facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Paminėjime Šv. Valentino dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Visa ši savaitė skirta meilei – meilei žmogui ir meilei Tėvynei.

III amžiuje imperatorius Klaudijus II įtraukė Romą į virtinę karų. Reikėjo daug kareivių ir buvo manoma, kad jei vyrai nebus susituokę, mieliau tarnaus imperatoriaus kariuomenėje ir drąsiau kausis. Žiaurusis imperatorius net ėmė drausti santuokas. O kunigas Valentinas (kai kurie šaltiniai byloja, jog jis buvo pakeltas vyskupu) vis tiek tuokė įsimylėjėlius ir už tai buvo nuteistas mirti. Po mirties jis paskelbtas šventuoju.

Šventasis Valentinas kovojo už tyrą, skaisčią meilę. TV laidoje „Klausimėlis“ kažkas net atsakė, jog jis sutuokęs Romeo ir Džuljetą. Šiandien daug klausiančių, ar reikia tą dieną švęsti. O jei reikia, tai kodėl? Rašantys apie vasario 14-ąją teisingai pastebėjo, jog DAR nesimylintys, šią šventę švęsdami, apsimeta, kad jau mylisi, nors viso labo geria ir garsiai bei šlykščiai keikiasi. JAU nebesimylintys apsimeta, kad dar mylisi, vaikšto gatvėmis su širdelėmis ant atlapų ar skruostų ir dėl to solidūs pagyvenę žmonės atrodo labai kvailai.

Iš tiesų jeigu jau švenčiame, tai kaip reikėtų švęsti? Deja, į šį klausimą, atrodo, niekas dorai neatsakys. Gal tik televizija bando kiek pamokyti, bet tuos pamokymus kažkodėl iliustruoja vaizdais iš Ispanijos ar Lotynų Amerikos karnavalų. Šv. Valentino šventė pradedama painioti su kitomis šventėmis. Girdėjau aiškinimų, jog tą dieną reikėtų ieškoti paparčio žiedo ar elgtis kaip per Helovyną.

O kaip švęsti Vasario 16-ąją? Žydų šeimose per Paschos vakarienę sūnus turi paklausti tėvo: „Ką mes švenčiame?“ O tėvas turi atsakyti: „Naktį, kai mes išėjome iš Egipto.“ Viskas aišku – Paschos vakarienės dalyviai sieja save su prieš kelis tūkstančius metų buvusiu įvykiu. Kur jie bebūtų, Jeruzalėje ar Niujorke, bet valgydami Paschą žydai turi beveik tiesioginį sąlytį su savo protėviais, kurie, vieną naktį pasitraukę iš Egipto, tapo tauta.

Manau, jog šįkart, švenčiant šimtmetį, ir mūsų tėvai sugebės paaiškinti savo vaikams Vasario 16-osios esmę, sugebės rišliai atsakyti savo smalsiems vaikams, kodėl visur kabo vėliavos.

Televizijoms šventinės dienos nėra lengvos. Ką rodyti, pavyzdžiui, Vasario 16-ąją? Dalis tautos tą dieną pageidauja rimtesnių laidų, kita dalis aiškina, jog tai džiaugsmo, o ne gedulo diena, ir trokšta pramogų.

Lietuva Europos žemėlapyje tai pasirodo, tai vėl pranyksta. Todėl vis dar teiraujamasi: jūs – Europoje ar Azijoje? Ar jūsų sostinė Ryga? O „žinantieji“ mūsų krašto ieško Sovietų Sąjungos žemėlapyje.

Pirmasis Lietuvos „pasirodymas“ įvyko 1009 metais, kai iš Europos atkeliavo krikščionių misionierius Brunonas Bonifacijus, pakrikštijo vienos genties vadą, ir daugiau jam nepavyko, netgi galvos neteko. Visa tai aprašė Kvedlinburgo (miestelis Vokietijoje) metraštininkai, paminėdami vietą, kur žuvo Brunonas, – Lietuva.

Ar daug žinome apie šventąjį, kurio žūtis mūsų žemėse ir įamžino Lietuvos vardą? Įdomu, kad šio šventojo gyvenimu, misijomis, kelione į Lietuvą labiausiai domėjosi ne garsieji mūsų istorikai, bet religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius.

