Tai amerikiečių poeto Rono Padgeto patarimas. Poetas moko kaip gyventi, kad būtum laimingas ir viskas sektųsi.

Koks pagrindinis gyvenimo variklis? Sunkus klausimas. Bet, pasirodo, nėra viskas taip sudėtinga. Mūsų gyvenimo tyrinėtojai įrodinėja, kad tai paslaptis ir iš jos kylantis smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose. Einšteinas, Edisonas, da Vinčis ir kiti didieji išradėjai daugumą įstabiausių dalykų atrado tiesiog iš smalsumo. Nesistengiantys įminti paslapčių yra arba labai pavargę, arba ligoniai. Jei Amerikos gyventojai būtų paskubėję kurti laivybą ir pirmieji būtų atvykę į Europą, būtų galima pasakyti, jog jie atrado Europą.

Vaiko gyvenimas prasideda nuo klausimo. Daugeliui pirmasis klausimas skamba taip: kas yra už tų žvaigždžių, kurios taip gražiai spindi giedrą naktį, ar jos kada nors baigiasi, ar apskritai egzistuoja visatos kraštas, mūsų erdvės pabaiga?

Šiandien susimąsčiau – ko labiausiai ieško žmogus? Susimąsčiau ir netikėtai pats sau atsakiau. Ieško grožio. Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad grožis išgelbės pasaulį.

O kas yra tas tikras grožis? – paklausite. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Poezijoje žaviesi žodžiais, muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

Žmoguje yra du grožiai – išorinis ir vidinis. Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – geriau? Amžių problema. Sovietiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales...

Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, Bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi perskaitęs jų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Tik retai šie abu grožiai pasiekiami, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. Bet būna, kad nei vieno, nei kito grožio žmoguje negalima rasti.

„Išmintingas žmogus yra gražus“, – daugelis pasakys. Puiku, kai žmogus vertinamas ne už tai, kad juokina, ne už dideles krūtis ar už nusimautas kelnes, o už erudiciją. Bet, aišku, gražus ir stilingai apsirengęs žmogus, nors jo proto „kiekio“ nepabendravę mes nesužinosime. Turiu draugą, kuris kompanijose neprataria nė žodžio ir visą vakarą pratyli, tačiau atsisveikindamas vis tiek atsiprašo: „Atleiskit, gal ką ne taip pasakiau.“

O rasti tobulą žmogų šiandien retas dalykas. Kartais norinčios susipažinti moterys tokio ieško ir skelbdamos savo adresą prašo, kad teistieji ir stikliuko mėgėjai joms nerašytų. Kur tokį vyrą užtiksi? Tarsi ieškotų paparčio žiedo.

Pasitikus Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pastebėjau, itin populiarūs klausimai apie gražiausius lietuviškus žodžius. Tų žodžių daug. Ne vienas pamini žodį „ačiū“. Tikrai gražus ir prasmingas žodis. Pagal Vydūną, „ačiū“ yra jo girdėtas senasis „atjaučiu“. Yra dar ir „dėkui“, bet  jis būdingas lenkams – „dziękuję“, kurie jį pasiėmė iš vokiečių: „danke“.

Neseniai viename savo tekste aprašiau pažįstamo įmonės vadovo savotišką metodą, kurį jis naudoja egzaminuodamas į darbą priimamus darbuotojus. O būtent prieš įeinant ieškančiam darbo į jo kabinetą, iš jo išnešamos visos kėdės. Jis tik pats lieka sėdėti už savo darbo stalo, o su įėjusiu pasilabina ir jį pakviečia: „Prašom sėstis.“

Skaičiusiems šį mano tekstą šioji vieta, pasirodo, įsiminė ir jie ėmė klausinėti, ar žinau, ką tie ieškantys darbo į pasiūlymą sėstis atsakydavo. Bičiulis vadovas sakė, jog visko pasitaikydavo: kai kas net užpykdavo, kiti tiesiog pastebėdavo, jog nėra kur sėstis, bet labiausiai jam patikdavo paprasčiausias atsakymas: „Ačiū, pastovėsiu.“

Norėčiau išskirti dar vieną lietuvišką žodį – „atsiprašau“. Tai vienas sunkiausiai ištariamų žodžių. Tai patvirtina ir Eltonas Johnas dainoje „Sorry seems to be the hardest word“. Lietuviškai tai būtų – „Atsiprašau“, atrodo, sunkiausias žodis“.

