Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską – ir šlovės, ir pinigų.

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai skiriasi. Tiesa, sunkiau suprasti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Žiūrėdamas į kokį nors kalbėtoją kokioje nors televizijos laidoje, jo klausydamasis ir žiovaudamas susimąstai: „Ką šiandien gali pasakyti kitiems?“

Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kiek tai, kad jis yra dėmesio centre. Žmonės veržiasi į realybės šou, nori išsipasakoti. Kas juos ten varo, jeigu ne noras būti matomiems?

Krikščionybės istorijos knygos primena šventąjį Antaną – didį pamokslininką, kuris sutraukdavęs gausias minias žmonių ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jo pasiklausyti. Kokias temas savo pamoksluose gvildeno šis XII–XIII amžių sandūros šventasis? Pasirodo, jis smerkė biurokratizmą, kyšininkavimą. Įdomiausia, ką pabrėžia istorijos šaltiniai, jog tie jo pamokslai buvę labai veiksmingi.

Galima prisiminti ir kitus ano meto pamokslininkus – šv. Pranciškų, šv. Augustiną, šv. Joną Auksaburnį ir kt., kurių klausytis žmonės atvykdavę iš tolimiausių kraštų, o jų pamokslai išspausdinti pateko į krikščioniškosios literatūros aukso fondą.

Šiandien pamokslautojų daug, bet naudos jokios, o pats žodis „pamokslas“ mūsų visuomenėje tapo itin nuvalkiotas ir nepopuliarus. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne rašoma, jog „pamokslas“ reiškia pamokomą kalbą. Beje, dabar bažnyčioje žodžio „pamokslas“ atsisakoma, pervadinant jį kitu žodžiu – „homilija“. Tiesa, užsukus į provincijos bažnytėles didaktinių pamokslavimų dar galima išgirsti, bet vis rečiau.

Kodėl Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Adomo Jakšto ir kitų pamokslai jaudindavo širdį, o šiandienos pamokslininkų – ne? Juo labiau niekam jokio poveikio nedaro politikų kalbos. Juk sakiniai gražūs, o mintys tarsi teisingos?

Viduramžiais klajojantys pamokslininkai savo karštomis kalbomis keldavo liaudžiai norą atgailauti bei vidinį džiaugsmo protrūkį. Dar vėliau Martinas Liuteris Kingas savo pamokslais vedė juodukus į kovą už savo teises.

Pavyzdžių iš istorijos galėtume vardyti begalę. Šiandien, sako, pamokslai neduoda rezultatų, nes jie neįtikina. Skamba juose raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie nesujaudina, praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys pamokslautojai pagal savo pamokymus negyvena. Dėl to nebelieka klausimų „Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo?“, o įsigali vienintelis klausimas – „Už kiek?“

Senovės Graikijoje nesusitvarkantys su savo pareigomis bei didžiausią pavojų aplinkai kėlę politikai buvo tremiami iš miesto. Taip nelikdavo nesąžiningų. Kaip šiandien realybės šou žaidimuose, kuriuose kiekvieną savaitę kas nors iškrenta. Senovės graikų ir šiandienos realybės šou patirtį vertėtų pritaikyti nūdienos politikams.

O pagaliau kas gali ir turi teisę šiandien mokyti? Sovietmečiu tai tarsi galėdavo baigusieji aukštąsias partines mokyklas. O kas šiandien? Justinas Marcinkevičius jau tarsi ir ne. Sąjūdžio lyderiai išsisklaidę kas kur. Bažnyčia? Bet jos reitingai irgi veikiausiai smukę. Kas tada? Štai kur klausimas. Nebent galima pasiguosti tuo, jog neatsakyti klausimai yra patys geriausi. Nors pamiršau ugniagesius. Jų reitingai stabilūs. Tai gal jie.

