Kas vaikystėje nesvajojo būti aktoriumi, visiems žinomu, populiariu, tiesiog žvaigžde? Ar tos svajonės užaugus ir subrendus išnyko, ar ne?

Niekuo neįdomių piliečių, nusprendusių tapti televizijos žvaigždėmis, – daugiau, nei galima įsivaizduoti. Vieną rytą atsibundi garsus. Prie durų tavęs jau laukia limuzinas. Kirpėja teikia didelių nuolaidų, nes jai garbė tave kirpti – galės girtis klientams. Visi gražūs ir garsūs – tavo geri pažįstami. Fotografai kaulija pozuoti. Vakarėliuose visi tave pastebi, tavimi rūpinasi, maloniai bendrauja, siūlo geriausią vietą ir skaniausių kąsnelių.

Garsus, populiarus, gerai žinomas apibūdinamas vienu žodžiu – selebritis. Galima šį žodį ir trumpinti – selebas.

Šiandien gyvename visuomenėje, kurioje būti negarsiam – negarbė, gal net gėda. Visi nori būti žvaigždėmis. O kas tai yra žvaigždė? Vikipedijoje radau paaiškinimus, kad žodis „žvaigždė“ reiškia kelis dalykus: 1. šviesulys, dangaus kūnas, saulė iš toli; 2. daugiakampė figūra, turinti spindulius (smailius iškyšulius), žvaigždės formos simbolis; 3. ordinas ar kitoks apdovanojimo ženklas; 4. tam tikras supynimas pintinių pynime; 5. garsus savo nuopelnais žmogus (dainininkas, aktorius, sportininkas ir pan.); 6. dygiaodžių gyvūnų grupė; 7. atskyrio ženklas kariškių ir kitų pareigūnų antpečiuose, antsiuvuose ir panašiose uniformų dalyse; 8. viešbučių ir restoranų kokybės ženklas; 9. konjakų ir kai kurių brendžių kokybės ženklas.

Jei žmogus garsus savo nuopelnais, tai nėra blogai. Dažniausiai garsus skandalais, kvailumu. Ir šviečiančios tokios žvaigždės atrodo tik pačios sau. Todėl esi priverstas nepatikliai žiūrėti į bet kokias populiarumo – arba pavadinkime jį šlove – rūšis, nes populiarumas dabar tapo neskoningumo sinonimu. Žmogus tampa garsus visai ne dėl to, kad pasižymi protu, intelektu, jausmais.

Psichologai klausia, kaip jaučiasi žmogus, žurnalistui pasakojantis apie savo pilvo dienoraštį, padidintas krūtis ar n-tąsias skyrybas. Kodėl vieni be to nemato galimybės būti ekrane, o kiti išbūna zenite kelis dešimtmečius, nepraskleisdami namų užuolaidų? Kodėl iš būrio tų, kurie pateikia save anatomiškai, tik nedaugelis išlieka šiek tiek ilgiau nei vieną projektą?

Jaunieji menininkai dažniausiai nepageidauja su niekuo šnekėtis, jie nori paprasčiausiai pasireikšti. Jie nesupranta, kad iš tikrųjų yra neįdomūs. Štai viena, kita, trečia jaunoji rašytoja kūriniuose ima ir maksimaliai išsako savo seksualinę patirtį. Joms atrodo, kad tai labai drąsu. Gal ir taip, jei nebūtų vieno „bet“ – ši visų jų patirtis yra tokia pat.

Dar tie patys psichologai įžvalgiai teigia, jog yra priežastis, dėl kurios reikia su šypsena, bet ne paniekinamai žvelgti į bet kokį garsumą. Ta priežastis susijusi net ne su tuo, kaip tapai garsus.

Ji susijusi su visai kitokiu aspektu – kas dabar apskritai yra populiarumas. Ar jis išvis nėra fikcija, turint galvoje visuomenę, kurioje esi žinomas? Jei žmogui nuolat kartojama, kad juoda yra balta, jis pamažu tuo patiki. Šiuo žmogaus gebėjimu ar silpnumu remiasi reklama.