Prisiminiau seną lietuvišką režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus kino filmą, kuris taip ir vadinosi – „Atsiprašau“. Tiesa, ne „Niekas nenorėjo mirti“, bet vis tiek filmas nusisekęs. Visi Žalakevičiaus filmai įsimintini.

Veiksmas vykta nedideliame Lietuvos miestelyje. Į tėviškę atvyksta populiarus bardas (tarsi V. Kernagio prototipas, nes dainuoja tik jo dainas). Jis puola remontuoti tėvų namų, nors šiems toks remontas visai ne prie širdies – jie nori ramybės. Miestelio vadovo žmona miršta iš nuobodulio ir pavydi savo vyro meilužei. Ji irgi ieško meilužio ir stengiasi suvilioti žmonos paliktą miestelio gydytoją.

Žodžiu, viskas kaip gyvenime ir žodelis „Atsiprašau“ dažnai reikalingas.  

Dažnai išgirsti skeptišką nuomonę, kad mes, lietuviai, nesigrožime savo šalimi ir jos nemylime. Ar daug žinote pasaulyje valstybių, kurios, būdamos tokioje nedidelėje teritorijoje kaip Lietuva, turėtų net tris UNESCO saugomas nuostabaus grožio paminklines vietoves – Vilniaus senamiestį, Neringą, Kernavę – ir pretenduotų į ketvirtą – Trakus?

Skaičiau, kad 57 proc. lietuvių mąsto, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja. Bet sako, kad 43 proc. Lietuvos gyventojų net nežino, kad yra tie 57 proc.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė viename savo esė pateikia per septyniasdešimt Lietuvos simbolių, kurie, kur ji bebūtų, primena gimtinę. Ar atkreipėte dėmesį, kokie nuostabūs mūsų maži miesteliai, bažnyčios, dvarai, ežerai, pilkapiai... Rašytoja mini lynų žvejojimą tykią vasaros pavakarę, vėžiavimą, Nemuno vingius, Maironį, rymantį ant Dubysos kranto, voratinkliais aplipusį seną švyturį Ventės rage, Žemaitijos niūrų ir paslaptingą kraštovaizdį per Vėlines, senas kapinaites ant kalvelių, siaurus keliukus ir mėlynai žalias skarotas egles... O kas neragavo balto varškės sūrio su kmynais, ant smilgos suvertų miško žemuogių, šviežiai nuskintų mėlynių, paskandintų piene, keptų stintų tuščiame apsnigtame Palangos pajūryje vasario mėnesį...

Jei apie Šiaulius, tai išskirčiau, be abejo, Kryžių kalną ir šokoladą. Mielas man ir bulvaras. Pagaliau pats pirmasis anuometinėje Sąjungoje. Net „Verkianti mergaitė“ kažkuo miela. Aš ir Neries arkos nuversti neprašau.

Prisiminiau gan savotišką atsitikimą, kai didžiavausi Lietuva. Kiti gal sakys, jog tai tiesiog smulkmenos, bet man įsiminė.

Prieš keletą metų sutikti Naujuosius iš Šiaulių į Varšuvą vyko net du autobusai turistų. Kadangi abiem autobusams Varšuvoje teko važinėti visą naktį, tai jie dirbo pakaitomis: vienas autobusas važinėjo, o antrojo ekipažas ilsėdavosi. Vėliau autobusai keisdavosi.

Kadangi buvau antrosios grupės gidas, tai mes viešbučio fojė laukėme autobuso, kuris nuvežė pirmą grupę į Varšuvos centrą sutikti Naujųjų ir turėjo grįžti paimti mūsų. Viešbučio restorane, plačios durys iš fojė į jį buvo praviros, vyko vestuvės. Ansamblis užgrojo rokenrolą.

