facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Rudens ir žiemos sandūra bei metų pabaiga – metas, kai dažniau pamąstome apie savo gyvenimą. Būtent šiuo metu mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip. O juk visi plaukiame į savo paskutinį uostą – Porto Fino ir nežinia, kiek kelio iki jo likę.

Likimas. Tarytum galėtum sakyti: „Mano paskutinis uostas dar labai toli“, – bet reikia nutilti. Paskutinis uostas, pasirodo, gali būti visiškai netoliese. Niekada negali žinoti, ką uosto vartai anksčiau įsileis – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą. Galima maudytis prabangoje ar gyventi skurde, galima būti išminčiumi ar bukam it kelmas, tačiau paskutiniam uostui mūsų socialinė padėtis, tautybė ir intelekto lygis neturi visiškai jokios reikšmės. Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, kad net šiuolaikinis mokslas, atrodytų, atsakęs į visus klausimus, nesugeba apsispręsti, atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus, kurio žmogaus psichika nebegalėtų pakelti. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, turi jame vykti kažkoks gyvenimas.

Rašytojas Jurgis Kunčinas rašė, jog yra įsitikinęs, kad atplaukęs į Porto Fino ras ten pilna pažįstamų nevykėlių, nuoširdžių ir netgi gabių žmonių, pagyvenusių vaikinų bei merginų. Anot rašytojo, ten jų ištisas miestelis šalia didžiulio kapinyno. Jokių patogumų, jokių raudančių giminaičių, jokių partijos draugų, bet visi savi.

Jurgio kolega Gintaras Beresnevičius dar džiaugsmingiau nušviečia atvykimą į tą Porto Fino. Jam juokingai skamba diskusijos apie tuščią paskutinį uostą. Kaip gali jame kažko nebūti? Viskas ten yra: ir šventės, ir barniai, ir svaigalai, ir seksas... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis?

Jeigu šiame pasaulyje esi mergišius, po mirties pateksi tarp dailių merginų, jei mėgstantis stiklelį, būsi įmestas į geriausių gėrimų sandėlį su neišsenkančiais resursais ir galėsi nors ir dešimt tūkstančių metų mėgautis įvairiausiais gėrimais... Dešimt tūkstančių metų? Šimtą tūkstančių? Dar ilgiau? Fui!

Nėra sekundės, kai bent vienas iš septynių milijardų žmonių nepamąstytų apie kelionę į savąjį Porto Fino. Į šį uostą atplauksime visi be jokios išimties, tai mūsų gyvenimo dalis. Porto Fino mums asocijuojasi su pabaiga. Tik kyla vienas vienintelis klausimas – kieno pabaiga?

Vieną dieną ir aš ten atplauksiu. Nebijau tos dienos, kurios džiaugtis ar liūdėti nežinau. Šiokį tokį slogutį, nuogąstį visgi jaučiu. Įsivaizduoju, kad tai bus vieta, kur neliks laikrodžių. O ir visi matai bus kitokie. Tiesa, būtų maloniau, jei mane ten pakviestų atnešdami pakvietimą. Žodį „kvietimas“ mėgau visada. Ant kvietimo kortelės gražus užrašas, gal net koks piešinėlis.

Kiek daugiau nei prieš dešimtmetį, eidama 78 metus savo namuose, Finikso priemiestyje mirė šveicarų kilmės psichologė Elisabeth Kubler-Ross, pelniusi tarptautinį pripažinimą už mirties ir mirštančiųjų studijas.

E. Kubler-Ross 1969 metais parašė garsiąją knygą „Apie mirtį ir mirimą“ („On Death and Dying“), o per penkis dešimtmečius trukusią karjerą psichologė apie mirtinas ligas ir mirtį išleido daugiau negu 20 knygų ir dalyvavo gausybėje paskaitų ir seminarų.