Tiesiog įkalama į galvą, kad tam tikras šampūnas yra labai geras, todėl jį reikia pirkti. Nors nėra jokios garantijos, kad šis šampūnas iš tiesų pats geriausias. Jis gali būti toks pat arba kur kas prastesnis negu jums nežinoma šampūno rūšis. Tai tik reiškia, kad šio šampūno gamintojai turi daugiau pinigų jo reklamai ir „įkalinėjimui“.

Tas pats mechanizmas veikia ir tada, kai kalbama apie garsius vardus. Tie vardai – „įkalti“.

Gerai, jei populiarumas išsikovojamas gerais darbais (esi puikus menininkas, mokslininkas, sportininkas...). Bet jei priešingai – per garsias gyvenimo klaidas?

Deja. Visiems įdomesnė neigiama informacija apie žmogų. Kaip toje istorijoje apie bjaurųjį ančiuką ir baltąsias gulbes. Visų žvilgsniai krypsta į bjaurųjį ančiuką, apie jį tekalbama, jis nuolatos dėmesio centre. Koks bjauriojo ančiuko ir baltųjų gulbių šeimininkų noras? Kad tik bjaurusis ančiukas nevirstų baltąja gulbe. O baltųjų gulbių noras? Tapti bjauriaisiais ančiukais.

„Stilius“. Niekaip nesuprantu, ar tokio pavadinimo žurnalai ir TV laidos apie stilių, ar apie mūsų atseit elito gyvenimą. Bičiulis sako nežiūri TV laidų, kurios parsiduoda popsininkams, nors įsijungiąs televizorių, kai rodoma laida, kurią veda viską žinantis daktaras.

Ko tik mažajame ekrane neišvysi! Nusikaltimai, pilstantys iš tuščio į kiaurą Seimo nariai, aukštuomenei save priskiriančios damos, seksualinės mažumos, būrėjos – viskas viename televizijos žurnale, kiekvienam po 15–20 minučių šlovės. Linksmiausia, kai „gyvenimo būdo“ laidose pamaldžiu balsu aptarinėjami žmonių iškrypimai.

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai – karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai, talentingieji menininkai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems.

Tiesa, ar tapsi garsus, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų.

Skaičiau, kad dar XX a. pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių.

Žinoma, ir XVIII, ir XIX, ir XX a. pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas, mūsų masinės kultūros analogas, egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus.

Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros. Pavyzdžiui, to meto tyrinėtojai pateikia lengvą Johano Štrauso muziką, tačiau ji nebuvo Liudviko van Bethoveno ar Nikola Paganinio muzikos konkurentė.
Taip pat prisimenama, kad daugelis to meto iškilių asmenybių garsumą tiesiog ignoravo arba bandė ignoruoti, pavyzdžiui, Levas Tolstojus tyčia nesilankė salonuose, rengėsi valstiečio drabužiais, gyveno kaime.

Populiarumas yra įrankis. Kaip tu juo pasinaudosi? Tie, kuriems populiarumas yra ego tenkinimo priemonė, eina į niekur. Tad tegul eina. Populiarumas, atvirai pasakius, yra gera dovana. Populiarūs gali daryti įtaką, jų pavyzdžiu sekama.

Populiarūs gali padėti tiems, kuriems reikia pagalbos, savo įtakos dėka priversti priimti sprendimus tuos, nuo kurių priklauso žmonių ir pasaulio gerovė. Pavyzdys – Bono. Savo populiarumą jis naudoja teisingai – lanko pasaulio lyderius, derasi, kad turtingos valstybės padėtų trečiojo pasaulio šalims, kad būtų imtasi dar didesnių priemonių prieš AIDS ir t. t. Tai – teisingas kelias. O visa kita, susiję su populiarumu, yra niekas, kaip tuščia puodynė – skamba gražiai, o viduje nieko nėra.

Kalbant apie mūsų selebus, tai įsiminė neseniai Andriaus Tapino laidoje „Laikykitės ten...“ priminta Dalia Teišerskytė ir jos tarti pasididžiavimo žodžiai: „Aš padariau begalę darbų, kurių niekas nežino“.

Nors tame pokalbyje buvo liečiami ir selebai, bet tai tikrai nebuvo juos apibūdinantys žodžiai. Žodis „nežinomas“ salebams turi būti svetimas. Jie turi būti dėmesio centre kiekvieną minutę. Čia norėčiau pagirti Zvonkę-Bunkę, kuri laiptelis po laiptelio skynėsi kelią į žinomumą.