Baliaus dalyviai šoko, kas kaip išmanė, nors tiksliau ne šoko, o kažkiek judėjo: kilsteldavo nuo žemės vieną koją, po to kitą, kažką maskatavo rankomis. Nebent tas šokis priminė kažkada buvusį populiarų šeiką. Bet ir tai vargiai. Ir mūsiškiai tuomet fojė ėmė šokti rokenrolą. Ir dar kaip šoko. Aišku, tuoj supratau, kad mūsų grupėje daug ragavusių pramoginių šokių mokslus, bet buvo gražu. Visi sužiuro ir klausė: „Iš kur jie?“ Kažkas susižinojo: „Iš Lietuvos.“
 
Yra daug mielų dalykų, kurių net nepastebime. Man gražu, kai nusileidus lėktuvui žmonės ploja. Bet neseniai sužinojau, kad šitaip gali elgtis tik runkeliai. Bet man vis tiek gražu.

Mintimis šiomis dienomis grįžti ir į ankstesnius Lietuvos dešimtmečius. Pamenu, buvo pardavinėjami raudoni, mėlyni, žali chalatai. Nebuvo tik geltonų. Sako dėl to, kad Lietuvos vėliavos nepasisiūtum.

Nežinau ar gera, ar bloga žinia, kad šiandien Islandijoje trečioji pagal skaitlingumą tauta – lietuviai (antrieji – lenkai). Nors skaudžiausia, kai sakoma, jog Lietuvoje nėra nei gerai, nei blogai, o naudojamas žodelis „niekaip“.

Sako, kas trečias žmogus tiki astrologija. Bet žmonės tiki, kad ir prisivalgius mėsainių galima būti laimingiems. Kai kas astrologiją laiko ir menu, ir mokslu. Sako, kad žymiausias visų laikų astrologas Nostradamas išpranašavo tokius visam pasauliui svarbius įvykius kaip Antrasis pasaulinis karas, Amerikos prezidento Džono F. Kenedžio žmogžudystė ir netgi rugsėjo 11-osios teroro išpuolis Niujorke. Primiršome, kad 2018-aisiais jis išpranašavo Trečiąjį pasaulinį karą.

Niekas nepaneigs, kad Mėnulis turi įtakos vandenynams. Astrologai tvirtina, kad mėnulis žmonėms turi tokios pat įtakos. Jei Mėnulis gali veikti didžiulius vandens srautus, kodėl gi jis negalėtų veikti žmogaus kūno, kurio masę sudaro net 75 proc. vandens? Aš net Mėnulio įtaka žmogui netikėjau, kol nepasiklausiau Šiaulių taksistų pasakojimų apie istorijas pilnaties naktimis.  

Draugas parodė iš kažkur išsikirpęs vieną sveikatos horoskopą – aiškino, kad visiems jis tinka. Keista, tiko ir man. Todėl jį pateikiu ir jums. Nors šiaip jau šis horoskopas nėra mielas, nes dažniausiai horoskopuose daugiau pozityvių, o ne negatyvių žodžių.

Avinai dažnai skundžiasi galvos skausmais, jiems būdinga galvos smegenų aterosklerozė, be to, jie dažniau nei kiti patiria traumų. Jaučiams lemta sirgti gerklės ligomis. Dvyniai paprastai būna silpnų nervų, dažnai serga bronchų ligomis. Vėžiai labai emocionalūs, nervingi, linkę į depresiją, be to, dažniau už kitus skundžiasi virškinimo sutrikimais, serga gastritu, opalige. Liūtai skundžiasi širdimi ir turi silpnoką stuburą. Mergeles kamuoja nervų sutrikimai ir žarnyno ligos. Svarstyklės linkusios sirgti odos ir inkstų ligomis. Skorpionus kamuoja infekcijos (ypač šlapimo bei lytinės sistemos), jie dažnai patiria traumų. Šauliai paprastai būna sveikesni už kitų ženklų atstovus, tačiau leidžia sau persivalgyti. Ožiaragiai, atvirkščiai, silpni ir liguisti, juos dažniau nei kitus kamuoja radikulitas, osteochondrozė, tačiau būtent tarp jų daugiausia ilgaamžių. Vandeniai linkę sirgti „keistomis“ ligomis (nežinia kodėl išsivystančiomis ir nežinia nuo ko išnykstančiomis), jiems dažnai lūžta kulkšnys, išsiplečia venos. Žuvys „amžinai“ serga virusinėmis kvėpavimo takų ligomis ir įvairiomis infekcijomis.

