Prasidedant naujiems metams, naujam mėnesiui ar naujai savaitei nusprendžiame, jog atėjo laikas pokyčiams. Manau, tai atsitinka ir prasidedant naujam metų laikui. Ypač rudeniui. Ruduo atneša rimtį. O toks laikas juk kažkuo prasmingas.
Bent man miela rudens dienų savybė – susikaupimas. Prisimename turintys ne vien kūną, bet ir sielą. Net žodžiai „dvasia“ ir „dvasingumas“ tokiu metu tampa aktualesni. Tiesa, tūlam intelektualui dvasingumas yra įtartina, prie gero nevedanti kategorija ir jis paliekamas kontempliuoti religijotyrininkams. Bet ir teologai dvasingumo sąvoką šiandien retai vartoja, jie daugiau linkę plėtoti apčiuopiamesnius religinio gyvenimo aspektus.

Žmogaus siela yra tikras dvasinio konflikto laukas. Visos nuodėmės ir pagundos atsiranda vedamos mūsų troškimų ir ateina iš prigimties. Kartais smerkiame save už tai, kad neturėjome jėgų susilaikyti, o kartais net su malonumu paskęstame savose silpnybėse, nesukdami sau galvos apie galimas pasekmes.

Viena ryškiausių ne viename gyvenančių nuodėmių ir yra maisto kultas. Visuomenės apklausos duomenys Italijoje rodo, kad daugelis italų jaučiasi labiau nusidėję, kai persivalgo, nei kai būna neištikimi savo partneriams.

Bet čia apie pažadus. Sako, jog jei davei pažadus, nesunkiai juos vykdai pirmosiomis dienomis, o vėliau imi klupti. Bet jeigu ištempei tris savaites, vadinasi, galimas dalykas, jog pasiseks užsibrėžtus tikslus įvykdyti.

Kiek kartų rūkoriai yra žadėję mesti rūkyti, kilnojantys stiklelį – atsisveikinti su alkoholiu, o mėgstantys sočiai pavalgyti – mesti svorį? Šį kartą kiek daugiau apie pastaruosius, nes ir aš, kai pasižiūriu į veidrodį, regiu ne atletas esąs.
Tiesa, buvau vienu metu kiek įjunkęs į alkoholį, bet, ačiū Dievui, šios blogybės atsikračiau. Juo labiau kad mesti gerti dabar tapo madinga. O ir aplink visi tik ragina tai padaryti. Ir sąlygos bei galimybės tam atsirado.

Štai sutinku bičiulį. Didžiuojasi irgi nebežiūrįs taurelės pusėn. O savaitėmis uliavodavo. Tiesa, kaip jis pats prisipažįsta, mesti jam buvo kiek lengviau, nes po vieno savaitės gėrimo su juo pasikalbėjęs Dievas ir pataręs nebegerti.

Metant pats lengviausias yra pirmasis punktas: įsigyti vadovėlį kaip mesti rūkyti, gerti ar laikytis dietos. Toliau jau sunkiau.

Pripažinsiu, jog teisingesnis kito mano bičiulio pasiūlymas: „Mažiau valgyti (nebegerti, nerūkyti).“ Bet manyčiau, kad tam reikalingos kelios nuostatos: nevalgyti to, ko nemėgsti; jei abejoji, ar tikrai nori valgyti, nevalgyk; nekramsnok paskubomis ar stovėdamas ir t. t.

Kadangi žmogus apdovanotas ne tik atmintimi, bet ir sugebėjimu svajoti, tad jis sumąsto įvairiausių pažadų. Tačiau žmogui tingėjimo atseikėta daugiau nei valios. O ir garsusis J. Campbell yra pasakęs: „Jei laikysies tvirtai įsitvėręs savo gyvenimo plano, niekada nesužinosi, kokį tau buvo sumanęs pats gyvenimas.“

Valgyti malonu. Malonu burnoje jausti skirtingą skonį, mėgautis maistu, kramtyti. Gydytojai sako, kad viskas čia gerai, svarbu tik nepertempti skrandžio sienelių. Kinui užtenka keleto saujų ryžių, kad galėtų sunkiai fiziškai dirbti visą dieną.
Maistas – svarbi kasdienio gyvenimo dalis. Sako, kad tai, ką mes valgome, turi įtakos mums ir net mus supančiai aplinkai – kaimo kraštovaizdžiui, tradicijų įvairovei ar Žemės klimatui. Tikri gastronomai niekuomet nepamiršta stipraus ryšio tarp patiekalo ir planetos.

Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą. Netrukus tokias mintis pakeičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas savotiškai paguodžia. Bet pradėję valgyti nebegalime sustoti. Vis kemšame. Persivalgome daugiausia tokių produktų, kurių galima atsipjauti. Po to jaučiamės kalti ir pykstame ant savęs.

Gydytojai, tyrinėjantys persivalgymo problemas, net visą mokslą sukūrė. Pasirodo, persivalgymas gali būti subjektyvus ir objektyvus. Persivalgymas per šventes net savotiškai pateisinamas, nes, girdi, tai subjektyvus dalykas.

Lietuva – žemdirbių kraštas. Nuo seno mūsų žmonės susieidavo ne tik per didžiąsias kalendorines ar šeimos šventes, bet ir į talkas. O po sunkaus darbo talkininkai buvo sočiai vaišinami. Kiekviena talka, skerstuvės, sėja, šienapjūtė, rugiapjūtė, bulviakasis, ir t. t. turėjo savo išskirtinius valgius. Kai kurios tradicijos nyksta, vis dėlto per šeimos šventes – krikštynas, vestuves, gimtadienius, laidotuves – ruošiama ypač daug įvairių valgių.

„Pasakyk, ką ir kaip valgai, ir aš pasakysiu, kas tu“, – taip galima perfrazuoti seną posakį. Šiais greito maisto laikais esame įpratę valgyti visur: darbe, mašinoje, gatvėje. Mes valgome ir kartu ką nors veikiame (pvz., dirbame, žiūrime televizorių, net vairuojame). Ar ir jūs taip elgiatės? O gal valgote ir tuomet, kai nesijaučiate alkani? Ar valgote dideliais kąsniais, ar mėgaujatės mažais kąsneliais?

Kai viskas sekasi, valgome. Kai susinerviname – dar labiau kemšame. Skaičiau, jog apie 25 proc. maisto yra išeikvojama meilės santykiams pakeisti. Užtenka pažiūrėti į pilnus maisto prekių vežimėlius prekybos centruose, kad suprastume, kokio dydžio kaltę žmonės jaučia.

Pasirodo, Lietuvoje antsvorio turi 46 proc. vyrų ir 33 proc. moterų. Nusiminti gal ir nereikėtų. Amerikoje tiek pat žmonių turi antsvorio ant antsvorio.

Keista, kad nutukimas tapo problema ne tik išsivysčiusiose šalyse. Kinijoje moterų, turinčių antsvorį, padvigubėjo, o vyrų – patrigubėjo. Nors šiaip daugiau sveria išsilavinę žmonės. O atrodytų, kad jie turėtų suprasti antsvorio daromą žalą. Bet taip jau būna, kad pasakę: „Noriu arbatos“, žmonės dažniausiai atsidaro šaldytuvą. Nors pasninkas – ne mūsų dovana Dievui, bet Dievo dovana mums.

Šiandien visur mirga kilogramų metimo sėkmės istorijos (suprantama, apie nesėkmes niekam neįdomu girdėti). Du mėnesiai ir minus 25 kilogramai! O kur dar skrandžio perrišimai ir kitokios chirurginės intervencijos. Ką daryti vargšui žmogeliui, patiriančiam stresą darbe, turinčiam genetinį polinkį tukti, neturinčiam pinigų lankytis pas lieknėjimo guru ar persirišti skilvį, neturinčiam laiko gaminti ir valgyti kruopščiai pasvertų ir paruoštų ekskliuzyvinių meniu? Skaičiuoti kalorijas? Bet kaip tai padaryti pietaujant mieste ar parduotuvėje nusipirkus pusfabrikatį?

Skaitydamas įvairių psichologų ir dietologų svorio metimo pasiūlymus, išskyriau štai tokius dalykus, kuriais, mielas skaitytojau, noriu pasidalyti: per dieną reikia nueiti 7–8 kilometrus, nors galima ir 15–20. Dviračiu patartina pravažiuoti 30 km, dažnai maudytis ir dažniausiai naudoti augalinį maistą bei sriubas.

