„Žinau tai, apie ką tu negirdėjai“, – tarstelėjo gatvelėje jau seniai matytas bičiulis. Išgirdęs šį sakinį supratau – šnekuosi su hipsteriu. Su originaliu, savitu, demonstratyviai nemadingu, kvepiančiu kava iš „Coffe-inn“, dėvinčiu marškinėlius su ironiškais užrašais ir akinius storais rėmeliais žmogumi. Akiniai – brangiausias hipsterių turimas daiktas.

Hipsteris man – tarsi iš anų laikų atkeliavęs hipis (ir pirmosios pavadinimo raidės tos pačios), tik įžengęs į XXI a. pradžią. Hipsteriai savo aprangos stiliumi bando pretenduoti į menininkus arba bomžus. Hipsterių klausomą muziką sunku apibūdinti, nes jie neklauso nieko, kas yra komercija.  Tarp hipsterių populiari fotografija ir dizainas. Tik viskas be įmantrybių. Sakyčiau, kad jų šūkis: „Grožio ieškok paprastume!“ Merginos hipsterės nemėgsta aukštakulnių ir važinėja dviračiu. Mačiau net testą, kuris apibūdina ar tu turi hipsteriui būdingų bruožų.

Kokiu mobiliuoju telefonu naudojiesi? Trys atsakymai: a) naujausio modelio išmaniuoju, b) tuo pačiu, kokiu naudojausi ir prieš trejus metus, c) o kam man telefonas?

Kur labiausiai norėtum gyventi? Atsakymai: a) negyvenamoje saloje, b) kokioje nors mados sostinėje, c) ten, kur gyvenu dabar.

Tavo mėgstamiausias gėrimas? a) kava, b) vanduo, c) sultys.

Kas yra Bryan Adams? a) nežinau, b) aktorius? C) dainininkas. Kaip pasveikini savo draugus su gimtadieniu? a) parašau žinutę „Facebook‘e“, b) nusiunčiu ranka rašytą laišką, c) paskambinu telefonu.

Tavo svajonių pirkinys? a) senoviškas dviratis, b) „MacBook Pro“, c) automobilis.

Kaip atsakinės hipsteris atspėti nesunku. Bent mane maloniai stebina hipsterių santykis su menu. Hipsteriai jaučiasi bet kurio meno kūrinio dalimi. Juos domina viskas, kas bent kiek panašu į meną.

Ką reiškia būti hipsteriu? O tai reiškia tuo pat metu gyventi dviejuose pasauliuose: įprastame pasaulyje, kurį žino daugelis žmonių, ir kupiname talentingų, įdomių asmenybių pasaulyje. Būti hipsteriu yra gyvenimo stilius, kupinas ir žavus savo papročiais, gyvenimo taisyklėmis ir netgi žodynu. Hipsteriai linkę išbandyti naujus pojūčius, nuotykius, sutikti naujus draugus.

Ar lengva tapti hipsteriu? Kai kurie mūsiškiai turtuoliai, pradėję nuo cigarečių ar metalo kontrabandos ir staiga iškilę į jiems patiems netikėtas aukštumas, pradėjo suprasti: aukso grandinės ant kaklo, „Adidas“ sportiniai kostiumai – praeitis. Tad sportinį kostiumą mikliai pakeitė „Hugo Boss“, o auksuotus laikrodžius iš pažiūros kukliai atrodantys roleksai, kurių tikrąją vertę gali atspėti tik žinovai.

Hipsterių džiaugsmas – knyga, kurią jie patys atranda. Jau gan senokai žurnalas „Cosmopolitan“ suskirstė vaikinus į tipus ir greta vieno iš keturių vaikinų tipų (tokio su akinukais ir knyga) parašyta, kad tai hipsteris. Beje, toks vaikinas, anot šio žurnalo, – gryna bėda – visą gyvenimą turėsi juo rūpintis, bus nenuspėjamas, palaidas, nesirūpins tikru gyvenimu, tik savo sapaliones tematys...

Kai kas hipsterius lygina su snobais. Nesutikčiau. Snobai – susireikšminimo meistrai, o hipsteriams šito nereikia. Be snobų neapsieina nė viena prezentacija, nes ten – jų teatras: jie gali sublizgėti firminiais drabužiais, dizainerių vardais, kelionių įspūdžiais, pokalbiais apie gerą skonį ir vyno rūšis.

