Metų pradžia – tai jau toks laikas, kai gali įjungti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet laikas slenka lėtai ir melancholiškos nuotaikos nenuvysi. Po ilgų švenčių visad taip būna. Todėl, pamąsčiau, tokiu metu reikia kuo daugiau šypsotis. Tuo praskaidrinsime nuotaiką, artinsime pavasarį.

Skaičiau, jog fakto, kad lietuvių tauta neturi ironijos ir humoro jausmo, niekas iki šiol taip ir nepaneigė. Nejau? O juk literatūros kritikai teigia, kad dabartinėje lietuvių prozoje ironiškas ar satyriškas pasakojimas neretai užgožia lietuviškam mentalitetui būdingą lyrinį pasakojimą.

Todėl pasidalysiu ir kita nugirsta nuomone, kad mūsišką ironiją nesunkiai galėtume „prastumti“ ir į pasaulinės ironijos sceną – lėkštumo atsikratęs, o jo vieton intelektualių užuominų prikaišiojęs pasakotojas būtų tinkamai įvertintas ir Rusijoje, ir Amerikoje.

Kita vertus, nors esama bendrų atpažinimo kriterijų, kartais lietuvišką šmaikštumą supranta tik pats jo kūrėjas – lietuvis. Lietuvio, teigiančio „Kas galėtų paneigti?..“, tikriausiai nesuprastų nei amerikietis, nei japonas. Lietuviai sunkiai suvoks ironišką posakį „Tik nesiūbuok valties!“, o tai dažnas posakis politikoje, be abejo, tų šalių, kur visi gyvena puikiai, ekonominės problemos nekankina ir taip toliau. Mūsų padangėje viskas priešingai – valtį reikia siūbuoti.

Sako, kad humoras atsirado seniai seniai prieš mūsų erą. Vienas pirmykštis žmogus kitam pakišo koją, tas pargriuvo ir tą palaimą, kuri visus aplinkinius tuo metu užvaldė, kažkas pavadino humoru. Kiekviena tauta turi pokštų, susijusių su nevykusiais politikų sprendimais, istoriniais laikotarpiais, nacionalinėmis šventėmis, žmonių papročiais, žalingais įpročiais, galiausiai – su mėgstamiausiu patiekalu, aprangos stiliumi ir t. t.

Ypač savitas anglų humoras. Girdėjau tokį anglišką anekdotą. Pakvietus svečius paaiškėja, kad visi netilps menėje. Anksčiau atvykę klausia šeimininko, kaip jis išsisuks. „Kurie netilps menėje, liks koridoriuje“, – atsako šis. Anglai, išgirdę šį anekdotą, juokiasi už pilvų susiėmę. Man nelabai ir jauku. Bandau suvokti. Gal aristokratiškoje Anglijoje etiketas yra visų svarbiausia ir niekad nebūna, kad svečiai netilptų menėje ir liktų koridoriuje? O gal iš tikro kažkam teks likti koridoriuje ir tai labai juokinga, nes niekad taip nebuvę.

Varčiau anglišką knygelę „Pasaulio tautų humoras“. Lietuva pristatoma trumpu anekdotu-posakiu (pažodinis vertimas): „Kai ledi išlipa iš automobilio, automobilis pajuda greičiau.“ Ilgai sukau galvą, kol susigaudžiau: „Boba iš ratų, ratams lengviau.“ Nors nelabai lietuviams pastarasis posakis ir juokingas.

Kiekvienos tautos humoras kyla iš tos tautos mentaliteto. Lietuviškas – iš lietuviško, iš to, kas lietuvis yra – pasitikintis savimi, užriesta nosimi ir specifiniu nerangumo atspalviu (Kaimynė: „Jonas mirė!“ Kaimynas: „Na, va, supratau! O tai žiūriu – neša jį laidoti.“).

