facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Įsiteisėjo rugsėjis, išgėrus norisi užtraukti „man labai labai rugpjūčio grožio gaila“ ir taip stumti šį mėnesį.

Rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. Dar jauti vasarišką saulės šilumą, tačiau į nugarą jau alsuoja ruduo. Laikas sustingęs ir įstrigęs tarp vasaros laisvės ir nerimastingo rudens laukimo, kurio, jau aišku, – neišvengsi.

Sakome: „Ruduo.“ Liūdna? Jeigu ne, pridėkite prie šio sakinio vieną žodį: „Lietuviškas ruduo.“ Taps dar liūdniau.

Ruduo – tai jau toks laikas, kad gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, mažiau saulės, daugiau depresijos, dangus pilkas it avies kailis. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek.

Galiu pasiūlyti ir anketą „Ar jau ruduo?“: 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnės dienos. 3. Taip, nes studentai sugužėjo į miestus. 4. Taip, nes užpuolė depresija. 5. Ne, man dar vis vasara. Ar daug atsiras besirenkančiųjų penktąjį punktą?

Svarbiausia išmokti rudenį mylėti tikrai, o ne apsimestinai virkaujant kaip samdyti raudotojai prie karsto. Graudumas nuo jų sklinda, bet viduje – jokio jausmo...

Ar galima pamilti rudenį? Sako, reikia jį prisijaukinti. Keistas žodis „prisijaukinti“. It kokį šunį. Kuo gražus ruduo? Bent man – jaukiomis rudens popietėmis, rūku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrą virš gelstančių miškų... Man tokiu metu mielos net kapinės, kurios kiek daugiau nei po mėnesio pasidengs žybčiojančia žvakių jūra.

Kaip ten bebūtų, nemieli pesimistai, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Juo labiau, kad šiauliečiams tai šventinis mėnuo – miestas šventė gimtadienį, prisimena Saulės mūšį.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita. Derinkit pačius netikėčiausiais raštus bei stilius: kamufliažo spalvas, elegantiškus šalius, odinius švarkeliais, klasikines rankines...

Tokiu metu ieškau mielų susitikimų. Vienas toks įvyko baigiantis rugpjūčiui, į „Laiptų“ galeriją atvykus poetui Rimvydui Stankevičiui. Puiki jo poezija, pats Rimvydas – įdomus pasakotojas. Yra užsibrėžęs su žmona aplankyti visas Lietuvos bažnyčias. Kiekviena jų turi savo istoriją. Štai vienoje fotografuojant juos užpuolė pagyvenusi moteriškė: bedieviai fotografuoja, gal blogam tas nuotraukas panaudos.

Vėliau jie išsikalbėjo. Pasirodo, ji tos bažnyčios prižiūrėtoja. Moteriškė net yra išgelbėjusi tą bažnyčią. Naktį, susapnavusi bažnyčią degant, blogos nuojautos vedina atsirakino maldos namus ir tikrai – jau liepsnojo altoriaus stalas. Zakristijonas buvo blogai užgesinęs žvakes ir nuo vienos jų kilo gaisras.

Toji bažnyčia medinė, tad delsti nebuvo galima. Ir čia moteriškei gimė puikus planas. Jei būtų bėgusi į miestelį šauktis pagalbos, ugnis galėjo pradėti plisti. O per bažnyčios vidurį buvo patiestas kilimas. Ji nuo altoriaus sušlavė visus degančius daiktus ant to kilimo, nulėkė prie didžiųjų bažnyčios durų, čiupo kilimą už kraštų ir ištempė jį lauk, o su juo ir visi liepsnoti pradėję daiktai „išvažiavo“.

Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad kova už grožį išgelbės pasaulį. O kas yra tas tikras grožis? Paklausite. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša.

Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Jau nebepamenu, kuris filosofas pasišaipė iš vieno žmogaus, kai šis skundėsi, kad jam neišeina parašyti nė vieno eilėraščio, o galvoje knibžda begalės idėjų. Tuomet jam buvo pasakyta, kad eilės rašomos ne iš idėjų, o iš žodžių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

Žmoguje yra du grožiai – išorinis ir vidinis. Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – geriau? Amžių problema. Sovietiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų.

Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales...

Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, Bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi perskaitęs jų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Tik retai šie abu grožiai pasiekiami, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. „Išmintingas žmogus yra gražus“, – daugelis pasakys.

Šarlis Bodleras rašė: „Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus moters veidas yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų.“

Man vis atrodo, o ir esu apie tai jau rašęs, kad žmonėms labiausiai turėtų patikti gyventi pirmajame XX a. dešimtmetyje, kurį anglai vadina Edvardo epocha. Išties meto daugiau nei prieš šimtmetį būta romantiško. Dar buvo važinėjama karietomis ir retas buvo regėjęs automobilį, dar ir apie kiną mažai kas žinojo, o spektakliai būdavo didžiulės šventės, kalėsi pirmieji modernizmo daigai. Vyrams tai buvo aukso amžius. Šiek tiek sunkiau buvo moterims. Be skalbyklės (jei neklystu, pirmoji sugalvota 1913 m.), be indaplovės (jai atsirasti reikėjo dar ne vieno dešimtmečio), be įvairios kitos buitinės technikos, be sauskelnių...

