facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Kažkas yra pasakęs, kad jaunystė nėra nei nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, kad visi buvome jauni. Kaip bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius.

Ar galėjo gyvenę sovietmečiu pasidžiaugti jaunyste? Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas. Jaunystė yra toks laikas, kai gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, turime, pavyzdžiui, tai, ko neturi kiti. Mes išmokome ironijos. Dabar niekas to nesupras, o mes suprantame ir ironizuojame nors ir tokį teiginį: „Kitaip mąstantys turi būti atskirai.“ Tiesa, buvo ir tokių, kurie palūžo, pasirinko mirtį. Kaip romantizmo poetai, kurie buvo linkę mirtį jausti (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Puškinas, Slovackis...).

Aš ir mano bendraamžiai gimėme tada, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augome brandaus socializmo epochoje. Kai kurie mūsų gimė Sibire. Nors daugelis spėjome pabūti spaliukais, pionieriais, komjaunuoliais ir net TSKP nariais, sovietmečio dvasia mūsų nesugadino. Ačiū Dievui. Anų laikų skundo „Man sielą skauda“ šiandien, ko gero, niekas nesuprastų.

„X karta“ – taip 1950–1980 metais gimusiųjų kartą pavadino kanadiečių rašytojas Duglas Kouplandas, kuris 1991 m. taip pavadino ir savo romaną apie jaunuolius, ignoruojančius egoistinę pasaulėžiūrą. Nuo tada terminas „X karta“ įsitvirtino. Kouplando herojai niekina pinigus ir karjerą, bet gal pernelyg tokių jaunuolių kritikai ėmė jiems prikišti ciniškumą, nusivylimą, tinginystę. Man ypač įsiminė šio romano herojaus garsiai pasakytas noras: „Noriu perskaityti laišką savyje.“

Tiesa, anksčiau negu Duglo Kouplando romanas Anglijoje susibūrė pankroko grupė „Generation X“ (1976 m.), kurios subūrėjas ir siela buvo vokalistas Bilis Aidolas (tikroji pavardė Viljamas Broadas). Nors galime prisiminti, kad jau 1964 metais Bobas Dylanas išrėkė: „Laikai keičiasi! Jei negalite suprasti savo vaikų, pasitraukite...“ Nors Nobelio literatūros premija Bobas Dylanas apdovanotas tik praėjusiais metais.

Šiandien noriu prisiminti 1972-uosius, tai yra prieš 45 metus buvusius įvykius. Tai buvo vinilo plokštelių, juostinių magnetofonų „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“, Liuksemburgo radijo metai. Įžengėme į 1972-uosius neeiliniu įvykiu – puikaus muziko Kęstučio Antanėlio suburti jaunuoliai 1971 metais gruodžio 25 d., tai yra, per Kalėdas, tuometinio Dailės instituto salėje atliko Loido Vėberio roko operą „Jėzus Kristus – super star“. Neseniai Loidas Vėberis šią operą buvo sukūręs, tad socialistiniame lageryje tai buvo pirmasis šio kūrinio atlikimas. Nei estai, nei lenkai, nei čekai, nei vengrai dar nebuvo prie šios operos prisilietę, nors šiaip šios šalys mėgo girtis savo progresyvumu.

Kad nenugrimztų praeitin, noriu priminti šio pastatymo atlikėjus: Jėzus – Vidas Petkevičius, Judas – Alfonsas Vaškevičius, Marija Magdalietė – Nelė Braus, apaštalas Simonas Kananietis – Rimas Jasenka, apaštalas Petras – Mindaugas Navakas, Poncijus Pilotas – Aleksandras Kavoliūnas, Erodas – Kęstutis Antanėlis. Klavišiniais grojo Balys Žiūraitis ir Tomas Leiburas, gitaromis K. Antanėlis, A. Vaškevičius ir R. Jasenka, garsą režisavo Vidas Jankevičius, o scenografija kūrė net trys dailininkai – Galius Kličius, Raimundas Sližys ir Mindaugas Navakas. Tai žinoti pravartu, nes tai buvo drąsūs žmonės, jau tada vedę tautą į įvykius, kurie prasidėjo dar veik po dvidešimties metų.

