Sovietmečiu ieškant darbo, stojant į komjaunimo ar kurią kitą organizaciją būdavo paklausiama: „Kaip ir kur jūs leidžiate laisvalaikį?“ Reikėjo atsakyti, jog skaitau, lankausi bibliotekose, dramos teatre, klausausi simfoninės muzikos. Visi suprato, kad atsakyti, jog laiką leidžiate restorane ar klausotės estradinės muzikos (žodžio „pop“ tuomet dar niekas nežinojo) negalima, nes tuomet nei į darbą būsi priimtas, nei į kokią organizaciją.

Šiandien „Kaip leidžiate laisvalaikį?“ niekas nė neklausia. Svarbiausia, kad su pareigomis susitvarkytum ar organizacijos nario mokestį laiku sumokėtum, o visa kita – tavo reikalas.

Vienas jaunas mano bičiulis, gimęs jau sovietmečiui žlungant ir ano laikmečio nepažįstantis, stebėjosi tokiais klausimais, nes girdi, kas kam darbo, kaip aš leidžiu laisvalaikį. Aš jam paaiškinau, jog būdavo ir kitų savotiškų klausimų, pavyzdžiui, „Ką pasiimtum į negyvenamą salą?“ Čia irgi atsakymui geriausiai tiko knyga. Nors ne, dar geriau už ją buvo, tarkime, pionieriaus kaklaraištis.

Nesakyčiau, kad šie klausimai prasti. Blogai tik, kad atsakyti į juos sąžiningai negalėjai. O sąžiningi atsakymai į šiuos ar panašius klausimus apibūdina žmogų. Tai nėra blogai.

Ir šiandien pažįstamas įmonės vadovas priimdamas į darbą klausinėja įvairiausių dalykų. Jis net naudoja tokį savotišką būdą. O būtent prieš įeinant ieškančiam darbo į jo kabinetą, iš jo išnešamos visos kėdės. Jis tik pats lieka sėdėti už savo darbo stalo, o su įėjusiu pasilabina ir jį pakviečia: „Prašom sėstis...

Sako, jog iš įėjusio reakcijos labai daug ką apie jį gali pasakyti.  
   
Anuomet atlyginimas buvo 70 rublių, o svajojome apie 200. Atrodė, duok žmogui didesnį atlyginimą ir jis dirbs už tris. Bet ideologai mąstė, jog geriau trims mokėti po 70, nei vienam 210, kadangi vis tiek trys padarys daugiau negu vienas ir nedarbo nebus.

Bet šis tekstas apie laisvalaikį. Suknistoje sovietinėje sistemoje tik vienas jis ir gelbėdavo. Mėgdavome keliauti. Tiesa, išvykti į Vakarų pasaulį niekas negalėjo. Nebent į Lenkiją ar Bulgariją. Bet ir tai retam pavykdavo.

Prasidėjo „tranzavimas“. Jis buvo perimtas iš hipių ir bitnikų bei Džeko Keruako romano „Kelyje“. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo.

Dar viena tokia laisvalaikio leidimo vieta buvo restoranai ir kavinės. Populiariausias Šiauliuose restoranas „Baltija“ nebuvo ta pagrindinė jaunimo priebėga. Tiesa, kai šio restorano ansambliui vadovauti ėmėsi iš Kauno grįžęs „Kertukų“ vadovas Gediminas Jurgilas ir ansamblio muzikinis lygis buvo gan aukštas, jaunimo „Baltijoje“ atsirado kiek daugiau.
Nors šiaip jau jaunimas labiau mėgo kavines „Inga“ ir „Saulutė“. Pastarojoje veikė muzikos automatas „Hi-Fi“, kuris už penkias kapeikas išgergždavo lenkišką šlagerį. Lenkišką, nes tuos automatus į Lietuvą atgabendavo iš Lenkijos, ir lenkai, be abejo, į jį sudėdavo savo muziką. Vilniuje kai kur tokių automatų plokštelės buvo pakeistos į atgabentas iš Maskvos. Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo vienoje kavinėje su „Hi-Fi“ automatu matęs rusą, kuris klausėsi Tamaros Miansarovos ir graudžiai verkė.