O pats blogiausias dalykas, kai kiek pabadavę imame vėl sočiai valgyti. Organizmas, išsigandęs, kad vėl gali gauti mažiau maisto, ima kaupti jo atsargas. Pertrauka tarp valgymų turėtų būti 3–4 val. Svarbu nedaryti ilgesnės nei 5 val. pertraukos, nes tada organizmas peralksta ir didėja rizika suvalgyti daugiau, nei reikėtų. Užkandžiauti kas valandą irgi nerekomenduojama. Pasinaudokite tibetiečių posakiu: „Jei 21 dieną atliekant tą pačią veiklą, ji netapo įpročiu, vadinasi, tai ne jūsų veikla.“

Nebijokite bandyti, nors tikslą numesti svorio įgyvendina tik 8 procentai. Ypač kai vienu metu pasiryžtama siekti keleto tikslų, visi jie ima veikti vieni prieš kitus, taip mažindami sėkmės galimybę. Kai žmonės, prieš eidami valgyti iš anksto nusprendžia, ką rinksis, jų pasirinkimas būna geresnis nei nulemtas impulsyvaus sprendimo, ką ir kiek jie valgys.
Mesti svorį ar keisti kitus įpročius bandykite ne vienas, o kartu su draugais, namiškiais, artimaisiais. Verta turėti bičiulį, kuriam galėtumėte „atsiskaityti“ apie savo pasiektą pažangą. Deja, daugeliui mūsų kūno svorio kontrolė – tai nenutrūkstama skrydžių ir kritimų grandinė.

Kiekviena lieknėjimo dieta šiuolaikiniame pasaulyje tampa populiari. Ar nebus taip, kad viena didžiausių klaidų, kurias daro tie, kurie meta svorį, yra ta, kad jie besąlygiškai priima kokią nors filosofiją arba visiškai ją atmeta, puldami į kraštutinumus ir pamiršdami bent apsvarstyti alternatyvius būdus.

Dauguma dabartinių svorio metimo sistemų ir filosofijų teigia pagrįstus ir svarius dalykus, bet pažvelgus į visumą jos tėra visiškas teisybės, pusiau teisybės ir, deja, melo kratinys.

Vienas garsiausių pasaulio dietologų Robertas Atkinsas mirė sverdamas 120 kilogramų, o jo kolegą Viljamą Bantingą visą gyvenimą kankino antsvoris. Didelis pilvas – tarsi pakelta ranka. Produktas, kurio dar nevalgėme, yra kaip kalnai, kuriuose dar nebuvome.

Gaila, kad pažadai toks pat masiškas reiškinys, kaip ir jų nevykdymas. Užtikau labiausiai paplitusių pažadų sąrašą: 1. Daugiau laiko praleisti su šeima ir artimaisiais. Tyrimų duomenimis, tokį pažadą sau duoda daugiau nei pusė amerikiečių. 2. Sportuoti. 3. Atsikratyti antsvorio. 4. Mesti rūkyti. 5. Labiau mėgautis gyvenimu. 6. Įveikti priklausomybę nuo alkoholio. 7. Grąžinti skolą. 8. Išmokti ką nors naujo (užsienio kalbą, vairuoti automobilį ir pan.). 9. Padėti kitiems (paaukoti pinigų, dirbti savanoriu ir pan.). 10. Tapti tvarkingesniam, organizuotam.

Skaičiau, jog norėdami lieknėti turime ilgiau miegoti. 2006 m. Niujorko universiteto Miego sutrikimų centro tyrėjai nustatė ryšį tarp gero miego ir svorio kritimo. Teorija grindžiama tuo, jog dėl miego trūkumo sumažėja sotumo hormono leptino kiekis, žmogus nesijaučia sotus, net jei ištuštino visą šaldytuvą. O apetito hormono grelino kiekis, atvirkščiai, didėja, ir žmogus jaučiasi lyg galėtų ištuštinti dar vieną šaldytuvą. Tie, kurie ilgai miega, neturi tokios problemos: miegant, leptino kiekis didėja, o grelino – mažėja.