1972 metais lietuviškai pasirodė Džeko Keruako romanas „Kelyje“. Romano herojai visą laiką kelyje. Jie dumia iš Niujorko į San Franciską, iš Meksikos į Naująjį Orleaną, jie šėlsta, klausosi džiazo, mylisi, filosofuoja, ieško atsipalaidavimo, naujų pojūčių ir tiesos. Didžiausias jų troškimas – nebūti daiktų vergais ir patirti tikrą gyvenimo džiaugsmą. Dž. Keruako „Kelyje“ pasirodymą Lietuvoje galima pavadinti stebuklu. Jokio užsienio autoriaus vertimo bet kurioje sovietinėje respublikoje nebuvo galima pateikti anksčiau, kol jis nebuvo išverstas ir išleistas rusų kalba. Šis pirmiau pasirodė lietuvių kalba.

Tikriausiai mano mąstymas klostytųsi kitaip ir mano užsiėmimai, gyvenimas būtų kitoks, jeigu jaunystėje būčiau perskaitęs kai kurias knygas, nuo kurių dabar lūžta knygynų lentynos. Taip pat jis būtų kitoks, jei nebūčiau perskaitęs knygų, kurias perskaičiau. Viena iš tokių knygų ir yra romanas „Kelyje“.

Šis romanas paakino hipišką jaunimo gyvenimo bruožą – aistrą keliauti, norą plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose. Dažniausiai buvo keliaujama „tranzuojant“, rečiau traukiniais. Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas „tranzuoti“ į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo. Prisiminiau anų metų mintį, jog žmogus gimsta du kartus; antrą kartą – keliaudamas.

1972-aisiais, būdamas studentu, stebėjau „Gėlių vaikų“ koncertą Kauno profsąjungų rūmuose (didesnio koncerto Kauno sporto halėje jiems surengti niekas neleido). Ansambliečiai koncertą pradėjo daina „Kur prasideda tėvynė“ iš „Septyniolikos pavasario akimirkų“. Salė švilpia, muzikos nebesigirdi. Grojantys nutyla, salė irgi laukdama dainos „Jeigu jūsų sielos žydi,/jeigu akys nepavydi,/ tapkite gėlių vaikais“. Vėl nuo pradžių pradedama ta pati „Kur prasideda tėvynė“. Viskas kartojasi. Pagaliau Stasys Daugirdas nuo savo kėdutės potekstėmis salei išaiškina, jog taip reikia, jog kitaip koncerto visiškai nebus. „Gėlių vaikų“ siela Stasys Daugirdas būrė jaunimą ir ugdė naująją kartą (Algis Ramanauskas-Greitai – vienas iš jo mokinių).

Prisiminus „Gėlių vaikus“, prisimeni ir ano meto big-byto, o vėliau roko grupes, tad nepamirškime, kad tarp jų buvo ir grupė iš Šiaulių „Saulės vaikai“. Pamenu, irgi 1972 m. išgirdau jų atliekamą „rolingų“ dainą „Jumpin‘ Jack Flash“ („Šokančio Džeko blizgesys“). Puikus buvo atlikimas.

Prieš 50 metų teatro mėgėjų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Gružo „Barborą Radvilaitę“.

Jeigu kūrinys apie Lietuvos istoriją, aišku, buvo baiminamasi cenzūros. Bet iš pradžių viskas klojosi puikiai. O prasidėjo įvykiai po peržiūros. Partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Manoma, kad šį paveikslą dailininkas tapė žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, kad spektaklis tuomet visai nepasirodys, nusileido.

Tiesa, jis ir taip buvo užlaikytas. Dėl Kauno dramos teatro tai dar prisimenu įvykį per šio teatro gastroles Vilniuje. Vilniaus rusų dramos teatro salėje jie vaidino A. Žari pjesę „Karalius Ūbas“. Sėdi Ūbas (aktorius Kęstutis Genys) ant rampos, ilgai stebi salę ir pagaliau prataria: „Kur tik žiūriu, vieni rusai“. Pjesėje šie žodžiai yra, cenzoriai ne ką galėtų prikišti, bet kaip jie buvo tarti – salė ėmė ploti, nes visi matė, žinojo ir suprato. Visi žinojome, kad esame įkliuvę. Žinojo net partijos sekretoriai.

