Pabudęs susimąsčiau, kodėl vyriškus vardadienius švenčiame iškiliau nei moteriškuosius. Štai Joninės tarsi skirtos tik Jonams, Vytauto, Kazimiero, Petro, Povilo dienomis irgi prisimenami tik vyrai, o juk yra ir Janinos, Vytautės, Kazimieros, Petronėlės, Paulinos.

Gal todėl, kad šiaip jau metuose dienų, kai sveikinam moteris, daugiau ir vyrai bando bent vardadienių dienose atsigriebti. Štai vasario 14-ąją, Įsimylėjėlių dieną, apie moteris kalbame gerokai daugiau nei apie vyrus, kovo 8-ąją – tik apie moteris, Motinos diena irgi pranoksta Tėvo dieną. Kad kažkada buvo švenčiama vasario 23-ioji, gėda net užsiminti. Kada yra Lietuvos armijos diena, net nežinome.

Kažkas pašmaikštavo, kad balandžio mėnesį yra dvi dienos, kai būdavo bandoma sveikinti vyrus. Tai – Kosmonautikos dieną, balandžio 12-ąją (nors kosmosan kyla ir moterys) ir kartais balandžio 22-ąją, Lenino gimimo dieną (aišku, šią dieną sveikinami buvo tik humoro jausmą turintys vyrai, nes tokį turėdavo ir juos sveikinančios moterys).

O ir šiaip net Evangelijų mokslas yra palankus moterims, vaikams, luošiams, vargšams ir nusidėjėliams. Antra vertus, moterų švenčių daugiau, nes joms gyvenime sunkiau ir silpnąją lytį reikia dažniau paguosti. Tad, mieli vyrai, neužgrobkime ir vardadienių.

Juo labiau kad sveikinti moteris su gimtadieniu nėra visiškai gerai, ypač kai moteris jau sulaukusi n metų. Tas šventimas nori nenori atskleidžia moters amžių. Nenutylėsi ir nepaslėpsi. O vardadienis visai kas kita.

Rašau tai Marijos vardadienio dieną ir artėjant Onos (liepos 26) ir Mortos (liepos 29) vardadieniams. Tiesa, tai nėra šiandien populiariausi moterų vardai ir į populiariųjų dešimtuką nepatenka, visgi tai gražūs senoviniai vardai, kuriuos dar nešioja mūsų senelės, o kai kada – ir mamos, be to, kodėl jų neatgaivinus.

Marija dažniausiai sietina su Jėzaus Kristaus motina, bet liepos 22 prisimename visai kitą Mariją – Mariją Magdalietę iš Magdalos miesto Palestinoje, atgailaujančią nusidėjėlę, išteisintą dėl meilės. Marijoje tiek moteriškų savybių, jog kai kurie istorikai teigia tai buvus tris skirtingas moteris, kurių visų bruožai dabar priskiriami vienai.

Bet jei kalbėtume apie vieną Mariją, tai Marija Magdalietė buvo būtent toji, kuri stovėjo prie kryžiaus ir į taurę supylė Kristaus kraują. Ta taurė vadinama šventuoju Graliu. Marija Magdalietė bažnyčios minima kaip išlaisvintoji iš septynių demonų. Ji ėjusi paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamačiusi jį prisikėlusį ir pranešė jo mokiniams. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus jame, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė ir ji, kol atpažino, palaikė jį sodininku.

Marijos Magdalietės kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje. Po visų gyvenimo vingių savo apaštališką veiklą Marija Magdalietė pradėjo Marselyje ir Eks an Provanse. Po mirties jos kūnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas į Vezlė. Iš čia nuo XII amžiaus jos kultas paplito po visą Prancūziją. Vezlė puošia didelė Marijos Magdalietės bazilika. Ją lanko maldininkai, nuo jos prasideda jų kelionės į Santjago de Kompostelą.

Šventoji Ona yra ypatinga moterų globėja ir užtarėja. Seniau kai kur Lietuvoje ji kartu su šventąja Agota buvo laikoma ir saugotoja nuo ugnies bei gaisro. Oninių liaudišką sampratą taikliausiai nusako priežodžiai: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona: duoda pieno po uzboną.“ Tai ir prinokimo šventė, nes jau apstu prisirpusių uogų, pasikasama šviežių bulvių, iškepama naujo derliaus duonos ir rengiamos vaišės, o temstant – vakaronės.

