facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sako, jog dainingos tautos yra italai, ispanai, gruzinai... O kas gali paneigti, kad tokiais negalima pavadinti ir lietuvių? „Negaliu nedainuot“, – lietuvio sielą apibūdino Paulius Širvys. Ypač mieli šie žodžiai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio išvakarėse.

Štai pasibaigęs televizijų sezonas. Penki pagrindiniai kanalai – penki dainų projektai. LRT – „Dainuoju Lietuvą“, LNK – „Lietuvos balsas“ TV 3 – „X faktorius“, BTV – „Muzikinė kaukė“, Lietuvos rytas – „Muzikinės kovos“. Tarp tų dainų projektų nė vieno šokių projekto nebeliko. Visi šokėjai tapo dainininkais. Aišku, dainuoti lengviau, negu šokti. Sutinkant Naujuosius televizorių ekranuose matėme visus – Džordaną Butkutę, Ingą Valinskienę, Marijoną Mikutavičių, Žilviną Žvagulį, Vytautą Šiškauską, „Rondo“... Ir ne šiaip sau mažus koncertėlius, o GALA koncertus.
Prasidėjo naujas sezonas, prasideda ir nauji projektai. O kur dar „Eurovizija“, „M.A.M.A“ apdovanojimai. Net senjorai pykti negali ir sakyti, kad viskas tik jaunimui, nes tuoj jiems galima priminti „Duokim garo!“ Žodžiu, tiek dainuojančių dar nesu matęs.

Džiugu, kad šitaip. Juk nuo senų laikų lietuviai ir į lauką su daina eidavo, ir į karą. Net mūsų revoliucija dainuojanti. Vis prisimenu, kaip kartą kompanijoje kažkas pasiūlė sudainuoti penkiasdešimt žygio dainų. Galvojau, iš kur tiek rasis. O, pasirodo, yra: „Ėjo senis lauko arti“, „Per Klausučių ulytėlę“, „Ariau, ariau“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“... Jau nekalbant apie „Ant kalno mūrai“.

Ir išlaidų dainavimui veik jokių. Visi skundžiasi, kad „Eurovizijai“ mažai skiriama pinigų. O juk geriausiai pasirodė mažiausiai jų turėję – „LT United“.

Šiauliai – nuo seno dainingas miestas. Kai 1963 metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti profesionalų estradinį ansamblį, jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, o jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje jau dainavusius šiauliečius Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garbenį, Adolfą Jarulį, taip pat šiauliečius pūtikus. Tik ritminę grupę naujajame kolektyve sudarė muzikantai iš Kauno. Ansamblis pasivadino „Nemuno žiburiais“ (pagal kompozitoriaus B. Gorbulskio dainą).

Šiauliuose, be minėtų dainininkų, scenoje reiškėsi stiprius balsus turintys šiauliečiai Alfonsas Buiša, Rimvydas Jakutis, Kostas Urbonaitis, Viktoras Vaškas ir kt. Netrukus dainuoti pradėjo Saulius Lileikis, Ričardas Dailidė, Stasys Meškauskas, Rimantas Cininas, Lina Urnikytė, Onutė Karkauskaitė ir Tautvydas Bigota, Vitalija Katunskytė... O jei dar apie ankstesnius laikus, tai iš Šiaulių kilusi ir Antanina Dambrauskaitė, pirmoji iš lietuvių estrados solisčių, 1932 metais įrašiusi keletą savo dainų plokštelėje.

O kiek gerų žodžių galima tarti apie mūsų masinį dainavimą. Lietuvių dainų šventės įtrauktos į Pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą. UNESCO pripažino mūsų liaudies kultūrą su senomis istorinėmis ir etninėmis tradicijomis. Dainų švenčių metu mūsų senoliai, o ir jaunesni ima ir iš džiaugsmo, gal iš skausmo ar ilgesio (kas supras lietuvio sielą?) apsiverkia. Tautiniai rūbai ir skambanti giesmė „Lietuva brangi“...

Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, didžiausia vertybė yra profesionalus aštuoniabalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Lietuviams ribų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus. Viską lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių. Gal todėl lietuviai folklorinį dainavimą gerbia labiau negu kur kitur ir nemano, kad kompozitoriaus sudėliota daina yra vertingesnė. Kaip minėjau, čia ne mano, o mūsų muzikologų mintys.
Liaudies dainą lietuviai linkę vadinti tautine. Neprieštaraukime. Anot žodynų, liaudis – tai paprasti darbo žmonės, visi kokios nors šalies gyventojai. Bent man toks teiginys apie paprastus žmones nepatinka ir atrodo netikslus, nes dainas sukūrę nežinomieji talentai yra tikrai ne paprasti, o nepaprasti žmonės.

Nors kai kurios kompozitorių dainos taip išpopuliarėja, kad imamos vadinti liaudies dainomis. Kai per vienas vestuves svečiai užtraukė dainą apie taborą „Tolumoje laužo liepsnos“ ir ten buvęs dainų tekstų autorius Algis Elenskis pasigyrė, jog parašęs šiuos žodžius, pabroliai liepė jam užtilti, nes, anot jų, tokius populiarius žodžius tegalėjo parašyti tik liaudis ir jis gaus lupti už tokį savinimąsi. O šis autorius nuo neatmenamų laikų rašė žodžius Nelės Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko atliekamoms dainoms, vėliau talkino Edmundui Kučinskui („Basas aš einu prie jūros, basas bėgu nuo paties savęs, rasos, šaltos kopų rasos, kojas man nuplaus“).

Lietuviai tremtiniai prisimena dainuodavę ir Sibire. Kai užtraukdavo, sako, net rusai mesdavo dirbti ir klausydavosi. Rašytojas Stasys Kašauskas apie garsiuosius Žiūrų kaimo dainininkus rašo: „Visi sustoja ir traukia. Iškilmingai, kažkaip pasitempę, o veiduose nepaprasta rimtis ir susikaupimas... Dainavo iš visos širdies. Ir įsiklausęs nebejautei, kur esi – ar žalioje girioje tarp paukščių, ar švelniame slėnyje, kur nuo amžių neša savo juodus ir šaltus vandenis Ūla... Drįstu pasakyti, kad tai, ką girdėjau, buvo nepaprasta ir didinga.“

Daina daug kur ateidavo pagalbon. Ypač kančiose ir skausme. Paskatindavo leistis į žygį, imtis, atrodo, neįveikiamų darbų. Dingo daina tik kaip tostas, raginantis svečius pakelti taurelę. Gal prisimenate tokią „Eilės dainą“: „Pakelk taurelę, priglausk prie lūpų, kaimyną pabučiuok“? Neliko. Ir išėjęs iš restorano retas bepadainuoja. O anksčiau būdavo, išeini su bičiuliais iš restorano ir trauki visą kelią iki namų kokį šlagerį. Prisimenu vienišą vyruką, keliaujantį iš restorano namo ir, nežiūrint, kad nėra kas pritaria, vis tiek dainuojantį: „Nors aplinkui ir rūkas, nors aplinkui tamsu, bet per miglą aš tavo siluetą regiu.“

Visai neseniai, nors ir vėsoka, bet vėlų vakarą kieme kažkas dainavo. Nors dainuojančio pastangos dainuoti pranoko dainavimo kokybę ir atliekama buvo ne serenada mylimajai, o artėjant vidurnakčiui dainoje buvo klausiama „Ką daryt?“, bet, tiesa, nežinau kaip kiti kaimynai, bent aš tuo dainavimu nepasipiktinau. Kai tokiu paros metu dažniausiai mušamasi, demonstruojama agresija, dainavimas turėtų tapti sveikintinu reiškiniu. Turime padėkoti visiems, kurie dainuoja ar bent dainavimą skatina!

Gal anksčiau dažniau dainuodavom neformalioj aplinkoj, nes viešai ne viską galėdavai dainuoti (apie Trispalvę galėjo traukti tik Veilokaičiai Amerikoje). O kai negali dainuoti, tai dainuoti ypač norisi. Dainos per radiją ar per TV turėjo būti tik rimtos, moraliai tvirtos.

Vienas iš nedaugelio likusių gyvų ano meto kompozitorių Algimantas Raudonikis prisimena, kad jo išpopuliarėjusios dainos apie raudoną rožę poeto Jono Lapašinsko tekstu niekas neleido pavadinti „Raudona rožė“, nes buvo kovojama prieš miesčioniškumą. Pavadinta daina „Lauksiu tavęs ateinant“. Ėjimas, bėgimas, veržimasis į tikslą ideologus patenkino. Viskas gimtąja arba rusų kalba. Tik viena Violeta Rakauskaitė padainavo vokiškai. Nes Štromo (Sniečkaus įvaikinto sūnaus) žmona.