Būtent ji nusakė penkis reakcijos į mirtį etapus – neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą, kurie dabar žinomi daugeliui žmonių. 1997 metais duodama interviu naujienų agentūrai „Reuters“, ji pasakojo apie savo požiūrį į gyvenimą ir santykius su kitais žmonėmis: „Visada dariau tai, ką, maniau, esant teisinga, o ne tai, ko iš manęs tikėdavosi kiti. Niekada nepaisydavau kitų žmonių nuomonės“, – teigė ji.

Paklausta, ar ji ko nors gailisi, E. Kubler-Ross atsakė: „Gailiuosi, kad negroju jokiu instrumentu. Norėčiau groti ir dainuoti. (Kai numirsiu), šoksiu visose galaktikose... Grosiu, šoksiu ir dainuosiu.“

Koks dar žodis lenda galvon šį žvarbų rudenį? Atsakysiu – tai žodis „nostalgija“. Nežinau paslaptingesnio žodžio už šį žodį. Ilgokas žodis, jau pats iš savęs liūdnokas. Kol jį ištari apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai.

Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis kiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas. Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį.

Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamų jausmų, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi.

Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Jei nostalgija būtų raidės pavadinimas, ji rastųsi viduryje tarp alfos ir omegos. Sakyčiau, tai – epsilon. Nors, anot jau čia minėto Jurgio Kunčino, kuris visą vieną savo tekstų skyrė raidei epsilon, ji arčiau omegos, o ne alfos. Jei reiktų „nostalgiją“ lyginti su ženklu, sakyčiau, jog šis žodis tapatus ženklui „begalybė“ – irgi ilgokas, kur sujungtos dvi ištysusios „o“ raidės, du ovalai.

O gražiausias tekstas, kurį norėčiau pacituoti rašant apie nostalgiją, tai žodžiai iš Julijaus Slovackio „Laiškų motinai“: „Norėčiau kada nors, saulei leidžiantis, nuvažiuoti su Tavim, mieloji mano, prie to namo, to geltono, medinio; to, prie kurio auga šermukšnis karoliais papuoštomis šakomis; nors ten jau nieko iš tų laikų neliko.“

Nostalgija – tai dar ne mirtis, o kaip tik jausena, kad dar ne viskas nuveikta. Be to, tai nepagrįstas įsivaizdavimas, kad anksčiau viskas buvo geriau. Nostalgija turi tik vieną bėdą. Ji kartais tampa kančia. Nostalgijos apgaubti žmonės – tai tarsi „Ryaniair“ ir „Wizzair“ keleiviai, kuriuos net nežinau iš ko, bet atskirsi.

Kad anksčiau buvo geriau, lietuvį priveda ir prie fantazijų, kad „prie ruso buvo geriau“, tai yra, Stokholmo sindromo. Tai sindromas, kai bijome ateities ir esame įsitikinę, kad anksčiau buvo geriau. Pavadinimas atsirado 1973 metais, kai po vieno nepavykusio Švedijos sostinės banko apiplėšimo šešias dienas įkaitais išbuvę žmonės teisme ėmė aiškinti, jog nelaisvėje jiems nebuvę blogai, ir gynė užpuolikus.

Jei reikėtų pasakyti nostalgiškiausią metų laiką, manau, visi išskirtų rudenį.

Ką pastebėjau šių metų rudenį?

TV laidoje „Yra kaip yra“ buvo kalbama apie Naująją Akmenę. Sako, miestas pasikeitęs, jau malonu ten gyventi, o kainos nedidelės (pavyzdžiui, prabangiai įrengtas trijų kambarių butas kainuoja 17 tūkst. eurų, o neremontuotas – žymiai mažiau), vaikams darželyje vietos visad atsiras, jokių automobilių pastatymo gatvėje mokesčių, nors automobilis tame mieste veik ir nereikalingas, nes visur pėstute gali nukakti. Tiesa, laidos metu girdėjosi įvairiausių nuomonių. Vyko ginčas, kurio esmė – ar geriau gyventi didmiestyje, ar mažame miestelyje. Maži miesteliai laimėjo.

Ypač daug TV ekranuose išvystame kulinarinių laidų. Apie gan pikantiškus patiekalus, o jei kalbama apie cepelinus ir šaltibarščius, tai tik kontekste – ar tai lietuviški valgiai. Man gi atrodo, kad pats lietuviškiausias valgis – agurkai su medumi.