Marijos Magdalietės sesuo Morta dažniausiai būdavo šalia Marijos, tik jei apsilankius Jėzui, Marija įsitaisydavo prie jo ir klausydavosi jo kalbų, tai Morta virdavo, kepdavo, nešdavo viską ant stalo. Todėl ji net praminta šeimininkių globėja. Be to, Morta buvo ir Mindaugo žmona. Lietuvos karalienė.

Marijos, Onos, Mortos vardai, sakyčiau, atskleidžia moters moteriškumą, tad gal todėl, kad moterys šiandien tolsta nuo savo moteriškumo ir tie vardai nėra pamėgti.

Vyras, norėdamas, kad šeimoje būtų santarvė, darna, susiklausymas, lankosi pas psichologą, kad šis suteiktų jam patarimų kaip elgtis, kad įtiktų žmonai. „Kiek moki tam savo psichologui už konsultacijas?“ – kartą paklausė žmona. „50 eurų už valandą“, – atsakė vyras. „Tu man atiduok tuos 50 eurų, tai aš tave geriau pakonsultuosiu“, – kiek pyktelėjo žmona. Protinga moteris žino, kad reikia taip užimti savo vyrą, kad jis nespėtų būti jai neištikimas.

Sociologiniai tyrimai byloja, kad tik 10,5 proc. moterų mąsto, kad ne vyrai turi moteris išlaikyti, nes „tai būtų nesąžininga“ ir „savigarba neleistų būti išlaikytine“. Keista, bet kartais vyrų mąstymas atsilieka. „Ar tu jau atsikėlusi?“ – prabudęs vyras klausia namus tvarkančios žmonos.

Ką vyrai veiktų be moterų?! Net prekybos centre pasimetęs tarp prekystalių vyras tuoj šaukia: „Angele, Angele!“ Tiesa, vyrai nenori, kad juos kritikuotų, kad iš jų juoktųsi, kad jais skųstųsi. Jie nori, kad juos priimtų tokius, kokie jie yra. Ir kai juos priima, jie pasirengę keistis.

Vieni vyrai turi pinigų savo žmonų dėka, kiti turi žmonas savo pinigų dėka. Paklausinėjau moterų, koks vyro tipas joms artimiausias, o koks atstumiantis. Dauguma atsakė, kad artimiausias – M. Mikutavičiaus, priešingoje pozicijoje atsidūrė Ž. Grigaičio tipas. Viena moteris sakė labai norėtų pamatyti, ką Žilvinas Grigaitis veikia tualete, kaip ten elgiasi. Keistas noras. Tiesa, geriau pagalvojus, sunkiai ir aš įsivaizduoju Žilviną tualete. Antra vertus, ko ten neįsivaizduoti – pritupia, atsisėda ir žurnalą „Žmonės“ skaito.

Kai buvo populiarus kino filmas „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nebepamenu, kas mane ištempė jo pažiūrėti. Regis, noras geriau pažinti moteris. Aišku, moterų ir merginų salėje buvo daugiau.

Filmas prasideda, kai žurnalistikos nebaigusi filologė užsuka pas žymų verslininką, pavarde Grėjus, imti interviu. Matę filmą, pastebėjo, kad tai labai mūsiška, nes ne visos žurnalistės ir pas mus ragavusios žurnalistikos mokslų.

Vienas iš verslininkui užduotų klausimų: „Ar tu gėjus?“ Šis įrodo, kad ne, be to, parodo savo sekso žaidimų kambarį. Ko tik ten nebuvo. Nuo smulkių žaisliukų iki botagų, visokiausių pakinktų, balnų ir t. t. Aišku, kai visko tiek, būtinos ir smurto scenos. Tiesa, jos buvo dargi estetiškesnės nei matomos mūsų „24 valandose“ ar „TV pagalboje“.

Aišku, namie tokio filmo nebūčiau viso žiūrėjęs, tiesa, ir iš kino salės galima išeiti, bet vis laukiau, kad gal dar kas nors įspūdingesnio įvyks. Neįvyko ir todėl prisiminiau savo jaunystės filmus „Esminį instinktą“, „9 su puse savaitės“ ir „Emanuelę“. Pastarąjį filmą mačiau dar būdamas paaugliu (18 neturėjau), bet jis manęs nesužalojo, o dargi išsamiau atsakė į klausimus apie meilę. Nežinau, ar tai gali padaryti „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Nors šiaip jau tokie filmai atskleidžia tik vieną tiesą – moteris tol jauna, kol gali žiūrėti veidrodyje į save nusirengusią.

