facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Iki švenčių kiek daugiau nei mėnuo. Vakarų pasaulis, kaip visada, jau pradėjo ruoštis. Neatsiliekame ir mes. Lietuviai sulaukia Vėlinių ir tuomet jau sukrunta... Gal ir gerai, kad lietuviams mirusieji svarbu ir tik juos pagerbus pradedama galvoti apie šventes.

Ne vienas pasakys, kad apie dovanas galvoti dar tarsi ir ankstoka, bet nemėgstantiems visko atidėti paskutinėms dienoms tarsi jau ir laikas. Ateina puikus metas prisiminti, jog dovanoti dovaną kitam yra nė kiek ne mažesnis džiaugsmas, nei ją gauti. Juk dovanų niekada nebus per daug. Visi ieškome, tikimės kažko tokio. Nebūtinai ypatingo, kad ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintų, pradžiugintų, pakylėtų virš kasdienybės, sušildytų širdį. Ne tik vaikai laukia dovanų.

Teko girdėti, kad anksčiau ne vienas karalius savo gimtadienio proga apdovanodavo kitus. Visi tuomet žinodavo – šiandien karaliaus gimtadienis. Ilgainiui šis paprotys nyko, kaip mažėjo ir karalių, o dovanas pradėta teikti tiems, kurių gimtadienis. Jeigu prisimeni, kurią dieną tavo bičiulio gimtadienis, vadinasi, tu – tikras jo draugas.

Gimtadieniai, vardadieniai, vestuvės, įkurtuvės, bendro gyvenimo ir darbo metų sukaktys, sportiniai ir kūrybiniai laimėjimai, mokslo pradžios ir baigimo progos, Šv. Valentino diena ir, be abejo, Kalėdos, Naujieji metai. Nors, tiesa, dar pamiršau lauktuves, kai iš kur nors grįžtame. Be to, ar kas įvardys visas progas, kai gaunamos ar įteikiamos dovanos.

Kaip parinkti dovaną, kad ji tiktų? Ar yra tobulos dovanos? Manau, kad dovanas galima suskirstyti į dvi kategorijas: tai dovanos – meilės, pagarbos ženklai ir dovanos – pareigos atlikimas bei materialinė parama. Čia reikėtų moralizuoti ir išgirti pirmąją formą. O geriau pagalvojus – abi šios formos yra geros ir reikalingos.

Ne visada žmogus, kurį turi pasveikinti, tau kažkuo ypatingas. Tuomet meilės ženklai persikelia į antrąjį planą ir lieka tiesiog dovanos. Čia gali padėti etiketo išmanymas. Nedera dovanoti labai brangių dovanų ne tik Seimo, Vyriausybės nariams ar kitiems aukštas pareigas einantiems žmonėms. Tai įpareigoja ir jokių ypatingų pareigų neinantį žmogų, verčia jį sukti galvą, kaip atsilyginti. Dovanos – ne natūriniai mainai ir ne pasipuikavimas prieš aplinkinius: „O aš galiu...“ Jei dovanojamas daiktas – maloni smulkmena, vadinasi, dovanojama iš širdies, o jeigu dovana piniginiu matu labai brangi, tai kvepia noru įsiteikti.

Nemanau, ar moterims jau labai reiktų pykti ant vyro, kuris sako, pasiimk mano piniginę ir nusipirk ką nori. Juk toks vyriškis vis tiek geriau nei už dovanojantį kokią smulkmenėlę. Jei tau teikia dovanos ir nieko nesako arba suburba kelis žodžius, nesikrimsk, nes tokiu atveju dažniausiai teikiama vertinga dovana. Pavyzdžiui, gali gauti net naujausią iphone arba auksinį laikrodį. O jei įteikiantis dovaną ima deklamuoti, tarkim, tokį tekstą: „Tegul ši kukli dovanėlė tamsiomis darganotomis dienomis primins manuosius meilės, šviesios kaip saulė, didelės kaip žemė, nepakartojamos kaip pasaulis jausmus“, žinok gausi šūdą.

Girdėjau moterį, kuri sveikindama savo vyrą, sako, jog jie artimi, nes net jų vardai pagal horoskopus sutampa ir vienas kitą papildo. Nesu tiek įsigilinęs į horoskopų pasaulį, kad žinočiau kažkokius ten horoskopus pagal vardus, nors gal yra kokia ten vardologija, ar kaip ją ten pavadinus, bet bent aš žinau tik du vardus, kurie artimi ir vienas kitą papildo, tai – Jack Daniels.  

