facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Vienas didesniųjų pasaulio poetų Georgas Traklis yra sakęs, jog vienatvės negalima užpildyti prisiminimais, jie ją tik pagilina.

Šia sentencija ir norėčiau pradėti tekstą apie vienatvę. Būna dienų, mėnesių, metų, kai neturime nė vieno širdžiai artimo žmogaus, bet yra tų, kurie vieniši būna visad.

Užtikau rinkos tyrimų kompanijos, veikiančios dar nuo 1972-ųjų, „Euromonitor International“ atlikto tyrimo duomenis, pagal kuriuos žmonių, gyvenančių po vieną, skaičius pasaulyje kyla kaip ant mielių. 1996-aisiais pasaulyje tokių buvo 156 mln., o per dvidešimt metų, 2016-aisiais, jų jau beveik 400 mln. Vien Jungtinėje Karalystėje namų ūkių, kuriuose gyvena vienas žmogus, suskaičiuojama daugiau nei trečdalis (34 proc.), JAV šis rodiklis kiek mažesnis – 27 proc. Švedijoje beveik pusė namų ūkių (47 proc.) turi po vieną gyventoją. Nuo Švedijos nedaug atsilieka ir jos kaimynė Norvegija (40 proc.), Nyderlanduose ir Vokietijoje taip pat beveik kas trečias būstas turi vos vieną gyventoją. Regime, jog kažkas panašaus ir pas mus. Gal net dar labiau. O juk lietuviams visad buvo būdinga rastis draugėje.

Stengiuosi, kad mano tekstai būtų optimistiniai, tačiau rašydamas apie dabarties žmonių tarpusavio santykius daug optimizmo išspausti nepajėgiu. Prasti tie santykiai. Dabartinis pasaulis tampa vienišųjų pasauliu.

Mūsų dienomis, kaip niekad anksčiau, žmonės turi visas galimybes bendrauti – telefonas, internetas suras netgi toliausiai esantįjį. Nepaisant tokių galimybių, vienišių daugėja. Vaikštai po miestą, aplink žmonės, o esi vienišas. Dirbi didžiausiame kolektyve, gyveni šeimoje, bet ir čia esi toks pat vienišas.

Aišku, dera nepamiršti – gimei vienas ir mirsi vienas, niekas kitas už mus to nepadarys. Gali būti, kad vienišo vilko gyvenimą pasirinkai pats, svajojai gyventi vienas ir prisijaukinai vienatvę. Tačiau jei tave išdavė, jei svajoji būti su žmonėmis, norite turėti artimų draugų, o jų vis nėra...

Mano galva, vienišumą labiausiai skatina skirtingos vertybės, kai tenka gyventi pagal kito vertybių skalę. Vienišas gali jaustis, kai nėra bendraminčių draugijos. Tiesa, vienas ir vienišas yra ne tas pats. Be abejo, tai visiems suprantama. Vienišas gali jaustis ir negyvendamas vienkiemyje. Kažkokiame psichologijos vadovėlyje skaičiau: „Jei negali būti su tais, kuriuos myli, tai mylėk tuos, su kuriais esi.“ Tai tiesa, bet duoti pamokymus visad lengviau.

Nors štai toks psichologų patarimas įsiminė. Atėję pas juos, žmonės dažnai sako norį atsikratyti baimės, nuobodulio, liūdesio, paimti lyg kokius atsibodusius daiktus ir išmesti. Psichologai teigia, kad tai nerealu, bet realu yra išmokti su tuo gyventi, nes šių jausmų mes neišvengsime, kol būsime gyvi.

Senovės išminčiai eiti į dykumą siūlė ne tam, kad atsiskirtum nuo žmonių, bet kad juos atrastum. Šių dienų žmogui pavojingesnis yra ne fizinis vienišumas, bet savęs praradimas žmonių minioje, ne pabėgimas į kalnus ar dykumą (o, kad daugiau žmonių tuo susigundytų!), bet tapimas minios žmogumi.

Jau esu rašęs, jog daugelis daugiabučiuose gyvename dešimtis metų, bet neturime kaimynų, su kuriais galėtume išgerti kavos puodelį ar vyno taurę. O sako, būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį. Atrodo, tokių laikų reikėtų ilgėtis, tačiau dauguma žmonių dabar prisipažįsta visai netrokštą bendrauti su kaimynais ir džiaugiasi galimybe pasukę raktą namų durų spynoje atsidurti savo namuose – savo tvirtovėje. Kiek šiandien regime užrašų „Jus stebi vaizdo kameros“, „Saugo apsaugos tarnybos“, o juk paprasčiausias ir pigiausias būtų: „Kaimynai stebi“. Esu tikras, jog toks užrašas net labiau būtų paveikus.

Aišku, nebendravimas su kaimynais dar nėra baisi vienatvė, bet nuo to daug kas prasideda. Vienatvių yra daug – vyrų vienatvė ir moterų vienatvė, vaikų vienatvė ir senių vienatvė, ligonių vienatvė ir sveikųjų vienatvė, mylinčiųjų ir nekenčiančiųjų vienatvė, išvytųjų ir pabėgusiųjų, nusikaltėlių ir aukų...