Vienam draugui tarp atsiųstų iš Vakarų plokštelių buvo ir viena iš tokio automato, matyt, sugedęs automatas buvo išardytas. Tai buvo plokštelė su „The Beatles“ daina „Tvistas ir šauksmas“. Plokštelė buvo nepatogi, nes viduryje buvo su didžiule skyle ir vienoje vietoje perkirpta, gal kad galėtų judėti tame automate, tad grojant paprastu patefonu vis sutraškėdavo.

O jei apie „Ingą“, tai kadangi joje vakarus bei dienas leisdavo daug, ano meto terminu, „neaiškaus jaunimo“, čia vis prisėsdavo ir atitinkamų struktūrų vyrai. Regis, tokia tarnyba jiems patikdavo, nes ką išgirsti neišgirsti, pamatai nepamatai, bet už valdiškus pinigėlius paūlioji.

Į šią bohemišką kavinukę kartais užklysdavo Zoknių karininkai. Kartą mačiau, kaip ilgaplaukis jaunuolis kažko nepatiko vienam karininkui. „Ja tebia v Afganistan otpravliu!“ – šaukė karininkas.

Keista, bet daugelis mėgo restoraną geležinkelio stotyje. Gal irgi dėl pomėgio keliauti. Pro šalį dunda traukiniai ir atrodo, jog pats tuoj kažkur išvyksi.
1973 m. nuošaliau, Varpo gatvėje, bet vis tiek netoli bulvaro duris atvėrė pirmasis Šiauliuose naktinis baras su programa „Geluva“. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje naktiniai barai jau veikė (Vilniuje garsėjo net trys – „Dainava“, „Šaltinėlis“, „Erfurtas“, Klaipėdoje irgi trys – „Meridianas“, „Regata“, „Neringa“, Kaune du – „Orbita“ ir „Pasimatymas“), tad ideologai leido tokį atidaryti ir darbininkų mieste.

Programą organizavo konkurso „Vilniaus bokštai“ 1972 m. diplomantas, tuo metu populiarus dainininkas Saulius Lileikis, šokius ruošė garsioji choreografė Aldona Ivanauskienė, kurios dėka šiauliečių šokėjai tarp kitų Lietuvos naktinių barų šokėjų atrodė bemaž geriausiai. Dainavo Lina Urnikytė, vėliau prisijungė į gimtąjį miestą grįžęs Staso Namino grupės solistas Juozas Garbenis. Ideologų buvo norima, kad ir naktinių barų programos atitiktų socialistinio realizmo nuostatus.

Jei apie tuos realizmo nuostatus muzikoje, tai ypač jie ryškūs būdavo koncertų metu: tiek ir tiek lietuvių kompozitorių kūrinių, tiek ir tiek rusų, tiek ir tiek kitų broliškų respublikų ir jau tik tada, kas likdavo – Vakarų pasaulio muzikai.

Dar viena tema – anuometinių restoranų maistas. Jis buvo paprastesnis nei šiandien. Nenutuksi. Bent tas gerai. Šiltieji mėsos patiekalai dažniausiai būdavo „faneruoti“. O didžiausias „šik“ anuomet – Kijevo kotletai. Pjauni, o ant tavęs trykšta ir aptaško kotleto viduje esantys riebalai.

Storumas anksčiau nebuvo skatinamas. Kartais iš jo buvo net pasijuokiama. Štai vienas rašytojas (berods J. Baltušis) pasišaipė iš vienos parapijos klebono storumo. Sako, rašytojas net partijos pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus buvo įspėtas, girdi, šaipytis iš to negalima, nes, anot sekretoriaus, „ir mes partijos ideologai nesame visi atletai“.

Šiandien, girdėjau, JAV atsiranda naujos žmogaus teisės – teisės į nutukimą – judėjimas. Tai kol kas maža, bet aktyvi grupė, vienijanti nutukusius amerikiečius, kurie yra pasipiktinę todėl, kad jie nuolat diskriminuojami, nes antsvoris yra suvokiamas kaip nenormalus, nesveikas reiškinys. Judėjimo pradininkė Kate Harding didžiąją savo gyvenimo dalį turėjo kovoti su savo dideliu svoriu. Jai nepadėjo jokios dietos, tad dabar ji kovoja prieš visas dietas pasaulyje ir už žmonių su antsvoriu, kurie kenčia nuo nutukimo, teises.