Bet didžiausias 1972-ųjų žingsnis laisvės link – Romo Kalantos susideginimas. Tai įvyko pavasarį priešais Kauno muzikinį teatrą pačiame miesto centre šalia Laisvės alėjos. Ar jis buvo psichiškai nesveikas, ar narkomanas, kaip skelbė sovietinė valdžia? Romas augo su trimis broliais. Kauno Vilijampolės berniukai, o vėliau jaunuoliai buvo kaip ir visi to meto bendraamžiai. Romas tarp brolių buvo trečias, dar buvo už jį penkeriais metais jaunesnis Arvydas.

Skyrėsi Romas iš brolių gal tik tuo, kad buvo tylesnis, užsidaręs. Tiesa, mėgo groti gitara, puikiai piešė. Anuomet jaunimas Kaune labai mėgo Laisvės alėją, ypač jos atkarpą šalia Muzikinio teatro skverelio. Tai vienas, tai kitas atsinešdavo gitarą ir ką nors sugrodavo, padainuodavo. Ypač populiari daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro. Vienas iš dažniausiai grojančiųjų buvo Romas. O mokykloje jis buvo vidutiniokas, tik ypač gerai jam sekėsi istorija. Mokytoja tėvams netgi pasakiusi, girdi, kam jis taip gilinasi į tą istoriją, kam ji reikalinga, verčiau kitų dalykų labiau pasimokytų. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje ir dar eilėraštis: „Lietuva – ugnis, kurią kūrenam/ Ir kurioj sudegsime visi“ (J. Strielkūnas).

Kokia 1972 metais buvo gruodžio 2-oji primena miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“. Įvadinis straipsnis skyrelyje „Pasakojimai apie komunistus“ pavadintas „Garbė“. Dar pirmajame puslapyje ryškiomis raidėmis puikuojasi straipsnis „Pagrindinis dėmesys – gamybos tobulinimui“. Antras puslapis irgi pakankamai idėjinis, ką byloja tekstai „Kaip vykdomi nutarimai“ po rubrika „Partijos miesto komiteto biure“ ir „Techninio progreso žingsniai naujovių ir lenktyniavimo dėka“ rubrikoje „TSRS 50“. Trečias puslapis skirtas daugiau informacijai. Čia galima pasitikrinti Sportloto paskutinio žaidimo bilietus (pasirodo tokie žaidimai klestėjo ir brandaus socializmo periodu), sužinoti apie kultūrinius įvykius. O pasirodo tą vakarą Šiauliuose vyko Miko Vaitkevičiaus ir Mikalojaus Noviko dainų koncertas. Jas atliko solistai „Vilniaus bokštų“ konkurso laureatė O. Valiukevičiūtė ir to paties konkurso diplomantai T. Balčytis, D. Kubiliūtė, D. Čepas, S. Donskovas, S. Lileikis, S. Liupkevičius, G. Pakėnaitė, L. ir Z. Fatėjavaitės. Akompanavo Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestras ( vadovas A. Končius). Teatras, nors buvo šeštadienis, tą vakarą kažkodėl nerodė jokio spektaklio. Buvo tik skelbiama, kad du spektakliai vyks rytoj: rytą spektaklis vaikams S. Maršako „Katės namai“ ir vakare – V. Delmar „Paskutinis valsas“. Dėl teatro, norėčiau įterpti, jog tuo metu Šiaulių teatre bent mane ypač buvo sužavėjusi Natašos Ogaj režisuota Ž. Anujo drama „Euridikė“ su K. Andrejauskaite (Euridikė) ir P. Piauloku (Orfėjas). Buvo ir dar eilė nusisekusių spektaklių, kaip V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai“, J. Grušo „Mes, džiazas ir vaiduokliai“, A. Arbuzovo „Mano vargšas Maratas“, V. Makajonoko „Užguitas apaštalas“, E. Jurandoto „Devintasis teisuolis“...