Tačiau iš tikrųjų vienatvės tėra dvi: vienatvė, kurioje jautiesi vienišas, ir toji, kurioje – ne. Jau minėtas Georgas Traklis buvo nepaprastas vienišius. Net kai draugas nusivedė jį iš banko paimti pinigų, jis iš ten pabėgo, nes bijojo žmonių. Jis bijojo važinėti transporto priemonėmis, bijojo eiti į restoranus – bijojo padavėjų.

Čia prisiminiau posakį, kad net dievai kūrė pasaulį išsigandę savo vienišumo.

Mokslininkai ėmėsi tirti, dėl kokių priežasčių atsiranda vienišumo problema, ir išvardija jas keturias: 1) nemokama elgtis su kitais, nes kažkada nebuvo artumo su tėvais, broliais, seserimis; 2) žmogus vieną ar kelis kartus buvo atstumtas, todėl dabar jaučiasi turįs teisę nepasitikėti visais žmonėmis ir neprisileisti jų artyn; 3) žmogus nemyli savęs, todėl bijo, kad ir kitam atrodys negeras ir bus atstumtas arba kad „sugadins“ santykį, nes nėra jo vertas; 4) iš išdidumo mano, kad visi žmonės (paprastai išskyrus tik taip manantįjį) yra niekingi sutvėrimai, neverti, kad jiems būtų atverta tauri širdis. Įžymi estrados dainininkė televizijos gyvenimo būdo laidoje pasiguodžia esanti viena, nes vyrai nedrįsta jai pirštis.

Statistika byloja, jog vienišų moterų daugiau nei vyrų. Ryški tendencija ir ta, kad tokie žmonės gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius. Tik reikia priminti, kad vyras džentelmenas neturėtų vienatvei palikti moters, ją turėtų vertinti, pasitikėti ja, nes ir šiaip gyvenime buvimas su moterimi net ekonomiškai gali praversti – moterų galvoje daugiau variantų.

Tarp savo draugų pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės. O senatvėje vėl nori būti apsupti klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Todėl sutinku, jog senatvėje būti vienam itin sunku.

Neseniai nugirdau pastebėjimą, jog mes gal kiek ir artėjame prie Vakarų pasaulio, bet dar skiriamės itin tuo, kad kavinėse veik nesimato senjorų. O kaip norėtųsi juos ten regėti: orius, išpuoselėtų manierų, gurkšnojančius kavą, arbatą, o kartais – ir taurę vyno. Aišku, ne jie kalti, kad šitaip nėra.

Perskaičiau ir pagalvojau, jog geriausias vienatvės lakmusas – provincija. Ten suvoki, ar esi vienišas. Tad Šiauliai tam tinkama vieta. Vienatvė – tai jausmas, kad visi kiti turi draugų. Kažkuris iš didžiųjų pasakė: „Kai nemyli nieko – tai vienišumas, kai myli visus – tai šventumas, kai myli tik save – tai vienatvė.“

Girdėjau ir skaudų teiginį, girdi, jei esi vienišas, reiškia, gyvenime darei kažką ne taip. Prisiminiau posakį, kad net dievai kūrė pasaulį, išsigandę savo vienišumo.

Sako, kai lieki vienišas, susidraugauji su serialais. Vyrai teigia, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite, kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės. Bet jei šeimos moteris valandų valandas priglunda prie televizoriaus serialų metu, manau, kad vis dėlto ne viskas toje šeimoje gerai. Vyrui čia reikėtų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip.

Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vyrauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, o jei vyriškio laisvalaikis – serialai, aišku, jog jis tikrai viengungis.

Kitas gyvenimas, neištikimoji,
Skirtas kitiems, nei tu svajojai,
Kurių viskas – ir kūnas, ir siela, gražu,
Toli gražu ne tokiems, kaip aš ir tu.

Kažkodėl man atrodo, kad ši A. Kaniavos daina geriausiai apibūdina vienatvę.

Kad nebūtum vienišas, pokalbiuose reikalingi dialogai, diskusijos. Tam, kad vyktų dialogas, būtinas kreipinys į kitą kaip pokalbio dalyvį, stengimasis jį suprasti. Sako, jog jei tą lemtingą naktį Vytautas Šapranauskas būtų radęs su kuo išsišnekėti, viskas būtų pakrypę kitaip.

Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni mes labiau analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra.

Štai kiek daug gražių žodžių užtikau apie vienatvę. Vienatvė – slėpininga šventykla, kurioje gali išgirsti savo širdies balsą, prisiminti, kas iš tiesų esi. Tai akistata su savimi, su pasauliu, santykiu su aplinka, pagaliau su visata ir savo vieta joje. Vienatvė – ramybės karalienė. Vienatvė – sielos buveinė. Vienatvė – natūraliausia žmogaus egzistencinė būsena. Ir t. t. Gal todėl ir vienišių patarimai vertinti. Štai neseniai iš vieno tokio lūpų girdėjau, jog verdant kiaušinius į vandenį reikia įberti žiupsnelį sodos, nes po to kiaušinius lengviau nulupti.

