facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iki didžiųjų metų švenčių likus mažiau nei dešimčiai dienų, bet dar randantis advento susikaupimo ir laukimo laikotarpyje, prisiminiau gražų lotynišką žodį „silentium“. Silentium reiškia tylą. Šį mėnesį šis žodis aktualus.

Tiesa, visi tuoj pasakys, jog gruodis švenčių mėnuo ir ne metas kalbėti apie tylą, gyventi tyloje. Tai nebus visiška tiesa. Sukluskime. Juk gruodis prasideda adventu – tylos ir susikaupimo laikotarpiu. Ir tęsiasi jis iki pat Kalėdų. Būtent šiuo metu reikia ypač įvertinti tylą, kuri tarsi svetima prasidedančiam švenčių šurmuliui. Jei jau pradedi gruodžio pradžioje švęsti, tai atėjus Kalėdoms būsi visiškai išsisėmęs ir didžiosios metų šventės nebebus mielos.

Atsiras tvirtinančių, jog gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimam. O gyventi nepastebimam yra labai sunku, nes mylėdamas ar mirdamas žmogus trokšta būti paimtas už rankos. Bet būtent tyloje geriausiai susitikti su savo siela.

Vienoje itin pamaldžioje knygutėje skaičiau, kad laimingas žmogus yra tada, kai jo siela laiminga. Rūpestis siela reiškia būdraujančią vaizduotę, nes visada tenka įsivaizduoti kelią, kurio nėra. Sielos gelbėtojai yra vaizduotė ir jausmai.

Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radęs ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių. Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkabarius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingway’us manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Paradoksalu, bet siela geriausiai atsiskleidžia pačiuose kūniškiausiuose reikaluose, kur tiesiog fiziškai pajunti žmogaus skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai.

O jei apie man įsiminusias sielos tema knygas, tai norisi išskirti Viktoro Emilio Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Kam nepatinka tiesmukiški pavadinimai, nesiūlyčiau šios knygos nustumti į šoną. Austrų psichiatras V. E. Franklis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, greta iškeldamas kūnišką, psichinį ir dvasinį matmenis bei viso to įtaką žmogaus vystymuisi.

Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – kaip žmonės gali ištverti fašistinėse koncentracijos stovyklose ir antroji – apie tai, kas gali padėti ištverti kasdienybę šiandien. Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Mano galva, šiandien žmonėms labiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į puikybę, pavydą ir rūstybę. Kai šie dalykai užvaldę, nelengva juos įveikti.

O grįžtant prie gruodžio, tai dažniausiai šis mėnuo prabėga labai greitai. O po gruodžio dar sausis, vasaris ir jau pavasaris. Na, o jeigu apie šventes, tai gruodžio mėnesį išskirčiau tokias dvi – Šviesos dieną ir Kalėdas. Tiesa, tikintiesiems dar šį mėnesį aktuali Švč. Mergeles Marijos Nekaltojo Prasidėjimo diena, bet pradėsiu nuo Šviesos dienos, apie kurią gal nedaugelis ir žino.

Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. gale vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai Šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau. Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius – Kasparą, Baltazarą ir Merkelį. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo.

Tiesa, dar anksčiau, radau parašyta, senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru iš pipirų padarytu padažu.

Mūsų filologas A. Vištelis-Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo Gero ir Pikto Pažinimo medžio. Tuo tikslu prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalantį kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Dabar Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos, nors jau ir 11-ąjį mėnesį, lapkritį, jos bando pasiglemžti.

Paskaičius A. Vištelį-Višteliauską tampa nebeaišku, ar Adomas Ievą sugundė obuoliu, ar Ieva – Adomą. Kaip ten bebūtų, abu kalti, ką ir šiuolaikiniai vyrai sako apie išpopuliarėjusius priekabiavimo skandalus – kaltos abi pusės.

Adomas – hebrajiškai „žmogus“, „raudonas molis“. Adomus veikia Saturno planeta. Tai apribojimų planeta, kuri sukelia visokias kliūtis gyvenime bei pažeminimą, priešiškumą, sudaro sąlygas netgi pakliūti į kalėjimą. Adomai – žmonės vieniši, pesimistai, baugštūs, pasmerkti priešlaikiniam senėjimui, turintys potraukį alkoholiui ir tendencijas savižudybei. Nemėgsta disciplinos – tai revoliucionieriai bei įstatymų pažeidėjai. Tik po 35-erių metų „susikrato“ ir užsiima pagrindiniu darbu. Domisi okultizmu.

Žodžiu, vyrai, apie mūsų pirmtaką nieko gero nepasakyta. Visiškai kitaip apibūdinama Ieva. Ieva – lotyniškai ir hebrajiškai „gyvenimo davėja“. Ievos savo esme – lyderės, neįsivaizduojamai stiprios asmenybės, kurios niekada nelieka nepastebėtos. Tai patrauklios, impulsyvios, savo vertę žinančios moterys. Ievoms patartina neužsisklęsti savyje, savo jausmuose, neapsiriboti tik savo įspūdžiais, nes kitu atveju jos pradės konfliktuoti su supančiu pasauliu.

