Garsus skulptorius Mindaugas Šnipas vieną iš savo „Laiptų galerijoje“ eksponuotų darbų pavadino „Kaip berankis bandė primušti vėją“. Pavadinimas tarsi apibūdinantis pastarojo meto orus, nes šią vasarą apie orus kalbėti teko dažnai ir, regis, teks kalbėti ir rudenį.

Vasarą norėjosi primušti vėją, lietų, pasislėpusią saulę, kuri tik paskutinėmis vasaros dienomis vos vos šyptelėjo. Netikėtos vasaros išdaigos. Tokios orų išdaigos dera rudenį, žiemą, gal dar pavasarį, bet regime, kad būna ir vasarą. Teisingai sakoma, jog klimatas veikia ir tarpuvartėje tirtantį girtuoklį, ir savo pilyje kiurksantį naująjį lietuvį. O visus normaliuosius – juo labiau.

Orai – tai visuomet šiek tiek katastrofa, nes kokie jie bebūtų, mes nieko negalime pakeisti. Praneš, pavyzdžiui, kad rytoj bus cunamis ar atšilimas iki 40 laipsnių. Ir kas tada? Nieko nepakeisi.

Nuo kokių liūčių mieste gali kilti potvynis? Specialistai atsako, kad į miesto kanalizaciją per dieną gali subėgti triguba mėnesio kritulių norma. Net jei rytą miestą staiga apsemtų 30 cm vandens sluoksnis, iki vakaro suspėtų nutekėti. Katastrofa būtų neišvengiama tik tuomet, jei tokie neįtikėtini lietūs pasikartotų, o kanalizacijos vamzdžiai būtų užkimšti. Vėjas juk nuplėšia namo stogą, kai jo greitis didesnis nei 30 metrų per sekundę.

Sakote, kad rugpjūtis buvo ne toks linksmas, kaip birželis ar liepa. Sakote, vasara baigiasi ir liūdna pasidaro... Lauki, lauki ir viskas staiga praeina, praeity lieka šventės, atostogos, vasara...

Netiesa, vasara dar nesibaigia, jai norėtųsi priskirti ir rugsėjį.

„Vasara būtų daug liūdnesnė jeigu nebūtų lauko kavinių“, – sako bičiulis. Yra kavinių, kurios įeina į miesto istoriją.
Kavinės, kaip ir žmonės, išgyvena evoliuciją ir likimo staigmenas, švenčių ir bado laikus – tai sėkmę, tai skurdų vegetavimą. Vienos numiršta jaunos, kitos sulaukia garbaus amžiaus. Tik tos, kurios vasarą veržiasi į lauką – tikrai išliks. Malonu gurkšnoti kavą ir stebėti praeivius.

Pamenate, kai garsusis aktorius Džeremis Aironsas filmavosi Vilniuje, sakė, kad jam mieliausia mūsų sostinės senamiesčio lauko kavinukėse. Lauko kavinės pastarąjį dešimtmetį užima svarbią vietą kiekvieno miesto meniniame, politiniame ir bendruomeniniame gyvenime.

Kokie bebūtų orai, svarbiausia mokėti rengtis. Tai ypač liečia moteris, nes rūbų spalva ir fasonas gali būti moters krachas. O vyrams, besišnekučiuojantiems lauko kavinėje prie stalelio, norėčiau patarti visgi nekalbėti apie moterų aprangą ir amžių. Jei savo amžiaus moteris nemini, tai ir neklausinėkime. Koks mūsų reikalas!

Bičiulio žmona, kuri vakarėlio metu kažkur pasišalinus vyrui skundėsi, kad vyro meilužė gyvena geriau negu ji. Ką darysi. Taip jau būna.

Vis prisimenu istoriją apie aktorių, kurio oligarchas paprašė vesti jo jubiliejinį vakarą. „Kiek tai kainuos?“ – paklausė jis aktoriaus. „Tūkstantį eurų“, – atsakė šis. Būta tai žinomo aktoriaus, todėl nemanau, kad oligarchui tai didelė suma, tačiau jam, regis, pasirodė didoka, todėl tarsi norėdamas aktorių įžeisti tarstelėjo: „Pinigai bus, tačiau kai baigsis oficialioji vakaro dalis, palikite salę, nes mano rango žmonės nelinkę bendrauti su artistais.“ „Na, jeigu man neteks bendrauti su jūsų svečiais, tai užteks penkių šimtų eurų“, – atsakė aktorius. Ką tokiuose vakarėliuose veikti, kai aplink vien neįmanomo žinomumo žvaigždės... Vėluojant į tokius vakarėlius norisi pranešti: „Atsiprašau, vėluosiu, bet išeisiu laiku.“