Ką šiandienos mokytojai mums pasako? „Aš nieko nenoriu pasakyti, aš sakau tą, ką aš noriu pasakyti, tą aš jums ir pasakiau“, – sakė A. Brazauskas. O užklaustas apie „Euroviziją“ jis atsakė trumpai: „Nežinau, Vyriausybė ten nedalyvauja, nedainuoja.“ „Žmonos nemušu, negeriu, nes dabar adventas“ – sakė R. Paksas. „Aukštas“ į klausimą apie savo išsilavinimą atsakė V. Uspaschikas. Seimo narė Irena Šiaulienė klaipėdiečius pakvietė į renginį, kuris buvo įvardytas kaip I. Šiaulienės literatūros ir muzikos rytmetys S. Dacho namuose. Ir nenorėdamas pastebi, jog mūsų politikai arba meluoja, arba nesupranta, ką kalba.

Štai vienas Seimo narys skelbiasi kovosiąs, kad būtų grąžinta mirties bausmė. Tai juk tu supranti, kad mes esame ES nariai ir santykis su mirties bausme yra aiškus, bet ieškai pigaus populiarumo ir tiek.

Šiandienos politikų kalbos kiek panašios į orų pranešėjų, kurie irgi dažnai nepataiko. Iš jų prognozių dažniausiai išsipildo tik viena: „Iki susitikimo rytoj.“  

Kiek valandų žmogus prakalba per dieną, savaitę, mėnesį, metus, visą savo gyvenimą? Temų įvairovė. Kažkieno vestuvės, kažkieno skyrybos, kažkieno liga, kažkieno laidotuvės... Vyrai niekada nesupras moterų potraukio muilo operoms, kaip ir moterys nesupras, apie ką vyrai taip ilgai gali plepėti aludėje. Moteriai nepasakokite apie variklio sandarą ir eigą, o vyriškiui neverta pasakoti jūsų tetos iš mamos pusės istorijos.

Pasitaiko žmonių, kurie mums pasakoja kokį nors dalyką kaip didžiausią paslaptį, nors būna jį šimtams kitų jau išplepėję. Pasitikima mūsų plepumu ir manoma, kad mes tą „paslaptį“ toliau pasiųsime. Bet mes tylėdami parodome savo išsiauklėjimą ir suduodame reikiamą smūgį tokiems „paslapčių“ platintojams. O juk labai paprasta – jeigu apie ką nors negalima kalbėti, reikia tylėti.

Blogiausia, aišku, kai kalbėti nemoka ir tylėti negali. Tiesa, yra dar menančių laikmetį, kai Pavliko Morozovo netylėjimas buvo giriamas.

Šiandien iš viso to likęs nebent primityvokas anekdotas apie berniuką, klaidžiojantį mokesčių inspekcijos koridoriais. Darbuotojos, nusprendusios, kad berniukas pasiklydęs, paklausė jo pavardės. „Pavlikas Morozovas“, – atsakė vaikas. „Vaikeli, eik namo, – paragino darbuotojos. – Moka tavo tėvai mokesčius.“

Per dieną tenka komunikuoti su begale žmonių. Juk būsite darbe, parduotuvėje, važiuosite autobusu šalia kitų keleivių ar nuosavu automobiliu šalia kitų automobilių. Tai panašu į bėgimą su kliūtimis – juk kiekvienas sunervintas žmogus gali tuoj sunervinti ir jus. Jau 1977 metais išgarsėjo Merfio dėsnis: „Jeigu kas nors turi ant tavęs užgriūti, tai ir užgrius.“ Kuo anksčiau su tuo susitaikysite, tuo bus geriau.

Kodėl šiandien tiek daug nepatenkintų? Sakote, jog lietuviai visuomet tokie. Bet juk anksčiau būdavo susibara, susitaiko, uždainuoja. Girdėjau klausimą – kokia profesija žmogaus, kuris darbe vadovaujasi įgytomis žiniomis, sąžine ir nuo nieko nepriklauso. Vieni sakė, jog tai teisininkas, bet paaiškėjo, jog ne. Kiti tvirtino – žiniasklaidos darbuotojai. Pasirodė, taip pat ne. Kas gi tada? Atsakymas labai paprastas – buhalteris.

Pasaulyje mums jau daug kas atsibodę, nebemokame džiaugtis. Suprantama, kad šimtas buhalterių vienoje vietoje – nuobodi draugija, bet reikia ieškoti išeities ir neprarasti optimizmo.