Ievos visada pasiekia gerų laimėjimų. Joms būdingas kilniadvasiškumas, pasididžiavimas, siekiant sukurti ką nors nauja, fizinė ir dvasinė jėga, autoritetas, valdžios siekimas, iniciatyvumas, atsakomybės jausmas, teisingumas ir praktiškumas. Mylinčios Ievos – nepasotinamos ir valdingos – kuo daugiau myli vyrą, tuo labiau stengiasi jį pajungti sau.

Istorija, kaip Adomas ir Ieva paragavo uždrausto medžio vaisiaus, visiems žinoma. Vis dėlto tas medis drauge suteikė ir pažinimą, už kurį mokame mirtimi, bet jis mus daro žmonėmis. Būtent amžinoji gėrio ir blogio kova žmoniją varo pirmyn. Tai ji kuria moralės dėsnius, filosofines sistemas, mitus, pasakas, Holivudo filmus. Nors blogį ir gėrį pažinę pirmieji žmonės mirė, mes esame Adomo ir Ievos palikuonys, taigi rojuje prasidėjusi istorija tęsiasi. O kai ateis pasaulio pabaiga, gal vėl grįšime ten, iš kur kilome, – į linksmybių sodą.

Būdama vos 51 metų amerikietė Anna Halprin išgirdo baisią diagnozę – žarnyno vėžys. Medikai tikino, kad padėti jai nebegalima, nes ligos stadija pažengusi. Atrodytų A. Halprin nebuvo kitos išeities – tik susitaikyti su artėjančia mirtimi. Tačiau ji pasirinko kitą kelią.

A. Halprin pradėjo šokti vos išgirdusi savo diagnozę. Neįtikėtina, bet šoka ji jau 40 metų ir ne dėl pramogos, o kaip pati tikina, dėl sveikatos. Mat šiandien 90 perkopusi moteris teigia taip išsigydžiusi vėžį. Anna tikina, kad nieko antgamtiško šioje situacijoje nėra. „Pasveikimo mechanizmas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje, tiesiog reikia leisti joms veikti“, – sakė moteris. Šiandien ji pasirodo įvairiuose šokių festivaliuose ir moko šokio kitus. Stengiasi, kad šokyje judesiai būtų jungiami su mintimis. „Aš mokau žmones įsiklausyti į savo kūną. Jie gali patys save išgydyti, aš tik parodau būdą“, – pasakojo A. Halprin.

Rudens žiemos sandūroje norisi pakalbėti ir apie orus. Nepasitenkinimą dėl prastų orų mėgstame išlieti ant sinoptikų, esą jie eilinį kartą nepataikė. Nors ant ko daugiau tokiu atveju pykti? Nejau ant Dievo?

Lietuvos sinoptikai aiškinasi, jog ilgalaikių orų jų tarnyba neprognozuoja. Tai daro Europos centras, iš kurio paimtus duomenis lietuviai pateikia šalies gyventojams. Girdėjau sinoptikus, besiskundžiančius, jog būna tokių situacijų, kai iš dviejų skirtingų modulių gaunama visiškai skirtinga informacija, pavyzdžiui, vienas rodo, kad rytoj bus 20–25 laipsniai šalčio, o kitas – 25–30. Pasirodo, tokiu atveju sinoptikas pats turi nuspręsti, kuris, jo manymu, modelis apskaičiavo oro prognozę tiksliausiai. Ir galiausiai numatydamas, kaip ciklonai ar anticiklonai gali judėti, sinoptikas savo galvoje turi įvertinti ir pats padėti tašką, kad bus „taip“.

Todėl kartais verčiau norisi pasitikėti senolių išmintimi. Yra daugybė pastebėjimų, pavyzdžiui, jei spalį ima snigti ir šalta – sausis bus gražus, spalis miglotas – žiemą gausiai snigs, jei mažai grybų ir daug riešutų – bus rūsti žiema. Šalčius mums praneš varnos. Jei prašvitusį rytą pamatei tupinčias varnas ant aukščiausio kamino ar televizijos antenos viršūnės – žinok, kad ateina šalčiai. Senoliai sako, jog vis dėlto geriausiai orus apsprendžia Šv. Martyno diena – lapkričio 11-oji. Kokia bus ši diena, tokios bus ir Kalėdos. Jei per Martyną lietus – per Kalėdas ledas, o jei per Martyną ledukas – per Kalėdas lietus ir jokios žiemiškos nuotaikos.