Judėjimo aktyvistai, aišku, skatina sveiką gyvenseną, tačiau dažniau kovoja už savo teises, ypač ginčytinose srityse. Žinoma, kad darbdaviai pageidauja liesų. Diskriminacija? Taip. Tačiau darbdaviai žino, kad žmonės su antsvoriu dažnai kenčia nuo širdies ligų ir diabeto, serga dažniau nei kiti, o nutukimo sukeltoms ligoms gydyti išleidžiama 100 milijardų dolerių per metus. Diskriminacinį žingsnį ketina padaryti aviakompanija „United Airlines“ – nustatyti dvigubą apmokestinimą keleiviams, kurie dėl savo storumo užima lėktuve dvi vietas. Tai nuobauda už antsvorį, sako aktyvistai.
Tačiau jeigu liesas keleivis nori lėktuve ne sėdėti, o gulėti ir užimti dvi vietas, jis turi sumokėti už du. Tokią logiką atmetė Kanados aukščiausiasis teismas. Jis nustatė, kad tai neteisėtas vietinių aviakompanijų bandymas taikyti dvigubą mokestį žmonėms, kurie dėl didelio svorio skrydžio metu užima dvi vietas. Teismas nusprendė, kad iš piliečių negalima atimti teisės būti storesniems. Taigi kova dėl šios teisės, kaip pagrindinės žmogaus teisės, pripažinimo, be abejo, vyks ir toliau.

„Kaip besistengtum būti nestoras, bus kaip turi būti, nes nuo likimo nepabėgsi“, – girdėjau šnekant tūlą. Aišku, likimas yra svarbus dalykas. Bet nuklydau, grįžtu prie ano meto laisvalaikio leidimo būdų.

Kiek daugiau laisvų vėjų būdavo dramos teatrų repertuaruose. Ypač išsiskyrė Kauno dramos teatras ir M. Tenisono pantomimos grupė, bet tai jutai ir Šiauliuose. Čia išvydau tokias puikias pasaulinės klasikos pjeses, kaip A. Strindbergo „Freken Julija“, M. Frišo „Santa Krusas“, V. Gibsono „Dviese sūpuoklėse“... O juk šiauliečiai scenon atvedė ir jaunimo numylėtą Houldeną Dž. Selindžerio kūrinyje „Rugiuose prie bedugnės“.

Dar buvo kinas ir sovietmečio šūkis „Iš visų menų kinas vis dar svarbiausias“. Kino teatrų netrūko. Taip ir mūsų mieste – „Saulė“, „Palydovas“, „Tiesa“, „Šviesa“. Trūko gerų filmų. Net „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ rodė nespalvotai, gal kad niūri filmo atmosfera būtų dar niūresnė ir tai atspindėtų gyvenimą Vakarų pasaulyje. Mielai nuteikė „Palaimink žvėris ir vaikus“, o „Smėlio karjerų generolai“ kažkodėl man nepadarė įspūdžio.

Ką dar laisvalaikiu galėjai veikti? Be abejo – skaityti. Bent man prisiminimai apie pirmąsias gyvenimo knygas prasideda nuo „Trijų muškietininkų“. Ačiū Dievui, net anuomet niekas „muškietininkų“ nedraudė, nes jie buvo panašūs į revoliucionierius. Labiau už d‘Artanjaną Aleksandro Diuma romane man įsiminė orusis grafas Atas, dar labiau žavėjo Aramis, jėzuitų generolu tapęs vyras, norintis ir siekiantis pakreipti istoriją, karys, vienuolis, mergišius, poetas viename asmenyje, kone Ignacas Lojola. Anot mūsų rašytojo Gintaro Beresnevičiaus, Aramis bent žinojo, ko nori, o kiti muškietininkai buvo tik politinių jėgų įkaitai ar žaislai karalių ir kardinolų rankose. Tiesa, žaidė jie gražiai... Kokios frazės, kokie špagos dūriai, koks romantiškas intrigų vėrinys...

Brendimo laikotarpio knyga – Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tai knyga, kuri pakeitė mano bei ne vieno jaunuolio gyvenimą. Bet ją jau paminėjau rašydamas apie teatrą. Po to sekė Dž. Keruako „Kelyje“. Apie šį romaną šiame tekste irgi jau užsiminiau. Romano herojai šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą.  

