facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Girdėjau žmones guodžiantis, kad jie negali atsisakyti kavos, nes jiems ji patinka, negali atsisakyti šokolado, negali atsisakyti vyno, nes jie jiems taip pat patinka. Antraip jie tampa nelaimingi. Ir ar pastebėjote, kad žmonės, kurie laikosi dietos, yra piktesni?

Nesu tų, kurie negali atsisakyti alkoholio, rūkalų ir visų gyvenimui nebūtinų dalykų, pusėje. Bet lenkiuosi tiems, kurie negali atsisakyti apsilankymo parodoje, teatre, negali į rankas nepaimti knygos, negali nekeliauti. Štai būtent kelionių ir aš negaliu atsisakyti.

Tiesa, nemėgstantys kelionių norinčius keliauti įspės apie tykančius kelionių sunkumus: pilnas oro uostų sales, ilgai trunkančias patikras, kurių metu tenka nusiauti batus ir išsiverti diržą. Jei keliaujate autobusu ar savu automobiliu, tai teks išklausyti gąsdinimų apie visos kelionės metu laikomas sulenktas kojas ir t. t.

Bet tikrų keliautojų tokie gąsdinimai nebaugina ir kelionės tampa neatskiriama jų gyvenimo dalimi, nes pagrindinis kelionių variklis – smalsumas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose.

Girdėjau istoriją apie vieną keliautoją, kuris Tomo Mano kūriniuose perskaitęs posakį: „Kaip kiškių medžiotojai iš Kelno katedros“ ir ilgai mąstęs, kas tai. Ar tai skulptūros, paveikslas, ar kalbama apie kokius tikrus įvykius, o gal tai legenda, kas tie medžiotojai, kaip jie susiję su garsia katedra? Galima vartyti enciklopedijas, „lįsti“ į internetą?

Keliautojas išvyko į Kelną pamatyti tai savo akimis. Iškart pajutau simpatijas šiam keliautojui. Todėl vieną liepos savaitgalį nutariau įgyvendinti seną svajonę – nukeliauti į Lvovą, kuriame daug ką norėjosi pamatyti. Juo labiau kad Lvovas yra nauja ir labai madinga kryptis keliaujantiems lietuviams.

Į Lvovą nukakti nėra sunku. Iš Vilniaus kiekvieną penktadienio vakarą išskrenda lėktuvas, o vėlų sekmadienio vakarą, veikiau naktį iš sekmadienio į pirmadienį, grįžta. Bet mes, penkių žmonių grupelė, nutarėme keliauti automobiliu, aplankant Balstogės, Liublino ir Zamostės miestus. Gal nuo Lietuvos į Ukrainą kelias per Baltarusiją būtų ir trumpesnis, bet netraukė tas vargas dėl vizų, o ir viliojo minėti Lenkijos miestai.

Tad gal ir pradėsiu nuo tų miestų, o pirmiausia, aišku, nuo Balstogės, iki kurios nukakti ilgai netruko, nes nuo sienos iki šio miesto 150 km. Balstogėje, esperanto kalbos kūrėjo, gydytojo Liudviko Zamenhofo gimtinėje, užtrukome gal tik kiek daugiau nei dvi valandas.

Šį Lenkijos miestą galima lyginti su Šiauliais, nes miestas nukentėjęs karo metu, tad ir senamiesčio kaip ir nėra, nors kai kas vykusiai atstatyta, todėl Lenkijos urbanistai 2010 m. miesto centrą pripažino geriausiai atnaujinta miesto erdve visoje šalyje.

Viskas čia kompaktiška – tai ką reikia pamatyti nepilno kilometro atstumu. Pradėjome nuo XVIII a. Branickių baroko rūmų. Čia šiuo metu veikia Medicinos universitetas. Grožiesi, nors regi, jog tiesmukiškai rūmų užsakovai ir architektai bandė pastatyti savąjį Versalį. Aplankome katedrą, Rotušę ir Rotušės aikštę ir tik prieš kelerius metus pastatytą puikios šiuolaikinės architektūros operos teatrą, kuriame drauge ir Balstogės filharmonija. Nors pats vidurdienis, džiaugiamės įleisti vidun ir net užsikorėme ant stogo iš viršaus pasižvalgyti į šį Palenkės miestą.