Dažnai išgirsti skeptišką nuomonę, kad mes, lietuviai, nesigrožime savo šalimi ir jos nemylime. Mes mylime kiekvienas save. Bet tik ne Lietuvą. Argi? Nors Lietuvos istorijos anglų, rusų ar kuria kita kalba taip ir neišleidžiame. Suprantama, jog keistas dalykas, jei mūsų piliečiai blogiau galvoja apie savo šalį nei kiti.

Kristina Sabaliauskaitė viename iš savo esė pateikia per septyniasdešimt Lietuvos simbolių, kurie jai primena gimtinę. Tai ir Gedimino kalnas, Kuršių nerija, Trakų pilis, maži nuostabūs miesteliai, bažnyčios, dvarai, ežerai, pilkapiai. Tai ir baltas varškės sūris su kmynais, ant smilgos suvertos miško žemuogės ir jų valgymas čirpiant žiogams, gulint pievoje ir žvelgiant į dangumi plaukiančius debesis, ar tiesiog šviežiai nuskintos žemuogės ir mėlynės, paskandintos piene, agurkinis keptų stintų kvapas tuščiame apsnigtame Palangos pajūryje vasario mėnesį.

Tai ir Vilniaus operos ir baleto teatre verdamas karštas šokoladas – skanumynas, vertas pasaulinio patento, kuriam neprilygsta net Paryžiaus „Angelinos“ analogas, tipiškai lietuviškas gebėjimas „iš kirvio išvirti sriubą“ – iš nieko, be jokių investicijų ir minimaliomis sąnaudomis sukurti pusėtinai gerus dalykus, kad net galva svaigsta pagalvojus, ko galima būtų pasiekti, jei būtų kaip reikiant investuojama į švietimą, tobulėjimą, būtinas medžiagas, techninę bazę, personalo ugdymą, infrastruktūrą.

Tai ir lietuviškos verbos, velykiniai vašku marginti kiaušiniai, su niekuo nesupainiojamos žvarbios ir gražios lietuviškos Velykos. Tai ir visuotinės pramonės ir beprotiško vartojimo laikais stebuklingai, perduodant iš kartos į kartą, išsaugoti lietuvių moterų gebėjimai nuostabiai siūti, megzti, siuvinėti, marinuoti grybukus ir agurkus, virti dieviškas uogienes ir daryti daugybę kitų dalykų, kurių žmonės šiais laikais vis dažniau eina mokytis į brangius ir madingus kursus...
Lenkai sumąstė, jog ant zlotų vertėtų atspausti Aušros Vartų atvaizdą. Mūsų pusėje kilo nedidelis triukšmelis. O man atrodo, jog net pasveikinti juos reikėjo su tokia mintimi ir nusiųsti kokybiškas tų Vartų nuotraukas. Kažkas iš mūsų eseistų taip ir pasiūlė.

Ar turkai pyksta ant armėnų dėl Ararato? Galėtume ir mes ant kokio vertybinio popieriaus spausti Krokuvos Vavelio katedrą ir rūmus, nes juk ten palaidotas Jogaila bei tiek daug lietuviškų pėdsakų.

Po Vavelį atvykusius lietuvių turistus lydi Lenkijos gidai. Pasakoja jie daugiausiai apie savo karalius ir kunigaikščius, o apie lietuvius nė žodžio. Net apie Barborą Radvilaitę neužsimena. Tik Žygimantas Augustas. Neseniai vienas lietuvių turistas, visos grupės vardu, aiškindamas gidei, kad jie turi labai mažai laiko, paprašė, nors buvo pilnai sumokėję už ekskursiją, ją trumpinti ir pasakoti tik apie lietuvius, nes apie lenkus jie viską žino.  

Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą.

Milanas Kundera rašo apie tokį čekų kalbos žodį „litost“. Rašytojas teigia ieškojęs tikslaus atitikmens šiam žodžiui kitose kalbose ir neradęs. Artimiausias apibrėžimas tikrajai žodžio reikšmei būtų sielos kančia, sukelta paties žmogaus vidinio kalėjimo ir skausmo.

Vladimiras Nabokovas teigia, kad rusų kalboje tai atstotų žodis „toska“ kaip giliausias ir skausmingiausias pojūtis. O bent anglų kalboje neegzistuoja joks atitikmuo, kuris atskleistų šio termino gylį. Lietuviškai tai gal būtų „ilgesys“, kai nieko konkrečiai nesiilgima. Aišku, galima rasti tarptautinių žodžių – nostalgija, melancholija, bet tai bus ne tas.