Koks kino filmas, matytas šį rudenį, labiausiai nostalgiškas. Tokiu pavadinčiau režisieriaus Luciano Viskončio kino juostą „Šeimyninis portretas interjere“.

Garbingo amžiaus profesorius gyvena prabangiame name, pilname paveikslų, kuriame kasdien skamba Mocarto muzika. Jam patarnauja ekonomė, kartais aplanko jo draugas advokatas. Ir štai į jo privačią, ramią oazę įsiveržia vaidinga šeima, apsigyvenusi viršutiniame aukšte.

Toji šeima – tai markizė Bianca Brumonti, jos duktė ir sūnus bei dar jos meilužis Konradas. Markizės turtuolis vyras nekenčia to meilužio ir liepia žmonai rinktis tinkamesnį palydovą arba grasina skyrybomis ir globos nutraukimu. Markizė pasirenka skyrybas, bet Konradas jau pavargęs ir nuo jos, ir nuo gyvenimo, nusižudo.

Profesorius pradžioje irgi nekentęs Konrado, nes rekonstruodamas vonią šis vos neaplieja paveikslų, ilgainiui su juo susidraugauja. Konrado netikėti poelgiai, cinizmas pavergia profesorių. O dar tas tobulas Konrado kūnas, kurį profesorius stebi, kai šis maudosi duše.

Kino kritikai mąsto, kad profesorius tai pats Luciano Viskontis ir filmas biografinis. Greičiausiai taip ir yra, nes pernelyg jau daug filme nostalgijos, o ji gali atsirasti tik kalbant apie save.

Kai ką nostalgiškai nuteikia TV kelionių laidos – „ir aš ten buvau“. Taip būna ir man, tad kada noriu prisiminti Briugę, žiūriu kino filmą „Reikalai Briugėje“, kai noriu prisiminti Edinburgą – „Traukinių žymėjimą“.

O labiausiai nostalgiškas iš visų kino filmų man – S. Kubriko „Švytėjimas“ su Džeku Nikolsonu, pagal S. Kingo romaną. Veiksmas vyksta kalnų viešbutyje „Overlook“ („Panorama“). Jis yra aukštai kalnuose, žiemą neprivažiuojamas, be to, jame vaidenasi. Torensų šeima savo noru užsidaro viešbutyje žiemai, nes šeimos galva Džekas čia gavo prižiūrėtojo darbą. Viešbutyje dedasi keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika. Štai viešbučio restorane groja muzika, aplink vaikšto žmonės. Kažkada taip yra buvę. Gyvenimas po gyvenimo.

Visgi rudeniškame tekste norisi pakalbėti ir apie laimę. Gaila, kad laimingas žmogus dabar atrodo įtartinai. Girdėjau, reikėtų įvesti laimės mokestį. Kuo laimingesnis jautiesi, tuo daugiau turi mokėti. Reikės kas mėnesį atvykti į mokesčių inspekciją pasirodyti. Jie iš veido nustatys, už kokią sumą esi laimingas, ir mokestį arba pakels, arba sumažins. Aišku, nereikės mokesčių mokėti, jei esi vienas iš tų, kurie tokius mokesčius sugalvoja ir patvirtina.

Mes nebūsime laimingi, kol politikai ir pasipūtę verslininkai statys automobilius neįgaliesiems skirtose vietose, kol senukai pyktį lies mitinguose, o ne šokiuose „kam per šešiasdešimt“, kol neleisime žmonėms uždirbti ir jie turės nusikalsti, kol mūsų turtuoliai puikuosis prabangiais žaisliukais, o netaps dosniais gerų darbų mecenatais (tiesa, labdaros akcijos lyg ir vyksta, bet kol kas atrodo, tik dėl pasidemonstravimo, o ne iš širdies)... Daug galima vardyti.