Šventasis Brunonas, atkeliavęs į Lietuvą 1009-aisiais, buvo ne pirmasis krikščionybės skleidėjas mūsų kraštuose. Pavyzdžiui, šventasis Vaitiekus lankėsi Prūsijoje. Beje, pastarojo biografiją, tiksliau, hagiografiją, parašė būtent Brunonas. Taigi Brunonas žinojo, kur vykstąs – aršių pagonių žemėn, ten, kur su misionieriais elgiamasi be ypatingų sentimentų. Bet vyko ir buvo kupinas entuziazmo, nes prieš jo, patyrusio misionieriaus, akis skleidėsi dvi vienodos galimybės: žūti, liudijant Kristų, ir tapti tikėjimo kankiniu arba tapti pagonių šalies krikštytoju (palijų jis turėjo, pagonių vyskupo titulą gabenosi dar iš Magdeburgo, kaip ir arkivyskupo drabužius kartu su skurdžiais vienuoliškais, kuriuos dėvėjo). Ir viena, ir kita galimybė vedė šventojo keliu.

Atvykęs į Lietuvą, jis pakrikštijo kunigaikštį Netimerą ir jo kariauną. Reikia manyti, jog tai įvyko Merkinėje ar šalia jos. Netimeras, priėmęs krikštą, nusižengė papročiams ir tėvų tikėjimui, bet priartėjo prie kunigaikščių lyderio statuso. Už jo stovėjo Europa ir krikščionių imperatoriaus galybė. Kitas Netimero žingsnis turėjo būti karūnacija, Brunonas negalėjo apie tai neužsiminti. Netimeras galbūt atsivertė nuoširdžiai, bet drauge suprato – apsikrikštijusio kunigaikščio laukia karaliaus titulas.

Prisiminkime Mindaugo statusą. Europos tautų šeima, atitinkamai – vėlyvoji romanika, gotika, universitetas apie 1300-uosius. Lietuva būtų prilygusi Čekijai, Vengrijai, Lenkijai. Aišku, tikėtina germanizacija, kaip nutiko minėtose šalyse, bet kryžiaus žygiai būtų krypę į Palestiną ir Artimuosius Rytus. Lietuva būtų tapusi Europos šalimi, kurios geriau neliesti. Karai jos nebūtų aplenkę, bet jos karai būtų buvę Romos ir visų krikščionių karalių karai.

Prieš Netimerą ir Brunoną stojo kiti kunigaikštukai, ištikimi savo tėvų papročiams, o gal greičiau nenorėdami leisti kažkam iškilti. Jie suprato, kad Netimeras matė plačiau, ir suvokė, kieno dėka taip yra. Brunonui buvo nukirsta galva, kaip ir Šv. Vaitiekui Prūsijoje. Lietuva nepasinaudojo ateitimi, kurią įkūnijo misionierius Brunonas, vyras, kuris 1009 metais Lietuvai buvo Europa.

XIII a. mūsų istoriją pratęsė Mindaugas. Vaizduojamas jis kaip drąsus karžygys ir įžvalgus politikas. Politikoje Mindaugo tikrai būta apsukraus. Po jo Vytautas stovėjo didingos senosios Europos civilizacijos pasaulio prieangyje, reikėjo tik peržengti slenkstį ir realizuoti visą ilgamečiu, kruopščiu ir nuosekliu darbu sukauptą potencialą – užsidėti karaliaus karūną, tačiau aplinkybės to nelėmė.

Žengiant į artimesnius laikus, buvo Romo Kalantos ugnies fakelas, Simo Kudirkos šuolis į laisvę, bet didysis Lietuvos pasirodymas pasauliui įvyko XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių sandūroje. Tiesa, lietuviai vėl pasižymėjo kaip naikintojai – sugriovė SSRS, bet tai jau buvo visai kas kita. Prie Parlamento, televizijos bokšto ir kitų svarbių objektų visi – sovietmečio disidentai, studentai, darbininkai, mokslininkai, mafijoziai, Kauno ir kitų miestų banditai, buvę komjaunimo aktyvistai – stovėjo susikibę už rankų. Tai pasikartojo Baltijos kelyje. Supratome, kad mūsų niekas neturi teisės įžeidinėti, tad kai 2000-aisiais Lietuvos krepšininkai Sidnėjaus olimpiadoje vos nelaimėjo prieš JAV svajonių komandą ir vienas amerikiečių žurnalistas Lietuvos krepšininkus pavadino „būriu vaikinų iš šalies, kurios niekas negali rasti žemėlapyje, turinčių vardus, kurių negali ištarti net jų motinos“, ramiai jo žodžių išklausyti negalėjome.