Jau senokai, bet gana vykusiai gyvenimišką lietuviško humoro pavyzdį pateikė Vytautė Žilinskaitė humoreskoje „Užuojauta“. „Užuojautoje“ susijaudinusi moteris skambina pažįstamam ir išgirdusi jo balsą klausia, ar čia jis. Vyriškis patikina, jog tai tikrai jis. Skambinančioji paaiškina perskaičiusi jo vardą ir pavardę užuojautų skyrelyje ir pamaniusi: negi jis, negi jau? Vyriškis dar bando džiaugtis: „Kaip girdi, ne aš.“ Tačiau jo bičiulė prisimena, jog jis skųsdavęsis sveikata, širdies veikla buvo sutrikusi, hipertonija kamavo ir t. t.

Humoristė Vytautė Žilinskaitė stebisi, kad lietuviams labai dažnai genda nuotaika, o aš pamąsčiau, jog taip dažnai, kad tos nuotaikos visai nebelieka. „Keliavau toliau, tik jau sugadinta nuotaika“, – skundžiasi vyriškis po apsižodžiavimo autobuse su vairuotoju. „Grąžą atgavau, tačiau gerą nuotaiką ilgam praradau“, „Automobilį pagaliau pataisė, bet kas pataisys dėl ilgo laukimo sugadintą nuotaiką?“, „Tiek jau to, kad žuvis buvo sugedusi, blogiausia, kad sugedo nuotaika“ – nusiskundimų begalė.

Lietuviški TV žiūrėjimo ypatumai irgi turi savų prieskonių. Manau, visiems teko girdėti graudų pasakojimą apie amerikiečio viešnagę lietuvių namuose. Pasiglėbesčiavo, susėdo prie stalo. Amerikonas sėdi, nešneka. Po pauzės šeimininkai klausia, kodėl jis tyli. Svečias nustebo: kaipgi aš kalbėsiu, juk jūs žiūrite televizorių? O juk pas lietuvius televizorius – tarsi šeimos židinys, kuris turi kūrentis nuolat. Visi užsiėmę kažkuo kitu, bet tik pamėgink išjungti televizorių, tuoj visi sukils: kodėl šitaip, kas tai padarė?

Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad mes juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas – mes tikimės vieno, o gauname visai ką kita.

Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija žmonėms yra juokinga. Vienas šmaikštuolis yra tarstelėjęs: „Humoro jausmas yra kaip varlė. Galima išnagrinėti po gabalėlį. Tačiau tyrimo objektas lieka negyvas.“ Aš humorą palyginčiau su lietumi – nereikia bijoti sušlapti, išdžiūsime.

Ar pamenate istoriją apie berniuką, kuris pardavė savo šypseną? Iš pradžių manęs, kad tai visai nevertingas dalykas, vėliau jis suprato, kad be šypsenos gyvenimas nykus ir beprasmis. Skaičiau, kad šį teiginį patvirtintų ir mokslininkai – atlikti tyrimai rodo, kad šypsojimasis naudingas ne tik psichinei ir emocinei, bet ir fizinei žmogaus sveikatai. Taip pat skaičiau, jog jau ir Lietuvoje organizuojami jogos užsiėmimai, kur mokoma šypsotis ir šypsenos derinamos su kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimais.

Sena tiesa, jog jei nori ilgai gyventi, turi kuo dažniau šypsotis. Rinkdamas medžiagą apie šypsenos galią, sužinojau, kad šypsantis organizme išsiskiria endorfinai, dar vadinami laimės hormonais. Dėl šios priežasties šypsena gydo depresiją, taip pat slopina stresą, baimę ir nerimą. Visi kartkartėmis patiriame neigiamų minčių. Tai, kaip mes sugebame su jomis tvarkytis, gali nulemti arba pasitikėjimą, arba baimes, viltį, arba desperaciją, pergalės ar pralaimėjimo jausmus.