Ir visgi, manau, vienatvė nenugalės gyvenimo dviese. Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Ir dar pakartosiu jau anksčiau išsakytą mintį, jog jei esate vienas – kaltas tik pats.

Iš vienatvės, kurioje jaučiasi vienišas, žmogus mėgina pasprukti. Iš vienatvės, kurioje vienišas nesijaučia, žmogus pasprukti nemėgina. Pirmoji vienatvė yra baisi, slegianti, nyki, gąsdinanti, siaubinga, liūdna... Sulaukus 35-erių tampama susiformavusio charakterio asmenybe, turinčia nekintamų privalumų ir trūkumų, įpročių, poreikių ir nusistovėjusį gyvenimo būdą. Jūsų negalima pakeisti, negalima iš jūsų, kaip iš plastilino, nulipdyti kito žmogaus, jūs sunkiai sutinkate su kompromisais ir beveik negalite prisiderinti prie kitų žmonių. Jūs – toks, koks esate. Ir norite, kad tokį jus pamiltų kitas žmogus?

Regėjau štai tokį modernų eilėraštį:
1, 2.
3, 4.
5, 6.
7, 8.
9, 10.
11, 12.
13.

Ar atspėsite, kaip šis eilėraštis vadinasi? Manau, ne. O vadinasi „Vienatvė“. Regis, paskutinis skaičius „13“ lemia tokį pavadinimą.

Rašydamas apie vienatvę vis prisimenu indų rašytojo Višnu Prabhakaro novelę „Nuosprendis“. Traukinyje buvęs teisėjas pasakoja istoriją. Vyras ir jo nepaprasto grožio žmona patyrė automobilio avariją. Vyras nukentėjo nedaug, o štai žmona buvo sužalota žiauriai: teko amputuoti koją, buvo subjaurotas veidas. Vyras nepaprastai mylėjo savo žmoną, todėl tiesiog iš proto kraustėsi dėl tos nelaimės. Užėjęs aplankyti žmonos į palatą, staiga… pasmaugė savo viso gyvenimo meilę! Traukinio bendrakeleiviai klausėsi teisėjo: „Bet prisiekusieji išteisino vyrą?“ „Taip, – atsakė teisėjas, – bet aš nuteisiau jį mirties bausme – pakarti.“ „Pakarti?!“ – sušuko visi suglumę. „Jei būčiau palikęs jį gyvą, būčiau suniekinęs jo šventą jausmą“, – atsakė teisėjas.

Ar vienatvei turi įtakos metų laikai? Sako, rudenį ar žiemą vienatvė labiau juntama. Gal. Bet vasarą ji dar skausmingesnė – rugpjūčio vienatvė. O ar turi įtakos savaitgaliai?

Šiomis dienomis vėl galime į šį klausimą atsakyti. Nors religinės šventės, keldamos žmogaus dvasią, sako, jam neleidžia būti vienišam. Tiesa, ne ką apie tas religines šventes žinome. Šventė sau, tu sau.

Paklauskime artėjančios Žolinės dieną (rugpjūčio 15 d.) išėjusių iš bažnyčios apie šią šventę. Daug nesužinosime. O tai Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dangun ėmimo diena. Mariją jau ruošėsi laidoti, uždengė karstą, bet vėluodamas atskubėjo apaštalas Tomas. Tomas visados visur vėluodavo. Kai Kristus prisikėlęs pasirodė apaštalams, jo irgi nebuvo. Tad Tomas vėliau prisikėlimu net netikėjo ir sakė, kad kol paties Kristaus nepamatys ir neprisilies jo žaizdų, netikės (iš čia posakis „Neviernas Tamošius“).

Pasirodžius Tomui, buvo nutarta atidengti Marijos karstą, kad ir šis apaštalas ją paskutinį kartą pamatytų. Ir kai karstą atidengė, kūno jame nebebuvo, gulėjo tik gėlės. Tiesa, apaštalas Petras (apaštalų vyriausiasis) sakė, jog, nepriklausomai nuo Tomo pavėlavimo, jam ir taip buvo kilusi mintis atidengti karstą, bet tai jau kita istorija, o mes kalbame apie Marijos į dangų ėmimą.

Bet grįžkime prie vienatvės. Nors ką čia bepasakysi. Vienatvė yra toks liūdnas dalykas, kad net anekdotų apie ją veik nėra. Šio teksto pabaigoje vos vieną prisiminiau.

Gelbsti žmones iš sudužusio laivo. Vienus ant plaustų randa po kelių dienų, kitus po savaitės, o vieną bangos taip toli nuneša, kad jį išgelbėja gal tik po trijų ar keturių mėnesių.

Visi džiaugiasi, kad jam užteko maisto atsargų, klausinėja, kaip jis viską iškentęs, ar nebuvę baisu, liūdna, nuobodu. Išgelbėtasis prisipažįsta: „Labiausiai kankino liūdesys, nuobodulys ir vienatvė, ypač sekmadieniais.“

Į viršų