Nors jeigu apie laimę rimtai, tai džiugu, kad paklausus, ar tu laimingas, atsakymas dažniausiai būna „Taip“. vadinasi, dar ne viskas prarasta. Vaikystėje dažnai girdėdavau posakį: „Gimęs po laiminga žvaigžde.“ Dabar šio posakio nebegirdėti. Tiesa, nebegirdėti ir priešingo posakio: „Gimęs po nelaiminga žvaigžde.“ Net posakiams žmonės tapo abejingi.

Bet vis dėlto kas ta laimė? Atsakysiu trumpai. Mano manymu, laimė – tai ko nors siekimas. Pagaliau – jei mes ir nelaimingi, geriausias būdas atkeršyti priešui – parodyti, kad esi laimingas.

Gyvenimas yra gražus. Jei toks nėra, padarykite, kad būtų. Ruduo. Nurudavę medžių lapai, drėgmė, šaltis. Bet pamąstykime, jog rudenį mums leista patirti tiek nuostabių dalykų. Nors ir kvėpuoti vėsiu oru, kuris gaivina sielą. Prisiminkime nepakeliamus vasaros karščius...

Kam gėdinti žmones, kurie šlamščia mėsainius ar kitokią sintetiką. Pagalvokime, kaip nuostabu, kad kiekvienas gali daryti ką nori. Yra pasitaikę, kad pusvalandį dingsta elektra, pusdienį nėra šilto, kartais netgi bet kokio vandens. Tuoj imame burnoti. Bet juk labai šaunu išsitraukti žvakę, kurios liepsna naikina blogą nuotaiką, kvapas sukelia malonių prisiminimų, kurios visada malonu prisiminti.

Prieš šventes prie prekybos centrų kasų nusidriekia ilgos eilės. Stovime ir bambame. Bet šiek tiek pastovėję žvilgtelėkime į eilės pabaigą, kiek mums liko iki kasos ir kiek – stovintiems gale. Po tokio pasižvalgymo nuotaika pasitaisys. Skundžiamės stresu, depresija. Bet juk net ir jie yra šaunūs dalykai, nes mus padaro stipresnius.

Galime skaityti tik knygas, kurias parašė išminčiai, bet galime skaityti ir meilės romanus. Svarbiausia, kad abiem atvejais galima jaustis laimingam. Vienodai laimingas besiklausantis operos solisto, kaip ir kitas – klausydamasis popso atlikėjo.

Patiko mergina, bet nedrįstate prie jos prieiti. Jei turite pinigų – prieikite prie jos drąsiai, tuomet moteris taps jūsų. Tiesa, tik galiojimo laikas bus labai ribotas. Bet jei neturite pinigų, sutiksite merginą, kuriai jų ir nereikia. Tada galiojimo laikas bus ilgesnis, gal net amžinas.

Galima glostyti naujausios markės automobilį. Bet ar pastebėjote, koks geras jausmas vaikščioti? Tiesiog eiti gatvėmis ir stebėtis dalykais, kurių važiuodamas automobiliu nepastebi.

Storuliui rašant apie laimę, negalima negvildenti maisto temos. Net pagalvojau, ar esama sąsajų tarp sveikos mitybos ir kūrybingumo. Pakanka pažvelgti vien į kompozitoriaus Richardo Wagnerio racioną. Gruzdintos bulvytės, kepintas sūris, načos – vyruko apetitui nebuvo ribų, tačiau kokia didinga jo muzika! Viename „Nibelungų žiedo“ epizodų Zigfridas nusprendžia papuotauti su Reino mergelėmis ir sušlamščia jautį, du tuzinus vištų, kelis padėklus sūrio bei išmaukia penkiolika statinių alaus.

Jei dar apie maistą, tai laimė, kai gali restorane užsisakyti bet ką, ir dar didesnė laimė sulaukti nepriekaištingo aptarnavimo.

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“.

O baigiant šį tekstą maga pamąstyti, jog bent aš norėčiau, kad nostalgija taptų geros energijos resursais, o nenorėčiau, kad kažkada buvęs noras minkyti molį liktų pomėgiu rinkti gražius molinukus.

Į viršų