Baigiantis pavasariui ir prasidedant vasarai programišiai įsilaužė į kažkurios ten plastinių operacijų klinikos internetinę laikmeną, susisėmė klienčių duomenis apie joms atliktas operacijas ir ėmė jas šantažuoti tų duomenų paviešinimų. O tos: „Tik šantažuokite, tik viešinkite!“ Programišiai nepagalvojo, kas yra lietuvės moterys, o ypač norinčios būti žvaigždėmis, nes tokios juk dažniausiai ir darosi tas plastines operacijas.

Kalbėdamas apie moteris, prisiminiau dar vieną kino filmą – veik prieš 20 metų, 1998-aisiais, britų kino režisieriaus Peterio Howitto susuktą gyvenimišką juostą „Atsargiai! Durys užsidaro“. Manau, daugelis filmą matė, nes jį parodė jau beveik visos televizijos, o kažkuri iš TV1000 vis pakartoja. Filmo herojės Helen (Gwyneth Paltrow) likimas priklausys nuo to, ar ji suspės įšokti į metro traukinį. Vienu atveju ji, atleista iš darbo ir per anksti grįžusi namo, ras savo vaikiną kitos glėbyje, kitu – ne. Nuo tos akimirkos priklausys ir visi tolesni jos gyvenimo įvykiai. Kaip geriau, spręskite patys. Šiaip ar taip – mūsų ateitis visada priklauso nuo kokio nors traukinio.

Apie amžinąją meilę svajoja daugelis jaunų (ir nelabai) žmonių. Bet štai neseniai skaičiau, kad negailestingi ispanų mokslininkai sugriovė mitą apie meilę iki „grabo“ lentos – jų teigimu, šis jausmas gyvuoja tik ketverius metus, o vėliau nuslopsta (nors Beigbederis šį terminą dar metais sutrumpina).

Tyrimo vykdytojai sako, kad reikia skirti meilę nuo simpatijos, seksualinio potraukio ir prisirišimo. Kai jausmas tik užgimsta, žmogaus smegenys ima gaminti ypatingus cheminius junginius, dėl to suaktyvėja emocijas reguliuojantys centrai. Kol individo kaukolėje verda aistros, apie nieką, išskyrus geismų objektą, individas negalvoja. Tačiau žmogaus organizmas taip sutvertas, kad ilgiau nei ketverius metus minėtos cheminės reakcijos trukti negali. Net pačiu romantiškiausiu atveju pozityvių emocijų resursai baigiasi sulig tuo terminu.

„Jei vyras nori išeiti – visiškai neverta jo laikyti. Tas pats galioja ir moteriai“, – susitikimuose su skaitytojais teigia legendinė austrų rašytoja Susanna Kubelka. Rašytoja papasakojo, jog  pati pažinojusi vieną moterį rusę, kuri ištekėjo už itin turtingo verslininko antikvaro. Nuostabus namas Paryžiuje, pilis užmiestyje, bet jis prastai elgėsi su savo žmona, turėjo meilužių ir to net neslėpė. Žmona jo nepaliko, tiksliau nepaliko tų pilių, baseinų, turtų, tačiau po penkerių metų susirgo vėžiu ir mirė.
Pritariu S. Kubelkos minčiai, kad jei kas nors nori tave palikti, tegul ir palieka, nes dar kažkuris iš senovės išminčių yra pasakęs, jog jei bijai ką nors prarasti – prarask, tuo tada nebesikrimsi. S. Kubelka sako norinti įrodyti, kad šiandien 70 metų žmonės ne tokie kaip anie 70-mečiai, šiandien jie tarsi 50-mečiai.

Daugiausiai klausimų rašytoja sulaukia dėl knygos „Šiandien madam pareis vėliau“, kuri išversta ir į lietuvių kalbą. „Man buvo labai svarbu parašyti tą knygą, nes tuomet vis dar buvo manoma, jog moteris negali būti televizijos žinių vedėja, nes pasakodama apie katastrofas pravirks, negali skaityti žinių per radiją, nes vyro balsas – solidesnis ir skamba įtikinamiau. Ypač ši knyga išpopuliarėjo Japonijoje, kur tuo metu 26 metų sulaukusios moterys turėdavo palikti darbą, kitaip sakant, išeiti į pensiją. O iš tiesų gyvenimas po 40 tik pradeda gražėti“, – į klausimus atsakinėja S. Kubelka.

Tiesa, dėl televizijos žinių vedėjų turiu savo nuomonę – tie, kurie veda televizijos žinių laidas yra abejingi pasauliui. Bet čia tik mano nuomonė.

