facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Prieš tris dienas prasidėjo pavasaris. Taip pamąstau žvelgdamas pro langą. Jau ne kalendorinis, bet ir tikras pavasaris. O prasidėjus tikram pavasariui, žiū – greitai ir Velykos. Jos šiais metais balandžio 1-ąją. Velykos švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pavasarinės Mėnulio pilnaties (po kovo 21 d.). Vėlesnių Velykų nei balandžio 25 d. nebūna.

Televizija rodo „24 valandos“ ir „TV pagalba“ – siaubingos laidos. Prišnerkšti būstai, pykčiai, girtuoklystės, paprasčiausias nevalyvumas. Besiskirianti šeima nepasidalija sekcijos, nė vienas iš vaikų nepriima gyventi mamos, du katinus pakoręs vyras aiškina nenorėjęs, kad jie mirtų iš bado, mergina priekaištauja tėvui, kad ją nepilnametę šis bandęs išprievartauti... Stebint laidą, kilo mintis parašyti novelę apie vaikinuką, kuriam tėvai nepirko šunelio, tai jis ėmė rūpintis tarakonu. Jį maitino, dresavo. Bet kartą tarakonas nukrito nuo stalo, susimaišė su kitais tarakonais ir vaikinukas patyrė nepagydomą traumą.

Televizija prarado savo pirminę užduotį – ji virto preke. Vyrauja bendra tendencija – visa tai, kas rimta, kas priverčia žmogų susimąstyti, nustumiama į periferiją. Susimąsčiau, ar kultūrinėms laidoms mūsų televizijos skiria bent 2 proc. eterio laiko.

Vyresni žiūrovai įpratę žiūrėti universalias programas, kai po žinių rodomas filmas, po filmo – koncertas ir t. t. Jie sunkiai pripranta prie reklamų (nors kas gali prie jų priprasti!), po kurių pamiršti, ką žiūrėjai. Kai kurie herojai mažuosiuose ekranuose (nors dabar ne tokie jau jie ir maži) tai pasirodo, tai vėl išnyksta. Kad ir Kristina Brazauskienė, Gediminas Vagnorius, Pupų Dėdė su savo šuniukais... Niekad nebūčiau pagalvojęs, kad vėl atgims „mergaitės“ istorija. Kas palaiko skandalus ir kam jie reikalingi? Vienas ar kitas skandalas natūraliai nuslūgs tada, kai spauda nustos apie jį rašyti, o televizija – rodyti.

O dėl rusiškų televizijų draudimo, tai per kai kuriuos lietuviškus kanalus rodomi rusiški filmai apie Rusijos „mentus“ ir „specnazą“, rusiškų programų retransliacija daro dar didesnę žalą nei pačios Rusijos TV programos. Drausti lengviau negu sukurti laidas, kurios atsvertų rusiškų kanalų demagogines laidas. Tik vieną tokią laidą ir težinau – Andriaus Tapino „Laikykitės ten...“ rusišką variantą. „Laisva Lietuva ir šiandien ginasi nuo Rytų, bandydama drausti rusiškus kanalus, užuot sau ir kitiems leidusi iš jų propagandinio kvailumo bei atsilikimo šaipytis ir taip brandinti savo pilietinę savivoką“, – prisiminiau žurnalisto Algimanto Šindeikio mintį.

Atskira tema – serialai. Kada jie pradėti rodyti? Pasirodo, dar XX a. pradžioje, kai kino rimtu menu beveik niekas nevadino, o apie televiziją mąstė tik fanatiškiausi mokslo genijai. Jau tada žiūrovai į kino sales buvo viliojami filmų ciklais.

Dabar serialai sudaro nemažą TV repertuaro dalį. Amerikiečiai tokią produkciją štampuote štampuoja, o štai skandinaviškus kino serialus būtų visai įdomu pažiūrėti. Lietuvos visuomenė pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni gyvena serialais, kiti jų metu išjungia televizorių. Kurių daugiau? Pritarčiau nuomonei, kad serialų žiūrėjimas yra tiesiog laiko praleidimas, kai jo per daug.

