facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Lietuvoje visad matai beribį dangų. Tai ne Niujorke ar kitame pasaulio didmiestyje, kur dangaus regi tik lopinėlį. Ir tai ne visada. Pakeli galva, bet viską užgožia stiklas ir betonas.

Apie tai pamąsčiau švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kiekvienas prisimename vieną ar kitą to šimtmečio dešimtmetį. Man ypač įsiminė septintasis-aštuntasis dešimtmečiai ir to meto jauni kūrėjai, vedę nepriklausomybės link. Kaip Vilniuje buvo Brodas ar kiti kvartalai, kuriuos vienijo vaikinai ir merginos, nepatenkinti kūrybinę laisvę varžančia sovietine santvarka, taip tokie, tarsi ateities laisvės pažadėti kvartalai (pagal J. Kunčino eilėraštį „Pažadėtas kvartalas“) radosi ir Šiauliuose bei kituose Lietuvos miestuose.

Kartai, apie kurią čia kalbu, daug davė mokykla. Mokykla ir žinios tuomet buvo labai vertinamos. Pavyzdžiui, Vytautas Kernagis buvo Vilniaus 23-iosios vidurinės mokinys, kuri šiandien vadinama Simono Daukanto vardu. Tai buvo jau minėto Brodo (Gedimino prospekto) mokykla, išugdžiusi ne vieną garsenybę. Prisimenama, jog vienas iš išskirtinių moksleivių užsiėmimų būdavo bandymai vasarą Gedimino prospektu praeiti žiemiškai apsirengus. Kitaip apsirengęs žmogus tuomet keldavo įtarimą milicijai ir, jeigu pavykdavo, tapdavai didvyriu. Tai buvo tarsi pasipriešinimas sistemai, kuri visus bandė įgrūsti į vienodus kostiumus ir vienodus rėmus. Sako, per vasaros karščius vilkintis storą žieminį sportinį kostiumą ir dar su šilta kepuraite prospektą perėjo Algimantas Puipa, dabar kino režisierius, o kitam vėliau irgi tapusiu režisieriumi Arvydui Ilginiui pavyko prabildėti netgi su slidėmis.

Nors daug anų dešimtmečių kartos žmonių išeina, būčiau neteisus sakydamas, kad ši karta nieko nepaliks. Prisimindamas Jurgį Kunčiną, norėčiau jo žodžiais tarti, jog tikrai būtų neteisinga nurašyti tą kartą. Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali, kaip ir ankstesnės lietuvių kartos. Įspaudusi ryškų pėdsaką laike. Daugiau tai padarė menininkai, o ne politikai. Todėl šiame tekste noriu prisiminti tris vaizduojamojo meno šakas: dailę, teatrą, kiną.

Dar gyvi dailininkai, kuriems buvo aiškinama, kaip reikia piešti: ką vaizduoti paveiksluose (aikštes su Lenino paminklais, kolūkių laukus su burzgiančiais traktoriais, moksleivius su pionieriškais kaklaraiščiais...) ir ko nevaizduoti (kryžių ant bažnyčių, etnografinių motyvų, ypač lietuvybės simbolių...), teatro ir kino režisieriai, kuriems aiškino, kaip jiems statyti spektaklius ar kurti kino filmus ir kokius (tai ne dabar – kai Šiaulių dramos teatras, turiu omeny premjeras prieš keletą metų, vienas paskui kitą pastato tris amerikiečių dramaturgų spektaklius – T. Viljamsą, J. O‘Nilą, A. Milerį, nes anksčiau daugiausiai toks galėjo būti vienas per metus ir tik tokiu atveju, kai režisuoji daugybę tarybinių autorių pjesių). Reikia nepamiršti anuometės Maskvos cenzūros, kaip režisieriams pavykdavo ją pergudrauti, perteikti norimas prasmes. Reikia žinoti, kokiomis aplinkybėmis spektakliai ir kino filmai buvo kuriami, kas juose buvo užkoduota.

Jei kalbėti apie anų dešimtmečių dailininkų kartą, tai buvo reformatorių karta: Vincas Kisarauskas, Antanas Martinaitis, Povilas Ričardas Vaitekūnas, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Kazė Zimblytė, Linas Katinas, Raimundas Sližys, Valentinas Antanavičius ir kt. Sovietmečiu šie modernūs dailininkai nebuvo priimamas į parodas, todėl dailės mėgėjai susipažinti su jų kūryba rinkdavosi jų dirbtuvėse, kur vykdavo maži vernisažai, diskusijos. Nemalonę dailininkai užsitraukė dėl objektų deformacijos savo kūriniuose (blogiausia, jog į „negražumo“ pusę). Šie lietuviškojo modernizmo korifėjai, dailėje keliantys pilietines problemas, priklausė tyliojo modernizmo sąjūdžiui, įtvirtinę estetiką, kuri pavadinta „bjaurumo estetika“, nors ji – ne griaunanti ar niokojanti, bet kurianti. Jų kūriniai nepataikavo žiūrovui, bet provokavo mąstyti, buvo kupini energijos. Jų siekis buvo – atskleisti tai, kas slypi už parodomo fasado ir tampa „gyvenimu be parado“ (dailėtyrininkės D. Zovienės apibūdinimas). Jų paveikslų nuotaika – groteskiška, tapyba – griežtų formų, kurias lemia spalvos ir naudojamų daiktų pavidalai. Dominuoja niūrios, murzinos spalvos. Daiktai yra nudėvėti, seni, tiesa, kartais perkonstruoti, suteikiant jiems naujų spalvų, kartais – ryškių akcentų, tarsi sujungiant dabartį su praeitimi, dėl ko jie tampa prasmingais objektais. Žodžiu, jų darbai tarsi bylojo apie už langų esančią santvarką.

