facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Žmonėms, besiskundžiantiems orais, šie atsako: „Patys jūs blogi.“ Teigiama, prasidėjus metams, vangiausias ir liūdniausias būna pirmasis mėnuo, na, dar antras, o toliau viskas įsibėgėja ir ratas ima suktis. Girdėjau, kad yra Seimo narys, kuris nuo metų pradžios tepasakė tik tris žodžius: „Man kažkas neveikia.“

– Ko toks liūdnas? – paklausiau bulvare sutikto bičiulio.
– Pirmuosius metų mėnesius visados toks būnu, – atsakė.
– Pralinksmėk, jau pavasaris, – supurčiau jį paėmęs už peties.

Neseniai užėjęs degalinėje į tualetą ir nustebau – dar neseniai įėjimas, kainavęs 1 eurą, kainavo jau 2 eurus. „Kodėl?“ – paklausiau budinčiosios. „Benzinas pabrango“, – atsakė ši.

Metų pradžioje susilpnėja viltis, kad laimėsi loterijose ir mažiau beperkama „Teleloto“ ar kitų loterijų bilietų. Ir į būrimo salonus mažiau bevaikštoma. „Ko ten lendi?“ – paklausiau draugo, sužinojęs, kad jis ten ruošiasi. „Einu paklausyti, kaip ten meluojama, man tai pramoga“, – atsakė šis. „Tai geriau eik pasižiūrėti geros kino komedijos: ir pigiau, ir naudingiau“, – pasiūliau.

Pagiriamus žodžius reikia tarti Vilniaus knygų mugei. Lietuvą tik gali ištraukti literatūra ir menas, nors ir populiariausias metų pradžios žodis – „trikampis“ ar net greičiau mažybinis „trikampėlis“ (populiaresnis už Greimo „kvadratą“).

Jau pamiršome metų pradžioje duotus pažadus, susietus su svorio metimu. Pasirodo, tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 proc. žmonių. Ir tai nemažai, galvojau, jog skaičiai dar mažesni. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti kelių tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Kai žmonės, prieš eidami valgyti, iš anksto nusprendžia, ką rinksis, jų pasirinkimas būna geresnis nei nulemtas impulsyvaus sprendimo, ką ir kiek jie valgys. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą.

Gerbiu moteris, kurios sugeba draugauti su savo amžiumi. Tai ne vyrai, kurie niekaip su savo amžiumi nesugyvena, kviečiasi tam į pagalba jaunas merginas, bet tuomet dar labiau susensta. Senyvo amžiaus jaunikis kelia prabangias, triukšmingas vestuves su fejerverkais (sako, pastarieji pakelia jaunikio potenciją), krūva popso žvaigždžių. Labai retais atvejais tokios vestuvės vyksta esant vyresnio amžiaus jaunajai. Tai tais atvejais, kai jaunoji turi humoro jausmą.  
Pažįstama moteris papasakojo kaip pramogaudama stebėdavo vyrų reakcijas. Kai vyrai pakviečia pasivaišinti, ji atsako, jog laikosi dietos ir net naudoja lieknėjimo tabletes. „Lieknėti tabletės padeda, bet labai skatina seksualinį potraukį“, – baigia ji ir stebi kaip reaguos vyrai.

Prisiminiau, jog šį epizodą ji pasiskolinus iš Vudžio Aleno filmo, bet buvo įdomu sužinoti, kaip reaguoja vyrai. Moteris sako, jog mūsų vyrai kuklūs, ramūs ir ne jokie ten priekabiautojai. Išgirdę žodžius apie seksualinį potraukį, nugvelbia akis, parausta, nusuka kalbą. Vienas kitas tik pasitaiko storžievis.

Šis mėnuo prasidėjo Kaziuko muge. Šiaip jau iš šventųjų mes labiausiai žinome šventąjį Joną, iš bažnytinių švenčių žinome Kalėdas ir Velykas, o šventojo Kazimiero gal net nežinotume, jei ne Kaziuko mugė. O juk tai vienintelis Lietuvos šventasis.

