facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Manau, neklysiu sakydamas, kad vienas iškiliausių žiemos-pavasario sankirtos įvykių – Vilniaus knygų mugė. Nuo 2000-ųjų kasmet rengiamą Vilniaus knygų mugę jau galima prilyginti tokioms mugėms Frankfurte, Leipcige, Geteburge, Londone, Maskvoje, Varšuvoje ir kt. Mugė pagal lankytojų skaičių aplenkia automobilių ir statybų parodas.

Tiesa, skeptikai ir toliau tvirtina, kad žmonės neskaito. Arba – kad ateina į mugę nusipirkti knygų pigiau. Tačiau kam jų pirkti, jeigu neskaito? Todėl klausimas „Ar ėmėme daugiau skaityti?“ lieka aktualus. Nors šiandien knygų tiražai ir kaina, palyginti su sovietmečiu, skiriasi keliasdešimt kartų, bet knygų leidėjai įsitikinę, kad tik dabar formuojasi tikras skaitytojų būrys. Juk ir XVI–XIX a. neretai didelė knyga kainavo tiek pat, kiek arklys ar keletas karvių. Anuomet fotografuodamiesi su knyga rankose kai kurie žmonės norėjo pasirodyti, kad yra išsilavinę, o ne kokie nors beraščiai. Dabar sunku įsivaizduoti, kad kažkas kitiems dovanotų nuotrauką, kurioje jis meiliai apsikabinęs ar glaudžia prie savęs kompiuterį.

Knygnešiai buvo tik Lietuvoje. Kitos tautos net žodžio „knygnešys“ neturi ir nežino, kas tai yra. Visą laiką lietuvis gerbė knygą. Seniausiosios lietuvių literatūros istorijos pradžia – karaliaus Mindaugo laiškai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, Vytauto užsakyti metraščiai. Pirmajai gerai užsienyje išsilavinusių lietuvių humanistų grupei priklauso A. Kulvietis, S. Rapolionis, J. Zablockis ir M. Mažvydas. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą giesmes, pradėjo leisti knygas – 1547 m. pasirodė Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Netrukus iš Mažosios Lietuvos kilęs, jau Renesanso figūra, rašytojas Jonas Bretkūnas pateikė spausdintą lietuviškų pamokslų rinkinį „Postilė“. Literatūriniai kalbai ir literatūriniam stiliui pagrindus padėjo pirmasis kalbininkas-žodynininkas Konstantinas Sirvydas.

Galbūt todėl tokios senos raštijos tauta vis dar pripažįstama labiausiai skaitančia šalimi. Vargu ar yra statistika, kiek knygų žmogus perskaito per metus, mėnesį, savaitę. Kaip kas. Vienas, žiūrėk, per metus vieną knygą vos įveikia, o kitas per mėnesį ar net per savaitę – keletą.

Daugiau nei šimtas įžymiausių JAV ir Didžiosios Britanijos rašytojų rinko mėgstamiausias knygas. Svarbiausiu XIX a. literatūros kūriniu, jų nuomone, tapo Levo Tolstojaus „Ana Karenina“, o XX a. – Vladimiro Nabokovo „Lolita“ (mūsų gyvenimo metamorfozių atspindys – nuo nelaimingos meilės po traukiniu puolusios aukštuomenės damos iki gundančios nepilnametės ir aistrai neatsispiriančio profesoriaus).

Literatūriniuose vakaruose dabar neapsieinama be klausimo, ar išnyks spausdinta knyga. Bent aš neprognozuočiau. Atsakyčiau – bus kaip bus. Skaitančią žmoniją jau galima suskirstyti į tris rūšis: tuos, kurie skaito tik kompiuterių ir kitų mobiliųjų įrenginių ekranuose, tuos, kurie skaito tik popieriuje, ir tuos, kurie skaito taip, kaip jiems patogiau – ir ekranuose, ir popieriuje. Ir visi stebi popierinės knygos kovą su elektronika.

Bent aš, esu įsitikinęs, niekad nesiskirsiu su spausdinta knyga. Kad ir dailės albumai. Galima dailininkų paveikslus apžiūrinėti kompiuterio ekrane, o aš labiau mėgstu išsitraukti iš lentynos kurį nors dailės albumą, įsitaisyti ant sofutės ir grožėtis dailininko kūriniu albume, juoba knygų spauda dabar tiek gera, kad kompiuterio ekranas tokio tobulo vaizdo net neatkurs.