Visada galime pasirinkti, kaip pradėti dieną – gerai ar blogai nusiteikę. Sunkiausia, kai reikia prastumti dieną, t. y. ištverti iki dienos pabaigos. Kadaise šv. Augustinas yra kalbėjęs apie tai, kad egzistuoja tik esamasis laikas. Tačiau jis skyrė tris jo formas: esamasis apie būtąjį (atsiminimas), esamasis apie esamąjį (stebėjimas) ir esamasis apie būsimąjį (laukimas).

Ir dar tokia mintis, kad nusiramintume. Jeigu jūsų niekas nemyli, neišgyvenkite, juk prezidentė, premjeras, Seimo nariai – nebloga kompanija.

Rugpjūčio-rugsėjo vakarai jau ankstyvesni ir ilgesni. Atsiguli vakarėjant ant kanapos, apsikloji vilnoniu languotu apklotu ir skaitai arba tiesiog mąstai ir pirštu rašai ant lubų. Sako, tokiu metu vis mažiau norisi ką veikti. O būtent šiuo metų laiku reikėtų pasinerti į aktyvią veiklą. Galima perstatyti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Tiesa, sakoma, kad tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. Tyrimai byloja, kad restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti, būti geresnį ir dosnesnį.

Jei nėra kuo užsiimti, siūkite šunims švarkelius, kelnytes ar net kojinaites, batelius. Užsakovų tikrai turėsite. Moterims siūlau šiek tiek pasitreniruoti ir tapti apsaugos darbuotojomis. Protingas firmos vadovas atleis visus savo apsauginius vyrus ir samdysis jus. Moterys ir merginos, patikėkite – ateitis jūsų. Nes kas iš tų apsaugos darbuotojų vyrų. Vieno paklausiau: „Ką darytum, jei tavo bosą nušautų?“ Šis tik atsakė: „Eičiau kito saugoti.“

Nors žmonės lieka žmonėmis. Gyvenimas susideda vien iš įpročių. Vestuvinę naktį jaunavedžiai skaičiuoja vokeliuose gautus pinigus. Kai mūsų pensininkai kalba apie sveikatą, mini tik ligas. Garbaus amžiaus žmonėms būtina turėti užsiėmimą, kuo nors domėtis. Jeigu kas paklaustų, kaip pavadinčiau savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – trileris.

Ruduo – metų laikas kai rašydamas neapeini vienatvės temos. Septyni milijardai žmonių. Nejau įmanoma būti vienam? Pasirodo, įmanoma ir daug žmonių pasaulyje kenčia nuo vienatvės. Imk ir sukviesk visus į vieną vietą, kad rastų bendraminčių.

Viskas laikina, tik vienatvė ištikima. Net meilė laikina. Ji ateina ir praeina. Žmogaus neišlaikysi šalia savęs amžinai. Jis paliks tave arba pabėgs. Liks tik prisiminimai, kurie tiesiog žeis širdį. Geriau tokių žmonių nesutikti.

Mes esame ta karta, kurios širdies ritmas priklauso nuo vardo, kuris pasirodo telefono ekrane.

– Tarp jūsų kažkas yra?
– Tik mandagumas.
– Žinai, ištryniau jo duomenis, išsiregistravau iš visų tinklalapių, kur jis būna, pasikeičiau telefono numerį. Manau, bus lengviau, jei visai nebebendrausime.

Ar galima skaičiais įvertinti, ko reikia, kad du žmonės gyventų ilgai ir laimingai? Pasirodo, galima. Jei bučiuositės keturis kartus per dieną, vienas kitą apkabinsite, jei tris kartus per savaitę pasidžiaugsite kūniškais malonumais ir jei bent kartą per metus kartu atostogausite užsienyje, jūsų bendras gyvenimas bus ilgas ir laimingas.

Užtikau duomenų, kad vedybinis gyvenimas sėkmingiausias, kai tuokiasi 31 metų vyras ir dvejais metais trimis mėnesiais už jį jaunesnė moteris. Taip pat nustatyta, kad gyvenantys ilgai ir laimingai dažniausiai susipažįsta per draugus, o savo santykius įteisina po 3,5 metų trukusios draugystės (bent man šis laikas atrodo per ilgas). Geriausia, kai pirmas vaikas gimsta praėjus dvejiems metams dviem mėnesiams po vedybų.