Ansambliuose dainų repertuaras buvo itin kontroliuojamas. Vakarų pasaulio kompozitorių kūriniai repertuare gal ir nebuvo draudžiami, bet tikrai ribojami. Na, dar galėdavai šiek tiek suktis su bulgarų ar tuometinių jugoslavų kūriniais, nes sovietmečiu tokie šių šalių atlikėjai kaip Lili Ivanova, Emilis Dimitrovas, Džiordžė Marjanovičius, Karelas Gotas ir kt. buvo palankiai sovietiniame lageryje vertinami, tad ir dainos iš jų repertuaro tikdavo. Tad stebuklui prilygo, jei kas paruošdavo dainą iš „The Beatles“, Tomo Džonso ar Frenko Sinatros repertuaro. Tiesa, dainavimas chore buvo skatinimas. Bet ką ten dainuoti, jei pati pagrindinė repertuaro daina turėjo būti „Partija – mūsų vairininkas“.

Kažkada jau esu rašęs, maloniai nustebau sužinojęs, kad amerikiečių kino klasikos filmas „Muzikos garsai“ iki šiol tebėra vienas sėkmingiausių visų laikų Holivudo produktų. Prisiminiau, ir kokį furorą jis buvo sukėlęs Lietuvoje, o dainos iš šio kino filmo dar ir šiandien tebedainuojamos. Pasirodo, barono von Trappo šeima iš tikrųjų egzistavo, dainavo ir iš tikrųjų išvyko į Ameriką Hitleriui užėmus Austriją. Dar ir šiandien kai kurie jos nariai tebegyvena.

„Muzikos garsų“ gerbėjai, be abejo, prisimena, kad dainuoti ir muzikuoti šios šeimos narius paskatino namų auklė, vėliau antroji barono von Trappo žmona Marija Augusta. Tiesa, filme kalbama, jog dainuoti mėgo ir anksti mirusi pirmoji barono žmona. O Marija Augusta prieš Kalėdas kas vakarą barono vaikus (jei gerai pamenu filmą, jų buvo septyni) išmokydavo vis naujos giesmės. Taip Kalėdoms susidarė nedidelis koncertėlis.

Šeima pamilo muziką ir, kai vykdavo garsieji Zalcburgo festivaliai, susikviesdavo į didelę savo vilą gimines, draugus. Jie visi lankydavo operų spektaklius bei koncertus. Iš kino filmo dar prisimenu, jog dalį savo namų Trappai išnuomojo kažkokiai muzikantų kapelai ir ypač susibičiuliavo su nauju parapijos kunigu, kuris buvo aistringas muzikantas. Šis kunigas taip pat ne filmo kūrėjų išgalvotas personažas, o tikrai gyvenęs pianistas, vargonininkas, muzikos istorijos ir teorijos žinovas daktaras Franzas Vagneris. 1936 m. garsi operos dainininkė Lotė Lehmann išgirdo šeimą dainuojant sode ir paragino: „Jūs turite koncertuoti!“

Zalcburgo chorų konkurse dainuojanti šeima (be barono jau turimų vaikų, Marija Augusta jam padovanojo dar tris) laimėjo pirmąją vietą, po to pradėjo dainuoti Zalcburgo radijuje, koncertuoti su Vienos filharmonijos orkestru. Persikraustę į Ameriką, jie tapo „Trapp Family Singers“ ir surengė kelis šimtus koncertų. 1944 m. savo rančoje surengė pirmąją vasaros stovyklą jauniesiems dainininkams. O kai sulaukė prašymo iš Austrijos padėti vargstantiems gimtinėje, tuoj ėmėsi rinkliavų, nes, anot muzikuojančios šeimos, „šalis, padovanojusi pasauliui Haidną, Mocartą, Šubertą ir „Tyliąją naktį“, pražus, jei visi kartu jai nepadėsime“. Dokumentai byloja, jog Trappų šeima surinko ir išsiuntė į Austriją 150 tūkstančių kilogramų įvairiausių daiktų.