Sakyčiau, jog neperskaitytos knygos – tai praleistos ir neišmoktos gyvenimo pamokos. Prisiminiau bičiulio pasakotą istoriją apie tokias neišmoktas gyvenimo pamokas ir norą mokytis, nors ir pavėluotai. Tai ne apie knygas, bet vis tiek.

Aštuntajame dešimtmetyje jis apsilankė Kauno dramos teatre kur buvo rodoma A. Keturakio komedija „Amerika pirtyje“. Aktoriai fojė laukė ateinančių į teatrą žiūrovų, grojo kapela ir jie kvietė atėjusius šokiui. Mano bičiulį šokiui pakvietė Regina Varnaitė. Gėda buvo, pasakojo jis, kad šokti nemokėjau. Ir tuomet nutarė – išmokti gerai šokti. Tiesa, kažkokiu pramoginių šokių atlikėju jis netapo, nes tam reikėjo ruoštis nuo pat vaikystės ir buvo pavėluota, tačiau šoka jis dabar puikiai.

Bet prie knygų. Kodėl skaitome knygas? Didieji išvardija daug priežasčių: iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, o gal iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai žinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulėti. O gal todėl, kad ir kiti skaito. Ypač knygas, kurias tie kiti „labai“ skaito. Dar gali būti dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti, nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai.

Nesmerkčiau ir tų, kurie perka knygas, bet jų neskaito. Na, tiesiog nori papuošti kambarį, pasipuikuoti prieš kitus ar dar, balažin, dėl kokių priežasčių. Net knygų pavadinimai juk leidžia šiek tiek orientuotis literatūros pasaulyje.

Viename tekstų apie mokyklą klausiau, ar prisimenate savo mokytojų pavardes. Džiaugiuosi, kad lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pavardes prisimenu. Todėl nesunku buvo atsakyti, kodėl aš skaitau.

Tiesa, sumąsčiau, kad esu tradicinis literatūros vartotojas. Man skaitymas – pramoga. Net nežinau, ar tai gerai. Jaučiu, kad ne darbą dirbu, bet, vakarietiškai tariant, „turiu gerą laiką“. Kaip viską spėju? Nežinomus autorius, jei jų knygos iškart „neužkabina“, imu skaityti kas dešimtą puslapį. Jei sudomina, grįžtu ir pradedu nuo pradžių, jei ne – net storą knygą greitai dedu į šoną (pavyzdžiui, 300 puslapių skaitant kas dešimtą, reikia perskaityti 30 puslapių, nors jau ir po 15 gali baigti). Tiesa, negaliu pasigirti, kad giliai įjunku į puslapius, kaip kiti. Nė karto skaitydamas nesu pravažiavęs savo stotelės. Girdėjau skaitytoją pasakojančią, kad skaitydama ji pajunta, kaip kyla į viršų. Deja, man taip nebūna.

Atskiras reikalas – poezija. Vėl klausimai: kaip skaitoma poezija, ar skaitydami patiriame malonumą, kokius pojūčius ar jausmus provokuoja jos skaitymas? Čia jau būtų galima gilintis į paties skaitymo mechaniką, nors gal tebūnie viskas paprasčiau. Eilėraščiai nėra ilgi, tad daug laiko nesugaišti. Jei eilėraščiai žadina nuobodulį, elgiesi vienaip, jei jie sukelia gerų jausmų – kitaip. Poetus greitai perkandi, jie tau – ne šimtapuslapinių romanų autoriai.

Poetai skundžiasi, jog jie šiandien sudaro didžiausią bedarbių dalį po visiškų beraščių. Nes šiandienos verslo konjunktūra nepakenčia individualios nuomonės bei individualios pozicijos. Būtent abi šios grupės – raštingiausių ir visiškų beraščių – sudaro ir didžiąją savižudžių dalį.

O poetams nevalia būti nelaimingiems. Poezija juk yra nesibaigiantis sapnas, fantazijų erdvė. Nors eilėraščių eilutės horizontalios ir jungia vieną tašką su kitu ar net žmogų su žmogumi, sakoma, kad poetinis laikas – vertikalus. Vadinasi, jis turėtų irgi būti jungtis: to, kas yra žemai, su tuo, kas yra aukštai.

