir suklysti. Anthonis de Mellas gimęs Indijoje, vėliau gyvenęs Niujorke ir prieš dvidešimt metų ten miręs. Indijoje įkūrė ir vadovavo sielovados institutui Sodhata, kuriame ruošiami dvasiniai vadovai. Rytų mistikos ir išminties kupinos Anthonio de Mello knygos skirtos ne tik krikščionims, bet ir kitų religijų atstovams, agnostikams bei ateistams. „Labai sunku atpažinti šventąjį, nes jis atrodo toks, kaip ir mes“, – sako autorius. A. de Mellas perteikia įvairių kraštų liaudies išmintį, pavyzdžiui, šį chasidų pasakojimą:

Vieną vėlų vakarą, grįždamas iš turgaus, neturtingas ūkininkas prisiminė, kad pamiršo savo maldaknygę. Pačiam girios vidury sulūžo jo vežimo ratas ir nusiminė žmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:

– Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šįryt iškeliavau iš namų be maldaknygės, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštų nė vienos maldos neprisimenu. Tai štai ką aš padarysiu: penkis kartus – labai lėtai – pakartosiu abėcėlę ir tu, kuriam visos maldos gerai žinomos, galėsi iš raidžių susidėti tas, kurių neįstengiu prisiminti.

Ir tarė Viešpats angelams:

– Iš visų šiandien girdėtų maldų šita – tikrai pati geriausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.
O štai pasakojimas apie kaimą, kuris visad sulaukdavo pagalbos:

Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui. Kai kunigas mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Jis sakydavo:

– Viešpatie, juk tu žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.

Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui. Kai ir šis kunigas mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris žinojo tą vietą girioje, bet nežinojo maldos žodžių. Jis sakydavo taip:

– Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.
Kai ir šis mirė, žmonės, ištikus nelaimei, pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nežinojo tos vietos girioje. Jis sakydavo taip:

– Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui. Po šio kunigo mirties žmonės, ištikus nelaimei, skubėdavo pas jį pakeitusį, kuris nežinojo nei tos maldos, nei tos vietos girioje ir niekuo nesirūpino. Jis sakydavo Viešpačiui:
– Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis, kaip tau patinka.

Dievas išgirsdavo jo žodžius ir... pagelbėdavo kaimui.

Žavi ir trumpi Anthonio de Mello pastebėjimai ar tiesiog anekdotai:

Sena pamaldi moteris po karo pasakoja savo išgyvenimus:
– Dievas buvo mums labai geras. Mes vis meldėmės, ir visos bombos krito kitoje miesto pusėje!
Vieno namo šeimininkas, keliaudamas į traukinių stotį:
– Kodėl jie pastatė traukinių stotį už trijų kilometrų nuo mano namo?
Paslaugus daiktų nešėjas:
– Jie greičiausiai manė, jog ji turi stovėti šalia geležinkelio.
Po rabino mirties jo mokinio kažkas paklausė:
– Kam jūsų mokytojas teikė didžiausią svarbą?
Mokinys šiek tiek pagalvojęs atsakė:
– Tam, ką tuo metu darydavo.

Į viršų