Nekeiksnokime orų, kokie jie bebūtų, o pasidarykime sau šventę. Išlindo saulė – pasidžiaukime ja, lyja – juk tai irgi malonumas. Kaip būtų nuobodu, jei kasdien būtų saulėta ar amžinai apniukę. Mums labai pasisekė dėl klimato juostos. Mes turime viską: žiemą, vasarą, pavasarį ir rudenį. Bet lietuviui orai visada blogi. Žiemą menkiausia pūga, o vasarą paprastutė liūtis – jau nacionalinė tragedija.

Burnojantiems ant orų lietuviams orai atkeršija. Ar pastebėjote, kad vos lietuviams sugužėjus į vieną vietą, ten atskuba ir lietus. Pavyzdžiui, Dainų šventė, Varnių bliuzo ar Visagino country festivaliai ir t. t.

Ši vasara labai jau savotiška. Štai kažkurią dieną oras pasikeitė net keletą kartų – lietus, saulė, vėl lietus... Sinoptikai paaiškintų, jog susidūrė šalto ir šilto oro srovės ar kažkaip panašiai. Sako, planetų išsidėstymas irgi veikia orus. Pasirodo, planetos nėra draugiškos, o kai jos išsidėsto vienoje linijoje – lauk kataklizmų.

Kodėl blogas oras žmonėms taip sugadina nuotaiką? Girdėjau, kaip viena moteriškė išplūdo kitą ir po to atsiprašė teisindamasi: „Atleisk, šiandien blogas oras.“

Būna, kad klimatą mes išvadiname tokiais žodžiais, kad ima linkti ausys. Orai net sukelia depresiją. Aišku, depresijos sukėlėjų yra daug, bet kai dar prisideda orai bei atsiranda kelių simptomų kombinacija (liūdna nuotaika, kurios neveikia jokios aplinkybės; sumažėjusi energija ir aktyvumas; sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija; didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų; sumažėjusi savivertė ir pasitikėjimas savimi, kaltės ir bevertiškumo idėjos; miego sutrikimai; apetito stoka), kuri tęsiasi ilgiau nei dvi savaites, yra diagnozuojama depresija.

Šią vasarą apie orus ir depresiją kalbėti teko dažnai ir, regis, dar ne kartą teks ir rugsėjį, nors tai daugiausiai turėtų būti spalio, lapkričio bei žiemos temos, t. y., kai trumpėja dienos, o saulės stoka iššaukia liūdesį.

Šiandien dar skamba daina apie rugpjūtį. Ne, ne ta „man labai labai rugpjūčio grožio gaila“, bet lyriškesnė:
Už lango – rugpjūtis...
Nuo lietaus augalai patamsėjo...
Ir žinau aš, kad tau patinku,
Kaip kadaise patikdavai man...
Bet, matyt, jau vėlu išsipildymo laukti,
Kaip sulauki pavasariui siaučiant...

Bičiulis sako, jog labiau depresiją varančios dainos nėra girdėjęs.

Ką aš žinau apie depresiją? Skaičiau, kad ji būna klasikinė ir sezoninė. Klasikinė žinoma nuo seno, o sezoninė – nuo XX a. pabaigos. Nors kažkokių didesnių skirtumų tarp šių depresijų bent aš nematau, nes abiem būdinga prislėgta nuotaika, jėgų, energijos praradimas, nepasitenkinimas savimi, niekas nebedžiugina ir net mažėja seksualinis potraukis.
Gal tik gera žinia, kad sezoninės depresijos kamuojami žmonės žudosi rečiau nei klasikinės. Bet jie dažniau įninka į įvairias priklausomybes: ima vartoti alkoholį, narkotines, psichotropines medžiagas.

Štai prie alkoholio temos ir norėtųsi kiek stabtelėti, juoba tai šiandien aktualu, o dar, atėjus valstiečiams, norisi daugiau išgerti. Neginčysiu dėl posakio, jog jeigu rašai apie alkoholį, jis tave domina.