Bent man žvaigždės ne tik tos, kurios šviečia, bet ir kurios dainuoja. Pačios, be fonogramų. Daugiau mažiau pas Zvonkę-Bunkę ir tas yra. Teisingai ji savo kelyje pasirinko Zvonkų, teisingai ir Bunkų, manau, ir trečias kartas bus vertas tritaškio metimo. Laiku ji nagais apsidraskė su Mia, teisinga, jog tapo didžiulėmis draugėmis su naująja Zvonkaus žmona Katažina ir visur kitur ji daugiau mažiau laiku ir vietoje.

Gal kažkiek panašiais sugebėjimais kelyje į žinomumą apdovanotas ir Žilvinas Grigaitis, kuris net neaišku kuo užsiima, kuo verčiasi, sako, gyvenąs Australijoje, vis praneša esantis viename ar kitame pasaulio mieste, bet visad suspėjantis į visus vakarėlius Lietuvoje.

Selebus aš net palyginčiau su daržovėmis. Daržovių karaliai ir karalienės – ne vienos ar kitos daržovės, bet tos, kurios šviežiausios. Todėl jų pasaulis – selfi. Restorane atnešė salotas – visi tuoj fotografuoja jų lėkštę.  
   
Gaila, kad mažai beliko žmonių, kurie populiarumo siektų tik tiesioginiu darbu. XXI a. pradžioje patys populiariausi žmonės nepasižymi ypatingais protiniais gebėjimais. Tai televizijos laidų vedėjai ir įvairiausių šou dalyviai, raumeningi sportininkai, rėksmingi politikai, krūtingos, bet ne visada talentingos kino aktorės.

Nueik į realybės šou ir tave kas nors pastebės. Gali neturėti balso, bet tapsi žvaigžde. Kalama į galvą, kad viskas pasiekiama ne darbu, o pasikliovus atsitiktinumu. Jaunuoliui sukuriama iliuzija, kad tai – tiesa. Ir jis tuo patiki. „Esu daininykė“, – raštu į žurnalisto klausimus atsako gimstanti žvaigždė.

Nors nejau nieko gero negalima pasakyti apie selebriti atstovus? Galima. Jie plėtoja ekonomiką: jei eina į teatrą – perka brangiausius bilietus, jei į restoraną – valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn – perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Nenorėtų būti selebais, valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius... Selebai – greitosios mados ir žodžio „vartoti“ puoselėtojai.

Neseniai netekau dar dviejų draugų. Įlipo į lėktuvą su bilietu į vieną pusę. Pagalvojau, jog būti nelaimingam – paprasta, o būti laimingam – reikia pasistengti.

Apie laimę, gyvenančią kažkur kitur, bet tik ne pas mus, byloja ir horoskopai – kitų ženklų prognozės visada geresnės nei mūsų... Nors būna, kad horoskopai palankūs ir mums. Bet kas iš to – tuomet jie neišsipildo.

Sakoma, kad lietuviai – pavydi tauta. Nelabai ir pasiginčysi su tokiu teiginiu. Atsikeli rytą, geri kavą, pažvelgi pro langą ir akys užkliūva už naujo kaimyno automobilio. Kad jis su juo užsimuštų – pamąstai.

Arba tu, jauna, graži moteris, tempi namo maišus pirkinių. Laiptinėje prasilenki su kaimyne, kuriai prie šono gražus stuomeningas vyriškis ir, aišku, maišai jo rankose. Ir taip toliau, ir panašiai. Vieniems pavydime naujų „ratų“, kitiems – lieknesnės žmonos ar stotingesnio vyro, tretiems – geriau apmokamo darbo ar ilgesnių atostogų, ketvirtiems... Žodžiu, bet kuriuo atveju įsigilinę rastume, ko pavydėti.

Sako, didžiausi pavyduoliai kauniečiai. Pavydi visiems gyvenantiems smetoniškuose namuose. Dabar ten mada – gyventi tokiuose namuose. Šiauliuose tokių namų beveik nėra.