Šiuos duomenis apie Trapų šeimą pririnkau iš ano meto spaudos, o jei grįžtant prie lietuvių dainavimo, tai jį tik kiek pagadina visokiausi vestuvių ir kitokių pobūvių muzikantai. Žinote, toks ansamblis (dažniausiai duetas), kur vienas stovi už jonikos, o kitas tik dainuoja (tiesa, tas už jonikos irgi kartais dainuoja). Na, tipo Purvinis.

Nors kartą tokie dainininkai šiek tiek nustebino. Jie pasiūlė svečiams sakyti dainų pavadinimus ir jie iškart tą dainą atlikdavo. Bet greitai supratau, jog nieko čia nuostabaus, nes visuose pobūviuose pageidaujamos vis tos pačios dainos iš Šiškausko, Radžio, Cicino, Butkutės repertuaro, tad tereikia jas iš anksto išmokti ir pirmyn. Ir vis tiek dainininkai susimovė. Nemokėjo dainos „40 kaštonų“. Čia jų didžiulis neapsižiūrėjimas, nes vyras ir žmona šventė 40 metų sukaktis ir muzikantai tai žinojo.

Dainuojantis žmogus yra gražu, nebent žodis „žvaigždė“ šiek tiek glumina. Nors juk televizijos misija ir yra „daryti žvaigždes“ dainų projektų metu.

Kas toji „žvaigždė“? Atsiverčiu „Dabartinį lietuvių kalbos žodyną“. Žodynas nurodo penkias žodžio „žvaigždė“ reikšmes. Pirmoji: „žvaigždė – tai šviesulys, atrodantis šviečiančiu tašku nakties danguje“. Nesvarbu, kad nepasakyta, kam atrodantis. Juk ir taip aišku – nelygu žiūrinčiojo supratimo lygis. Dažniausiai, žinoma, pasitaiko, jog žvaigždės šviečiančios atrodo pačios sau. Nes kitaip iš kur galėtų kilti minčių dalyvauti „Eurovizijoje“.

Antroji reikšmė – „likimas, laimė, sėkmė“. Trečioji – „įžymybė, garsenybė: literatūros, kino, baleto“. Ketvirtoji – „daugiakampio pavidalo ženklas“ – nieko įdomesnio mums nepasako, tuo labiau penktoji reikšmė – „jūros dugne gyvenantis dygiaodis bestuburis, turintis daugiakampio pavidalą“

„Žvaigždė“ dar gali būti atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse, viešbučių ir restoranų kokybės ženklas, konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas, tam tikras supynimas pintinių pynime.   

Psichologai įžvalgiai teigia, jog yra priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Ta priežastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus. Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas. Ar jis išvis nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas?

„Į sceną kyla“, – tarsi girdi konferansjė pristatymą. Imk ir pradėk pasakoti apie savo arba kito populiarumą. Tokios šnekos ir sukuria populiarumą. Suveikia elementarus įtaigos mechanizmas: jei žmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamažu tuo patiki. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi reklama. Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikras šampūnas yra labai geras, todėl jį reikia pirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad šis šampūnas iš tiesų pats geriausias. Jis gali būti toks pat arba kur kas prastesnis negu jums nežinoma šampūno rūšis. Tai tik reiškia, kad šio šampūno gamintojai turi daugiau pinigų jo reklamai ir „įkalinėjimui“. Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai – „įkalti“.

Viename miestelyje turėjau draugą. Senbernį. Gražus, aukštas, kiek žilstelėjęs vyriškis. Puošnus namas, prabangus automobilis. Vesti jis norėjo, bet būsimajai kėlė sąlygą, kad ši gražiai dainuotų. Ir ne tik liaudies dainas ar kokias populiarias daineles, bet net operų arijas. Kiekvienos besiperšančiosios pirmiausia paprašydavo padainuoti. Miestelis tapo dainingas. Kur tik eini, girdi – moterys dainuoja, repetuoja.

Negali lietuviai be dainų. Tarsi jaučia, jog jeigu dainuos, nepražus. Kas paneigs. O jei jūs dar vis tiek tvirtinate, jog lietuviai mažai dainuoja, nenusiminkite – atgimė vinilas, atgims ir dainos.

Į viršų