Dar 250 km ir pasiekiame Liubliną. Vakarėja, žiebiasi žiburiai, tad itin malonu paklajoti po senamiestį, pasigėrėti šokančiais spalvų fontanais. O rytą lankome pilį, kurioje pasirašytas Liublino unijos aktas. Aišku, ilgiausiai ir užsibūname toje akto pasirašymo menėje šalia J. Mateiko tai progai nutapyto milžiniško paveikslo.

Pakelyje į Lvovą dar stabtelėjame Zamostės miestelyje, kurio senamiesčio aikštė įtraukta į UNESCO paveldą. Čia jaučiamės tarsi puošniame Italijos mieste, nes ir statė šį Lenkijos miestą Italijos architektai.

O už Zamostės jau čia pat pasienis. Įvažiuojame į Ukrainą nesunkiai, kadangi automobilių pasienyje nebuvo daug. Dar prieš Lvovą apsilankome Lucko pilyje. Nuo 1340 metų iki Liublino unijos (1569 m.) ji buvo svarbiausia Lietuvos kunigaikščių rezidencija Voluinėje. Lietuvos istorikai teigia, kad būtent čia buvo nutarta įtikinti Romos popiežių, kad būtina karūnuoti Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą. Lucko pilis dar vadinama Liubarto pilimi, nes ją statė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas.

 Nors kelias iki Lvovo ir pusėtinas, bet šiaip jau keliai labai prasti: duobių duobės. Antrą dieną net atsisakė mūsų automobilio elektronika. Buvo aišku, jog čion reikia atvykti su technika be elektronikos, nes išmanesniam automobiliui, rodos, paprasčiausiai atsibodo tas kratymasis, tad jis stop ir nė iš vietos. Buvome išsigandę. Tiesa, viskas įvyko miesto centre. Tad nutarėme, jog reikia tralu nusigabenti automobilį prie viešbučio, galvoti, kaip jį parsitempti į namus, o patiems grįžti maršrutiniu autobusu ar lėktuvu.

Stovėjome šalia kažkokio ofiso durų. Užėjome paprašyti pagalbos rasti tralą. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, ten dirbę vyrukai ėmė skambinti po autotransporto kontoras, žodžiu, stengėsi padėti kaip galėdami. Bet kol vyko paieška, automobilis, mūsų džiaugsmui, nusprendė nebesiožiuoti ir užsivedė. Stengėmės kuo toliau sukti nuo duobėtų gatvių, tačiau visiškai tokių išvengti nepavykdavo, tad dar kartą automobilis buvo nusprendęs pailsėti ir antrą kartą mus išgąsdino.

Lvovas įspūdį paliko. Tiesa, net nežinai kaip jame jaustis. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis. Tiek Lvovo, tiek visos Ukrainos istorija yra panaši į Vilniaus ir Lietuvos istoriją. Tiesa, mums pasisekė labiau – nors Vilniaus anuomet ir netekome, bet išsaugojome Lietuvos valstybę, į kurią lenkai taip pat kėsinosi.

Skirtingai nei Vilniaus atveju, ukrainiečiai lenkams veik nepasipriešino, todėl visa Vakarų Ukraina kartu su Lvovu be kovos atiteko Lenkijai. Jos sudėtyje ji buvo iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios, kai nacistinė Vokietija drauge su Sovietų Sąjunga sutriuškino Lenkiją ir Sovietų Sąjunga aneksavo Vakarų Ukrainą.

Todėl nenuostabu, kad per ilgus šimtmečius Lvovo sritis labiau linksta prie Vakarų, o ne Rytų pasaulio. Puošnus operos ir baleto teatras, Potockių rūmai, įspūdingos cerkvės ir bažnyčios, paminklai, ypač Adomo Mickevičiaus, senamiesčio gatvelės, gatvės muzikantai ir mimai, kviečia net mazochistų baras, o šalia senučiai „žiguliukai“ ir senieji autobusiukai „pazikai“. Daug kas restauruota, daug kas restauruojama, daug pastatų dar laukia restauracijos. Viskas puiku, kol restauruotojai nepradeda tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Netikėtai atkreipėme dėmesį į Operos ir baleto teatro dešinėje stovintį pastatą. Apačioje kavinukės, viršutiniuose aukštuose, supratome, gyvena žmonės. Virš trečiojo aukšto buto langų pamatėme atitrūkusį didžiausią sienos tinko gabalą, kuris, atrodė, tuoj tuoj kris žemyn. Užkris ant gatvės kavinės skėčio, tuo viskas ir baigsis – pagalvojau. Kartu keliavęs draugas nesutiko ir buvo įsitikinęs, kad atskilęs gabalas didokas ir tą skėtį pramuš.