Jei dar ką šviesesnio ir linksmesnio apie gruodį, tai norisi prisiminti šį mėnesį gimusius. O gimė šį mėnesį daug žymių žmonių – Barbora Radvilaitė, Horacijus, Jean Sibelius, Arvydas Sabonis, Kim Basinger, Britney Spears, Julianne Moore, Andrius Kubilius, Kirk Douglas, Wudi Allenas, Denzel Washington, Nelly Furtado, Frank Sinatra, Gianni Versace, Hector Berlioz, Maria Callas, Woodrow Wilson, Walt Disney, Steven Spielberg, Radjard Kipling, Rainer Maria Rilke, Ludwig van Beethoven, Juzefas Pilsudskis, Josifas Stalinas, Jonas Jablonskis, Vincas Kudirka ir kt. Gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, yra gimęs fizikas Džeimsas Preskotas Džaulis, poetas Adomas Mickevičius, roko atlikėjas Ricky Martin, rusų dainininkas Dima Bilanas. Be abejo, yra ir daugiau šį mėnesį gimusių įžymių žmonių, tiesiog patingėjau enciklopedijose ir „Vikipedijoje“ ieškoti. Gal gimė kažkuris ir šių eilučių skaitytojas. Sveikinam!

Metų sandūroje lankome draugus ar patys sulaukiame svečių. Kokie buvo metai? Kas įsiminė? Sėkmės? Nesėkmės? Kas laukia kitais? Klausimų daug. Įspūdžių taip pat, tad temų pokalbiams pakanka. Ir keista, jei kas nors tokių pasižmonėjimų nemėgsta. Nejau tiek laisvų dienų išbūsi vienas?! Marsiečių posakis „Nelauktas svečias blogiau už Gagariną“ tokiu metu netinka.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, net ir labą naktį. O tuoj ir – labas, Kalėdos, labas Naujieji metai! Labinamės archaišku indoeuropietišku baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.

Žengiant į Naujuosius, gilinamės į horoskopus. Horoskopų tema tokiu metu ypač populiari. Jei Kalėdų seneliai pradžiugina mus daiktiškomis dovanėlėmis, astrologai įpučia geresnio gyvenimo viltį. Anot astrologų, Lietuva – gana šviesios karmos tauta, pakankamai šventa vieta. Sunku įsivaizduoti karą ar mūsų šalies užgrobimą, ištraukiant ją iš bendro pasaulinio konteksto (NATO ir ES neleis). Nebus čia žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo. Gal ir žmonės taps geresni, bus daugiau meilės. Nors mūsų meilė beveik visada turi ribotą garantinį laikotarpį. Kalėdiniai bei naujamečiai susitikimai ir pasveikinimai yra liudijimas to, kad jis dar nesibaigęs.

Sako, kad žmonės depresiją išgyvena rudenį ir žiemą. Nes tamsu. Nes šalta. Nes nuovargis. Nes taip visiems. Jie turi kuo teisintis. Bet giliau pamąstykime – ar ne liepos pabaigoje tas liūdesys atkeliauja? Tad nejaugi taip ilgai turi užsibūti? Nuo Kalėdų pradeda ilgėti dienos, turėtų ir visa niūrastis trauktis.

Baigiantis metams mėgstame rinkti įtakinguosius ir populiariuosius. Neužtikau, kad į tokių sąrašus patektų Kalėdų Senelis. Pasinaudodamas nuo IV amžiaus pasakojamomis legendomis apie dosnųjį Šv. Mikalojų, šį personažą sukūrė „Coca-cola“ reklamų dailininkas Haddonas H. Sundblomas. Atributai – raudona apranga, maišas, ilga barzda, lazda, rogės. Šiaurės ašigalyje gyvenantis senukas apie save primena – kasmet vis anksčiau – artėjant Kalėdoms. Neseniai jį vadinome Seniu Šalčiu ir mokykliniuose karnavaluose laukėme pasirodančio su Snieguole. Dabar, sotindamiesi vakarietiškosios kultūros simboliais, įtikime, kad neatsiejama Kalėdų Senelio įvaizdžio dalis yra ne tik elnių kinkinio traukiamos rogės, bet ir nedidukas „Coca-cola“ buteliukas.

Prisiminiau skaitytą istoriją, kaip žurnalui „Times“ vienas berniukas parašė laišką. Berniukas pasakojo, kad jo tėvai labai giria šį žurnalą, todėl jis irgi juo pasitiki ir, žinodamas, kad žurnalas rašo tik tiesą, klausia jo, ar tikrai egzistuoja Kalėdų Senelis. Žurnalas padėkojo berniukui už pasitikėjimą ir atsakė, jog Kalėdų Senelis tikrai egzistuoja.

Pradėjau šį tekstą apie tylą, susikaupimą, o vis tiek baigiau šventėmis. Ką darysi, žmogiška.

Dažnai sapnuoju sceną ir save, stovintį joje. Tuoj prasidės spektaklis, turiu vaidinti kažkokį vaidmenį, bet neatsimenu žodžių. Nemoku savojo teksto. Slogi ir nemaloni savijauta.

Vis galvojau, kad tokie sapnai lanko tik mane vieną, bet neseniai perskaičiau dar vieno tokio pat ar labai panašaus sapno sapnuotojo prisipažinimą. Ir dar sužinojau, jog jeigu būtų apklausa, beveik kiekvienas žmogus prisimintų sapnavęs kažką panašaus. Sako, gali būti, kad taip reiškiasi mūsų kūrybingumo baimė. Viešumo baimė. Baimė susimauti scenoje, kuri vadinasi gyvenimas ir kurioje mums skirta kažką suvaidinti.

Į viršų