Rašant apie kalbėjimą negalima nepaminėti tokio dalyko kaip diskusijos. Gal ir gerai, kad diskusijose stengiamasi dalyvauti, nes diskusijos – aukščiausia pokalbių forma. Puiku, kai paprasti pokalbiai virsta diskusijomis, kurios, mano galva, yra vertingesnės už tuos pavienius pokalbius, pamokymus ar pamokslavimus.

Gaila, kad diskusijų pas mus tartum nėra. O kažkada Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje (ir ne tik joje) buvo dvi sakyklos viena priešais kitą. Į jas užlipę kunigai jėzuitai diskutuodami dėstė savo pamąstymus tikėjimo temomis.

Lotynų ir lietuvių kalbų žodyne parašyta, kad „discussio, -onis“ – tai sukrėtimas; tyrimas, nagrinėjimas; ištryškimas iš organizmo; finansinė revizija. Aš diskusijas pavadinčiau „nesibaigiančiu pokalbiu“. Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau kaip tik nuo tada jos įgijo tam tikrą negerą kvapelį. Diskusijų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo.

Mielai tik prisimenu anuometes diskusijas miesto autobusuose. Keleiviai sudarydavo kolektyvą, kurį vienoje ar kitoje stotelėje kažkas palikdavo, bet įlipdavo naujų diskusijų dalyvių. Diskutuojama dažniausiai būdavo apie orus, miesto įvaizdį, buvo aptariamas ir vienas kitas žymesnis asmuo. Dar diskusijos vykdavo ant suolelių prie laiptinių. Tik čia diskutuojantys nesikeisdavo, tad ir diskusijų temos greitai būdavo išsemiamos, nebent viskas prasidėdavo iš pradžių. Dabar žmonės autobusuose tyli, suolelių prie laiptinių veik nelikę, tad diskusijoms reikia naujų erdvių, o jų neatsiranda.
Jei ne politinės partijos, diskusijų šiandien beveik ir nebūtų. Nebent gėjai dar nori, kad su jais būtų diskutuojama. Šiandien, kai diskutuoti susėda politikai, žinok, kad diskusijų nebus, o tik monologai, besibaigiantys tuo pačiu sakiniu: „Prašau manęs nepertraukti, nes aš jūsų nepertraukiau.“

Jei diskutuodami norite dar labiau įsiutinti su jumis diskutuojantįjį, pasiūlykite jam nusiraminti. Diskusijų „bėgimą“ laimi tas, kuris paskutinis pasiekia tikslą. Diskusijos geriausiai atsako bent į vieną klausimą: „Kas yra tas kalbantysis?“ Akutės bėgioja, demagogija per kraštus liejasi... Nors šiaip diskutuojantys vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tarp „rimtųjų“ ir „populiariųjų“ diskusijų, deja, žiovi bedugnė. Populiariausių melo frazių dešimtuke pirmauja ši: „Džiaugiuosi tave matydamas (matydama).“ Šia fraze dažnai prasideda ir diskusijos.

Televizijoje diskusijų laida. Dalyviai net paraudę bando perrėkti vienas kitą, o staiga laidos vedėja visus nutraukia: „Turime pašnekovą.“ Gal tuo norima pabrėžti, koks svarbus visiems liaudies balsas? Ką tas pašnekovas pasako? Mažos pensijos, viskas brangsta, euras tapo lygus litui... Laidos dalyviai klausosi įsitempę, tarsi pirmą kartą būtų tai išgirdę.
Artėjant rinkimas liaudies balsas užkeliamas ant pjedestalo. Sugebama juo manipuliuoti, palenkti savo pusėn. Kai į rinkėjų klausimus ima atsakinėti Seimo nariai ar kiti mūsų politikai, kandidatai į šiuos postus, pamiršti, ko klausiantysis klausė.

Iš kalbėtojų lūpų baigia pradingti žodis „blatas“, bet jį pakeitė žodis „korupcija“. Daug žodžių apie blogus poelgius dingsta, bet vietoj jų atsiranda kiti, nes patys poelgiai nedingsta.

