facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Sako, jog serialus žiūri ir dienoraščius rašo vienišiai. Tai galinčios pagrįsti statistikos, atrodo, nėra, tad tebūnie. Aišku, serialus žiūri ir dienoraščius rašo daug kas, bet gal ir tikrai vienišiai dažniausiai. Žinau tik apie statistiką, kuri teigia, kad per savo gyvenimą žmogus vidutiniškai pražiūri penkis serialus.

Vienišiai, pamiršę visa, kas dedasi aplinkui, iki išnaktų randa sau kažkokio darbo. Televizijos laidose jie patys retai pasirodo, o jei pasirodo, tai dažniausiai iki galo neatsiskleidžia. Kaip ir visi, jie bando šiek tiek fantazija praskaidrinti itin liūdnas istorijas. Tiesa, jie jautrūs. Užjaučia ir vargšą senutę, ir nuskriaustą vaiką. O ką jau bekalbėti apie viso pasaulio vargą ir neteisybes. Taigi vienišiai neša ne tik savo kryžių. Puikiame seriale „Jaunasis Popiežius“, kurį neseniai baigė rodyti LRT, vienišas Popiežius miniai sako: „Aš norėčiau prieiti ir apglėbti kiekvieną jūsų, tačiau to padaryti fiziškai negaliu, tad tai padarysiu po mirties.“

Šekspyras yra rašęs: „Vos gimę verkiame, kad atėjome į šį didžiulį kvailių teatrą.“ Gyvenimą jis palygino su teatru. XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus žmonėms jį tenka lyginti su serialu. Kai 1988-aisiais mūsų ekranuose pasirodė brazilų serialas „Vergė Izaura“, jį tarsi užhipnotizuota žiūrėjo visa Lietuva. Po „Izauros“, žiūrovus pavergė aibė kitų serialų su sukeistais kūdikiais, nepagydomomis ligomis bei komomis, stebuklingais išgijimais, atmintį praradusiomis vargšėmis, kurios išteka už turčių, ir begale pelenių istorijų.

Vienišius itin gali užgauti žodžiais. Ypač jie ilgisi švelnumo. Tad pirmiausia juos patraukti turi serialų pavadinimai. Visada tinka žodis „meilė“ su bet kokiu kitu žodžiu, pvz.: „Atklydusi meilė“, „Vienintelė meilė“, „Neišgalvota meilė“ arba skausmingi „Prarasta meilė“, „Neišsaugota meilė“, „Dingusi meilė“. Jei nieko kito serialų kūrėjai nesugalvoja, tai gali būti nors ir „Meilė meilė“...

O jei reikėtų geriausią lietuviško serialo pavadinimą išrinkti man, sakyčiau, jog tai „Moterys meluoja geriau“. Pavadinime esantis žodis „moterys“ patraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, nes ir joms įdomu, ką veikia bei kaip gyvena kitos silpnosios lyties atstovės. Žodis „meluoja“ irgi patrauklus. Nors „žudo“ gal ir labiau tiktų. Žodis „geriau“ tą „meluoja“ dar labiau išryškina. Pavadinimas turi byloti, jog matysite „gyvenimišką“ serialą apie eilinius žmones a la „tokius kaip mes“. Jei, mieli serialų kūrėjai, nesugalvojate jokio intriguojančio pavadinimo, galima jį pavadinti pagrindinės herojės vardu.

Sakote, kad seriale reikia kuo daugiau dinamiško veiksmo. Vienišiams tai nebūtina. Idealiausia scena – du žmonės kalbasi virtuvėje. Svarbu išlaikyti pastovumą.

Lietuviai prisiriša prie namų, daiktų, automobilių. Jiems keista, kai herojus vieną sezoną, t. y. pusmetį, gyvena viename bute, kitą – jau kitame. Nejau serialų kūrėjai taip prišnerkščia jiems užleistus butus, kad tai pamatę šeimininkai juos bemat veja lauk? Šiek tiek keistoka, kai į susitikimą koks nors stambus verslininkas ar korumpuotas politikas atvyksta prabangiu juodu BMW, o eilinis vadybininkas, prašantis to verslininko ar politiko pagalbos, – su tokiu pat, tik sidabriniu.

Aišku, jei toks serialas būtų rodomas trečiojo pasaulio šalims, galėtume stebinti, girdi, Lietuvoje rojus ir visi lietuviai gerai gyvena.

Vis dėlto nedovanotinos kūrėjų klaidos, kai moteris į lavoninę atpažinti lavono išvyksta kelnėta, o prie lavoninės iš automobilio išlipa jau mūvėdama sijoną. Aišku, pakeliui ji galėjo užsukti į namus persirengti. Keista, kai herojui, einančiam aplankyti mamos, buvo prisnigę iki kelių ir teko bristi per sniegą, o po pusvalandžio išėjus visas sniegas jau nutirpęs.

Daug kam patiko serialas „Naisių vasara“. Nes malonu, kai nepriklausomai nuo metų laiko pro langą matyti amžinai žaliuojantis medis. Serialų kūrėjai supranta, jog jų kūrinys bus populiaresnis jeigu veiksmas vyks vasarą, o pats serialas bus rodomas žiemą.