Šiandien vieni džiaugiasi draudimais nepardavinėti alkoholį festivalių metu, riboti prekybos alkoholiu laiką, perkančiųjų amžių, didinti alkoholio kainą ir t. t. Kiti sako, jog pasirinkimas turi būti laisvas ir reikia ne drausti, o auklėti žmones.

Apie alkoholį noriu parašyti ir dėl neseniai matyto vaizdelio.

Nedidukė kompanija nutarėme aplankyti Biržus, kad pakeliautume garsiųjų šeimų Radvilų ir Tiškevičių takais. Nuvykome ir prie apžvalgos bokšto. Diena buvo saulėta, nuotaika puiki, turistų daug. Tik vienas jų buvo gerokai įkaušęs. Visa gerkle rusiškai (nors kalba čia nesvarbi) keikėsi, šiaip kažką šūkavo.

Atrodė, jog tu čia ne prie ko ir tau dėl to turėtų būti nei šilta, nei šalta, nuotaika buvo sugadinta. Aplink buvo daug vaikų, todėl ne vienas bandė jį tildyti. Turistas, supratau, buvo su grupe, tai kiti grupės nariai stengėsi irgi jį raminti, bet nesėkmingai. Regis, turistas gal ir iš Rusijos pirmą kartą apsilankė Biržuose ir nebuvo nieko girdėjęs apie biržietišką alų.
Nikas Brounlis knygoje „Alkoholis“, kuri, mano galva, viena iš rimčiausių knygų apie alkoholį, pasirodžiusi Lietuvoje, rašo: „Nors alkoholis per savo ilgą ir spalvingą istoriją nuvarė į kapus milijonus žmonių ir užsitarnavo tokių epitetų kaip „velnio lašai“ arba „motinos pragaištis“, apskritai pasaulyje į girtuokliavimą žiūrima gana lengvabūdiškai.“

Spaudoje ir internete daug mitų apie alkoholį.

Alkoholis greitai sušildo.

Nepaneigiama, jog visiškai tiesos tame teiginyje nebūtų. Pripažįstama, jog peršalus tikrai gali padėti 50 g degtinės, viskio ar konjako. Jie praplečia kraujagysles ir normalizuoja vidaus organų kraujo apytaką. Tačiau jeigu geriama toliau, tai kraujo apytaka dar aktyvėja, oda parausta, atsiranda malonus šilumos jausmas, kuris, deja, apgaulingas, nes suaktyvėja išspinduliavimas ir kūnas atšąla dar greičiau, nors žmogui atrodo, kad jis ir toliau jaučiasi gerai.

Alkoholis gerina apetitą.

Pripažįstama, jog taip, bet kas iš to.

Alkoholis pašalina stresą.

20–40 gramų stipresnio gėrimo pašalina vidinę įtampą, padeda atsipalaiduoti. Bet juk tam dažniausiai naudojame visai kitokias dozes. Tuomet imame guostis savo nesėkmėmis ir tikrai viskas baigiasi depresija.

Kokybiškas alkoholis nekenkia.

Bičiulis geriantis viską, kas papuola, tvirtina, jog kai vakare išgeria geros degtinės, rytą jaučiasi geriau, negu visai nieko nebūtų gėręs. Medikai tai aiškina taip – kokybiškas alkoholis kenkia mažiau negu nekokybiškas.

Geriant alkoholį reikia ne užgerti gaivinančiais gėrimais, o užkąsti.

Nekartosiu to, ką apie šį mitą kalba medikai, tik dauguma mano draugų iš Vakarų pasaulio pirma pavalgo, o tik po to užsiima alkoholiu. Ir dažniausiai – skiestu alkoholiu.

O štai keletas mitų, kurie net nereikalauja komentarų: galima gerti ir neprarasti savikontrolės, galima greitai išblaivėti, jeigu reikia, nieko blogo, jei gersiu tiek, kiek kiti, „kietesnis“ tas, kuris išgeria daugiau, alus geriau už kitus gėrimus...

Pats kvailiausias mitas skelbiantis, jog geria visi. Be to, tokiems mitų kūrėjams, kaip tam blogam valties irklininkui, norisi pasakyti: „Per tave mes nuskęsime anksčiau laiko.“

Sako, jog ypač daug geria menininkai. Dar sako ir menininkus kiek pateisina, kad be svaigalų pasaulis jiems atrodo „per skaudus“.