Šypsena padeda širdies darbui. Šypsantis suaktyvėja kraujo apytaka ir stiprėja kraujagyslės, o tai sumažina širdies priepuolių ir kitų kardiologinių ligų riziką. Minutės šypsnys širdžiai yra tas pat, kaip ir 5 minučių trukmės treniruotės triskart per savaitę. Šypsena – sportas, daug malonesnis nei „staklės“ sporto salėje. Dar sužinojau, jog suaugusieji šypsosi per mažai: vidutinis keturmetis šypsosi 300 kartų per dieną. Taigi imkime pavyzdį iš savo mažųjų.

Turbūt pastebėjote, kad šypsenos yra užkrečiamos – taigi šypsodamiesi skatinsite tai daryti ir aplinkinius, o kartu kelsite bendrą nuotaiką, lengviau megsite kontaktus ar palaikysite gerus tarpusavio ryšius. Kai kuriuos besišypsantys žmonės erzina – juk ir aš galėčiau šypsotis, niekas netrukdo, tik paprasčiausiai trūksta noro. Nesišypsantys žmonės stokoja humoro jausmo. Neturi humoro jausmo – neturi pagrindo šypsotis.

Apie humoro jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tokiems į žmones geriau neiti. Tūnok namuose. Neturintieji humoro jausmo patys susikuria depresiją.

„Jo geras humoro jausmas“, – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Nemanau, kad yra daug to jausmo neturinčiųjų. Girdėjau net teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo. Tik kai kurių jis kitoks nei mūsų. Kaip atskleidžiate savo humoro jausmą, daug pasako apie jūsų santykį su savimi ir aplinkiniais. Humoro jausmo ieškome kituose žmonėse ir didžiuojamės savuoju. Jei kas nors pasižymi geru humoro jausmu, mums atrodo, kad toks žmogus yra laimingas, pasitiki savimi ir turi puikias ateities perspektyvas. Turintys humoro jausmą pripažįsta, jog yra ir turintys itin subtilų humoro jausmą.

Įrodyta, kad gyvūnai neturi humoro jausmo. Žaisdami su mumis ar tarpusavyje, jie jaučiasi laimingi, tačiau nežino, kas yra juokas. Neseniai mus palikęs garsusis Umberto Eko sakė, jog žmonės – vieninteliai gyvūnai, suvokiantys mirties neišvengiamybę. Kiti gyvūnai to nesupranta. Rašytojas teigia, jog juokas yra esminė žmogaus reakcija į mirties baimę. „Tikiu, kad per pasakojimą „Rožės varde“ man pavyko išplėtoti tam tikrą juoko teoriją. Juoko kaip kritinio būdo kovoti su fanatizmu“, – prisipažįsta rašytojas.

Psichologai vieningai pripažįsta, kad humoro jausmas – vienas svarbiausių psichinės sveikatos požymių. Vieni juokus supranta, bet patys juokauti nemoka, kiti ir supranta, ir pajuokauti moka. Yra ir tokių, kurie nei juokus supranta, nei pajuokauti moka. Norisi tikėti, kad juoktis galime visi ir galima juoktis visur. Galima juoktis net prie mirusiojo karsto, pavyzdžiui, kalbant apie mirusį ir, pabrėžiant jo gerąsias savybes, prisiminti, jog velionis mokėdavo visus prajuokinti.
Tiesa, kai kas gali pasakyti, jog jam svetima be perstojo šypsotis ir garsiai bei perdėm emociškai reikšti savo jausmus. Taip sakantis klys. Juoktis (ar bent šypsotis) reikia, nes tam priežasčių labai daug:

1. Besijuokiantis žmogus – patrauklus, nes žmones nesąmoningai traukia šypsena.

2. Juokas keičia nuotaiką ir, jei pasijusite niūrūs ir liūdni, pamėginkite nusišypsoti.

3. Juokas – natūralus vaistas: palengvina stresą, stiprina imuninę sistemą, žemina kraujospūdį. Tyrimais įrodyta, kad juokiantis organizme gaminasi endorfinai, seratoninas bei natūralūs nuskausminamieji.