Ar yra tokių daiktų, kurių negalima dovanoti? Manyčiau, ne. Nebent negalima dovanoti tiek ar tiek vienetų, pavyzdžiui, keturių. Štai kiniškai žodžiai „keturi“ ir „mirtis“ vienodai skamba. Bent aš nepritarčiau ir tokioms dovanoms, kaip kremas nuo celiulito ar šampūnas nuo pleiskanų. O šiaip... Turinčiam humoro jausmą galima dovanoti ir kaktusą. Galima ir svarstykles, bet tik tam, kurio humoro jausmas itin išlavintas.

Sako, netinka dovanoti veidrodžius, žvakides ar žvakes, aštrius daiktus, o pranašautojai dar tvirtina, kad negalima dovanoti nuotraukų, nes jų turėjimas verčia pamiršti jas dovanojusius, o kai neturi nuotraukų, dažniau nori matyti patį žmogų; pinigines, nes jas turi pirktis pats, tai yra niekas tau pinigų neatneš, o pats turi užsidirbti; šlepetes, nes jos simbolizuoja laikinumą, o aš dėl jų tai nieko nesuprantu – man atrodo, jog šlepetės pririša prie namų. Loterijos bilietas negali būti dovana, nes jis dažniausiai būna tuščias, nebent jį galima pridėti prie dovanos. Iš netikėčiausių dovanų, kurias teko savo gyvenime matyti, tai buvo paukščio iškamša. Net apsidžiaugiau, kad ji buvo įteikta ne man.   

Labai svarbu mokėti parinkti dovaną, o ypač puiku, jeigu pavyksta ja nustebinti. Puikiausia dovana – įdomaus laikraščio ar žurnalo prenumerata, kažkodėl pamiršta dovana – knyga, nustebinančios dovanos – kelionės, originalus poilsis, abonementai į teatro, koncertų ar sporto sales. Juk taip ne vieną neryžtingą galima išjudinti, kad pradėtų lankytis, tarkim, sporto klube, įdomiau leistų laisvalaikį – pasivažinėtų, paskraidytų oro balionu, išbandytų šuolį parašiutu ar galiausiai susiruoštų į grožio saloną. Didelis malonumas, kai gavęs dovaną pasako: „Ačiū, nesitikėjau, maniau, kad mane pamiršote.“

Gal ir nenustebau sužinojęs, kad vakariečiai (ypač vokiečiai ir skandinavai) mėgsta praktiškas dovanas. Tik rusams pati dovana visai nesvarbu, jiems svarbiausias pats dovanojimo procesas ir vaišės po to. Sunkiausia dovanas rinkti moterims, nes jos pačios ne visada žino, ko nori.

Bičiulis sako sugalvojęs bendradarbei padovanoti ką nors iš prabangaus apatinio trikotažo, bet nežinąs jos dydžių, tad kadangi ji ir ūgiu ir talija taškas į tašką kaip jo žmona, tad galvoja šios ir paklausti.

„Geriau šito nedaryk“, – patariau jam. „Bet mūsų santykiai su bendradarbe draugiški ir net žmona tai žino“, – bando jis paaiškinti. „Vis tie geriau to nedaryk“, – nekeičiu savo nuomonės.   

Kalėdų ir Naujųjų metų laukimas yra puiki proga pasveikinti savo bičiules ar bičiulius. Mano galva, įdomi dovana būtų kokoso riešutas ar vardinė pakaba drabužiams. Gali būti ir praktiškos dovanos, prie kurių priskirčiau tauriuosius gėrimus, šokoladą, aliejų. Jei nutarei dovanoti pliušinį meškiuką, patariu, geriau jau dovanok gero aliejaus butelį.

Dovanas galima rinkti pagalvojant, ar aš tokios dovanos norėčiau. Kad ir virtualios realybės akinius. Šie akiniai naudojami prijungus juos prie išmaniojo telefono, kuris transliuoja vaizdą. Šis vaizdas akinių konstrukcija bei lęšiais transformuojamas į kitokią formą, kuri suteikia virtualiosios realybės pojūtį.

Akinių kaina nė vieno juos perkančio neišgąsdins, nes jie pigesni nei minėtas tauriojo gėrimo butelis, o neišeidamas iš savo kambario galėsite pasižvalgyti Paryžiuje, Niujorke ar tiesiog pasėdėti naujojo „Ferrari“ automobilio salone.