Kas pasakys, kad Lietuva negali didžiuotis savo moterimis?! Dera pradėti nuo karalienės Mortos. Jautri ir atidi, švelni ir rūpestinga – pagyrimų pirmajai ir vienintelei Lietuvos karalienei Mortai negaili net eiliuota Livonijos kronika. Mylinti ir mylima ji tapo taurumo ir meilės simboliu visai naujai užgimusiai Lietuvos valstybei. Kartu su savo vyru, karaliumi Mindaugu, per jo valdymo dešimtmetį (1251–1261 m.) Morta stengėsi, kad Lietuva pasinaudotų Europinės civilizacijos vaisiais: raštu, mokslu, menais, kultūra. Nors XIII amžiaus šaltiniai skurdūs, šiandien neabejojama, kad karalienė Morta didžiojo kunigaikščio, vėliau – karaliaus Mindaugo pilyje buvo reikšminga aukštos diplomatijos figūra.

Negalima pamiršti ir Vytauto Didžiojo žmonos Onos, irgi nepaprastos moters. Ji sugebėjo tapti netgi politike, kurios paisė kryžiuočiai, draugai ir priešai. Ona lydėdavo vyrą į priėmimus pas kryžiuočius. Svarbia politine asmenybe ji tapo dėl savo intuicijos, proto, sumanumo. Galbūt dėl to Vytautas tiek daug ir nuveikė?

O gražioji Barbora Radvilaitė ir Žygimanto Augusto meilė jai. Kai karalienė Barbora 1551 m. gegužės 8-ąją Krokuvoje mirė Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus, visą kelią ėjo pėsčiomis. Na, gal tai tik gražus pasakojimas, tikrieji istorikai teigia, jog nuo arklio jis nulipdavo, kai tik pasiekdavo kokį miestą, ir tik jo gatvėmis keliavo pėsčiomis, bet tikėkime, o pagaliau – kad tik ir miestų gatvėmis – karališka asmenybė nusiimdavo visas karūnas, karališkąją simboliką ir dulkėtomis gatvėmis ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu.

Ką besakytume apie Žygimanto motiną karalienę Boną Sforcą, reikia pripažinti, kad ji daug padarė, kad į Lietuvą greičiau atkeliautų Renesanso kultūra. Iš gimtinės Italijos pas vyrą Žygimantą Senąjį ją atlydėjo italų menininkai, ji atsivežė didžiulę knygų biblioteką. Drauge su karaliene Bona į Lietuvą atkeliavo ir kitokios tradicijos, tarkim, madingos iškirptės. Vyrams tai darė įspūdį. Taip pat pradėta visai kitaip bendrauti – moteris reikėjo suintriguoti, sudominti. Tad mūsų didikai turėjo domėtis menu, rinkti meno kūrinius, nes jie darė pašnekovėms įspūdį.

Paminėtina Marija Neri, kuri sužavėjo įžymųjį kompozitorių, Tado Kosciuškos sukilimo dalyvį, garsiojo polonezo autorių Mykolą Kleopą Oginskį. Beje, apie šį kunigaikštį pasakojama, kad visos pasaulio moterys buvo pametusios dėl jo galvą, nors ir pats būdavo amžinai jas įsimylėjęs. Nepaprasto proto M. Neri turėjo moteriško žavesio ir kelis dešimtmečius Lietuvos aukštuomenės elite spindėjo kaip pirmo ryškumo žvaigždė.

