facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Jau, galima sakyti, sulaukėme. Šiomis dienomis populiariausias žodis „Kalėdos“. Įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis. Tiesa, švenčiame jau veik mėnesį.

Šiaip jau šventės visada prasidėdavo vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Tad suabejoji, ar taip anksti pradėjus švęsti, užteks jėgų tikroms švenčių dienoms. Ar nebus išsisėmęs švenčių džiaugsmas? Ar gerai, ar blogai, kad taip anksti pradedamos švęsti Kalėdos?

Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai gal ir nelabai norėtų pritarti. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis laukiant Išganytojo atėjimo. Kai kurie net ir nesantys dideli Bažnyčios šalininkai taip pat tvirtina, jog, pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų nebeturi ką veikti. Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų – švenčiame, kai reikia švęsti – liūdime ir nuobodžiaujame.

Nors šiaip jau į adventinį gruodį žengiau gan padorioje rimtyje. Štai lapkritis baigėsi apsilankymu Ričardo Dailidės retrospektyvinėje fotografijų parodoje Šiaulių Fotografijos muziejuje. Kalbamės Ričardas su Ričardu apie jo nuotrauką „Cirkas atvažiavo“. Mergaičiukė, apsupta reklaminių cirko stendų, šalia cirko palapinės. Ričardas pasakoja, jog šiai nuotraukai veik penkiasdešimt metų. Mergaitei nėra nė dešimties, tad dabar jai per penkiasdešimt. Ričardas sako, jog jam įdomu būtų šiandien sutikti šią moterį, anuometinės jo nuotraukos mergaitę.

Portretų šioje parodoje vos viena sienutė. Ričardas sako portretų prifotografavęs daug, bet parodai atrinkęs tik pačius svarbiausius. Veik visi regimi fotografijose jau išėję.

Štai dailininkas Eduardas Juchnevičius. Po studijų Dailės institute pradėjęs dirbti Šiauliuose jis tuoj ėmė organizuoti parodas ir literatūros vakarus dailininkų namuose Ežero gatvėje, šalia senųjų miesto kapinių. Buvo skaitoma poezija, aptarinėjamos dailės parodos arba tiesiog pavieniai dailininkų kūriniai.. Visko širdis buvo Eduardas Juchnevičius. Atvykdavo jo Vilniaus studijų draugai. Vincas Kisarauskas pasirūpindavo autobusėliu, prisijungdavo Rimantas Gibavičius, Antanas Martinaitis ir kiti. Antano Martinaičio apsilankymai Šiauliuose Eduardui buvo ypač mieli, nes šis – irgi poetas, tad šalia pokalbių būdavo daugiau poezijos. Čia yra dalyvavęs ir garsusis Tomas Venclova.

Jauną, drąsų, modernų dailininką ir rašytoją iškart pamėgo Šiaulių dramos teatro aktoriai. 1971 metais Šiauliuose įsikuria teatras, kurį šiandien drąsiai galima pavadinti pogrindžio teatru. Teatre keturi aktoriai: Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. Metų pabaigoje minėtuose dailininkų namuose jie suvaidina Eduardo Juchnevičiaus pjesę „Nuomininkas“. Paties E. Juchnevičiaus dirbtuvė spektakliui per maža, tad geranoriškai savo valdas kolegai užleido skulptoriai. Spektaklis – avangardinis. Buvo stengiamasi nutolti nuo įgrisusio buitiškumo ir realistiškumo.

Labai greitai atsirado susidomėjimas: „Ką jūs ten darote?“ Be abejo, ne tik iš šiaip žmonių, meno mylėtojų, bet ir iš atitinkamų organų. Pjesės autorius ir aktoriai tapo įžymūs. Tokie įžymūs, kad jų neišleisdavo netgi į Bulgariją. O Eduardas dar turėjo bėdų dėl savo valties, kurią buvo pavadinęs „Vytis“. Tiesa, jis aiškino, kad greitai plaukia ir kitiems siūlo jį vytis.

