Kažkas yra pasakęs: „Kiekvienas turime savo miestą.“ Bet yra teigiančių, kad vieno miesto žmogui per maža, jam reikia jų bent dviejų. Sutikčiau.

Tokias mintis paakino ir neseniai į rankas paimta Adamo Zagajewskio knyga „Du miestai“. Tiesa, kažkada skaičiau Charles Dickens „Pasakojimas apie du miestus“, kuri paskatino dar labiau pamilti didžiuosius Europos miestus Londoną ir Paryžių, bet šįkart apie Adamo Zagajewskio miestus.

Lenkų eseistas, poetas, vertėjas Adamas Zagajewskis (g. 1945) 2004 m. apdovanotas „Neustadt“ literatūrine premija. Literatūros kritikai apibūdina, kad „Du miestai“ – tai pagavūs autobiografiniai eskizai, lyrinės refleksijos, fantazijos ir aforistinės esė apie skaudžius XX a. žmogiškuosius praradimus ir egzistencinę benamystę.

1945-aisiais autoriaus šeimai teko išsikelti iš buvusio Lenkijos miesto Lvovo, kuris prijungtas prie Tarybų Sąjungos, ir „gyvuliniais“ vagonais išsikraustyti į pramoninį Glivicių miestą. Jaunystę A. Zagajewskis praleido Krokuvoje, Berlyne, studijavo Amerikoje Hiustono ir Čikagos universitetuose, ilgai rezidavo Paryžiuje. Man malonu buvo ant šios knygos virželio išvysti Lvovo Lotynų bažnyčią ir sužinoti, kad šis Vakarų Ukrainos miestas yra vienas iš Zagajewskio mylimųjų.

Du šio rudens savaitgalius praleidau kelionėse. Rudenį keliauti bent man ypač malonu. Nekaršta, netiršta žmonių, dar veikia lauko kavinės. Vienas savaitgalis buvo skirtas Krokuvai, antrasis – Lvovui. Apie Krokuvą jau esu ne kartą rašęs, apie Lvovą kartą irgi rašiau, bet vėl, praėjus šio miesto gatvėmis, norisi prie jo grįžti. Juolab kad Lvovas tampa vienu iš tų dviejų mano miestų.

Lvove aplanko dvejopas jausmas. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis. Puošnus operos ir baleto teatras, įspūdingos cerkvės ir bažnyčios, paminklai, senamiesčio gatvelės, gatvės muzikantai ir mimai, kviečia net mazochistų baras, gatvėse prabangios mašinos, o šalia senučiai žiguliukai ir senieji autobusiukai pazikai bei aptrupėjusios pastatų sienos. Tiesa, daug kas atrestauruota, daug kas restauruojama. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Karalius Danila Lvovą dovanojo savo sūnui Levui, tad paaiškėja ir miesto vardo kilmė (vietiniai miestą labiau linkę vadinti ne Lvov, o Lviv). Tiesa, kitas Danilos sūnus Švarnas vedė Mindaugo dukterį ir buvo Lietuvos valdovu. 1340 – 1349 m. Lvovą valdė Gedimino sūnus Liubartas. Dabar Lvovas septintas pagal dydį Ukrainos miestas. Jame 750 tūkst. gyventojų. O šiaip jau Ukraina didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos) ir gyvena čia 46 mln. gyventojų, o didžiausiame mieste, sostinėje Kijeve – 2,6 mln.     

Gal nustebsite, bet lankyti Lvovą siūlau pradėti nuo kapinių. Lyčiakivo kapinės mane tiesiog pribloškė. Tarsi Paryžiaus Per Lašez. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, tautos budintojų Ivano Franko ir Markijano Šaškevičiaus, grafienės Marijos Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Igorio Belazaro, Mykolo Kolesos, Vlodimiro Ivasiuko...

Atskirai norisi stabtelti prie Ivano Franko ir Vlodimiro Ivasiuko kapų. Rašytoją ir tautos budintoją Ivaną Franko visad lyginu su mūsų Vincu Kudirka. Jiems abiem buvo skirta vesti savo tautas iš nelaisvės tamsos. Abiejų gyvenimo credo: dvasia, mokslas, progresas, valia. Tiesa, juos suartina ir tai, kad jie abu lenkų kultūros aplinkoje jautėsi svetimi, nors ir buvo mokęsi polonizuotose mokyklose.