Vienišiai nori matyti kuo daugiau gėrio. Tad, pavyzdžiui, ar amerikiečių serialo „Daktarė Kvin“ žiūrėjimas nėra gėrio terapijos seansai? Baigusi medicinos mokslus Harvarde, jaunutė gydytoja Mišelė Kvin palieka patogų ir ramų gyvenimą Bostone ir vyksta dirbti į nedidelį pasienio miestelį Kolorado Springs toli Laukiniuose Vakaruose.

Tais laikais, iškart po pilietinio karo, miestelio gyventojai įtariai žiūri į moterį gydytoją. Jie nepasitiki daktare Kvin, vengia gydytis pas ją... Tačiau pamažu jaunoji gydytoja pralaužia nepasitikėjimo ledus – miestelio gyventojai patiki jos profesionalumu ir gera širdimi. Netrukus moteriai tenka globoti tris našlaičius, kuriuos vėliau įsivaikina. Jauną moterį aplanko ir meilė...

Temų serialams begalė. Štai vienoje TV laidų, žiūriu – sėdi vyruką apleidusios žmona ir uošvė. Kalba jos kažkokias nesąmones, kažką nerišliai bando aiškinti ir tas vyrukas, bet jeigu būtų geras serialų scenaristas...

O emigracijos tema. Ir serialo kūrėjams būtų puikios dienelės – kol susuktų serialą, pagyventų Londone ar prie Norvegijos fiordų.

Be serialų, dar, sako, būdinga vienišiams rašyti dienoraščius. Šiandien dienoraščių rašymas persikėlęs į socialinius tinklus, bet yra dar prisėdančių prie atversto sąsiuvinio lapo ir pagarba jiems. Įsivaizduoju, kad dienoraščiai yra jų draugai bei pašnekovai ir dažnai į dienoraščius jie net kreipiasi mažybiniu vardu: „Mielasis dienorašti“. Jūs liejate jausmus popieriuje, kadangi esate vienas, neturite įdėmaus klausytojo.

Ruduo – pačiausias dienoraščių rašymo metas. Susumuoji, kokie buvo metai, dar kartą pamąstai apie savo gyvenimą. Būtent šiuo metu mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip.

Rašančius dienoraščius norisi pagirti. Juk malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savojo dienoraščio puslapius ir paskęsti prisiminimuose, pasidžiaugti, kad situacijas, kurios atrodė neįveikiamos, tu išgyvenai. Skaitydamas dienoraščius priartėji prie savęs, tai yra susipini su savimi tokiu, koks kadaise buvai.

Jau nepamenu kas yra pasakęs, jog dienoraščiai yra „buvęs esamasis laikas“. Dienoraščius iššaukia ir senasis Biblijos tekstas, kur Patarlių knygoje (12,25) parašyta: „Nerimas apsunkina žmogaus širdį.“

Vieni dienoraščius rašo kasdien ir jiems tai – tarsi dantų valymas, kiti – kai širdis geidžia, yra ir grįžtančių prie ankstesnių dienų tekstų, juos papildant, kažką įterpiant.

Įžymus šių dienų teologas ir filosofas Philipas Lejunė, tyrinėjantis dienoraščius ir išleidęs apie tai ne vieną veikalą, Lijono viešojoje bibliotekoje suorganizavęs dienoraščių parodą, sako, jog dienoraščius rašantys juos baigia metų pabaigoje ir tokiu laiku perka dar vieną sąsiuvinį.

Manau, kad dienoraštį rašantys, ypač vienišiai, nori atitolinti momentą, kai sąsiuvinis pasibaigs. Jie ima rašyti ant viršelio ar įsideda, o dažniausiai, kad tvirčiau ir patikimiau būtų, įsiklijuoja į sąsiuvinį keletą papildomų lapų. Kiek bandžiau rašyti dienoraštį, man būdavo labai malonu daryti jame įklijas, tai yra klijuoti lipdukus, nuotraukas, raštelius, receptus, bilietus, čekius, netgi dokumentus, džiovintus augalus, piešinius. Manau, taip ne vienam.

Tiesa, kartais susitaikai su mintimi, kad dienoraštis baigiasi. Anot P. Lejunė tai įvyksta tuomet, kai pajuntame, kad mūsų aprašymuose viskas išyra, išsisklaido, atrofuojasi. Jūs ir toliau rašote, bet vis mažiau manydami, kad tai būtina. Taip yra todėl, kad jūs pasikeitėte.

O šiaip jau dienoraščio autoriui daug kas atleidžiama. Jis gali pats sau prieštarauti, klysti, bet vėliau pasitaisyti, vieną kartą gali būti mylintis Lietuvą, kitą kartą – jau jos nemylintis, gimtojo miesto patriotas arba keikiantis jį, jam netgi leista kalbėti nesąmones bei ardyti buitinio mąstymo rėmus. Vienišiai ypač džiaugiasi tokiomis galimybėmis. Kartais dienoraščio autorius nori pasirodyti esąs kiek geresnis nei tikrovėje. Nesmerkime. Žmogiška.