„Petraičių šeima“ buvo pirmas lietuviškas televizijos serialas, transliuotas 1964–1972 metais. Todėl nėra teisūs teigiantys, kad lietuviškų serialų „tėvas“ – serialas „Giminės“, rodytas nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje 1993 m. Dabartinė serialų banga atgimė su „Nekviesta meile“ ir „Moterys meluoja geriau“.

Sako, išsisemia serialų temos. Abejočiau. Temų galybė. Toli ieškoti nereikia. Nors ir emigracija. Kaip mūsų žmonės gyvena ten. Ir serialų kūrėjams būtų mielos dienelės – kol susuka filmą, pagyvena Dubline, Londone, šalia Norvegijos fiordų... Įdomi tema – per pirmuosius emigracijos metus iš Lietuvos į užsienį dirbti išvažiavo gydytojai, fizikai, biologai, chemikai ir nė vieno kelių policininko. Dabar jau ir jų vienas kitas išvyksta.

Pagaliau temų pažeria kiekvienas mėnuo. Tarkime, kovas. Ar neįdomus būtų serialas apie šio mėnesio šventojo Kazimiero gyvenimą? Nors suprantu, kad serialų prodiuseriai tokiai minčiai iškart paprieštarautų – žiūrovas ekrane nori matyti nusidėjėlius, o ne šventuosius.

Religinės temos neįsispraudžia į serialus. Bet juk buvo puikus „Erškėčių paukščių“ pavyzdys. Lenkai jau keletą metų rodo „Kleboniją“, kuri prie ekranų sutraukia nemažai žiūrovų. Tiesa, tai filmas ne apie religinius reiškinius, o apie parapijos gyvenimą.

Serialuose daug buities, o kur filosofiniai pasvarstymai apie gyvenimo prasmę, nepaliekant nuošaly laisvės temos? Štai Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena. Nenusiminkime, jei kartais supainiojame Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios prasmę, jei vis tiek abi dienos – šventės. Nors galvoje vertėtų pasidaryti tokį mini įrašą: Kovo 11-oji – tai, ką mes atkūrėme ne taip jau ir seniai – atkūrėme nepriklausomybę. O štai Vasario 16-oji reiškia Lietuvos valstybės atkūrimą. Žodžiu, pasiskelbėme, kad esam niekieno dalis, esame atskiri, turim savo valdžią, savo teritoriją, nuolat gyvenančius gyventojus. Šiuo 1918 m. pasirašytu aktu vėliau buvo remiamasi pasirašant Kovo 11-osios aktą.

Filmai apie šias dienas padėtų lietuviams geriau jas suvokti. Ilgas serialas galėtų atsirasti apie Sąjūdžio gimimą, išsivadavimą iš sovietinių gniaužtų, gyvenimą iki ir po Kovo 11-osios. O kiek čia personažų! Iškritusių iš medžių politikų, mafijos ir oligarchų atsiradimas, kovotųjų už Lietuvos nepriklausomybę tolesnis likimas...

Pagalvojau, kad jei jau rašau apie serialus ir kovą, tai šis mėnuo turėtų būti išsiskyrimo su serialais etapo pradžia. Juk jau norisi atverti langus, balkonų duris, nebesinori užsibūti namuose ir snūduriuoti priešais televizorių, ima traukti gamta.

Kovas – paukščių mėnuo. Visas kovo mėnuo (net pats jo pavadinimas) skirtas paukščių sugrįžimui. Kovo 10-ąją minima 40-ies paukščių diena. Ji taip vadinama, nes apytikriai tiek paukščių rūšių iš Lietuvos išskrenda žiemoti į svetimas šalis, o pavasarį sugrįžta į gimtinę. Mėnuo baigiasi Gandro diena (kovo 25-oji). Apytikriai šią dieną į Lietuvą parskrenda gandrai. Jie tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus.

Tad iš kur visos tos nelaimės, bloga nuotaika, nesitraukianti depresija? Nebemokame šypsotis. Laikmetis, jei padovanoti dovaną savo artimui, yra kur kas lengviau nei padovanoti šypseną gatvėje sutiktam nepažįstamajam.