Maloniai nustebino žinia, jog Lietuvos televizija susuko filmą apie mūsų estrados dainininkę, drąsiai galiu sakyti, estrados primadoną Nijolę Ščiukaitę. Filmo autoriai daug filmavo Šiauliuose, nes Nijolė čia lankė mokyklą, čia žengė pirmuosius žingsnius scenoje. Seniai, gal apie septyniasdešimtuosius, kalbėjausi su puikiu būgnininku Algirdu Kontvainiu. Algis tuomet buvo jaunuolių dievukas, kaip būgnininkas sakė norintis lygiuotis į garsųjį ano meto perkusistą Budį Ričį. „Kas estradoje iš mūsų moterų solisčių išskirtum?“ – paklausiau jo. Jis nedvejodamas atsakė: „Nijolę Ščiukaitę.“ Paaiškino, jog Nijolė turi savo stilių, savo dainas.

Šiandien, kai vis girdime žodį „Eurovizija“, įdomu prisiminti, jog Nijolė Ščiukaitė 1974 metais pirmoji iš Lietuvos solisčių dainavo tuomet populiariame Sopoto estradinių dainų festivalyje. Lietuvė tuomet dalyvavo kaip Sovietų Sąjungos atstovė, bet žodis „Lietuva“ irgi nuskambėjo. Į Sopotą Nijolė nusivežė J. Tiškaus parengtą A. Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ partitūrą, bet išsigando, kai pamatė, kad per repeticiją solistams akompanuojančio Lodzės radijo orkestro vadovas atmeta net asų parašytas natas ir liepia taisyti ar parašyti prideramai. Išsigando, nes nusprendė, jog jai galimybių jokių, o dar kas natas pataisys, kai J. Tiškaus drauge vykti neišleido. Todėl su jauduliu padavė dirigentui savo dainos natų lapus. Neįtikėtina, tačiau nebuvo nė vienos pastabos, orkestras iš karto ėmė groti, tad dainininkei tuomet tereikėjo gerai atlikti dainą.

1974 m. rugpjūčio 21 dienos vakarą Sopoto Miško opera buvo perpildyta. Vienas po kito scenoje pasirodė įvairiausių šalių dainininkai. „Nijolė Ščiukaitė“, – pristatė konferansjė. Suskambo visiems ano meto lietuvių estrados mėgėjams pažįstami A. Raudonikio ir J. Lapašinsko dainos „Tėvynė“ pirmieji taktai. Publika šiltai priėmė dainą ir jos atlikėją.

Dar buvo lenkų dainos vakaras, kuriame dainininkė atliko populiarų M. Seveno kūrinį „Gimtieji namai“. Daug vertinimo komisijos narių, ypač šeimininkai lenkai, balsavo už Nijolę. O koją lietuvei pakišo saviškiai.

Kiekvieną dainininką lydėjo dainos autorius ar aranžuotojas. Jis dalyvaudavo ir balsuojant. Mūsų solistę į festivalį atlydėjo priskirtas partijos nomenklatūros darbuotojas, kuris su muzika buvo susietas tuo, kad tvarkė plokštelių įrašų studijos reikalus. Tiesa, tai darė gerai, nors natų ir nepažinojo. Bijodamas patekti į firmos „Melodija“ generalinio direktoriaus nemalonę, balsavo už kitą iš Sovietų Sąjungos dalyvaujančią solistę. To balso Nijolei ir pritrūko. Tiesa, vėliau viešbutyje jis solistės atsiprašinėjo: „Nepyk, Nijole, suprask, jog tokia aukštoji politika.“

Šiandien viena iš „Olialia“ mergaičių, paklausta apie laimę, atsakė, jog laimė yra tada, kai esi laimingas. Ko blogas atsakymas? O ar suklydo kita iš tų pačių mergaičių prieš įvedant eurą A. Tapino laidoje „Pinigų karta“ aiškinusi, kad litus į eurus keis vienas prie vieno? Finansų analitikės gi iš šito skaniai juokėsi ir nurodydavo, kad keičiama bus 1 prie 3,45, dargi norėdamos būti itin tikslios po kablelio kai kurios pasakydavo net septynis skaičius.