Dar sovietmetin grąžina gan surūgę ar bent liūdni lvoviečių veidai, tamsūs rūbai ir daug girtų gatvėse. Gyvenome gan puikiame viešbutyje „Ramada“ (25 Eur naktis, nors yra ir daug pigesnių viešbučių). Rytą šypsodamiesi su visais sutiktaisiais ir viešbučio personalu sveikinomės „Good morning“. Nugirdau administratores kalbant: „Štai kokie laisvi žmonės, tai ne mes.“ Aišku, likome apgaubti pasididžiavimu.

Bet tie surūgę liūdni veidai, tamsūs rūbai dingsta įžengus į Lvovo senamiestį. Čia visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, jog ypač šeštadieniais Lvovas tampa mažesniuoju Vienos broliu, puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai – nuostabūs, valgai ir laižaisi. O ir visas maistas puikus. Be to, pigus. Restorane pakanka 5 eurų gerai papietauti.

Iš rastų restoranų išskirčiau „Gazova lampa“, kiek paėjus už Armėnų bažnyčios, „Barčevsky“ gatvelėje netoliese Turgaus aikštės ir „Atlas“ pačioje Turgaus aikštėje, jos dešiniajame kampe. Visur didelės porcijos. Aišku, pradėdavom ukrainietiškais barščiais. Ypač įsiminė veršienos ir kalakutienos patiekalai. O kur dar spaudžiamos sultys, gera kava, įvairiausi desertai. O vaisių, vaisių.

Jei dar dėl kainų, tai restoranuose, aišku, viskas brangiau, bet ir tai pakenčiama. Pavyzdžiui, alaus butelis parduotuvėje kainuoja 0,50 Eur, restorane bokalas – 1 eurą. Gorylkos (degtinės) butelis (0,7 l) parduotuvėje – 3–5 Eur, restorane 50 g (ten dar tokios porcijos) – 1 Eur, tad visas butelis būtų 14 Eur.

Lankantis Lvove buvo braškių sezonas, tad jų privalgiau, nes kaina svyravo apie 0,50 Eur (1 kg). Štai vienoje pakelėje prie margomis langinėmis pasipuošusio namelio sustoję nusipirkti braškių, pamatėme, jog šeimininkės vyras atneša tik ką darže priskintų uogų. Burnoje tiesiog salo.

O skanesnių nei ukrainietiški lašiniai nėra tekę ragauti. Pasinaudojimas tualetu kainuoja nuo 2 iki 3 grivinų (apie 0,10 Eur). Už 1 eurą Šiauliuose gavome 26,40 grivinų, o Lvove – 28,80. Pluoštelis nemenkas, žinant, kad net vienos grivinos banknotas popierinis.
Šį tą įsigijome blusų turguje, kuris irgi pačiame senamiesčio centre. Moterys pirkosi įvairiausių sidabro pakabukų. Aš pasisukinėjau prie parduodamų paveikslų, bet nieko gero neužtikau, nebent kai kuriuos paveikslus buvo galima pirkti dėl rėmelių. Nustebino begalė žvakidžių, lygintuvų, įvairiausių skulptūrėlių...  

Lvovo senamiestyje vėlai vakare ir naktį irgi verda gyvenimas. Štai restoranas „Pravda“ su puikiu džiazo orkestru. Visų restoranų orkestrai savo programas baigia kūriniu „Červona rūta“. Nustembi šiame Ukrainos mieste radęs mazochistų kavinę „Masoch cafe“ su kabančiomis grandinėmis ir antrankiais, lovomis, vietoje paprastų fotelių ar kėdžių, raudonomis lempomis, seksualia muzika ir padavėjomis, ant kaklo pasikabinusiomis rimbus.