Jei apie patį Šv. Kazimierą (1458–1484), tai jis buvo kuklus jaunuolis, jį mokė Krokuvos kanauninkas Janas Dlogošas. Kazimieras mirė sulaukęs 26 metų nuo tuberkuliozės, palaidotas Vilniuje. Apie jį netrukus pradėjo sklisti stebuklingi pasakojimai, gandai, kad jis gydąs sergančiuosius nepagydomomis ligomis. 1521 m. jis buvo paskelbtas šventuoju.
Paskelbus Kazimierą šventuoju, jo paminėjimui skirta kovo 4-oji, tai yra, jo mirties diena. Kiekvienais metais tą dieną vykdavo jo atlaidai, o po atlaidų prie bažnyčios burdavosi kermošiai. Jie plėtėsi ir taip atsirado Kaziuko mugė.

Galima be daug ko apsieiti, bet, aišku, neapsieisime be mugių. Vieni sako mugėje pavargsta, kiti, girdi, pailsi. Girdėjau net mugę lyginant su muziejumi. Ne vienas po mugę juk mėgstame pažioplinėti. Mugės žmonės spontaniški, nevaržomi, gyvenantys čia ir šią minutę. Tai ne tie besibodintys mugėn užsukti.

Teigiama, kad pirmosios mugės atsirado arabų kraštuose. Arabų mugėse apsilankę meno ar šiaip jautrios dvasios žmonės pasakoja, kad šios mugės juos nuteikia filosofiškai ar net poetiškai. Girdėjau ir labai keistą, bet įdomią nuomonę, jog reta kuri kita viešojo miesto gyvenimo forma veikia taip teisingai. Reikia sutikti su mintimi, jog vėliausiai nuo žemės paviršiaus išnyks mugės. Verdanti mugė – gyvybės simbolis. Net Šventojo Rašto istorijos, kad Jėzus nemėgęs prekijų, negelbėjo.

Kur labiausiai norėčiau gyventi? Vieną kartą pagalvoju apie vieną pasaulio vietą, kitą kartą – jau apie kitą. Šįkart pagalvojau apie Japoniją. Ši šalis lyderiauja senėjimo srityje. 82,6 metų tikėtina gyvenimo trukmė ne tik ilgiausia pasaulyje, bet ir sveiko gyvenimo trukmė – metai, praleisti esant geros sveikatos – taip pat ilgiausia. Pavyzdžiui, japonų vyrai gali tikėtis 79,3 metų geros sveikatos. Tai 10,5 metų ilgiau nei pasaulinis vidurkis. Tad kokia jų paslaptis?

Nesena analizė, atlikta Nayu Ikeda ir kolegų iš Tokijo universiteto, pateikė keletą užuominų. Japonų dieta yra sveika, o sveikata tikrinama reguliariai. Kasmet maždaug 3 milijonai žmonių atlieka išsamią medicininę apžiūrą, kai klinikoje pasiliekama pernakt. Aukštas kraujospūdis tapo svarbiausia sveikatos netekimo priežastimi pasaulyje, bet Japonijoje kraujospūdis mažėjo. Panašu, antihipertenzinių vaistų prieinamumas ir druskos vartojimo sumažinimas suvaidino savo vaidmenį. Joshas Salomonas, profesorius, tiriantis pasaulinę sveikatą Harvardo universitete, mano, kad jeigu japonai gali pasiekti sveiką senėjimą, galime ir mes visi. „Tai optimistiška žinia, kad sveikas senėjimas yra įmanomas“, – sako jis.

Laimingi, kas gali nuvykti į Japoniją. Laimingi visi, kurie bet kur gali pakeliauti. Bent vieną kartą per metus tai būtina padaryti. Neužsisėdėkite namuose. Sakau tai prasidedant pavasariui, nes jau laikas pagalvoti apie keliones. Skaičiau, jog iš Vilniaus ir Kauno „Ryanair“ pradėjo naujus reisus į Veneciją, Boloniją, Amaną, Milaną, Pafosą, Tel Avivą, Jordaniją. O kas už artimesnes keliones, tai galima savaitgaliui nuskristi į Minską. Važiuojant automobiliu reikia vizos, skrendant – ne, o bilietai pigūs.