Šiauliuose tokie dailininkai buvo Eduardas Juchnevičius, Sigitas Prancuitis ir Antanas Krištopaitis. Pirmieji du dailės instituto (dabar akademija) auklėtiniai, antrasis – savamokslis, nes jaunystės metus buvo priverstas praleisti Sibire, bet visi trys panašūs savo idėjomis, laisvės pramatymais. Gaila, Lietuvos šimtmečio iš jų sulaukė tik Sigitas Prancuitis.

Šie gabūs menininkai buvo ir keliami, ir žlugdomi. Iš parodų buvo nukabinami jų darbai, buvo nukabinami darbai parduotuvėse, stotyse, nors iš pradžių ypač palankiai buvo sutikta mintis eksponuoti paveikslus ne tik parodų salėse. Eduardas Juchnevičius dar turėjo bėdų dėl savo valties, kurią buvo pavadinęs „Vytis“. Tiesa, jis aiškino, kad greitai plauko ir kitiems siūlo jį vytis.

Eduardo Juchnevičiaus kūrybos atspirties taškas buvo 1009 metai, kai šv. Brunonas atrado Lietuvą. Taip jis ir žengė savo kūriniais per visą istoriją su Mindaugu, Gediminu, Vytautu... O žinia, anuomet Lietuvos istorija turėjo prasidėti tik nuo tarybinių metų.

Sigito Prancuičio paveikslai patraukė savo giluma. Jis pats irgi neslėpė, jog nemėgstąs buitinių, žanrinių scenų. Tapymas jam tarsi meditacija, netikėtų dalykų gretinimai, filosofija... Net ir tapydamas portretus jis rinkosi menininkus, plačios sielos žmones, nes jie jam artimesni (Vydūno, Maironio, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus, Mato Slančiausko ir kt. portretai).

Antanas Krištopaitis Lietuvai paliko įamžintas veik visas Lietuvos bažnyčias, per 200 malūnų (kurių nė vieno jau ir nelikę), o kur dar savanorių portretai, 1863 m. sukilimo vietos...

Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Gružo „Barborą Radvilaitę“. Deja, Jonui Jurašui teko palikti Lietuvą, bet teatras ir toliau liko disidentiniu.

Prisimenu įvykį per Kauno dramos teatro gastroles Vilniuje. Vilniaus rusų dramos teatro salėje jie vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai.“ Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes visi matė, žinojo ir suprato, kad esam įkliuvę į okupacinius gniaužtus. Tiesa, kai diktatorių Ūbą vaidindavo Viktoras Valašinas, kalbėdavo Leonido Brežnevo balsu.

Nesakysi, kad laisvės dvasios nebuvo Šiaulių dramos teatre. Kad ir Z. Chalapiano pjesė „Lopšinė“ – laisvės gurkšnį jauniems žmonėms, Anachitos (akt. E. Jasnauskaitė), Artašeko (akt. V. Baranauskas) ir jų bendraamžių istoriją. Dėl užuominų apie laisvę, nestandartinio, iš kasdienybės išsiskiriančio mąstymo ši pjesė buvo labai mėgstama.

Retas jau ir pamena Šiaulių dramos teatro režisierių Josifą Šeiną, kurio režisūra skyrėsi savitu moderniu požiūriu į kiekvieną statomą pjesę. Jis nesitaikstė su tuo metu teatro scenoje vyravusiais štampais. Štai Vasa Železniova (M. Gorkio to paties pavadinimo pjesėje, kur pagrindinį vaidmenį puikiai atliko Potencija Pinkauskaitė) – neigiamas personažas, tačiau režisierius bando ieškoti, kodėl šitaip, kame tos blogio šaknys priverčiančios žmogų irgi blogai elgtis. Nesitaikymas prie sistemos režisieriui priklijavo disidento vardą. Kaip ir vėliau Jonui Jurašui, taip tuomet Josifui Šeinui teko palikti gimtinę, išdirbus Šiaulių dramos teatre dešimt metų.

Režisierę Natašą Ogaj prisimenu iš Ž. Anujo „Euridikės“ pastatymo ir K. Andrejauskaitės (Euridikė) bei P. Piauloko (Orfėjas) vaidybos. Juozo Keliuočio iš prancūzų kalbos išverstos pjesės herojus režisierė perkelia į šiuolaikinį pasaulį. Provincijos aktorės ir vargšo smuikininko meilė – romantikos ir tikrų jausmų susidūrimas su vulgaria tikrove.