Anksti mus palikęs rašytojas Jurgis Kunčinas paskutiniais savo eilėraščiais ragino kolegas būti linksmiausiems iš visų menininkų ir tai parodyti savo kūryboje. O kas jiems ir belieka! Todėl neturime pamiršti šio autoriaus pasiūlymo pasitikėti ne politikais, ne reklamomis, ne, pagaliau, pinigais, o poetais. Žinia – jis toks ne vienintelis.

Todėl šį pavasarį norisi kalbėti Jurgio Kunčino žodžiais, kuriais, tiesa, jis perfrazavo jau anksčiau to linkėjusį savo kolegą Tomą Venclovą: „Už tai, kad stovi pas vartus/ poetas toks kantrus,/ už jo eiles penkis kartus/ arba šešis kartus.“ Tad už poezijos sugrįžimą!

Pagal tai, ką skaito skirtingų šalių žmonės, galima spręsti apie tai, ką galvoja ištisos valstybės, teigia britų dienraštis „The Times“. Vieni nori pabėgti nuo tikrovės, kiti – pasiimti ją su savimi.

Nežinau, ar galima apie knygas sakyti „geriausia“, bet kartais imi ir paskirstai vietomis. Jei iš lietuvių autorių kūrinių, tai sudaryčiau tokį trejetuką: V. Mykolaitis-Putinas „Altorių šešėly“, B. Sruoga „Dievų miškas“, A. Škėma „Baltoji drobulė“. Nors, manau, kiekvienam tas trejetukas bus kitoks.

Knygos kelias iki skaitytojo gali būti ir toks.

„Nenustebsiu sužinojęs, kad visą šią istoriją parašėte sėdėdamas klube, su rašikliu vienoje rankoje ir brendžiu kitoje... Mūsų leidykla rankraštyje ieško naujumo ir nuoširdumo. Bijau, kad jūsų parašytas kūrinys neatitinka šių kriterijų“, – tokį atsakymą iš leidyklos „Peacock & Peacock“ gavo Ernestas Hemingvėjus, pasiūlęs išleisti autobiografinį romaną „Fiesta“. Bet labai greitai netoliaregiškai leidyklai teko pasigailėti dėl savo sprendimo: vos būsimojo Nobelio literatūros premijos laureato romanas išvydo dienos šviesą, leidimus teko vis kartoti – „Fiesta“ skaitytojams nepaprastai patiko.

Panaši istorija ištiko ir prancūzų rašytoją Marselį Prustą, kuris pirmąjį ciklo „Prarasto laiko beieškant“ romaną „Svano pusėje“ buvo priverstas leisti savo pinigais. Vienas iš redaktorių parašė: „Mielas drauge, negaliu suprasti, kai autorius gali skirti trisdešimt puslapių aprašyti, kaip prieš užmigdamas jis vartosi lovoje.“ Leidėjas net nenujautė, kad tuos puslapius netrukus ryte ris skaitytojai visame pasaulyje, o M. Prustas savo romanų ciklą papildys dar 6 knygomis.

Norėčiau keletą žodžių apie neseniai perskaitytas ir įstrigusias knygas. Pirmiausia tai Witoldo Gombrowicziaus, lietuviškų šaknų turinčio autoriaus, „Lenkiškus prisiminimus“. Dar pamenu šio autoriaus kažkada išleistus kelių tomų dienoraščius, kurių savo laiku neįsigijau, o dabar rasti negaliu, nes jie tapo retenybe. Daugelis, manau, skaitė jo romanus „Pornografija“ ir „Kosmosas“, bet „Lenkiški prisiminimai“ – vienas įspūdingiausių XX amžiaus Vidurio Europos intelektualinių tekstų.

„Gombrowiczius – tai proto šaunumas. Galbūt ši savybė remiasi drąsa negailestingai atmesti viską, kas nelabai svarbu, pasiliekant tik tai, kas svarbu iš tikrųjų. „Kolegos literatai, prieš karą supę jį Varšuvos kavinėse, buvo girti vaikai miglose, jis ne.“ Tai Czeslawo Miloszo žodžiai.