Kompozitorius Vlodimiras Ivasiukas („Červona ruta“) buvo nepatogus tuometiniai valdžiai. Jo dainos buvo pernelyg laisvamaniškos, žmones vertė mąstyti. Į jauno kompozitoriaus žodžius įsiklausydavo, paskui jį buvo pasirengę eiti tūkstančiai. 1979 metais kompozitoriaus kūnas buvo rastas Lvovo priemiestyje. Oficiali versija skelbė, jog tai savižudybė. Bet tuo patikėti niekas negalėjo, nes buvo sulaužyti mirusiojo pirštai, stipriai subjaurotas veidas. Sako, kompozitorius prieš mirtį jautė esąs persekiojamas. Tuo metu jis nutraukė ryšius su savo meile dainininke Sofija Rotaru, kad jai nepakenkus. Be abejo, taip pasielgtų kiekvienas mylintis vyras.

Kompozitoriaus laidotuvės buvo tarsi įžanga į po metų įvykusiais Vladimiro Vysockio laidotuves: marios žmonių, gėlių jūra. Gatvėse kažkas išklijavo lapelius: „Visų neišžudysite, tauta bunda!“

Po kapinių dar aplankome Šventojo Juro katedrą, nes ši katedra ir kapinės kiek nutolusios nuo centro, o po to jau mūsų laukia Lvovo perlas – senamiestis. Ši katedra – pasaulinis baroko-rokoko šedevras. 1342 m. kunigaikštis Liubartas katedrai dovanojo varpą. Bet ypač čia išsiskiria skulptoriaus Johano Penzelio, vadinamu antruoju Mikelandželu, kūriniai. Žymiausi jų tai šv. Petro ir Povilo bei šv. Jurgio ant žirgo skulptūros.

Vaikščioti po senamiestį irgi norisi pradedant bažnyčių aplankymu. Dominikonų bažnyčią atskirsi iš bareljefo, kuriame ant knygos tupintis šuo, įsikandęs deglą. Žinia, verčiant iš lotynų kalbos, „dominus“ reiškia – Viešpats, „canus“ – šuo. Tad dominikonai – Viešpaties šunys. Ir dar į akis krinta virš bažnyčios centrinių durų užrašas didelėmis raidėmis „Soli Deo Honor et Gloria“. Įdomu, jog užrašo skelbiančio Dievo garbę ir šlovę niekas nepanaikino net sovietmečiu, kai bažnyčioje buvo įsikūręs Ateizmo muziejus.

Į statomos Lotynų bažnyčios pamatus 1360 metais Kazimieras Didysis įdėjo relikviją. Joje buvo karūnuotas Jonas Kazimieras Vaza. O Vroclavo architektas Andriejus Bemeris dovanojo Lvovui miesto didikų Boimų vėlyvojo renesanso koplyčią, kuri visa iš juodo akmens. Tarp kitko, vienas iš šios šeimos atžalų Pavlas Boimas yra buvęs Vilniaus burmistru. Sako, kad buvimo koplyčioje laiku nesensta žmonės ir nevysta gėlės. Žodžiu, laikas sustoja. Dar reikėtų paminėti Armėnų katedrą, nes Lvove gyvena įvairiausių tautybių žmonių.   

Visų Lvovo bažnyčių neaprašysi. Kiekviena jų vis gražesnė už prieš tai matytą. Tad šoktelkim prie daugiau pasaulietinių dalykų. Tiesa, dar paminklas Adomui Mickevičiui. Sako, tai pats gražiausias paminklas, skirtas šiam poetui. Net gražesnis už stovintį Krokuvoje. Aišku, paminklo poetui Vilniuje nesumenkinkime – jis jau šio laikmečio, modernus ir mielai lakių formų. O paminkle Lvove pavaizduota mūza bučiuojanti poetą. Tai tarsi paminklas – obeliskas. Be to, lvoviečiai dar mėgsta rinktis prie Taraso Ševčenkos ar kovotojo už Ukrainos nepriklausomybę Stepono Banderos paminklų.  