Hipsteriai tokiuose renginiuose rečiau pasirodo, tačiau savo išprusimu snobus gali gerokai lenkti. Bičiulis pasakojo apie dėvėtų drabužių parduotuvėje pastebėtą kitą bičiulį, kuris, kad nebūtų pastebėtas, pasislėpė už drabužių krūvos. Nors bičiulis tą besislepiantį pavadino snobu, nenorėčiau su tuo sutikti.

Pavadinčiau tokį tik apgailėtinu žmogeliu, o snobas, mano galva, tokiu atveju būtų pasilabinęs su draugu ir paaiškinęs, kad jam iki gyvo kaulo įkyrėjo firminės parduotuvės ir jis štai iš paprastų dalykų sugalvojęs kažką įdomaus besirinkdamas „išspausti“.

O hipsteriams to net aiškinti nereikėtų, nes tai jų gyvenimo būdas – stebinti paprastais dalykais. Juk dėvėtų drabužių parduotuvės – jų rojus.

Snobai gurmanai turi savo restoranus, savo patiekalus. Nors būk tu išrankiausiu snobu gurmanu, bet kiekvienos tautos skrandis pripratęs prie savo regiono maisto. Mačiau geriančius konjaką „Hennessy“ ir užkandančius lašiniais. Didžkukuliai yra visai neblogai, svarbiausia tik jų nepateikti per vestuves ar penkiasdešimtmečio jubiliejų.

Ar valgai austrių ir midijų, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Girdėjau, kad atskirti penkias rūšis lašinių – irgi menas. Ir tai tikra tiesa. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Nes nepatirsime konjako skonio, gerti reikia iš specialios taurės. Jeigu trūksta taurių, reikia rinktis gerti degtinę, nes jos nereikia skanauti, o tiesiog išgerti ir tiek.

Hipsteriai austrių ir midijų irgi ragauja, tik jiems nesvarbu, ar kas tai mato, ar ne. Iš ko gerti jiems irgi nesvarbu. Kartą muzikologo Liudo Šaltenio, daug koncertavusio su lietuvių estrados atlikėjais, o, žinia koncertuojant visko būna, paklausiau, iš ko išskirtinio ir netikėto yra gėręs. Atsakė, jog iš Džildos Mažeikaitės, populiarios estrados solistės, bato. Snobai vargu ar taip elgtųsi, jiems tai būtų ne lygis, nors tas batas būtų ištrauktas ir iš koncertinio krepšelio, o ne numautas nuo kojos, hipsteriams – kaip tik.

Argi blogai trokšti atrodyti protingesniam, gražesniam, įdomesniam, nei esi? Mus visus valdo nenumaldomas noras patikti kitiems, sužibėti, padaryti pribloškiamą įspūdį. Apie mūsų snobus pasakojama, kad jie gali pateisinti viską – nuobodulį, akivaizdžią nekompetenciją, pliurpalus apie meną. Jie pasiryžę viską atiduoti, sumokėti bet kokią kainą, kad tik pasijustų visaverčiais snobais. Nors snobams, kokie jie bebūtų, giliai širdyje prijaučiame. Juk ir patys turime bent šiek tiek snobizmo. Yra milijonai neskaičiusių vienos ar kitos knygos, tačiau jos tampa priežodžių ir citatų šaltiniu. O tie, kurie snobams neprijaučia, tampa hipsteriais.

Jeigu į pokylį gavote pakvietimą, kuriame yra prierašas „black tie“, reiškia, kad apranga privalo būti paradinė: damos – su vakarinėmis suknelėmis, vyrai – su smokingais. Sakoma, jog išskirtinės aprangos tokiems vakarėliams reikia dėl to, kad atskirtume elitą. O ar kitaip jo neatskirsi? Pavyzdžiui, iš elgesio, gestų, iš kalbų... Snobas bus devintame danguje tokį pakvietimą gavęs ir jį visiems rodys, hipsteris gi suplėšys ir išmes.

Taigi su tuo bičiuliu, kurį drįsau pavadinti hipsteriu, šnektelėjome apie meną. Kam priklauso menas? Nūdienos jaunėliai net nežinotų, kaip į tokį klausimą atsakyti, o sovietmečiu augusiems pirštųsi mintis – liaudžiai, juo labiau, kad pastaruoju metu atsiranda šios minties atgaivintojų. Bet menininkai tam nepritars ir teigs, kad nuostata „menas priklauso liaudžiai“ yra neteisinga. Menas liaudžiai niekada nepriklausė. Ir nereikėtų, girdi, nusileisti iki publikos lygio. Atlikėjų lygis visada turi būti aukštėlesnis už klausytojo, kad skatintų jį augti.