Knygoje pasakojami 1959–1961 metų įvykiai, nes W. Gombrowiczius rašė šiuos tekstus tuo metu „Laisvosios Europos“ radijo užsakymu. Atvirai ir ironiškai, gal kiek su sarkazmu atskleidžiamas to meto meno pasaulis, moterys, elitas, jaunystės maksimalizmas. „Ir šiandien man patinka prieš menininkus rodytis kaip buržujui, o prieš buržujus kaip menininkui – kad panervinčiau“, – tai viena iš knygos citatų, o pati knyga pilna aforizmų, anekdotų, linksmų istorijų.

Antroji knyga – tai Miglės Anušauskaitės komiksų (grafinio pasakojimo) rinkinys „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika“. Tai semiotikos, filosofijos ir įvairiausi patarimai kaip atrodyti protingiems. Knygoje pasakojama Algirdo Juliaus Greimo gyvenimo istorija nuo jo vaikystės Kupiškyje ir mokslų Kaune iki nukeliavimo į Prancūziją.

Kam jau kam, o šiauliečiams būtina šią knygą peržiūrėti ir perskaityti, ypač jei nesate perskaitę nė vienos paties Algirdo Juliaus Greimo knygos. Ant viršelio dėmesį iškart atkreipia žyma „N-18“. Ką darysi, gerai bent tai, kad knygą galima pradėti skaityti anksčiau nei naudoti alkoholį. Knyga susideda iš Greimo idėjinių mokytojų, sekėjų, artimųjų, draugų pokalbių. Semiotika – šiaip jau sunkiai suprantamas mokslas ir štai autorė sugeba grafiškai paaiškinti, koks tai dalykas.

Knygų likimai gali būti įvairūs. Viena moteriškė lietingą vasarą meldėsi ir meldėsi, kad nustotų lietūs ir nesupūdytų derliaus. Kai liūtys nestojo, išnešė ji visas maldaknyges ir šventųjų paveikslus į lauką ir tarė: „Pajuskite, kas tai yra be perstojo pliaupiantis lietus.“   

Ir dar. Norisi pasidžiaugti, jog gerai, kad šiandien knygas dar galima rinktis, kad neverčiama skaityti kokios parinktos, nes jos veiklioji medžiaga (tas pats popierius) tokia pat, kaip ir tavo norimos.

Užtikau anketą, užpildytą 1877 metais Oksfordo universiteto studento Oscaro Wilde‘o. Tai tarsi mielas relaksacinis testas. Regėjau šią anketą užpildytą garsių Lietuvos žmonių. Pabandykite ją užpildyti ir jūs.

Mėgstamiausi. Spalva? Rožės spalva (po ginčo). Gėlė? Lilium auratum. Medis? Kedras ir citrinmedis. Gamtos objektas? Jūra. Metų laikas? Rudens pradžia. Kvapas? Migdolų žiedų. Brangakmenis? Žiemą safyrai, vasarą deimantai. Vardai, vyriškas ir moteriškas? Eucharis, Florence, Cecil. Dailininkai? Fra Angelico, Turner, Correggio. Muzikantai? Mozart. Gounod. Chopin. Skulptūra? Vatikano Apoksiomenas. Poetai? Euripidas, Keats, Teokritas ir pats. Poetės? Sapfo ir Ledi Wilde. Prozos autoriai? Platonas ir John Ruskin. Romanų veikėjas? Achilas, Nausikaja. Istorijoje? D. Newman, Aleksandras Didysis. Kurioje epochoje rinktumėtės gyventi? Italijos Renesanse. Kur norėtumėte gyventi? Florencijoje ir Romoje. Didžiausias malonumas? Sonetų rašymas ir jodinėjimas. Kokiu vyrišku bruožu labiausiai žavitės? Gebėjimu lengvai susirasti draugų. Kokiu moterišku bruožu labiausiai žavitės? Gebėjimu tapti Kleopatra ar šventąja Kotryna. Kokio abiejų bruožo labiausiai neapkenčiate? Tuštybės, savigarbos, išpuikimo. Jei ne savimi, tai kuo būtumėte? Katalikų bažnyčios kardinolu. Kas Jums yra kančia? Gyvenimas skurde ir kuklus gyvenimas niūriame kaime. Žaviausi pasaulio žodžiai? Puikiai atlikta! Liūdniausi žodžiai? Nesėkmė.

Į viršų