Trys penktadaliai amerikiečių rašytojų, Nobelio premijos laureatų, buvo alkoholikai. V. Folkneris, E. Hemingvėjus, J. O‘Nilas, M. Lauris, Dž. Steinbekas... O garsusis prancūzas Ž. Kokto bandė vaduotis iš alkoholio, tiesa, ir iš narkotikų, nes kažkokio ypatingesnio gydymo tada nebuvo – išvažiavęs į kaimą troboje ant grindų vienas savaitę kočiodavosi kamuojamas traukulių. Dž. Londonas buvo pasižadėjęs gerti tik tada, kai parašys tą dieną tūkstantį žodžių.

Taigi nors ir gausu teigiančių, jog alkoholis menininkams yra stimulas ką nors įdomaus sukurti, įnikusieji į jį, istorija byloja, stengėsi iš to išsivaduoti.

Tiesa, Dž. Londonas ilgainiui keldavosi vis anksčiau norėdamas kuo greičiau parašyti savo tūkstantį žodžių ir sėsdavo gerti. Tai liudija, jog pažadus, susietus su alkoholiu, sunku tesėti.

Alkoholikų kasdienybę ir išgyvenimus iš mūsų rašytojų geriausiai atskleidė Jurgis Kunčinas ir Gintaras Beresnevičius. Gaila, abu jie mus anksti paliko.

Jurgis Kunčinas vėjuotą ir lietingą rudens dieną mėgdavo stebėti žmogelius, besitrinančius aplink „gastronomą“, kažko lūkuriuojančius. Gal eis pro šalį koks geradarys, duos cigaretę, o gal net centų alui.

Tiesa, jo herojai neklūpo ir nesimeldžia. Gali ir piktai duoklės pareikalauti. Nelygu, kokia lokalizacijos vieta, paros laikas ir kas pro šalį traukia. Jei jie rašytų kokį stebėjimų žurnalą, būtų patys tikrieji miesto metraštininkai. Net analitikai. Praeiviai juos apeina tarsi paminklą. O jie laukia savo šanso, už tą atkaklų stovėjimą nori kažko pešti, kad ir minimumą.
Gintaras Beresnevičius labai gailėdavosi pasigėrusių, todėl jo rašiniuose pilna pamokymų, kaip šiems elgtis, jeigu jau taip įvyko. Pavyzdžiui, kaip grįžti namo. Ypatingas dėmesys gatvės perėjimui. Rašytojas siūlo dairytis šuns ir jį sekti. Gudriausi šunys dargi kerta gatvę perėjose ir automobiliai sustoja jų praleisti.  Šuo – juk gyvūnas, ne žmogus.

Mintis apie alkoholį norisi baigti trumpu pamąstymu, jog labai gerai būtų, kad gėrėjai taptų gerokai išrankesni alkoholio gėrimo vietoms, gėrimams ir draugijai tuo imdami diktuoti savo sąlygas rinkai ir neleisdami rinkai diktuoti jiems.

Taigi nemanau, kad alkoholis gali būti toji priemonė, kuri malšintų depresiją. Tam reikia kitko. Kito gyvenimo būdo, kai nei orai, nei pasitaikantys nesklandumai nuotaikos negadintų.  

Pažįstu žmonių, kurie pasižiūri į debesis ir kažkaip iš karto supranta, kad žvejoti neverta ruoštis, geriau kur nors šiltai išgerti arbatos. Malonu rastis sutvarkytame kambaryje, bet gerai ir kambaryje tarp daiktų, kuriuos kaip padėjai, taip ir guli. Gerai, kai myli, gerai, kai neturi meilės objekto, bet moki turiningai praleisti laisvą laiką. Gilioje senatvėje suprasi, kad be meilės gyventi galima, bet jei esi šeimoje, vienam be kito – ne.