Nors ypač įdomu pasivažinėti amerikietiškais kalneliais. Tik jais „važinėdami“ būkite atsargūs ir atsisėskite, nes antraip galite neišlaikyti pusiausvyros. Tiesa, galiu ir pamokyti, kaip visu tuo naudotis. O tam tereikia įvesti paiešką „Google Cardboard“. Aš dažniausiai renkuosi „Google Street View“ versiją ir išsiruošiu kelionėn.   

Gal nereikėtų dovanų pirkimo atidėti Kalėdų ar Naujųjų metų išvakarėms. Paskutinę akimirką kaip akis išdegę puldami į parduotuves ir greitosiomis ieškodami dovanų galime greitai suklysti. Taip besielgiantys patiria daugiau streso nei malonumo. O juk pats dovanos ieškojimas, galvojimas apie žmogų, kuriam ją įteiksi, jos išrinkimas turėtų teikti džiaugsmą.

Mes galvojame, jog per šventes turėtume gauti tokias dovanas, kokių trokštame. Jeigu to norime, kodėl šito turėtų nenorėti kiti? Tad atsižvelkime į to, kuriam perkame dovaną, charakterį, pomėgius, svajones. Mandagiai kvoskime draugus, artimuosius, jie laukia. Prisiminkime, gal anksčiau jie yra prasitarę, ko norėtų.

Su vaikais čia, aišku, paprasčiau – jie gali parašyti laišką Kalėdų Seneliui. Nors ir be Senelio dabar viskas aišku – vaikai nori gauti dovanų planšetinį kompiuterį, iphone arba bent jau kuponą pramogoms.

Gera turėti daug draugų. Bet tik tol, kol jiems reikia pirkti dovanas. Štai jei turi 20 ar daugiau draugų, tau reikia nupirkti tiek dovanų ir būsi nusivaręs nuo kojų paniurėlis. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti.

Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti pagal popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimą. Gal tik skundžiamasi, jog dovanos labai jau panašios. Bet kas gi kitas, jei ne mes patys turime stengtis jas paįvairinti, kad dovana būtų siurprizas. Vienoje šeimoje girdėjau berniuką prašantį tėvų kelių eurų, nes ketinąs pirkti dovaną kaimynų mergaitei. Tėvams paklausus, ką pirks, šis atsakė: „Vėduoklę.“

Turiu draugų grupelę, kurie vienas kitam dovanoja kaklaraiščius. Tiksliau ne dovanoja, o patys dovaną išsirenka. Štai būname pas kurį svečiuose, išsiskirstant draugas turi atidaryti savo spintą ir visi iš jos pasirenka po kaklaraištį. Kitą vakarą, būnant pas kitą draugą, vėl viskas kartojasi.

Vis prisimenu, kaip pažįstamas sostinės verslininkas sugalvojo pasveikinti žmoną su gimtadieniu. Išsipirko parai miesto centre didžiulį tentą, ar kaip jis ten vadinasi, – tokį milžinišką metalinį stovą tarsi ekraną, kurio viduje kabinamas drobinis reklaminis plakatas. Tame gal 10 ant 20 metrų plakate įdėjo gražią žmonos nuotrauką ir užrašą „Su gimtadieniu, brangioji!“

Rytą tylu. Veža žmoną į darbą, leidžiasi nuo kalno, tuoj turi pasirodyti tas reklaminis stovas. Kad tik būtų automobilių kamštis, stovėsime ir žmona tuomet tikrai sveikinimą pamatys – mintimis tiesiog meldžiasi vyriškis. Dievas talkina geriems norams – automobilių kamštis nuokalnėje kaip niekad. Žmona žiūri, žiūri. Jai prireikia net minutės, kol susivokia.

Prisiminiau istoriją apie bičiulį, kuris sumanė Kalėdų proga pasidaryti dovaną sau. Paklausė mano patarimo, ką jam vertėtų pasidovanoti. Būta tai verslininko, neseniai pasistačiusio namą, todėl pasiūliau dailininko tapytą paveikslą. Patariau rinktis vyresnės kartos tapytojo, mūsų dailės klasiko Algirdo Petrulio kūrinį. Bičiulis paveikslą išsirinko, įsigijo, pasikabino savo namuose, džiaugiasi. Sako, būtų gerai pasikviesti autorių, kad šis pasižiūrėtų, kaip jo kūrinys dera naujoje vietoje.