Neatostogavę ir besiruošiantys atostogauti rudenį savo planais tenesuabejoja, nes praeityje sovietmečio metai, kai partija ir vyriausybė buvo įdiegusi normą, jog atostogoms ir kelionėms skirta vasara, o rudenį ar žiemą atostogauja vakarietiškomis bacilomis apsikrėtusieji arba tiesiog kvailiai.

Labiausiai mums reikalingos atostogos tuomet, kai mūsų paprastas gyvenimo būdas sukelia mums daug streso. Lietuviui, atrodo, nedaug reikia. Kad galėtų kažką nematyta pamatyti ir kad būtų vanduo, saulė, smėlis, medžių ir pievų kvapas.

Atostogos būtinos ir kūnui, ir sielai. Taip, taip – ir sielai, kuri mane tiek metų saugo, priklauso atostogos. Esu tikras, kad Dievas taip pat turi atostogas, kurių jis nešvaisto vėjais. Be to, kas mums svarbiausia, sako, jog per jas jis labiausiai globoja atostogaujančius.

Aišku, išrankiesiems atostogų mėgėjams masinis turizmas jau seniai yra atgyvena. Viešbučiai panašūs, grupinis slankiojimas iš vienos vietos į kitą malonumo irgi nesuteikia.

Tiesa, man paminklai patinka, nors girdėjau ne vieną svarstant, ar gali būti žavus žiopsojimas į paminklus. Estetai teigia, jog masinis turizmas padaro daug žalos tų šalių gyventojams. Pirmiausia kenčia jų autentiška kultūra, nes dažniausiai ji adaptuojama – pritaikoma tipiniam (daugiaserijiniam) turistui. Bet tai jau kita tema. O kadangi pats kartais vedu ekskursijas, tai visiškai sukritikuoti masinio turizmo nenorėčiau, nes kartais malonu be rūpesčių vykti ten, kur tave veža, kur viešbučiai užsakyti ir viskas, ką turi pamatyti, tau parodoma.

Po vasaros ruduo pirmiausia užgriūva Lietuvos didmiesčius, kuriuose gamta jaučiasi kur kas prasčiau nei šalies provincijoje. Šiauliuose, sako, labai anksti išvysti gelstančius lapus. Bet juk ir kitur tas pat.

Dėl ankstyvo miestų rudens labiausiai kaltas cementas, asfaltas, šiluma ir teršalai. Tad jei dar neatostogavote, pasiūlyčiau pailginti vasarą pabėgant iš Lietuvos. Manau, jog jei 10 proc. savo mėnesinių pajamų atidėtumėte atostogoms, tai nors ir neprabangiai, nors ir ne į egzotinius kraštus išvykti kur tolėliau būtų įmanoma.

Tekste norisi kokios nors apčiuopiamesnės gaidelės. Mūsų siekius būtų galima apibrėžti penkiais punktais: mažinti valdymo išlaidas, subalansuoti biudžetą, nedidinti valstybės skolos, neįvesti naujų mokesčių, didinti neapmokestinamų pajamų dydį. Ir viskas.

O tiems, kam vasara jau baigėsi, siūlau pagalvoti, jog greitai prabėgs ir ruduo, po to žiema, o tada, žiūrėk, jau ir pavasaris. Tad norisi palinkėti, ką gali linkėti tik draugas draugui: „Linkiu tau grožio, proto ir pinigų. Visa kita pats turi.“

Bičiuliai sako, koks tavo tekstas be anekdoto. Štai vienas. Jis mano anekdotų kraitelėje nėra naujas, bet, manau, šiam tekstui tinkamas. Jis apie žmonių santykius, o ši tema tinkama ir vasarą, ir rudenį.

Kolektyvas šventė savo įstaigos jubiliejų. Buvo pakviesti ir anksčiau čia dirbę žmonės. Bet du buvę kolegos liko nepakviesti. Vienas jų buvo nuostabios širdies žmogus, kolektyve draugiškas, visiems skubėdavo į pagalbą, užjausdavo. Kitas, priešingai, tik ir žiūrėdavo, kaip čia kam pakenkus, ką vyresnybei įskundus. Susitiko jie jubiliejaus vakarą ir guodžiasi. Pirmasis, tas geros širdies, liūdnai sako:
– Nepakvietė, pamiršo.
Antrasis pritaria:
– Nepakvietė, nepamiršo.

Ir baigti norisi dar vienu susitikimu, taip pat neseniai įvykusiu „Laiptų“ galerijoje, kur aktorius Giedrius Arbačiauskas skaitė Tomą Venclovą. Poeto eilutės tarsi tostas, tarsi palinkėjimas:
„Už mūsų sienų kvadratus / Ir durų kvadratus, / Už aukštą langą – du kartus / Ir lempą – du kartus, / Už atkirstų šalių vardus, / Žemėlapių vartus, / Už tai, kad oras neklaidus / Ir kad klaidus vidus, / Už baltus garvežių ratus, / Patikrintus raktus, / Už mus visus – tuos du kartus.“

Į viršų