Kad romantikos kibirkštėlė santykiuose išliktų ilgai, rekomenduojama du kartus per mėnesį romantiškai pavakarieniauti restorane. Be to, net ir dirbant reikėtų tris kartus susiskambinti, apsikeisti pranešimais arba elektroniniais laiškais. Vyras savo moteriai turėtų nepamiršti pakartoti, jog ji nepakartojama. Moterys irgi turėtų gražių ir šiltų žodžiu rasti savo antrajai pusei. Net nežinau, kokie žodžiai tai turėtų būti, bet moterys juos žino.

Džiaugsmas, jei su mylima moterim gali sulaukti senatvės. Todėl tuos žmones, kurie iki senatvės gyveno kartu, iškart atpažinsi. Kur tik gali, jie visad stengiasi būti vienas arčiau kito, net parduotuvėje vienas perka, o piniginę atsidaro kitas.
Kaip leidžiame laisvalaikį? Žiūrime televizorių? Neseniai radau žinutę, kad Lietuvos žiūrovų itin mėgstami rusiški televizijos kanalai. Jei Lietuvos televizijos kanalus žiūri apie 15 proc. žiūrovų, tai rusiškus 4,4 proc. Mažiau, bet skaičiai (veik trečdalis) nėra džiuginantys.

Gal tai todėl, kad Europoje vis labiau populiarėja atminties turizmas – žmonės lanko mūšių vietas, memorialus, kapines, muziejus. Draugas mėgstantis, detektyvus, sako, žiūrintis „Mentus“ („Sudužusių žibintų gatvės“). Na, kodėl tu negali žiūrėti „Midsomerio žmogžudysčių“ ar bent „Senio“? „Neskaitykite prieš pietus sovietinių laikraščių“, – sakė jau M. Bulgakovo „Šuns širdies“ herojus.

Rudenį priglustame prie serialų. „Jeigu gali apsieiti be serialo, tai apsieik“, – sako Rolandas Kazlas. Nors toks teiginys neatlaikytų serialų gerbėjų kritikos. Norėčiau paburnoti prieš serialus, bet greičiausiai be reikalo. Juk be serialų negali išsiversti jokia televizija. Net BBC turi savo serialą.  

Ką išsitraukti iš knygų lentynos? Jei Rusijos televizijų laidas žiūrime, jų literatūrą šiek tiek primiršome.
Rusijoje išrinkta pirmojo XXI a. dešimtmečio knyga. Ja tapo jauno rusų rašytojo Zacharo Prilepino novelių romanas „Nuodėmė“. Pagrindinis romano herojus – Čečėnijoje kariavęs jaunuolis, kuris sugrįžęs dirba tai apsauginiu naktiniame klube, tai duobkasiu, tačiau netampa ciniku.

Patys rusai šį autorių jau vadina šiuolaikiniu Remarku. Nesinori ginčytis, nes knyga patraukliai pateikia tai, kas dedasi dalies šiuolaikinės Rusijos trisdešimtmečių-keturiasdešimtmečių galvose. Jaunąjį autorių reikia sveikinti ir todėl, kad jis nugalėjo į dešimtmečio geriausios knygos vardą pretendavusius Rusijos stipriuosius, t. y. Viktorą Peleviną su romanu „DPP (NN)“ ir Dmitrijų Bykovą, parašiusį poeto Boriso Pasternako biografiją.

Skaičiau, jog vieno mėgstančio keliauti ruso žurnalistai paklausinėjo, kur jis norėtų gyventi, jei pasaulyje liktų tik Lietuva, Latvija ir Estija. Jis atsakė, jog gyventi norėtų Taline, mokytis – Tartu, o labiausiai nenorėtų Daugpilyje.
Bet svarbiausia norisi paklausti – ar jūs jau atostogavote? Jei taip, tai kur buvote išvykęs, ką pamatėte? Statistika byloja, jog 44 proc. lietuvių lieka be atostogų ne namuose. Latvių tokių 37 proc., estų – 29. Pirmauja švedai, kurių tik 8 proc. lieka be atostogų ne namuose. Aišku, yra ir tokių, kuriems blogiau nei mums. Pavyzdžiui, net 66 proc. rumunų negali atostogauti svetimuose kraštuose.