Metant norisi ramumos. Net žmonai ėmiau atsakinėti vis taip pat: „Su tuo, ką tu toliau pasakysi, aš sutinku.“ Ir tylu.
Sako, tylėdami padarome mažiau klaidų. Nors girdėjau apie tylią močiutę, žiūrinčią serialus ir savo testamentą perrašančią vos ne po kiekvienos serijos. Nemanau, kad nesuklydo ir vyriškis, muzikiniu kūriniu sveikinantis savo žmoną: „Sveikinu savo žmoną Ireną ir siunčiu jai dainą „Margarita“.

Pasaulis sulaukė laikų, kai daugiau problemų kyla dėl valgančiųjų per daug nei dėl valgančiųjų per mažai. Iki 1990-ųjų nepakankamas maitinimasis buvo pagrindinė ligų priežastis, matuojant pagal prarastus sveiko gyvenimo metus, kuriuos vidutinis asmuo galėtų prarasti dėl ligos ar ankstyvos mirties. Skaičiau, kad tada aukštas kūno masės indeksas (KMI) buvo dešimtoje vietoje. Dabar nepakankamas maitinimasis nukrito į aštuntą, tuo tarpu per aukštas KMI pakilo į šeštą ligų naštos vietą.

Kiek laiko praleidžiame prie stalo? Galvoje turiu maisto stalą. Sako, skaičiai labai paprasti – apytikriai pusantros valandos per parą, tai yra, 45 valandas per mėnesį, beveik 550 valandų arba 23 paras per metus, 230 parų per dešimt metų, 1 610 parų (daugiau nei penkerius metus) per 70 metų – šiek tiek daugiau negu dešimtadalį gyvenimo.

Tiesa, tas pusantros valandos buvimas prie stalo nėra blogai, jeigu valgome lėtai, stengiamės gerai sukramtyti, mėgaujamės maistu, arbatos ar kavos puodeliu („Kava baigia bręsti puodelyje“). Blogiau, jei prie stalo per parą praleidžiame tik pusvalandį ar net 20 minučių, viską skubiai burnon sukišdami.

Bent aš prie stalo pusantros valandos nepraleidžiu. Gal todėl ir storas. Jei praleisčiau tris valandas, toks nebūčiau. Pietų stalas yra savotiškas mikrokosmas su savais įstatymais, lūkesčiais, savitvarda, dalijimusi, svarstymu. Kartais šeimos pietų stalas palyginamas su scena, kur kiekvienas jos narys atlieka savo vaidmenį.

Kodėl zoologijos soduose dažnai suserga gyvūnai? Todėl, kad juos maitina lankytojai ir ypač nepagaili saldumynų. Ankstyvas rytas bet kuriame pasaulio zoologijos sode pirmiausia prasideda nuo maisto normų svėrimo, jų dėliojimo į dėžutes konkretiems gyvūnams ir gyvūnų sveikatos patikros. Kiekvienas gyvūnas maisto gauna pakankamai, jų racionas yra įvairus, visavertis ir kokybiškas. Zoologijos sodo specialistai atidžiai paskiria maistą, nustato jo normas, atsižvelgdami į gyvūno rūšį, aktyvumą bei sveikatą. Ir štai jie gauna dar papildomo maisto, o dar tokio, kurio laukinių gyvūnų organizmas nėra prisitaikęs įsisavinti, nes gamtoje tokio nėra.

Grįžtant prie ramuma dvelkiančiai rudens pradžiai būdingo dvasingumo, tai nori nenori pasvarstome apie dvasinę krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku, XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su „mirusiu Dievu“, regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.

85-erių metų anglų rašytoja Nadine Stair knygos „Atgaiva sielai“ skyrelyje „Jei man būtų leista gyventi antrąsyk“ rašo: „Jei man tai būtų leista, daryčiau dar daugiau klaidų. Atsipalaiduočiau. Būčiau lankstesnė. Labiau kvailiočiau. Ne taip rimtai į viską žiūrėčiau. Daugiau visko išbandyčiau. Daugiau keliaučiau. Dažniau lipčiau į kalnus, dažniau plaukiočiau upėmis. Pavasarį anksčiau basa pradėčiau vaikščioti ir rudenį nustočiau vėliau. Dažniau važinėčiau karusele. Nuskinčiau daugiau saulučių.“

O viskas prasideda nuo to, ar rytą išėję į laiptinę pirmam sutiktajam pasakote „Labas rytas!“

Į viršų