Dienoraščių rašymas išpopuliarėjo XVII amžiuje, kai pasirodė admiraliteto tarnautojo Samuelio Pepyso dienoraštis, kur autorius gan vaizdžiai aprašė Londoną ir savo romanus su ištekėjusiomis moterimis.

Žydaitės Anos Frank dienoraštis bemaž labiausiai žinomas pasaulyje. Jis išverstas į 55 pasaulio kalbas, išleistas 25 milijonų egzempliorių tiražu, pagal jį kuriami spektakliai, filmai, į lietuvių kalbą dienoraštis išverstas 1997 metais. Anos Frank vardu pavadintas asteroidas.

Šarlotės Brontės rašytojas talentas ypač ryškiai atsiskleidė jos dienoraštyje, kai ji aprašo nepaprastą gamtos grožį: „Vakar naktį iš tiesų atsidūriau ant griaustinį žadinančių sparnų, kurie plasnodami sukėlė tokį sprogimą, kad tik retkarčiais išgirsdavau patį griaustinį.“

Kai kalbame apie James Joyce iškart pagalvojame apie jo romaną „Ulisas“, nors šįkart norėčiau išskirti apsakymų rinkinį „Dubliniečiai“, nes jis bent man atstoja autoriaus, gyvenusio Dubline, dienoraštį. Jei Dublinas būtų sugriautas, jį būtų galima atstatyti šios knygos pagalba. Apsakymų rinkinys ypač artimai lietuviškai realybei – mažas Airijos miestelis, kuriame visi gyvena kitų naujienomis, o šalia turtingas kraštas Anglija ir todėl visur visus lydintis nusivylimas.    

Vienas ryškiausių apsakymų yra paskutinysis – „Mirusieji“. Tai pasakojimas apie Kalėdas, per kurias susirenka giminės su skirtingais tikėjimais, pažiūromis į politiką, alkoholį ir skirtingais patriotizmo lygmenimis. Apsakymo centre pagrindinio herojaus santykiai su žmona, apmąstymai apie gyvenimą ir mirtį, apie tai kas yra žmogus.

O jei grįžtant prie pačios vienatvės, tai, mano galva, vienišumą labiausiai skatina skirtingos vertybės, kai tenka gyventi pagal kito vertybių skalę. Vienišas gali jaustis, kai nėra bendraminčių draugijos.

Tiesa, vienas ir vienišas yra ne tas pats. Be abejo, tai visiems suprantama. Vienišas gali jaustis ir negyvendamas vienkiemyje. Kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau.

Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi.

Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Garsus dabarties teologas ir filosofas Tomas Mertonas teigia: „Fizinis vienišumas turi savo pavojų, tačiau nereikia jų perdėti. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet nugrimzdimas į milžinišką beformę neatsakingumo jūrą, tapimas minios žmogumi. Iš tikrųjų nėra pavojingesnės vienumos už vienumą žmogaus, kuris nė pats gerai nesuprasdamas vienišas klaidžioja minioje ir kuris bendruomenėje nesugeba elgtis kaip asmuo.“

Niekas nesiginčys, jog ruduo – tinkamiausias metų laikas rašyti apie vienatvę. Septyni milijardai žmonių. Nejau įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių.

Viskas laikina, tik vienatvė ištikima. Net meilė laikina. Ji ateina ir praeina. Žmogaus neišlaikysi šalia savęs amžinai. Jis paliks tave arba pabėgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog žeis širdį. Geriau tokių žmonių nesutikti.

Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane.

– Tarp jūsų kažkas yra?
– Tik mandagumas.
– Žinai, ištryniau jo duomenis, išsiregistravau iš visų tinklalapių, kur jis būna, pasikeičiau telefono numerį. Manau, bus lengviau, jei visai nebebendrausime.

Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau pasineriame į egzistencijos gelmes, analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais.

Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Girdėjau klausimą: „Ką daryti, kai jautiesi beprotiškai vienišas?“ Nustebino atsakymas: „Pakeisk vienišumą vienatve.“ Gal todėl įsiminė populiarios aktorės Dalios Michelevičiūtės žodžiai, neseniai pasakyti interviu savaitiniam žurnalui „Savaitė“: „Su meile apkabinu vienatvę.“

Gryna tiesa, jog rudenį vienišiams sunkiausia. Todėl net vienas mūsų literatūros klasikas apie tai pagalvojo ir visus ragino rudenį į poras.

Jau esu rašęs, kad pagalvojo apie tai ir švenčių kalendorių sudarytojai, nusprendę pagyvinti vienišiams tą sunkųjį periodą. Lapkričio 25-oji – šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senbernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną.
Šv. Ambraziejaus diena – gruodžio 7-oji (tiesa, tai jau žiemos pradžia, bet vis tiek šios šventės greta viena kitos) – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės.

Taigi senbernius ir senmerges Aukščiausiasis priiminėja rudens ir žiemos sandūroje – labai jau tam pritaikytu metų laiku. Tad keista, kad vienišiai tokių švenčių nežino. Nesužinos ir liks vieniši...

Į viršų