Nusileidus Minsko oro uoste atvykusieji plakatuose sveikinami baltarusių, anglų ir kinų kalbomis. Pasirodo, šalia Minsko baltarusiai ir kinai kuria ekonominį parką, į kurį kinai planuoja investuoti 5 milijardus JAV dolerių.

Kiekvienas turime pasaulyje mėgiamiausius kampelius arba dar jų ieškome, Mane žavi tokios gan netikėtos vietos. Pavyzdžiui, miestelis Belgijoje – Briugė.

Prie Šiaurės jūros įsikūrusi Belgija savo plotu perpus mažesnė už Lietuvą, nors gyventojų triskart daugiau nei Lietuvoje. Ir nors ši valstybė turi tik 67 kilometrus jūros (Lietuva, žinia, 99), laivyba čia itin klesti. Briugė laikoma geriausiai išsilaikiusiu viduramžių miestu Šiaurės Vakarų Europoje, kuriam buvo lemta tapti ir didžių menininkų miestu. Viešėdamas Briugėje atsiduri tarp XIII–XVII a.

Dar viena man miela vieta – Elsinoras Danijoje, kuriame stūkso Hamleto pilis. Šiandien visai nesvarbu, ar Hamletas ir kiti didžio anglų dramaturgo herojai tikrai gyveno, bet svarbiausias visiems laikams įsirėžęs Hamleto klausimas, į kurį visi turime atsakyti. Tai ir daro V. Šekspyro dramą gyvenimišką. Netikėta, bet vaikštant po pilį, neapleidžia jausmas, kad čia tikrai būta Hamleto. Mąstai, kuriame pilies kampelyje Hamletui, Danijos karalystės princui, apsireiškusi jo neseniai mirusio tėvo šmėkla, pavedusi atkeršyti žudikui Klaudijui.

Jei dar apie vietas, kur norisi pabuvoti, tai paminėčiau Edinburgą. Šiame Škotijos širdyje besidriekiančiame mieste man net mieliau nei Londone. Ypač praeiti nuo pilies iki Karalių rūmų Royal Mile (Karališkoji Mylia) gatve su begale barų ir naktinių klubų.

O galima nuskristi į Oslą, išsinuomoti automobilį ir pirmyn per visą Norvegiją grožintis fiordais. Galima Rygoje sėsti į keltą, per naktį, linksminantis baruose ir ilsintis kajutėje, nuplaukti į Stokholmą, visą dieną praleisti Švedijos sostinėje ir vėl per naktį toje pat kajutėje grįžti Rygon.

Lydžiu ekskursijas į Krokuvą, tad kaip neparaginus ir jus ten nukeliauti. Kiekvienam lietuviui būtina apsilankyti šiame, glaudžiais saitais su Lietuva susietame, mieste. Ekskursiją Krokuvoje dera pradėti nuo Turgaus aikštės su senoviniais puošniais pastatais ir nukeliauti iki Vavelio kalvos, kur katedroje ilsisi Jogaila, Žygimantas Augustas, Steponas Batoras, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis...

Regi, jog Vavelio kalva buvo ideali, natūraliai gamtos sukurta ir saugi vieta politinės valdžios centrui steigti. Prieš daugiau nei tūkstantį metų ant kalvos atsirado kunigaikščio, o vėliau – karaliaus pilis. Tuo pačiu metu Vavelis tapo ir bažnytinės valdžios centru: 1000 metais buvo įkurta vyskupija, o pilies teritorijoje pastatyta katedra.

Tokia topografinė situacija, kai pagrindinė šventovė ir valdovo rezidencija yra greta – dažna Europos sostinėse. Tai primena Akropolį ar Kapitolijų. Panašiai formavosi Prahoje Hradčanai arba Maskvos Kremlius.