Tik nuo naktinio gyvenimo, restoranų ir kavinių norisi vėl grįžti prie vietų, kurias nori nenori, jei jau čia atvažiavai, reikia pamatyti. Pirmiausiai tai – Aukštoji pilis (Vysokij zamok), Liublino unijos kalva, ant kurios, tiesa, jokios pilies nėra, o tik apžvalgos aikštelė į miestą ir kitą smėlėtą kalvą, į kurią taip pat galite įkopti ir ant kurios stovi kryžius, skirtas žuvusiems Afganistane. Abi kalvas supa miesto centrinis parkas.

Pasižvalgyti į Lvovo stogus nebūtina lipti į Aukštosios pilies kalvą, galima Lvovo panoramą išvysti ir pakilus į Rotušės bokštą. Bet bent man didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Lyčiakovo kapinėse, kur palaidoti per keturi šimtai tūkstančių žmonių bei Lvovo gynėjai, kurie žuvo per Lvovo mūšį ir 1918–1920 m. Lenkijos-Sovietų kare. Po Paryžiaus Per Lašezo kapinių šios antrosios, kurios mane tiesiog pribloškė. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai. Pavyzdžiui, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Igorio Belazaro ir Mykolo Kolesos...

Vakare pasukome į operos rūmus, fantastišką senosios Austrijos-Vengrijos imperijos laikus menantį statinį. Stebėjome Dž. Verdžio „Kaukių balių“. Šiaip jau man šios operos libretas atrodo gan silpnas, tačiau dekoracijos, kostiumai, puikūs balsai viską nustelbė. Stebėti operą galima už 3 eurus, ką mes ir padarėme, tačiau jei dar kartą būsiu Lvove, o būsiu tikrai, rinksiuosi ložę, kuri šešiavietė kainuoja 80 eurų ir jei mes būsime šešiese nebus jau taip brangu. Bet juk niekas neatstos malonumo, nes vis tiek vieną kartą mirsi, tad kodėl jo nepatyrus, kad ir tokioje, tarkime, smulkmenoje.

Lvove daug likusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo pėdsakų. XVII a. statytos Bernardinų Šv. Andrejaus bažnyčios frontone puikuojasi LDK Vytis. Tiesa, kad jį pamačius, reikia gerokai užversti galvą, o štai šis herbas ant Adomo Mickevičiaus paminklo pastebimas lengviau.

Lvovą įkūrė karalius Danyla savo sūnaus Levo (Liūto) garbei, tad miesto istoriniuose pavadinimuose dažnai užtiksime žodį „liūtas“, o pačiame Lvove gausu akmeninių ir metalinių žvėrių karaliaus atvaizdų.  

Grįžtant vėl patyrėme ukrainiečių žmonių nuoširdumą. Navigatorius, nusprendęs, kad neverta mums iš viešbučio važiuoti per patį užkimštą miesto centrą, vedė Lvovo priemiesčiais ir kaimeliais, kad net kartą kreipė į tokį prastą keliuką, jog suabejojome, ar čia mums tikrai reikia suktis ir ar toks kelias gali iš Lvovo lydėti į Vakarų Europą. Susistabdėme pravažiuojantį automobilį klausti kelio. Vairuotojas apsisuko ir liepė sekti paskui jį, taip mus išlydėdamas į pagrindinį kelią pasienio link.

Šįkart pasienyje buvo gan didokos eilės. Teko laukti. Vienas mūsų buvo nusipirkęs tualetinio popieriaus su Putino atvaizdu. Kas gali mėgti diktatorių, kuris pasauliui dar nežinia kiek gali atnešti nelaimių, visgi tas veido spausdinimas ant tualetinio popieriaus bent manęs nežavi. Bet jei tokius suvenyrus perka, reiškia jie reikalingi.

Visgi suabejojome, jei muitininkai šį popierių pamatys, reakcija gali būti įvairi. Jautėme, kad Ukrainoje dar daug anų dienų gerbėjų ir, jei ant tokio muitininko papulsi, pasienyje gali užgaišti pakankamai ilgai. Taip ir atsitiko – popierius iškart buvo pastebėtas. Muitininkas pavartė ritinėlį rankose, paklausė, iš kur mes, nieko daugiau nebetikrino, o tik šypsodamasis palinkėjo laimingo kelio.

Į viršų