Režisierės Aurelijos Ragauskaitės V. Mykolaičio-Putino „Valdovo“ pastatymas tapo vienu ryškiausių lietuvių tautos istorijos tematika. Ilgametis Šiaulių dramos teatro dailininkas-išpildytojas jau šiame tekste minėtas Antanas Krištopaitis prisiminė „Valdovo“ kūrimą ir režisierės tikėjimą spektaklio sėkme, kuriuo užsikrėtė visas kolektyvas. Visi teatro žmonės, tarp jų ir aktoriai, iš pakulų mezgė dekoracijas ir kostiumus spektakliui. Nuo tų kostiumų aktoriams už nugaros prikrisdavo spalių, tačiau niekas nesiskundė, nes visi suprato, jog tai dėl meno. Senieji teatro žmonės sakė, jog kaip V. Mykolaičio-Putino „Valdovo“ pastatymas Šiauliuose, tokį įspūdį buvo palikęs tik 1929 m. A. Olekos-Žilinsko režisuotas V. Krėvės „Šarūnas“ Valstybės teatre.

O jei apie kiną, tai neneigsi, kad geriausios lietuviškos kino juostos gimė iš kančios, tačiau yra daug linksmų, optimistiškų filmų, nepaisant to, kad jie buvo kuriami niūriais laikais. Žmonėms ir tada užteko jėgų, kūrybinio polėkio.
Mano jaunystės laikais patriotiškumas vertė pamatyti visus lietuviškus filmus. Tik ar dabar įdomu dar kartą išvysti tuos senus kadrus? Girdėjau teigiant, kad tautinis lietuviškas kinas buvęs stereotipinis – melancholiški žvilgsniai ir ilga tyla migloje. Aišku, „Niekas nenorėjo mirti“ negalima nepaminėti, nes, kaip ten bebūtų, garsioji „lietuvių kino aktorių mokykla“ atsirado po šio kino kūrinio, o kur įspūdinga operatoriaus Jono Griciaus ir dailininko Vytauto Kalinausko plastika. Anot kino kritiko Sauliaus Macaičio, filme nėra tik baltos ir juodos spalvų, čia gerbiami visi – nepaisant jų įsitikinimų – personažai, net mįslingas miškinių vadas Aitvaras (Laimonas Noreika). Jis galų gale nusimeta visas kaukes, pasirodo su laisvos Lietuvos karininko uniforma ir žūva oriai, kaip tokiam žmogui ir pridera. O ką bekalbėti apie finale regimą šventųjų ąžuolų giraitę ir prikaltą Rūpintojėlį.

Kas neprisimena puikių psichologinių filmų „Vienos dienos kronika“ (rež. V. Žalakevičius, 1963), „Jausmai“ (rež. A. Grikevičius ir A. Dausa, 1968) ir „Birželis, vasaros pradžia“ (rež. R. Vabalas, 1969). Deja, šie filmai turėjo labai nelengvą, konfliktišką likimą, nes, anot kino cenzorių, tarybinės Lietuvos gyvenimas tuomečiame lietuviškame kine buvo vaizduojamas gana silpnai.

Visada prisėdu prie televizoriaus, kai rodomas režisieriaus R. Vabalo kino filmas „Birželis, vasaros pradžia“. Ypač birželio mėnesį bent man tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasideda vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“.

Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino kokių. O man atrodė ir atrodo, kad tai šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus – pinigų darbininkams nėra. Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį.

Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.

Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui.

O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klausiusią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“ Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji – išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse.

Vis svajojama sukurti istorinį filmą (nuo „Herkaus Manto“ laikų nutekėjo jau daug vandens). Deja. Bet štai jaunimui prisimenu puikią lietuvišką Romeo ir Džiuljetos istoriją „Riešutų duonoje“ (režisierius Arūnas Žebriūnas). Lyrinis pasakojimas apie vaikystę ir paauglystę mažame provincijos miestelyje. Pasakojimas apie pirmąją meilę („Tu man velniškai... Ir aš tave labai labai“) ir pirmąjį susidūrimą su gyvenimo tikrove.

Į sovietinę vaikystę sugrąžina Algirdo Aramino kino filmas „Maža išpažintis“. Pagrindinis filmo herojus atsidūrė sunkiame ruože tarp vaikystės ir suaugusiųjų pasaulio. Amžinas konfliktas (su tėvu, mokykla, klasės draugais) atrodo neišsprendžiamas, bet išspręsti jį kūrėjams privalu, antraip filmas nebūtų išvydęs dienos šviesos. Pasisekė, kad kvietimas „Benai, plaukiam į Nidą“ cenzoriams neužkliuvo.

Ką pasakyti pabaigai? Pasakysiu trumpai – šiandien pagalvoju, jog anuomečiai menai ir buvo mums, to meto vaikams, tas pažadėtas laisvės vilties kvartalas.

Į viršų