Lenkijos ir Krokuvos istorinės raidos aplinkybės lėmė, kad nuo XI a. vidurio iki XVII a. pradžios Vavelis buvo pagrindinė Lenkijos, o vėliau – Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija. Ji sostinės rezidencijos prerogatyvomis dalijosi su Vilniumi. Vavelyje vyko svarbiausios valstybinės ceremonijos: karaliaus įvažiavimas į pilį, valdovo karūnacija, kiti iškilmingi renginiai. Net jeigu valdovas gyvendavo kitur ir ten mirdavo, vis tiek dažniausiai grįždavo į Vavelį amžinojo poilsio, nes ši laidotuvių ceremonija siejosi su valdovo įpėdinio karūnavimu: vieną dieną vykdavo laidotuvės, kitą – karūnavimas. Remiantis Europos šalių pavyzdžiais galima sakyti, jog Vavelis atliko tokią pat komplesinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis).

Lankantis Krokuvoje negalima neapsilankyti Veličkų druskos kasyklose, kur 135 m. po žeme stebime iš druskos sukurtą pasaką, bei Zakopanėje, 100 km nuo Krokuvos. Keltais pakyli į kalną, iš kur atsiveria nuostabi Tatrų panorama. Be abejo, dar ežeras Morskie Oko, prie kurio galima nukakti ir vežimaičiu. Kvėpuodamas gaiviu Zakopanės oru jauti, koks reikalingas jis buvo sergančiam ir čia gyvenusiam Jonui Biliūnui. Be to, čia gyveno iš Lietuvos kilęs architektas Stanislovas Vitkevičius, mokęsis, mažai kam ir žinoma, Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijoje (tiesa, tuomet dar ji buvo tiesiog gimnazija). Daug jo projektuotų pastatų Zakopanėje tebestovi.   

Vavelio meno kūrinių rinkinius reikėtų vertinti mažiausiai trim tarpusavyje susijusiais atžvilgiais: istoriniu, meniniu ir idėjiniu arba simboliniu. Rūmų muziejuje pamatysime garsių meistrų kūrinius, senovinius baldus, rūbus, kilimus, didžiausią Europoje arasų rinkinį, karalių insignijas, šarvus, puošybos meno pavyzdžius.

Ir dar vienas maršrutas, kuris prasidėjo tik praėjusių metų pabaigoje, – Lvovas. Tai mažesnysis Vienos brolis, puikios kavos ir štrudelių miestas. O ir visas maistas Lvove puikus. Be to, pigus.

Iš restoranų, išskirčiau džiazo klubą „Pravda“, „Gazova lampa“, nes Lvove išrasta žibalinė lempa, „Bačevskich“, „Mėsa ir tiesa“, „Girta vyšnia“ ir garsiąją „Kryivka“, kur, prasivėrus langeliui, reikia šūktelti „Slava Ukraine!“, tuomet atsivers durys ir pateksi vidun.

Pačiame Lvovo centre stūkso įspūdingi operos ir baleto teatro rūmai, pastatyti ant tekančios upės. 1900 m. įvyko pirmoji premjera, tačiau pasklido kalbos apie tai, jog pastatas sminga ir gali sugriūti. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O Opera po jo mirties nustojo smegusi.

Karalius Danila Lvovą dovanojo savo sūnui Levui, tad paaiškėja ir miesto vardo kilmė (vietiniai miestą labiau linkę vadinti ne Lvov, o Lviv). Tiesa, kitas Danilos sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį ir buvo Lietuvos valdovu. 1340–1349 Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Dabar Lvovas septintas pagal dydį Ukrainos miestas. Jame 750 tūkst. gyventojų.

Šiame mieste lankėsi O. de Balzakas, Ž. P. Sartras, Kazanova, J. Bramsas, M. Ravelis, F. Listas, R. Štrausas, H. Senkievičius, pagaliau J. Pilsudskis, J. Gagarinas, tad kaip ten neapsilankyti ir mums.

Kaip dažnai darau, baigsiu tekstą anekdotu. Bekeliaudamas sužinai naujų anekdotų, nes jais apdovanota kiekviena tauta. Gal tebūnie anekdotas apie žydų tautą, nes siūliau nukeliauti Izraelin, į kur, kaip minėjau, lietuviai jau tiesiogiai skraidinami.

Lietuviai turi Tadą Blindą, kitos tautos – Robiną Hudą, o žydai turi Revį Hudą, kuris atima pinigus iš turtingųjų ir už procentus skolina juos vargšams.

Į viršų