Įvykis buvo ir Hermanno Hessės „Stepių vilkas“. Kaip šis H. Hessės kūrinys mus pasiekė? Gal todėl, kad jame įžvelgtas pagrindinio herojaus gyvenimo prasmės ieškojimas, nes neieškantys anuomet buvo aktyviai smerkiami.

Juozas Baltušis, vienas iš autoritetingiausių mūsų socrealistų, tuo laiku išsakė štai tokį susirūpinimą: „Ateina žmonės kažkokie nusiaubti, ištuštinti, dvasiškai pavargę, su Kafkos tomeliu rankose vietoj maldaknygės. Kitą sykį net pagalvoji: ar ne verčiau maldaknygė negu Kafka? Tenai bent kažkoks dievas, o čia – nieko švento, bedugnės skardis, miglos, tamsybė.“

Pastebėjau, kad geros knygos anuomet pasirodydavo kas 5–7 metus. „Rugiuose prie bedugnės“ – 1966 m., „Kelyje“ – 1972 m., „Stepių vilkas“ – 1979-aisiais. Tiesa, negalima sakyti, kad gerų knygų nebuvo. Juk leido klasiką. Nors, deja, ne visą, pavyzdžiui, iš F. Dostojevskio kūrybos negalėjome perskaityti „Demonų“.

Aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje duris atvėrė socialistinių šalių knygynas „Draugystė“, o vėliau – ir kapitalistinių šalių knygynėlis. Tad galėjai jau šio to rasti. Aišku, tai ne dabar.

Aną metą lyginu su Bernardo Bertolučio filmu „Paskutinis imperatorius“, kur jaunas kinų valdovas, atskirtas uždraustajame mieste – karališkuose rūmuose, teturi... pelę ir svirplį. Ar to gali gyvenime pakakti? Jaunasis imperatorius, kai sargyba neleidžia jam išeiti į miestą, teškia pelę į geležinius vartus. Neturint nieko, nereikia nė to.

Nėra lengva kai kalbama vienaip, o elgiamasi kitaip, tai sukelia psichologinę sumaištį. Nors yra ir šviesesnių taškų, kuriuos čia bandžiau prisiminti. Anuomet bohema tai ir buvo bohema.

Dabar ji dažnai suvaidinta. Šiandien iš vieno rūbų modeliuotojo girdėjau, jog, esą, jie yra šiandieninė bohema. Nesutikčiau. Jie tik „haute coutore“.

O mano galva, pažangiausias ano meto dalykas, kad nebuvo horoskopų. Nebuvo būrėjų, pranašų, aiškiaregių, astrologų, ekstrasensų, bioenergetikų, aurų nuiminėtojų ir panašaus plauko veikėjų. Nors ir šiandien pradžiugino nugirstas įvykis, kai aiškiaregys pasisiūlė vienam sutiktajam išpranašauti ateitį, o tas spyrė aiškiaregiui į tarpukojį. Nebuvo anuomet ir internetinių komentarų. Tiesa, buvo viešųjų tualetų sienos.

Beveik prieš keturiasdešimt metų, 1979 pavasarį, „The New York Times“ išspausdino atvirą Džono Lenono ir Joko Ono meilės laišką: „Miestas skendi saulėje, lietuje ar sniege. Kiekvieną dieną dėkojame už mūsų gyvenimo pilnatvę. Tai ne eufemizmas. Suprantame, kad miestui, šaliai, pasauliui turi ateiti sunkūs laikai, ore jaučiame baimę. Tačiau šviečia saulė, esame kartu, mylime vienas kitą, mylime savo miestą, šalį, pasaulį... Pirmi stebuklai būna nedideli, kasdieniniai, vėliau jų atsiranda ištisa upė, vandenynas. Viskas bus gerai! Žemės ateitis priklauso nuo mūsų pačių... Kai kas nors ant mūsų pyksta, svajonėse piešiame jam virš galvos aureolę ir jis tampa angelu. Magija yra logiška. Išbandykite ją kada nors... Atminkite, kad rašome danguje ir popierius mums nereikalingas. Tai mūsų daina... P. S. Pastebėjote tris angelus, kurie žiūrėjo mums per petį, kai rašėme šį tekstą?“

Į viršų