„Tuščiai praleista diena – ta, kurią nė sykio nesusijuokėte“, – taip ar panašiai yra pasakęs ne vienas senovės išminčius. Besišypsantys žmonės gyvena ilgiau. „Mano svoris tik 50 kg, visa kita – grožis“, – šmaikštauja apkūnios moterys. O norinčios įsiteikti vyrui, žiūrėdamos erotinį filmą, pakviečia ir jį: „Ateik, tave rodo!“

Žmogelis pasidžiaugė: „Gerai gyvenu, kol dar nemačiau euro.“ Aš buvau euro šalininkas. Gal ir esu. Nors kai apsilankai Lenkijoje, jie kartoja tą patį – euro niekados neįsivesime, amžiams liekame su zlotu. Tiesa, man itin gražus 100 zlotų pinigas – su Jogailos atvaizdu.

Šiandien sutikus bičiulį gatvėje ar atsiliepus į telefono skambutį, vietoj „Labas“, „Klausau“ ar „Alio“ geriausiai tiktų žodelis „Skųskitės!“

Kur dingo anksčiau populiarios skundų knygos? Internetiniai komentarai jų neatstos. Kiekvienoje parduotuvėje, aptarnavimo ar šiaip bet kokioje įstaigoje po tokią būdavo. Pasiskundei ir ramiau. Tiesa, į skundus netgi buvo reaguojama – vadovai kviesdavo darbuotojus ir vykdavo tokių skundų aptarimai, kaltųjų pabarimai ir trūkumų šalinimo pramatymai. Dabar, sako, skųskis nesiskundęs – niekas nereaguos. Į skundus atsakoma populiariausia viršininkų fraze: „Bus sudaryta darbo grupė.“

Pavasarinės pokalbių temos turi būti aktualios, nūdieniškos, slėpti paslaptį, kuri pokalbio pabaigoje būtų atskleista.

Keista, kad tokiu metu horoskopų tema lieka populiari. Anot astrologų, Lietuva – gana šviesios karmos tauta, pakankamai šventa vieta. Sunku įsivaizduoti karą ar mūsų šalies užgrobimą, ištraukiant ją iš bendro pasaulinio konteksto. Nebus čia žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo.

Gal ir žmonės taps geresni, bus daugiau meilės. Nors mūsų meilė beveik visada turi ribotą garantinį laikotarpį. Pavasariniai susitikimai ir pasveikinimai yra liudijimas to, kad jis dar nesibaigęs. Nors, sako, nori nenori, bet po 45-erių vyrai pradeda ieškoti jaunesnės. Bet tai jau kita tema. Šiandien jos nelieskime. O dėl astrologų, tai ką jie gali pasakyti, kai ir taip žinai, kad šiuolaikiniam pasauliui gresia keturi „apokaliptiniai raiteliai“, galintys nusinešti pasaulį į prarają. Tai artėjanti klimato katastrofa, neprognozuojamos biogenetinių tyrimų pasekmės, klaidinga finansų rinkų savireguliacija ir vis didėjantis žmonių skaičius žemėje. Bent jau taip teigia garsus filosofas Slavojus Žižekas.

Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia „kitaip“ jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos. Gyvenimas virte verda. Ir nieko čia blogo, kad net mes turime kažkiek kvailumo. Ir nereikia aiškintis, jog aš – ne kvailys. Žmogus, atkakliai kartojantis nesąs kvailys, paprastai turi dėl to kažkokių abejonių.

XVII a. olandų filosofas Benediktas Spinoza yra pasakęs: „Iš to, ką A pasako apie B, galima spręsti apie A, o ne apie B.“

Peržvelgiau tekstus, kuriuose įvairūs žmonės rašo, ko jie labiausiai norėtų. Surikiavau dešimt norų: gulėti lovoje ir klausytis lietaus lauke; išgirsti telefono skambutį iš to, kuris toli, bet yra tavy; nueiti į tikrai gerą renginį; laikytis susikibus su tuo, kuris tau rūpi; pribėgti prie seno draugo ir suprasti, kad kai kurie dalykai niekad nesikeičia; išvynioti labiausiai trokštamą dovaną; stebėti saulėtekius ir saulėlydžius; skaityti senus laiškus; išlipti iš lovos kiekvieną rytą ir būti dėkingam už dar vieną nuostabią dieną. Dešimtas, paskutinis noras – pamilti.