Kas yra geras menas, o kas ne – diskutuotinas dalykas. Bet kas yra menas, o kas nėra – ne taip jau ir sunku išsiaiškinti. Vertybės, tiesa, laikui bėgant kinta. Romantizmą keičia realizmas, klasiką keičia modernizmas, o pastarąjį paneigia postmodernizmas. Išlieka tik humanizmas, minties kultūra, derama moralė.

Tyrimai rodo, kad dailės parodos – mažiausiai visuomenę dominanti kultūros sritis. Viena priežasčių – dauguma žmonių galvoja, kad meno jie nesupranta. Prikalbinau keletą pažįstamų, niekuomet nesilankiusių parodose, jas aplankyti. Labiausiai nustebino jų vertinimai – net menotyrininkams vertėjo suklusti!

Pasakysite, jog kas čia ypatinga. Grįžę namo tie žmonės ir toliau žiūrės „24 valandas“. Bet nemanau, kad apsilankymas parodoje jiems nieko nebus palikęs.

Aišku, pakritikuok dabar ką nors, kad šis nemoka derinti drabužių, kad pasikabino nevykusį paveikslą, kad klausosi prastos muzikos, bemat sulauksi atsakymo, girdi, dėl skonio nesiginčijama. Mano įsitikinimu, tai labai kvailas posakis, didžiausia nesąmonė, nes skonis yra arba jo nėra. Yra skonis, yra ir beskonybė, o neturintys skonio turi jį ugdyti bei lavinti.

Skonio apibrėžimo, tiesa, niekur neradau, bet užtikau štai tokią mintį: „Terminai „geras skonis“ ir „skoninga“ naudojami siekiant apibūdinti estetiškai tobulus bei meniškai neperkrautus taikomojo meno kūrinius.“ Ko reikia žmogui, kad jo būtų geras skonis? Manyčiau, kad tam reikalinga estetinė intuicija, logiškas ir pajėgus (bent jau normalus) protas, humoro jausmas ir drąsa.

Manau, kad meno vertintojus galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

Pirmajai priklauso snobai. Jie dedasi išsilavinę ir intelektualūs, pagrindinis jų ginklas yra vaizduotė ir liežuvis. Pamatę darbą, kurio nesupranta, iškart jį priskiria šedevrui. Be to, akivaizdus jų noras įtikti aplinkiniams (reikės – paveikslas patiks, reikės – nepatiks).

Antroji grupė yra meninių ambicijų turintys diletantai, kuriems viskas, kas „paslaptinga“ ir „žavu“, yra meno kūrinys. Tokių individų dėka galima ir plytą padaryti meno kūriniu. Labiausiai gaila, kad ši grupė nėra menka.

Trečiajai grupei priklausytų hipsteriai – savitos vaizduotės žmonės, mėgstantys žaisti interpretacijomis, bet visąlaik žinantys, kur dera sustoti – tik šie žmonės gali priversti tobulėti kūrėjus. Deja, jų balsai dažnai lieka neišgirsti, o meno pasaulį užkariauja popmenas ir antrosios grupės asmeninė nuomonė.

Ar įmanoma išgyventi be kičo? O gal menas be kičo neįmanomas? Kas liaudžiai padarys gyvenimą suprantamesnį, jei ne kičas, ir ką apie jį mano meno kritikai? Anot jų, pseudomeno vartojimo būdai yra du: įprastinis tradicinis ir ironiškas. Džiugu, kad atsiranda ne vienas, intuityviai jį jaučiantis. Ironiškai žiūrintieji į kičą (jaunieji videomeno, instaliacijų, performansų kūrėjai bei rengėjai ir, aišku, hipsteriai) sąmojingai bei žaismingai visa tai apibūdina. Pasirodo, kad jis ne visada yra banalus dalykas ir net per kičą galima išsivaduoti iš kičo.