Iš mūsų rašytojų apie vyrus ir moteris bei jų santykius įdomiai rašo Rūta Vanagaitė. Įstrigo jos prisiminta istorija, kaip vieną kartą žmogus atėjo pas Dievą ir klausia, kodėl jis taip nelaimingai gyvena. Dievas jo paklausė, kas jis toks. Žmogus nežinojo atsakymo. Tuomet Dievas tarė, kad norint gyventi laimingą gyvenimą reikia vieno dalyko – atpažinti, kokia vidinė sėkla yra tavyje pasėta. Juk jei nešioji dilgėlės sėklą, kodėl augini save kaip rožę? O jei viduje esi ąžuolas, kodėl augi kaip drebulė? Esą būtent dėl to laimė ir nusisuka, nes nesi tuo, kuo turėtum būti.

„Trumpą bobų vasarą mums dovanoja gamta, o amžina ne bobų vasara – tavo pačios rankose. Nepaleisk jos“, – tokią sentenciją išsako R. Vanagaitė. Rašytoja prisimena ir dailininkės Paulinos Bewick žodžius: „Žmonės nusprendžia pasenti. Tarsi jie pasakytų sau: na, štai ir viskas, aš pasenau. Ir tada jie pasensta.“

R. Vanagaitė – teatrologė, tad prisimena ir Antoną Čechovą: „Man keturiasdešimt septyneri metai; jeigu, sakykim, aš gyvensiu ligi šešiasdešimt, tai lieka dar trylika. Daug! Kaip išgyventi tuos trylika metų? Ką aš veiksiu, kuo užpildysiu juos?“ Šito klausia nevilties apimtas Čechovo herojus Dėdė Vania. Susimąstai, nejaugi nėra ką veikti pačiais brandžiausiais gyvenimo metais?

Iš knygų lentynos išsitraukiu dar vieną knygą – Fransuizos Girond ir Bernardo Henrio Levio „Vyrai ir moterys“. Atkreipiau į šią knygą dėmesį, nes tai gana reto žanro knyga – dviejų žmonių pokalbiai. Rašytoja F. Girond, buvusi kultūros bei moterų reikalų ministrė, ir filosofas B. H. Levis – Prancūzijoje žymūs ir garsūs.

Levis daugiau nei 30 metų jaunesnis už savo pašnekovę, bet pokalbyje šito nesijaučia. Kalba jie apie tai, kas yra gundymas, ištikimybė, grožis ir negražumas. Perskaitęs knygą, susidariau nuomonę, jog daugiau tiesos pasakė Girond. Ji ypač džiaugiasi, kad moterų tikslas pagaliau nebėra ištekėti ir bet kokia kaina taikstytis su nevykusia santuoka. Levis gi daugiau kalba stereotipais, kaip koks lietuviškojo „Stiliaus“ pašnekovas.

Tiesa, viena jo mintis man itin patiko. Vyrai, kalbantys apie tas pačias moteris, sprendžia: „Mes tikrai pažįstame ne tas pačias moteris.“ Tikra tiesa – moterys daugiaplanės, daugiasluoksnės ir t. t. Vieną dieną jos gali apkabinti ir bučiuoti, o kitą parodyti nagučius, arba atvirkščiai. Tokia ir pagrindinė šios knygos mintis – moterys netelpa į jokius standartus. Ypač idealios.

Nors teisingiausias, mano galva, buvo Napoleonas, dar XVIII ir XIX a. sandūroje apeliuodamas į tradicinį moters vaidmenį. Anot jo, kiekvienas turi savas savybes bei pareigas. Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“.

Kuo moterys feministės skiriasi nuo nefeminisčių? Pagalvojau, jog feministės kritiškiau žvelgia į serialus, kai nefeministės – tuos serialus tiesiog dievina. Nors feminizmas žaismingas, neliepiantis prie ko nors prisirišti, laužo kai kurias nusistovėjusias dogmas, vis dėlto moterys tvirtina net ir feminizmo įtakoje norinčios išlikti moteriškos bei prieraišios, jeigu tik to iš jų tikimasi bei norima. Atseit kavinėse ar viešint pas draugus juokaujama, šokama, kvailiojama su visais, bet namo išeinama su savo žmogumi arba grįžtama iš vaišių pas jį, jei jo ten nebuvo. Aš už tokias moteris!

O šiomis dienomis man gražiausios moters pavyzdys – Emanuello Macrono žmonos, tarsi mūsų Žemaitės su jaunu vyru.