Lvovo senamiestyje visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, jog ypač savaitgaliais Lvovas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi. O ir visas maistas puikus. Be to, pigus. Restorane pakanka 5 eurų gerai papietauti. Gorylka (taip čia vadinama degtinė) irgi nebrangi. Tiesa, po 22 val. vakaro prekybos centrai jos ir kitų svaigiųjų gėrimų nebepardavinėja, tad lieka restoranai.

Iš rastų restoranų, išskirčiau „Gazova lampa“, nes Lvove išrasta žibalinė lempa, kiek paėjus už Armėnų bažnyčios, „Barčevsky“, gatvelėje netoliese Turgaus aikštės ir „Atlas“, pačioje Turgaus aikštėje, jos dešiniajame kampe. Kitoje aikštės pusėje – „Mėsa ir tiesa“, „Girta vyšnia“ ir garsioji „Kryivka“, kur, prasivėrus langeliui, reikia šūktelėti „Slava Ukraine!“, tuomet atsivers durys ir pateksi vidun. Tiesa, reikia atsakyti į klausimą, ar svečių tarpe nėra rusų, nes jie šiame restorane nepageidaujami. O aš pagalvojau, kaip Rusijos vadovai savo politika privedė prie to, kad imta taip nemėgti rusų, šiaip jau draugiškos tautos.

Turgaus aikštės centre stovi rotušė, todėl ši aikštė dar vadinama ir Rotušės aikšte. Rotušė statyta XIV amžiuje, XIX a. perstatyta ir tokia išsilaikė iki mūsų dienų – Vienos klasikinio stiliaus. Rotušės bokštas 65 m aukščio, o supa aikštę 44 namai.

Be miesto senamiestyje iškilusio šio Rotušės bokšto, netoliese regime dar vieną – Korniakto bokštą, kurio viršuje kabo 4 tonas sveriantis varpas Kirilas. Jį pastatė Lvovo vyno pirklys Korniaktas, kad bokšte galėtų stovėti sargybinis ir stebėti, ar niekas miesto nepuola. Kartą miestas buvo ir išgelbėtas nuo turkų antpuolio.

Kur bebūtum Lvove, iš visur matosi Aukštoji pilis. Danila čia pasistatė pilį, bet žiemą nepakėlė šalčių ir ilgai joje negyveno. Laikinai čia buvo įsikūręs Jonas Sobieckis, kai lankėsi Lvove 1675 metais, gelbėdamas miestą nuo totorių. Apleista pilis sugriuvo, tačiau kalnas, ant kurio ji stovėjo, vis dar vadinamas Aukštoji pilis.

Verta Lvove aplankyti ir Potockių rūmus. Potockių šeimos istorija labai panaši į mūsų Radvilų šeimos istoriją, o iškilo ši giminė dėl Jono Zamoiskio ir Žygimanto Vazos patronažo. Rūmų architektas prancūzas Luide Overnas.   

Rusiškai Lvove nesusikalbėsi. Bendraujant su lvoviečiais reikia pasakyti, jog esi iš Lietuvos ir tik tuomet atsiras draugiškas ryšys bei galėsi kalbėti rusiškai, nors vietiniai ir tuomet tau dažniausiai atsakinės ukrainietiškai, bet tas nekliudo, nes ukrainiečių kalba dėl artimumo rusiškai mums suprantama. Nustebau, kad daug vietinių, ypač jaunimo, kalba angliškai.

Grįžtant prie restoranų, tai nustebina mazochistų baras. Pasirodo, mazochistų tėvas Leopoldas Masochas gimęs Lvove ir visi yra skaitę jo kūrinį „Venera kailiuose“. Dar Lvove užtinki puikius kavos namus, kurių atsiradimui pradžią davė Jurijus Kulčinskis už Vienos miesto išgelbėjimą gavęs dovanų 300 kavos maišų. Tuos maišus jis susidėjo savo rūsyje ir vis leisdavosi ten jos pasiimti. Kulčinskio namo rūsiai tapo tarsi kavos kasykla. Taip ir išliko.
O labiausiai traukia džiazo restoranas „Pravda“. Groja puikus bigbendas, restoranas per tris aukštus talpina vos ne tūkstantį žmonių. Aišku geriausiai rasti stalelį prie orkestro, nes iš kitų aukštų orkestras sunkiau matomas. Tiesa, visur kabo ekranai, kurie transliuoja tiesioginį vaizdą iš orkestro aukšto.