Negana to, buvo aiškinama, kad Zodiakas ne tik lemia tam tikras ligas, bet ir sąlygoja jų eigą, pavyzdžiui, gimusieji po Vandens ženklais (Vėžys, Skorpionas, Žuvys) astrologų vertinami kaip flegmatiški žmonės, todėl paprastai serga ilgai ir vangiai. Ugnies ženklams (Avinas, Liūtas, Šaulys) – veržliems, karštakošiams – ligos išsivysto staiga, pasireiškia audringai ir greitai praeina. Melancholiškiems Žemės ženklams (Jautis, Mergelė, Ožiaragis) nuo mažens lemta būti liguistiems, tačiau metams bėgant jų sveikata vis gerėja. Žvalūs ir judrūs Oro ženklai (Dvynys, Svarstyklės, Vandenis) paprastai serga lengvai, be komplikacijų.

Norisi grįžti prie Rono Padgeto patarimų, kurių labai daug, bet išskirčiau vos keletą.

Jei į darbą nuėjai viena gatve, grįžk kita.
Neužsibūk dideliam žmonių būry.
Nesitikėk vaikų meilės. Jie mylės, jei norės.
Nesisielok, kad sensti. Dėl to jausies dar senesnis.
O teisingiausias, mano galva, jo pasiūlymas: „Nieko nelauk.“

Televizijos laida. Vedantysis prašo tų, kurie laimingi, pakelti rankas. Salėje pakyla kažkiek rankų. Tuomet paprašo pakelti rankas nelaimingųjų. Nė vienos rankos.

Tad kodėl skundžiamės ir skundžiamės? Kodėl tiek blogų minčių. Aišku, kai trumpos dienos, o tu dar storas nėra džiugu.

– Kaip sekasi, Abramai?
– Prastai.
– O tu nepagražini?  

Draugas skundėsi esąs negražus ir negalįs susirasti antrosios pusės. Atsakiau, jog negražių žmonių nebūna (kažkam tu esi gražus). Atrodo, tam draugui turėjau nurodyti pažinčių skyrelius ar klubus. Man gi maga susipažinimui siūlyti visai kitas vietas ir aplinkybes, pavyzdžiui, įsigyti šunį. Vedžiodamas šunį susipažinsi su kitais šunų šeimininkais. Be to, jei šuo susipažins su kitu keturkoju, gal atkreips vienas į kitą dėmesį ir jų šeimininkai. Kitas pasiūlymas – dalyvauti protestuose ar įstoti į kokią nors partiją. Bendri idealai greitai tampa bendru „adialu“. Dar tam gali pagelbėti ir dalyvavimas saviveiklos kolektyvuose, įvairiuose būreliuose ar savanorių organizacijose.

Ieškodami antrosios pusės, būkite kantrūs. Gyvenimas nesiklosto taip, kaip jūsų dienotvarkė, o ieškoma antroji pusė, kuriai tu būsi gražus, gali pasirodyti ir rytoj, ir poryt, po mėnesio ar net po metų.

Pabaigai – anekdotas, skirtas Šuns metams.

Turėjo žmonės šunelį be kojų. Apsilankę svečiai tai pamatę taria šeimininkams paguodos žodžius: „Koks gražus šunelis. Kuo jis vardu?“ Šeimininkai į tai: „Koks skirtumas, šauk nešaukęs, vis tiek nepribėgs.“