Sako, dažniau depresija serga moterys. Nenorėčiau sutikti, nors jeigu taip, tai gražiosios lyties atstovės, norinčios išvengti depresijos, turi ilgėtis teatrų, muziejų, parodų, daug skaityti, dainuoti chore. Kažkodėl galvoju, jog iš kompozitorių labiausiai turėtų mėgti F. Šopeną.

Be to, sako, benamių depresija nekankina. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime?“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių, nes jau pats žodis „Olialia“ džiaugsmingas. „Ką dabar veiki gyvenime?“ – klausia tokios. „Leidžiu vasarą“, – atsako.

Valstybėse, kuriose atlikti išsamūs epidemiologiniai tyrimai, depresija sergančiųjų skaičius paprastai yra apie 5–6 proc., o mes, skaičiau, epidemiologinių tyrimų, deja, nedarome. Tad galime remtis tik statistika tų pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija.

Valstybinis psichikos sveikatos centras surenka tokią statistiką, pagal ją, Lietuvoje depresija serga 0,6 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad mes gyvename puikiame krašte arba esame dešimt kartų atsparesni depresijai nei kitų valstybių gyventojai?

Jau nebepamenu kur, bet esu užtikęs, mano galva, gan vykusį depresijos apibrėžimą: „Depresija – neatitikimas tarp fakto ir nuojautos.“ Nors daugelis šiandien sako, jog viskas gyvenime užprogramuota. Net milijardus banko sąskaitoje lemia Zodiako ženklas. O orai, girdi, dar labiau.

Tai todėl vis prisimenu satyrikę Vytautę Žilinskaitę, kurios daugiau nei prieš keturiasdešimt metų parašytos humoreskos įdomios ir aktualios net šiandien. Retai taip būna.

Jau tuomet satyrikė prognozavo, kad ateis laikas, kai žmogus įmins orus bent savaitę priekin. O dar tolimesnėje ateityje bus taip, kad kas kokio oro norės, tokį ir turės, tereikės paspausti specialų mygtuką.

Bet štai vienam prireiks šiltesnio oro, kitam šaltesnio, dar kitas būtinai užsinorės žaibų bei gaivaus ozono po jų ir t. t. Žmonės susipeš. Kadaise žmonės nepasidalydavo grobio, vėliau – žemės, dar vėliau – bendros virtuvės, po to – dar kartą žemės, kol galiausiai nepasidalys oro.

Blogai tai, kad kai bus tiksliai pranešami būsimi orai, išnyks pokalbiai apie orą, kurie buvo diplomatinio bendravimo variklis. „Žmonės stabteli. Pasisveikina. Patrypčioja. Pažiopčioja. Ir... ir... nueina kas sau. Nueina, nusinešdami kartėlį, nusivylimą susitikimu, neužsimezgusiu pokalbiu, įtartinu kito mikčiojimu („kažką slepia užantyje, gyvatė!“). Kita kartą jiedu jau nebesustos šnektelėti, o pralėks vienas pro kitą kaip vėtra“, – liūdnai prognozavo satyrikė.

Ką pasiimtum iš pasibaigusios vasaros? Viena mūsų poetė rašė, jog pasiimtų medžių žiedų, gėlių, vaisių, knygą, paveikslą, vyno taurę, tariamo triumfo arką... Gražus pasirinkimas. Nes visi žinome, kad visa kita, kaip irgi kažkas taikliai pastebėjo, atseks patys: ligos, netektys, kažko stoka, sąskaitos už vandenį, gyvatuką, šiukšlių išvežimą...

Bet gamta daug išmintingesnė, negu mes galvojam. Žmogus tėra sraigtelis visa apimančioje sistemoje. Save į centrą jis pasistatė pats. O juk dar yra viltis, kuri susijusi su žmogaus atmintimi. „Ar prisimenate ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo?“ – klausimas depresijos apimtiesiems.

Mąstau, jog liūdesys yra sielos džiaugsmas ir todėl užtenka tik nusišypsoti, nes liūdesys yra tik stipri emocija, kurią jūs galite valdyti. Vykite lauk liūdesį, depresiją, nes jie jums netinka. Ir nelaukite laimės, o kovokite dėl jos. Laukiant laimės viskas taip ir pradingsta tame laukime.