Kas pralinksmino prasidedant gruodžiui? Ogi internete regėtas Rusijos prisistatymas: „Россия рядом“. Nors gal tame ir jokio linksmumo. Tiesa, dar viena žinia. Pasirodo, rusai nenori atostogauti kurortuose, kur daug rusų. O teisingiausia čia, mano galva, paprasta Rusijos gilumos kaimo moteris kalbanti apie savo šalies vadovų politiką, drąsiai tarstelėjusi: „Man skaudu, kad visi nekenčia mano šalies.“

Nors begalė problemų ir šalia mūsų. Kokį paminklą statyti? Kilo mintis. Liubline, Lietuvos aikštėje (yra tokia šiame Lenkijos mieste) stovi net trys paminklai: skirtas Liublino unijai, skirtas 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucijai ir paminklas J. Pilsudskiui (jis sėdi ant žirgo). Taigi pagalvojau, o kodėl Lukiškių aikštėje negalėtų stovėti keli paminklai.   
Suprantu, jog slydi tema apie Salomėją Nėrį ar J. Janonį, apie ano meto didvyrius ir pritrūkusius drąsos. Labai siūlau diskutuojantiems šiomis temomis pažiūrėti italų režisierės Lilianos Cavani meninį filmą „Naktinis portjė“. 1957 metai, Viena. Buvęs nacių karininkas Maksas, karo metais prižiūrėjęs kalinius koncentracijos stovykloje, dabar dirba naktiniu portjė viešbutyje. Čia renkasi buvę jo tarnybos draugai, jaučiantys kaltę ir bijantys, kad neatsirastų galinčiųjų paliudyti jų praeitį.

Kartą tarp viešbučio svečių Maksas atpažįsta buvusią kalinę Liuciją, kurią jis buvo įsimylėjęs. Moteris, dabar ištekėjusi už garsaus dirigento, taip pat atpažįsta Maksą. Pradžioje Liucija nori kuo greičiau palikti šį viešbutį ir numarinti prisiminimus, vėliau visgi sugalvoja akis į akį šnektelėti su Maksu. Tarp jų vėl suliepsnoja aistra. Supratę, kas toji Liucija, baimėje atsiduria senieji Makso tarnybos draugai. Vieną dieną įsimylėjėlių pora išvažiuoja iš viešbučio ir, kai sustoja ant tilto, kažkas paleidžia į juos mirtinus šūvius.

Tiems, kurie jautrūs tvirtiems moraliniams principams, filmas greičiausiai nepatiks, bet niekas nepaneigs, jog šis kino kūrinys provokuoja savo istoriniu kontekstu ir klausia, kas gali būti istorijoje teisėjais.  

Besibaigiantys metai viską apie save išguldė. Galima išrinkti geriausią knygą, geriausią kino filmą, spektaklį, parodą ir dailininką. Aišku, kas tiksliai pasakys, kuris tas geriausias, bet savo širdžiai tokį rasti gali.

Jau seniai amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas kalbėjo, jog neužtektų vieno gyvenimo visų pasaulio knygų pavadinimams įsiminti. Verta prisiminti, kad prieš keletą dešimtmečių pas mus gerą knygą nebuvo lengva nugriebti. Būdavo nesunku išskirti būtent vieną knygą, kurios neskaitęs neturėjai ką veikti padorioje draugijoje. Šiandien jau ir mes galime cituoti tuos Irvingo žodžius. Bet vis dėlto išskiri vieną ar kitą knygą, kuri įstringa, sužavi.

Jei niekur neinu, sutinkant Naujuosius iš lentynos išsitraukiu kurią nors knygą. Viename tokios knygos lape radau sudžiuvusį klevo lapą. Vadinasi, kažkada skaičiau šią knygą baigiantis vasarai ar rudenį ir kažką, kas atrodė įdomu ir svarbu, pasižymėjau.

O šiandien apie moters knygą ir jos aprašomas moteris. Tai Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“, kurią šiais metais išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Gimusi aristokratų šeimoje, Simona de Beauvoir jauna įgijo filosofijos daktarės laipsnį Sorbonoje, o istorijon įsirašė kaip rašytoja ir feminizmo karalienė. Aišku, ji žinoma ir kaip Jeano-Paulio Sartre‘o draugė.

Knygą sudaro trys apysakos – „Santūrumo amžius“, „Monologas“ ir „Palaužta moteris“. Pirmoje apysakoje herojė profesorė turi viską – mylimą vyrą, sūnų, puikią karjerą, gražius namus, draugų ratą, bet... Herojė ima jausti nutolimą nuo vyro, sūnus sukuria savo šeimą ir atitolsta, jos naujasis romanas sulaukia kritikos. Ima vertis vidinė tuštuma, kai nei tu iš gyvenimo, nei gyvenimas iš tavęs jau nieko nesitiki. Nejau po „šešiasdešimties“ esi pasmerktas vienatvei?