Pamąsčiau, jog šiandieninius 60-mečius ar 70-mečius galima pavadinti sovietiniais žmonėmis, 40 – 50-mečius gariūniečiais, o 20 – 30-mečius jau drįsčiau vadinti laisvais, nors kažkokio senojo baudžiavos raugo jie irgi dar turi.  
Kalbėtojai kalbėtojais, na, o tylėjimą vertinantys tyliai sau ir gyvena. Niekur nesikiša, turi nuomonę, bet pasilaiko ją sau. Negali sakyti, kad jiems viskas nusišvilpt, bet negali teigti, kad ir ne vis vien. Kartais tylėjimas traktuojamas kaip pasyvumo išraiška, o kartais – kaip slėpiningas išminties atitikmuo.

Puiku, kad yra žmonių, kurie paradoksaliausiu būdu derina gebėjimą kalbėti ir tylėjimo savybę. Suprask, tylėti yra apie ką. Tokie žmonės niekada netyli susidūrę su blogiu, bet jų nerasime tarp tų, kurie, kaip kažkas vaizdžiai pasakė, seilėja mikrofonus mitinguose. Tiesa, atsakinguose postuose jų beveik neaptiksi. Paprasčiausiai jie nemėgsta demagogijos. „Kalbėjimas yra menas, o tylėjimas – dar didesnis menas“, – didžiųjų išmintis.

Tylėti neprivalo nebent tik menininkai. Jeigu būtų kitaip, koks nors profesionalus muzikantas galėtų sau liūdnai griežti savo kambarėlyje, niekur iš jo neišeidamas.

Kas laikosi Dailo Karnegio, nemirtingos knygos „Kaip įsigyti draugų ir įgyti žmonių palankumą“ autoriaus, suformuluotų 30 pagrindinių principų, kuriuos dera pasitelkti bendraujant su žmonėmis, žino, kad vienas jų kalba apie meną tylėti. O kai susimąstai – rimties laikas juk kažkuo prasmingas. Tokiam laikui būdingesnė klasikinė muzika. Tyrimai byloja, jog restoranai, kuriuose grojama klasikinė muzika, geriau išsilaiko. Rimtis verčia kiekvieną pasitempti.

Sako, jog geri diplomatai pokalbius visada pradeda nuo pokalbių apie orus, o labai geri – tik ir tekalba apie orus. Tiesa, gal atsiras tvirtinančių, jog gyventi tyliai – tai gyventi nepastebimam. O gyventi nepastebimam yra labai sunku, nes mylėdamas ar mirdamas žmogus trokšta būti paimtas už rankos.

Būti dėmesio centre – įkyri, gyventi nepastebimam – irgi. Kita vertus, patenkintas ir viskuo džiaugiasi tik kvailys. Įsiminė B. Šo sentencija apie tylėjimą: „Tylėjimas – vienas sunkiausiai paneigiamų argumentų.“

O apie ką man šiandien norėtųsi kalbėti? Norėčiau pasidalyti Viduržemio jūros dieta, apie kurią neseniai išgirdau, – saulė, lengvas vėjelis nuo jūros, šviežios saulėje natūraliai užaugusios daržovės, šaltai spaustas alyvuogių aliejus, jūros gėrybės ir raudonojo vyno taurė.

2010 m. UNESCO Viduržemio jūros dietą pripažino kultūriniu paveldu. Svarbiausia, kad ši dieta – streso sumažinimas, kas svarbu sergant ar nenorint susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Girdėjau patarimą, jog jei neturi ką pasakyti, geriausiai patylėti. Antrą patarimą – nereikšk savo nuomonės, nepaklaustas.

Turiu draugą, iš kurio sunku ištraukti žodį, kompanijose jis visą vakarą pratyli, tačiau atsisveikindamas visad tarsteli: „Atleiskite, gal ką ne taip pasakiau.“

Baigti norisi pamokymu kaip gyventi: „Nerūkykite, negerkite, saikingai maitinkitės, ribokite sekso santykius, žodžiu, džiaukitės gyvenimu!“

Į viršų