Pasikvietėme. Susėdome prie paveikslo. Bičiulis vaišina tapytoją konjaku ir aiškina, koks tai geras ir brangus gėrimas. Kai pildamas gal trečią taurę paveikslo savininkas vėl pagyrė konjaką, metras Algirdas Petrulis patikslino: „Koks pirkinys, tokios ir vaišės.“

Darbuotojai klausia boso, ką jam padovanoti Kalėdų proga. Bosas aiškina, jog jam nieko nereikia, jog darbuotojų šypsenos yra jam geriausia dovana, bet taktiškai užsimena, kad neseniai dovanų gavo stalelį, ant kurio statomas televizorius didžiuliu ekranu. Darbuotojai padovanojo jam vazą.

Praūžus švenčių šurmuliui, galima ramiai atsisėsti ir apžiūrėti dovanas. Pasimatuoti, pasikvepinti, surasti namie joms deramą vietą. Galima ir paanalizuoti, ką tos dovanos reiškia.

Ką daryti su nereikalingomis dovanomis? Galima perdovanoti. Aišku, tai negražu. Bet ką darysi... Norint išvengti klaidų, bandoma dovanoti pinigus, bet dažnai jie ištirpsta kitiems reikalams. Nei pinigų, nei dovanos. Kartais bandoma tiesiai šviesiai išklausti, kokios dovanos norima, bet taip dovana praranda netikėtumo malonumą.

Dabar madingi prekybininkų siūlomi dovanų čekiai, kviečiantys apsilankyti vienoje ar kitoje parduotuvėje ir už dovanotojo jau sumokėtą sumą išsirinkti kosmetikos, papuošalų ar buities prekių. Taip išvengiame nereikalingos dovanos, bet vėl – ar pajuntame tikrą dovanos džiaugsmą?

Pažįstama moteris skundėsi per savo jubiliejų gavusi tris blenderius. „Ką daryti?“ – klausė ji. Patariau pradėti blenderius kolekcionuoti, juo labiau kad pradžia jau padaryta. Puikus vaizdas – virtuvės lentynose blenderių ekspozicija. Nepradėjo. Šiaip taip atsikratė tų blenderių, kitiems perdovanojo ar pardavė už pusę kainos.

Ką darysi, ne visiems pavyksta parinkti dovanas, kurios jas gavusiems tampa tarsi talismanai ir paguodžia sudėtingoje gyvenimo situacijoje.

„Kada tikros Kalėdos?“ – paklausė bičiulis. Pamąsčiau ir nusprendžiau: „Kai Lietuva tampa brangi.“ Kalėdinių dovanų idėjos: tavo priešui – atleidimas, tavo oponentui  tolerancija, tavo draugui – tavo širdis, tavo klientui – paslaugos, visiems – geraširdingumas. Nes kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute.

Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jų laikų Kalėdas. Apie tikrą eglutę, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumynus, kuriuos naktį, kai tėvai nematydavo, valgydavo, apie Kūčias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalų.

Pasigirsta balsų, kad reikėtų uždrausti Kalėdas, nes pernelyg gausūs kalėdiniai papuošimai įstaigose, eteryje ir kitose viešose erdvėse gali įžeisti kitų tikėjimų atstovus. Susimodeliavo situacija, kaip būtų sureaguota į tokį politinio korektiškumo pasireiškimą. Vieni apsidžiaugtų, kad pagaliau sumažės „coca-colinio“ kičo lavina bei prekybos karštligė, visą mėnesį lydinti ne tik šią krikščionišką, bet ir saulėgrįžos šventę, ir ją bus galima ramiai sau švęsti su šeima ar draugais, pasipuošus namuose eglutę.

Kiti labai pasipiktintų, kad iš jų norima atimti kažką nepaprastai brangaus. Treti pultų eilinį kartą viskuo kaltinti musulmonų ir šiaip teroristų. O ketvirti, t. y. patys musulmonai, griebtų rašyti į laikraščius, kad Kalėdos jiems iš tikrųjų labai patinka: gauni laisvų dienų, visur atpiginamos prekės – kas čia gali nepatikti?

O baigsiu tekstą patarimu turtingiesiems, kurie gaili pinigų dovanoms. Žinokite, kad mirti turtingam yra negarbinga.

Į viršų