Antroji apysaka – tai nusivylusios moters monologas Naujųjų metų išvakarėse, o trečiojoje dienoraščio forma parašytoje apysakoje „Palaužta moteris“ herojės vyras prisipažįsta, kad turi romaną su kita jaunesne moterimi. Moteris dar tikisi, kad tai tik laikinas vyro susižavėjimas, kad vyras grįš pas ją. Bet ilgainiui herojė supranta, jog to nebus, ir ji nebežino kam gyventi toliau.

Liūdna knyga Kalėdoms. Visi literatūros kritikai vieningai pripažįsta, kad slogių refleksijų čia daugiau nei džiaugsmingų akimirkų. Bet, sako, tokios knygos stiprina.

Kaip prieštarą šiai knygai, skaitydamas horoskopus pastebėjau, jog 2018-aisiais laimingesnės bus moterys. Įdomu, kad panašios ir 2017-ųjų, ir 2016-ųjų prognozės. Netvirtinu, kad reikia tikėti horoskopais, tačiau tikėtina, kad moterys gražės, dar išaugs jų valdžia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Todėl žvilgsniai ir krypsta į moteris, kurios gali savo moteriškumu pakeisti situaciją.

Moterys labiau gali gyvenimą pasukti gėrio linkme nei vyrai. Ir dėl moterų vyrai keičia laiką. Jį pritaiko prie moterų. Gaila, kad vyrai kartais tik atsisveikindami pavėluotai ima ir daug gražių žodžių pasako moteriai. Kartais juk užtektų vienintelio įvertinimo: „Jūs nuostabi.“ Nors šiaip tai vyrai prisipažins, jog galas žino, kaip nesipainiojant pasakyti tiksliau, kai kalbi apie meilę. Žodžiai gali būti sentimentalūs, naivūs. Kalbi ir lauki stebuklo. Tarsi lauktum Kalėdų Senelio su dovanomis. O juk gražūs yra žmonės, Kalėdų stebuklo laukiantys. Moterims viskas paprasčiau, girdėjau jas apie vyrus sakant: „Vyras yra gerai, bet kam tai laikyti namuose.“

Puikios emocijos turi prasidėti jau nuo pat kiekvienos dienos ryto. Sakote, ne ta koja išlipote iš lovos? Ne? Būkite įsitikinęs – išlipote būtent ta koja. Aišku, sunku likti puikios nuotaikos, jei štai atsikėlėte sekmadienio rytą, niekur nereikia skubėti, pro langus džiugina saulutė, bet įsijungiate televizorių, o ten vyrai gąsdinami prostatitu...

Lapkričio 30 d. LRT atšventė televizijos laidos „Labas rytas, Lietuva“ 30-metį. Vienas iš pirmųjų laidos vedėjų Jogaila Morkūnas pajuokavo, jog pirmose laidose horoskopus sudarinėdavo jie patys. Tiesiog prie kiekvieno ženklo prirašydavo ką nors gero, kad tik nuo ankstaus ryto žiūrovams nuotaiką pakėlus.

Visgi į mūsų namus įžengiant Kalėdoms ir Naujiesiems vis kažko iš jų laukiu. Norisi būti geresniam. Pasirenku vieną ar kitą metų moto. Ateinantiems, pagalvojau, galėtų būti toks: „Jei džiaugiesi, kad kitam sekasi, esi laimingas.“ Nors atrodo – jau kartą tokį ar panašų šūkį rinkausi. Jei norisi dar kartą rinktis, reiškia iki galo jo neįgyvendinau.

Dar vienas lapkričio-gruodžio sandūros mielas prisiminimas poeto Aido Marčėno vakaras „Laiptų galerijoje“ ir jo eilėraštis „Liūtis“ („Skubant pasislėpti Aušros vartuose“): „Randi vis tiek daugiau nei prarandi. / Gyvenimas gražus net sudėvėtas. / Didžiosios gatvės aukštupin brendi / per vandenis atplūstančius iš Letos. / Liūtis tokia galinga, kad su ja/ pasaulis pažinotas, regis, dingo. / Ir liko tik širdis ir Marija – / šiek tiek labiau, nei dera, gailestinga.“

Į viršų