Baigiant pasakojimą apie Lvovą norisi stabtelėti miesto centre, kur stūkso įspūdingi operos ir baleto teatro rūmai. 1895 m. miestas paskelbė Operos projekto konkursą ir varžėsi jame daugybė garsių architektų. Laimė teko architektui Zygmundui Gorgolewskiui, nustebinusiam komisiją siekiu operą statyti tiesiog ant mieste tekančios Poltvos upės. 1900 m. įvyko pirmoji premjera, tačiau pasklido kalbos apie tai, jog pastatas sminga ir gali sugriūti. Architektas taip nerimavo dėl teatro likimo, kad po kelerių metų nusižudė. Ar nusižudė? Greičiausiai ne, tačiau taip byloja miesto legendos. O Opera po jo mirties nustojo smegusi.

Operą sceną puošia nuostabaus grožio Ukrainoje gimusio lenkų dailininko Henriko Semiradskio uždanga „Parnasas“. Teatras dėl šios uždangos derybas vedė Krokuvoje ir Milane, tačiau jos neįpirko. Henrikas Semiradskis, sužinojęs apie lvoviečių norą, ėmė ir šią uždangą teatrui padovanojo. Gaila tik, kad ją išvysti dabar tegalime sezono atidarymo metu ir prieš premjeras. Dar pažymėtina, kad šiame teatre buvo pastatyta Lietuvoje caro uždrausta H. Jareckio opera „Mindaugas – Lietuvos karalius“.

Priešais operą trykšta gražus fontanas, pastatytas anksčiau čia stovėjusio Lenino statulos vietoje. Ant teatro stogo akį džiugina skulptūros, kurių centrinė simbolizuoja šlovę – moteris su palmės šakele rankose. Vienas Lvovo universiteto profesorius ginekologas teatro atidarymo metu paspėliojo, kad ši moteris ketvirtame nėštumo mėnesyje. Įdomumo dėlei buvo kreiptasi į skulptorių ir tikrai paaiškėjo, jog pozuotoja buvo ketvirtame nėštumo mėnesyje.

Teatras pavadintas garsios operos solistės Salomėjos Kručelnitskos vardu. Kai ji atvyko dainuoti Paryžiaus operoje, Paryžiaus muzikos funkcionieriams ši pavardė nieko nesakė, todėl jie paprašė dainininkės diplomo apie muzikinį išsilavinimą. Solistė jo neturėjo, nes Lvove buvo įkurtas jos muziejus ir visi jos dokumentai buvo saugomi tame muziejuje. Tad diplomas buvo išimtas iš muziejaus stendų ir atvežtas į Paryžių. Sužinoję, kad solistė tiek garsi, kad net Lvove jau įkurtas jos muziejus, prancūzai Salomėjos Kručelnitskos atsiprašė.   

Kupini įspūdžių grįžome į Lietuvą. Pasirodo, vėl atsiradome Lievatu. Čia vieną dieną Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui (LRLS) pateikti kaltinimai kaip juridiniam asmeniui politinės korupcijos byloje. Kitą dieną Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba nutarė palikti valdančiąją koaliciją. Trečią dieną po LSDP frakcijos Seime susitikimo su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pirmoji nutarė nepaklusti partijos valiai ir tęsti darbą valdančiojoje koalicijoje. Sunku rasti šalį, kai per tris dienas jos politinėje padangėje būtų tiek kataklizmų.

Bet gal mes pernelyg skundžiamės, nes štai ukrainiečiams Lietuva atrodo kaip rojus. Nesinori to neigti. O pabaigai visus noriu pakviesti keliauti. Aišku, šįkart į Lvovą. Šiame mieste lankėsi O. de Balzakas, Ž. P. Sartras, Kazanova, J. Bramsas, M. Ravelis, F. Listas, R. Štrausas, H. Senkievičius, pagaliau J. Pilsudskis, J. Gagarinas, tad kaip ten neapsilankyti ir mums. Artimiausia kelionė lapkričio 9 d. Kad nebūtų reklamos nerašysiu, su kokiu kelionių organizatoriumi ten vykstu, bet geriau pavartę „Šiaulių naujienų“ laikraščius jų reklamą rasite.

Į viršų