Šį mėnesį moterys skundžiasi: „Mus vyrai tik vieną dieną sveikina, mums mažai.“ Ir negali sakyti, kad jos neteisios.

„Rašai apie moteris, išmanai jų charakterius, tad sakyk, kaip su jomis susipažinti“, – klausia manęs ne vienas vyriškis. Tiesa, tie klausiantieji jau garbingo amžiaus, jaunimas to nesiteirauja. Atsakau, kad jei jie galvoja, jog geriausia vieta tokiems susipažinimams – kavinės ar barai, tai labai klysta. Jei kavinėje moteris ir atkreipia į tave dėmesį, tai tik reiškia, kad ji neturi pinigų. Daugiau nieko. Internetas irgi nėra geriausia vieta susipažinti. Gal ir paprasta, bet daug šiukšlių. O tinkamiausios susipažinti vietos, nepatikėsite, yra trys – kultūros įstaigos (bibliotekos, kinai, teatrai, parodų salės), kelionės ir bažnyčia.

Pamenate kino filmą „Maskva netiki ašaromis“? Viena iš filmo herojų susipažinti vyriškių ieškojo bibliotekoje. Jei taip elgiasi protingos moterys, tai tu gali būti tas, su kuriuo kažkuri skaitytoja panorės susipažinti. Jei ne, galėsi tai padaryti pats. Olialia pupyčių bibliotekose, aišku, neužtiksi, bet štai moterį, su kuria gali pakalbėti apie gyvenimą, dvasinį žmogaus pasaulį, tikrai surasi.

Kiekvienas esame girdėję – su juo ar su ja kartu vykome ekskursijon. Ilgai prisimename. Štai vedu ekskursijas Krokuvon. Autobuse dažniausiai daugiau moterų nei vyrų. Net keista, kad vyrai nenoriai keliauja keliais, kuriais vyko Jogaila ir kiti mūsų tautos didžiavyriai. Net Vytautui labiau sekėsi Griunvaldo laukuose nei Lietuvos žemėse. O jei jau išsiruošėte kelionėn, tai galite ne tik senuoju karalių miestu Krokuva pasigėrėti, bet ir su kuria nors keliauninke susipažinti.

Tiesa, naujame kelionių maršrute į Lvovą vyrų kiek daugiau, nes visiems maga pusdykiai apsilankyti šio gražaus Ukrainos miesto restoranuose, tačiau ir moterų pakanka. Tad susipažinimui galimybės yra.

Manau, nustebote pasiūlymu antrosios pusės ieškoti bažnyčioje. Bet juk būtent čia galite rasti dorą, sąžiningą, skaidriaveidę, dvasiškai tobulą moterį. Apie davatkas, aišku, nekalbu. Jas atskirsite nuo nuoširdžiai pasimelsti, praskaidrinti dvasią atėjusių moterų.

Paklausite, kaipgi bažnyčioje su moterimi susipažinti. Po šv. Mišių išeikite į šventorių, neskubėkite namo. Yra tradicija po maldų stabtelėti šventoriuje, šnektelėti su pažįstamais, užkalbinti nepažįstamus, nes juk vienos bažnytinės šeimos nariai esate. Žinokite, bažnyčios moterų kavinės ir jose sėdintys vyrai netraukia, jos atkreipia dėmesį į kiekvieną bažnyčion atėjusį vyriškį.

Kolegos, nepamirškite, kad nepasitikėjimas savo gebėjimais susipažinti yra tik jūsų pačių drovumo vaisius. Jei vyras temąsto, kad moteris neatsilieps į jo norą susipažinti, nusprendžia, kad pažinties ir nereikia. O juk tereikia prieiti ir sužinoti, kas bus. Be to, sakoma, kad niekas per galvą neduos, bijoti neverta. Juk moterys nesikandžioja. Aišku, priekabiavimo skandalai vyrus kiek įbaugino, bet moterų frazė „Leiskite man pabūti vienai“ būdinga tik serialams.

Į viršų