4. Besijuokiantis žmogus atrodo jaunesnis, nes juokiantis juda veido raumenys, todėl veidas taip greitai nesuglemba.
5. Juokas – sėkmingo žmogaus palydovas, nes šypsena padeda įveikti ne vieną gyvenimo kliūtį. Pavyzdžiui, stenkitės šypsotis dalykiniuose susitikimuose ir būsite paaukštinti.

Iš ko juokiasi vyrai ir moterys? Moterims juokaujantys vyrai patinka, bet štai vyrai į juokaujančias moteris žiūri kreivai. Sugebėjimas pajuokauti reikalauja intelekto, kūrybingumo, pasitikėjimo savimi ir tokiomis savybėmis pasižymintis vyras moteriai yra patrauklus. O vyras tokią moterį supranta kaip siekiančią dominuoti. Nors tiksliau, vyrui moters sugebėjimas juokauti iš viso nerūpi. Moteriai svarbu, kad vyras sugebėtų ją prajuokinti, vyrui – kad moteris juoktųsi iš jo juokelių.

Humoras dažnai pasitelkiamas siekiant pralaužti bendravimo ledus. Nėra juokaujančių sau. Pavyzdžiui, sau pasakojami anekdotai. Nors išimčių yra. Humoro pobūdis nurodo visuomenės sąmoningumo lygį. Visi psichologai pripažįsta, jog sugebėjimas ironizuoti, pasijuokti iš užgriuvusių problemų rodo stiprybę ir šaltą protą.

Primityviausias humoras: „Ėjo, paslydo, nukrito.“ Iki gyvo kaulo įgrisęs anekdotas: „Kalbasi du katalikų kunigai. „Kas žino, ar dar būsime gyvi, kai panaikins celibatą?“ „Mes gal ne, tačiau mūsų vaikai...“ Kažkodėl daugelis yra įsitikinę, jog aš to anekdoto nežinau ir jį būtina man papasakoti.

Žiemą vertėtų pasakoti kuo daugiau anekdotų. Sakyčiau, kad humoro jausmo turėjimą ar neturėjimą geriausiai nusako anekdotų supratimas, ypač jų pasakojimas, tai yra kokius anekdotus pasakoji. Tavo anekdotų kraitelė – tavo humoro jausmo balas. Keletas anekdotų, kuriuos dešimtbalėje sistemoje vertinčiau aštuoniais balais. Tema abiejų anekdotų panaši.

Mergina klausia:
– Mielasis, kaip aš atrodau?
– Brangute, svarbiausia, kad mes gyvi ir sveiki, – atsako šis.
Ir kitas.
Vaikinas merginai sako:
– Tu buvai pati gražiausia savo gimtadienio šventėje.
– Ačiū! Aš stengiausi!
– Specialiai svečius parinkai?

Kaip tikras optimistas dažnai pagalvoju, jog žiema greitai pralėks, o po jos jau ir pavasaris. Skaičiau, kad šiais metais žiema bus nei šiokia, nei tokia, nors gal tai netiesa. Bet apie tai jau esu rašęs.

Pradedant Naujuosius vienas kitam siuntėme palinkėjimus. Kadangi dar jais gyvename, norėčiau irgi kažko palinkėti. O būtent palinkėčiau kelių draugų, kurie supranta ir išlieka draugais. Supratingos širdies. Amžinų kalnų, nenuilstančios jūros. Humoro jausmo ir juoko galios. Truputėlio laisvo laiko, kai nereikia nieko veikti. Kelių ramios, tylios meditacijos akimirkų. Aukščiausiojo buvimo jausmo... Ir kantrybės laukti, kol išsipildys šie palinkėjimai, išmintingai suprantant, kad tai tikrai įvyks.

Norisi kalbėti, kaip atsiranda puokštės, kvapni kava ar arbata, šokoladas, vynai, kvepalai... Dingsta priklausomybė nuo blogos nuotaikos... Metai prasidėjo!