Dabartį, manau, taikliai apibūdina neseniai draugų hipsterių pasakota istorija iš naujos picerijos atidarymo viename sostinės prekybos centrų. Tiesa, visur tokios reprezentacijos būna vienodos. Draugai pasakojo ėję iš knygų mugės nešini maišeliais su didžių Lietuvių ir pasaulio rašytojų knygomis ir net pagalvoti negalėję, kad pasipuošti reikia, nes, jų galva, picerija yra ne operos ir baleto teatras ir kad užbėgant greitai užkąsti picos aplinka įpareigoja it prabangiame restorane.
Tik žengdami druskėtais batais raudonu kilimu jie išvydo puošniai apsirėdžiusių ponų minią. Tai išvydę jie suprato, kad yra išskirtiniai blogąja prasme. Aplink ponai – su kostiumais, rimti, solidūs verslininkai, ponios – su suknelėmis ar sijonais, puošniomis palaidinėmis ir vakariniu makiažu. Pašventinti picerijos buvo pakviestas kunigas, kuris, regis, buvo pasirengęs pasakoti, kaip tikėjimas atvedė visus į šią piceriją. Tiesa, kunigėlis gražiai ir prasmingai pabrėžė, kad nebūtina daug valgyti ir gerti, užtenka bendrauti su šalia esančiais žmonėmis, bet po kalbų ir pasveikinimo žodžių visi stumdydami vienas kitą puolė prie stalų ir labai greitai nušlavė viską, kas tik ant jų buvo.

Imi ir pagalvoji, ar gyvenime nėra prasmingesnių ir mielesnių dalykų nei toks kvailas „priėmimas“ su dizainerių suknelėmis ir ėdimu grojant samdytiems, nors ir geriems muzikantams.

Kai kas sako, kad hipsteriai visą laiką lenda į akis ir bruka prieš nosį savo gerokai nuvalkiotas tiesas? Taupyk vandenį. Rūšiuok šiukšles. Išjunk šviesą. Važiuok į darbą dviračiu. Žemė kenčia. Klimatas šyla. Finale drebia „nepatogią tiesą“, kad jau tikrai prieš užmigdamas pagalvočiau, ar neverta rytoj pasirūpinti šiukšlių rūšiavimu. Ar bent medį pasodinti kieme. Mažų mažiausiai – pirkti eglutę vazone.

„Jūs galite džiaugtis savo svaičiojimais užsidarę namuose. Galite kalbėtis apie elektromobilių ir alternatyvių energijos šaltinių ateitį bendraminčių būreliuose. Galite organizuoti filmų peržiūras išsinuomotose kino teatrų salėse. Tik neafišuokite savo ideologijos ir nemojuokite ja man priešais nosį“, – tokia galėtų būti tūlo piliečio reakcija, jei perkeltume į šį kontekstą logiką, naudojamą diskusijose hipsterių idėjų viešumo.

O kodėl, žvelgiant iš komunikacinio taško, hipsteriai neturi skelbti savo tiesą, „maltis“ su miniatiūrinėmis guminėmis valtelėmis prie gamtą teršiančių naftos gręžinių jūroje, aiškinti kiekvienam sutiktajam apie „nepatogią tiesą“. Nes tik taip laužomi stereotipai, keičiamas mąstymas ir įpročiai. Todėl jei manote, kad kažkas iš principo yra teisinga – ar tai būtų gėjų teisės, ar kova prieš globalinį atšilimą, ar moterų emancipacija, bet galbūt nesijaučiate patogiai nuolat girdėdami šiuos klausimus, keliamus viešai, sukąskite dantis ir kentėkite. Jie privalo apie tai šaukti garsiai ir nuolat. Kol vienos normos grius ir jų vieton stos kitos. Nes stereotipai tyliai nelaužomi.

Ir pabaigai norisi pasakyti, jog teigiama, kad hipsteriu gali būti kiekvienas, kuris banalėjančiame pasaulyje ieško savojo kelio. Norėtųsi ir kokį anekdotą ar bent linksmą istoriją rasti apie hipsterius. Bet anekdotų apie hipsterius nėra daug. Tiksliau jų visai nėra. Nors, sako, Amerikoje jų esant. Bent man neteko girdėti. Tad pabandžiau pats sukurti. Hipsteriai – juk meno žinovai ir net patys menininkai, tad tokiems šį anekdotą ir skiriu.

Menininkai, belaukdami vieno savo kolegos, jį apšneka. Nutaria, kad prastas jis yra menininkas, bet čia gimsta šmaikšti mintis. Kadangi toks tokį traukia, tai pavėlavusysis įėjęs turėtų pirmiausia pasisveikinti su tokiu pat menininku nevykėliu. Visi laukia. Lauktasis pasirodo, kilsteli į viršų ranką ir šūkteli:
– Labas, visiems!