Rugsėjį, kaip ir kiekvienais metais, dar lydėsiu ekskursiją į Krokuvą ir pirmą kartą naujai atidarytu maršrutu į Lvovą. Jei Krokuva lyginama su Roma, tai Lvovas savaitgaliais tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Vėl užsuksiu į nuostabaus grožio bažnyčias, Potockių rūmus, kapines, kurios po Per Lašezo Paryžiuje padarė didžiausią įspūdį, puikų restoraną „Gazova lampa“ bei operos ir baleto teatrą, kur žiūrėsime Dž. Verdžio „Maskaradą“.
O jei dar nebuvote Krokuvoje, tai ten reikia apsilankyti vien todėl, kad ten tiek daug Lietuvos istorijos. Iš šio miesto ilgai buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybė, Vavelio katedroje palaidotas Jogaila. Ten ir Žygimantas Augustas, Kazimieras Didysis, Adomas Mickevičius, Steponas Batoras ir daug kitų asmenybių, kurių gyvenimai buvo glaudžiai susiję su Lietuva.

Vienas garbaus amžiaus turistas iš Lietuvos, ilgai stovėdamas prie A. Vivulskio paminklo, sukurto Žalgirio mūšio pergalei, ištarė: „Dabar galiu ir numirti.“ Kiti taip pasakytų apie Paryžių. O dar važiuosime į Zakopanę ir kilsime prie ežero Akies.

Baigdamas šį tekstą prisiminiau gražią istoriją.

Du draugai keliauja dykuma. Neapsakomas karštis, jėgos senka. Galiausiai vienas beveik nebegali paeiti ir bičiulis jį neša. Pagaliau pamato aptvertą didelį sodą, iš kurio skliste sklinda vėsa.

„Kur mes patekome?“ – keliaujantis klausia prie vartų budinčio sargo. „Čia rojus“, – atsako sargas. „Ar galima įeiti vidun?“ – keliaujantis klausia toliau. „Taip“, – išgirsta atsakymą.

„Ar viduje galima atsigerti, pavalgyti, pailsėti?“ – „Taip, viduje daug tyro vandens šaltinių, skanaus maisto, patogių kambarių poilsiui, bet įeiti gali tik vienas žmogus, draugą teks palikti“, – įspėja sargas.

Stipresnysis šiek tiek pasvarsto, bet paima bičiulį ant rankų ir keliauja toliau. Jėgų jau beveik visai nelikę. Ir vėl pamato panašų ar net gražesnį sodą. „Ar galima įeiti vidun?“ – keliaujantis klausia sodo sargo. „Taip“, – atsako sargas. „Ar viduje galima atsigerti, pavalgyti, pailsėti?“ – „Taip, viduje visko pilna, nes čia rojus.“ „Ar mano draugas irgi gali įeiti?“ „Ne, gali įeiti tik vienas žmogus“, – atsako sargas.

Stipresnysis vėl nepalieka draugo ir keliauja toliau. Visai pailsę pasiekia dar vieną sodą. Ir čia visko yra – skanaus maisto, gėlo vandens, vietų poilsiui ir priima vidun juos abu. „O kas čia yra?“ – tampa įdomu sužinoti. „Čia rojus“, – sako sargas. „Bet keliaujant jau buvome užtikę ne vieną rojų?“ – nustebęs klausia keliauninkas. „Ten jums melavo, visur ten buvo pragaras, o rojus čia, tik mažai kas iki čia ateina, dažniausiai pragare lieka...“

„Galima manyti, kad stebuklų nebūna, galima manyti, kad viskas yra stebuklas“, – pasakė kažkuris iš didžiųjų. Panašiai galvoju ir apie Aukščiausiojo buvimą. Kartais atrodo, kad jo nėra, bet kai pagalvoju, kaip viskas gamtoje surėdyta, teturiu vienintelį atsakymą – kaip Jo gali nebūti.

Komentarų po tekstais veik neskaitau. Man atrodo, kad juos rašo žmonės, kankinami nevisavertiškumo komplekso. Tiesa, po tekstais apie politikus kartais pasitaiko viena kita taiklesnė mintis.

Nors ką bepasakysi po S. Parulskio pastebėjimo, jog politikai – tai pabėgę iš psichiatrinės ligoninės pacientai, apsimenantys daktarais.

O man įsiminė vienas neseniai perskaitytas komentaras: „Baikit, vyrai, nesąmones, juk šeštadienis. Gero savaitgalio!“ 

Į viršų