Tarp garsių meilės istorijų – ir pasakojimas apie Sofiją Tyzenhauzaitę. Ji pirma moteris, išdrįsusi viešai spausdinti savo prisiminimus. Be to, ji pavergė du to meto galinguosius – Rusijos carą Aleksandrą I ir Napoleoną. Kai šis pradėjo karą su Rusija, Sofija buvo gerai pažįstama su Aleksandru. Jų draugystė truko apie trylika metų. Imperatorius net buvo suteikęs Sofijai freilinos titulą (apie tai svajojo daugybė kilmingų merginų). Nuo to laiko S. Tyzenhauzaitė nešiojo šį titulą simbolizuojantį ženklą – briliantinę monogramą su carienių inicialais. Ir kai Napoleonas, užėmęs Lietuvą bei laikinai apsistojęs Vilniuje, pareikalavo, kad pas jį į priėmimą atvyktų visa Lietuvos diduomenė, Sofija pasirodė pokylyje pasipuošusi šiuo caro dovanotu freilinos ženklu. Napoleoną sužavėjo jos drąsa. Juk pas priešą, būsimą nukariautoją, eiti prisisegus Aleksandro apdovanojimą buvo nepaprastas žygdarbis. Toks akibrokštas neturėjo neigiamų pasekmių, anaiptol – jaunoji panelė net pelnė Napoleono palankumą.

Grįžti norisi prie Šv. Valentino dienos ir šiuolaikinių moterų. Pavyzdžiui, rodoma 30 metų moteris. Ji dar jauna, bet jau turinti gyvenimo patirties. Tikra moteris, peršokusi 30 metų, atsisako pigios bižuterijos ir perka brangius apatinius. Ji nesiskundžia gyvenimu, nes nė vienas vyras neveda problemų krūvos - į žmonas ima tas, kurios moka spręsti savo problemas. Bet kartu toji moteris moka likti „silpna“. Kitoms moterims vyrai gėlių dovanoja tik mergindami, o ji išsaugo šią tradiciją visą laiką.

Perkopusi 40 metų moteris jau turi būti bent vieną kartą ištekėjusi. Ji – ir gera meilužė, ir šeimininkė, per tiek laiko galima visko išmokti.

Kai moteris sulaukia 50 metų, jos supranta, kad irgi sensta, ji nebesikabinėja prie vyro išvaizdos – jo pilvo, plikės ir akinių. Šio amžiaus moteris savo vyrą lipdo pati - procesas vadinamas „didžiąja draugyste“. Ji žino, kad sendamas jis taip pat pradeda vertinti ją „už sielą“. Tiesa, tokio amžiaus moteris niekada nekalbės apie savo ligas ar sanatorinį gydymą, nes panašaus amžiaus vyrui reikia ne ligotos ir senos griuvenos, bet sveikos ir jaunos gyvenimo bendrakeleivės.

Garbaus amžiaus moteris supratingai vertina tokio pat amžiaus vyro įpročius ir neperša jam to, kas šiam nepatiktų. Kaip ten bebūtų, gyvenimu visada reikia džiaugtis. Moteriai paprasta būti laimingai, nes jos amžius priklauso nuo meilės ir jos poreikio. Kai moteriai yra jau šiek tiek metų, ji visada lieka 39-erių. O svarbiausia – ji išmoko branginti tai, ką turi: ji jau pasirinko – arba turi šeimą, arba tai jai neįdomu. Gal šiek tiek kitaip, bet kažkas panašaus ir su vyrais.

Prancūzai vasario 14 d. skelbia gražiausio meilės eilėraščio rinkimą, japonai vasario 14 d. rengia populiarų tarp jaunimo konkursą – „Pats garsiausias meilės prisipažinimas“. Didžiųjų miestų centrinėse aikštėse pastatomi podiumai, ant kurių pasirodo patys drąsiausi įsimylėjėliai. Nugali tas, kuris gražiai ir, svarbiausia, garsiai šaukdamas prisipažįsta meilėje. Nors šiaip jau Japonijoje vasario 14-oji iš esmės tapo vyrų diena. Moterys dovanoja visiems pažįstamiems vyrams dovanėles, o pačios negauna nieko. Tiesa, po mėnesio, kovo 14-ąją (tądien Japonijoje moterų šventė – Baltoji diena), jie pasikeičia vaidmenimis.

Anglijoje yra tokia tradicija, pagal kurią vasario 14 d. pirmas merginos sutiktas vyras, nori ji to ar nenori, privalo tapti jos Valentinu. O šv. Valentinas kalėjime laukdamas bausmės įvykdymo, persisvėręs per savo kameros langą skindavo šalia esančių žibuoklių lapus ir ant jų užrašęs drąsinančias žinutes siųsdavo nuliūdusiems įsimylėjusiems, o balti balandžiai jas jiems nunešdavo. Meilės savaitė tęsiasi.

Į viršų