Kino teatre „Saulė“ buvo demonstruojamas kino filmas „Dvi mylimosios“. Google nieko apie šį filmą, deja, nieko nežino. Ką darysi, seni laikai. Gal tai koks indų filmas, kurie tuomet buvo populiarūs. Kino teatre „Palydovas“ – „Ferensas Listas“. Na, čia viskas aišku. „Tiesoje“ – „Ledo ritulininkai“. Šį filmą pamenu – idėjinė juosta apie taip tuomet taip populiarią TSRS sporto šaką. „Šviesoje“ – „Tas beprotiškas, beprotiškas, beprotiškas pasaulis“, o Geležinkelininkų klube – „Kelias į laimę“. „Beprotiškas pasaulis“ komentarų nereikalauja, o apie „Kelią į laimę“ Google irgi jokių žinių. „Kelias į laimę“ šiandien populiarus serialas, yra tokiu pavadinimu L. Rono Habarto romanas, bet nežinau, ar tai turi ką bendro su anuometiniu filmu.

Tuomet buvo rodomos dvi televizijos programos – Lietuvos ir Centrinės (be abejo, Maskvos programa ir turėjo būti centrinė) televizijos. Nustebino, kad tą dieną miesto laikraštis spausdino tik Lietuvos televizijos programą. Man atrodo, jog tai net drąsu, nes kaip čia be žinių ką transliuoja Maskvos televizija. Tiesa, Lietuvos televizija skelbė, jog nuo 9.30 iki 12.30 ir nuo 16 iki 18 val. retransliuojama CT programa. O vakarinė programa atrodė taip: 18 val. Žinios. 18.10 „Jaunystė“ (kadangi parašytas tik laidos pavadinimas ir daugiau nieko, tad, aišku, dabar, iš laiko perspektyvos, sunku susigaudyti, kokia tai buvo laida). 18.55 Naujojo peizažo poetas. Laida apie TSRS liaudies dailininką G. Niskį. 19.15 Muzikinis filmas „Prie Dono“. 19.40 TSRS įkūrimo 50-mečiui. Moldavų poeto G. Vijeru eilėraščių vertimus skaito A. Baltakis. 20 val. „Panorama“ (o, ir tada jau ši laida buvo). 20.30 Vilniaus medicinos darbuotojų klubo moterų ansamblio „Svaja“ koncertas. 21.00 Meninis filmas „Neramios naktys Samaroje“ III serija. 22.10 Tarybinių dainų koncertas. 22.40 Informacinė programa. Žodžiu, 23 val. televizorių ekranai užgesdavo.

Ketvirtas laikraščio puslapis 1972 m. gruodžio 2 d. buvo skirtas kultūrai. Tiesa, kultūrai puslapio dėmesys buvo skiriamas tik šeštadieniais, o, kaip minėjau, gruodžio 2-oji tais metais buvo šeštadienis. Šiame puslapyje pagrindinė rubrika „Dienos pastabos“ tą dieną skelbė tekstą pavadinimu „Iš visos širdies“. Tai tarsi dabartinis komentaras ar netgi esė. Straipsnyje rašoma kaip iki ašarų jaudino Maskvos televizijos transliuotas vakaras viename kolūkyje. Kas nudžiugino tame puslapyje, tai Auksės Vasaitytės eilėraščiai: „Net nesurankiojęs šukių,/Viską užsėjai žole./Ir pamačiau aš, kad sagė/Liko sudužus žalia./Užmirštą vasaros šaką/Tyliai kartosi aide“.   

Kaip baigti prisiminimų tekstą. Sena išmintimi, jog ne laikas eina, bet mes einame. Nors gal geriausiai prancūzų komedijos „Visada norėjau būti gangsteriu“ prisiminimu, kur penki pagyvenę vyrai užsuka į pakelės kavinę. Jiems patinka jaunutė padavėja ir jie pradeda ją „kadrinti“. Ši nusišypso išgirdusi jų liaupses ir irgi juos pagiria: „Jūs tokie malonūs, panašūs į mano senelį.“

Į viršų