Pavydas nėra gerai, nes jis užvaldo mintis, dažnai nuliūdina, gal net sužlugdo, bet, kita vertus, žinant lietuvišką mentalitetą, pavydas gali išeiti ir į naudą – tapti varomąja galia, užsukančiu varikliuku! Pamačius naują kaimyno automobilį nusprendžiama, jog reikia stengtis ir įsigyti dar geresnį, aktyviau įsijungti į antrosios pusės paieškas, keisti darbą, paįvairinti atostogas ir t. t.

Vasara susideda iš potyrių. Vasara – mėgstamiausias selebų metų laikas, nes kai kurie jų neturi tiek pinigų, kad galėtų žiemai nusipirkti brendinius kailinius.

Šiomis dienomis susitikus su draugais nesinori gadinti vasariškos nuotaikos, kurią ir taip gadina paklaikę orai, ir kalbėtis apie politiką ir politikus. Su jais viskas aišku.

Niekaip nesuprasiu, kaip draudimų politika suderinama su ekonomikos klestėjimu, socialinės atskirties mažinimu, gyvenimo lygio, pajamų didinimu. Pasižiūri į estus ir norisi klausti: ko Lietuvoje trūksta. Atsakymas, manau, vienas – proto. Valdžia negali egzistuoti, jei nesuteikia laimės tautai.

Taigi man maloniausia kalbėtis ne apie politikus, o apie moteris. Neseniai net atradau vieną netikėtą moterų bruožą – jos kuklios. Ar kas matėte moterį, įšokusią į fontaną ir šaukiančią „Aš  – mama“, o vyrą šaukiantį „Aš – tėvas“ mačiau.
Save keikiu tik dėl vieno, kad grįžęs vakare namo, nors vasara, imu ir įsijungiu televizorių. Ir, aišku, nieko nepamatau.
Kai kažkada darbavausi estradiniame ansamblyje konferansjė, privalėjau turėti vadinamuosius „budinčius“ numerius. Jei koks nors dainininkas bufete užsisėdės ir laiku scenon neišeis ar dar kas nors atsitiks, skaitydavau tą atsarginę parodiją.

Laikraščiai turi „budinčius“ straipsnius. Kai trūksta medžiagos, tada jie „metami“.

Televizijos vasaros atostogų metu kartoja jau rodytas laidas ar kino filmus. Pastarųjų vasarą pažeriama labai daug. Tad kino filmus vasaros televizijų ekranuose irgi pavadinčiau „budinčiais“.

Sako, M. Mikutavičiui derėtų parašyti dainą apie du milijonus. Nors geriau pagalvojus ir, jei kalbėtume apie visą pasaulį, – tai mūsų vis tiek trys milijonai. Taip ir gyvenam. Su blogomis nuotaikomis, kurias pateisiname.

Klausi žmogaus: „Ar tu laimingas?“ „Laimingas“, – nusiminęs atsako šis.

Po 65-erių metų žmogus nebegyvena, o keršija vyriausybei. „Žinokit, čia jau lubos“, – pasakė grindų pardavėjas, kai su juo buvo deramasi dėl kainos.

Ir keli tai temai anekdotai.

Žmona ir vyras žiūri televizorių. Rodo „Auksinį balsą“.
– Įdomu, ar taps ši mergaičiukė „Auksinio balso“ savininke? – klausia žmona.
– Tu dėl tos mergaičiukės nesijaudink! Tu dėl savęs jaudinkis! – pataria vyras.

Ir dar vienas.

Arūnas Valinskas palieka lovoje besivartančią Ingą. Šioji:
– Bet, Arūnai, man tavęs reikia!
Arūnas:
– Ir Lietuvai reikia!

Kaip ten bebūtų, tikroji laisvė įmanoma tik už populiarumo ribų. Tad pabaigoje keli žodžiai apie nepopuliarumą.

Nepopuliarumas leidžia turėti daugiau privatumo. Nieko nėra smagiau, kai sėdi kavinėje ir džiaugiesi, kad tavęs niekas nepažįsta. Neslėpsiu, kad tuštybės viduje yra ir kad kartais norisi pelnyto pripažinimo. Antra vertus, tai suteikia ir išminties.

Esu tikras, kad visos nesėkmės – tik į gera. Normalu eiti į svečius, kai tave kviečia, siaubinga eiti į svečius, kai tavęs nekviečia, bet užvis geriau – kai tave kviečia, o tu neini.