Kažkas yra pasakęs, jog jaunystė nėra joks nuopelnas, nei laimingas atsitiktinumas. Daug yra pasakiusiųjų, kaip dabar pagalvojau, gana kvailą frazę, jog visi buvome jauni.

Kada jaunystė prasideda ir kada ji baigiasi? Esu įsitikinęs, kad niekas šito nepasakys. Naujagimio jaunu nepavadinsi, o sovietmečio laikraščiuose dažnai perskaitydavai: „Jaunas žmogus tapo ministru“. O tam „jaunam“ būdavo netoli 60-ies.

Kaip ten bebūtų, jaunystė yra labiausiai trokštamas amžius. Ar gali šio amžiaus nebūti? Liūdna, bet atsakymas – gali. Tiesa, šiaip jau jis yra, tik tu jo nepajauti. Ar dabartiniai 50-mečiai, 60-mečiai, 70-mečiai turėjo jaunystę? Tiksliau gal reikėtų klausti, ar galėjo ja pasidžiaugti tuo sovietmetiniu periodu. Atsakymas vėlgi būtų – kaip kas.

Kai patekau į Disneilendą ir laiveliu praplaukiau piratų keliais, ir net tokiam diedui buvo įdomu ir daug džiaugsmo, pagalvojau – o jeigu mažą mane būtų čia atvežę. Tai yra viskas turi vykti laiku. Bet jaunystė yra toks laikas, kad gerai ir mažiau turint, nepavalgius, bendrabučio kambarėlyje gyvenant. Mes, sovietmečio jaunieji, terime, pavyzdžiui, ko neturi kiti. Mes turime ironijos. Šiandien niekas to nesupras, o mes suprantame ir ironizuojame kad ir tokį teiginį: „Kitaip mąstantys turi rastis atskirai.“

Šoktelėjau atgal 45-erius metus. 1972-ieji. Išskirčiau tris įvykius. Lietuviškai pasirodė Džeko Keruako romanas „Kelyje“, Kauno dramos teatre režisierius Jonas Jurašas pastatė Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, Kaune, sodelyje prie Muzikinio teatro, susidegino Romas Kalanta.

Romano „Kelyje“ pasirodymą gerai prisimenu. Nei kaimynai latviai, nei estai, nei pagaliau lenkai garsiojo Keruako vertimo neturėjo, o mes džiaugėmės 25 tūkstančių tiražu. Tiesa, jis labai greitai iš knygynų buvo išgraibstytas. Būtina paminėti ir puikų vertimą (anglų kalbos vertėja Irena Marija Balčiūnienė).

Džekas Keruakas – žymiausias bytnikų kartos atstovas. Kaip ir dailininkai impresionistai, taip ir bytnikai buvo maža artimųjų draugų grupė, vėliau išaugusi į judėjimą. Be Džeko Keruako, paminėti Alenas Ginsbergas ir Sjuardas Barausas.

Bytnikas – dievinęs džiazo muziką, besikraustantis iš vieno kampo į kitą. Jei kam atrodo, kad tai tuščias laiko leidimas, žinokite – netiesa. Tai gyvenimo filosofija, gyvenimo prasmės paieškos: „Žinai, Selai, kur tik gyvenu, mano lagaminas visada kyšo iš po lovos, aš pasiruošęs išvykti arba būti ištrenktas. Aš nutariau nieko nesistengti sulaikyti. Tu matei, kaip aš bandžiau tą padaryti, tiesiog iš kailio nėriausi ir tu žinai, kad tai nesvarbu ir mes žinome, kas tai yra laikas – kaip sulėtinti jį ir vaikščioti ir tirti, ir kaip senamadiškai duoti garo, o kaipgi dar galima pajusti kaifą? Mes žinome.“

JAV romanas „Kelyje“ leistas keletą kartų, begalę leidimų jis sulaukė daugelyje šalių. Dažnai ant knygos viršelio tarp keliaujančiųjų mėgdavo įsiamžinti koks žinomesnis žmogus. Lietuviškame romano leidime jau Atgimimo laikis pažįstantys ir pastabūs ant viršelio gali įžiūrėti vieną iš „Literatūros ir meno“ žmonių.

Knygų jaunimui anuomet visgi buvo labai mažai. Iš užsienio vertimų, be minėto Keruako romano, manyčiau, tik Džeromo Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Tiesa, įspūdį paliko Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“, kur pagrindinio veikėjo Staugaičio lūpomis rašytojas perteikė tuomet draudžiamų filosofų Haidegerio ir Hiuslerio mintis.

Dvasinė atgaiva tuomet tapo dailės galerijos ir teatras. Įvairiai šiandien galime vertinti Lionginą Šepetį, bet tuomet pasirodžiusi knyga „Modernizmo matmenys“, kurioje ne vienas pirmą kartą išvydo Dali reprodukcijas, paskaitinėjo apie moderniąją dailę, buvo reiškinys. Vertino jis tą dailę tarsi neigiamai, bet priimti ką pamatei galėjai, kaip norėjai.

Pavyko, jog tuometiniame Leningrade lankiausi kai į miesto knygynus „išmetė“ Vengrijos leistą Vazarelio albumą. Lietuvą gi savo modernumu stebino Jonas Švažas, Vincas Kisarauskas, Linas Katinas ir kiti dailininkai. Lino Katino paroda buvo tarsi sprogimas. Pamenu, jog kritikai, visa laimė, kabinėjosi ne prie modernių drobių, bet kodėl keletą paveikslų jis pakabino ant lubų. Po Vinco Kisarausko puikių ansambliažų pažėrė Valentinas Antanavičius. Tiesa, pastarajam parodos rengti neleido, todėl eidavome tų paveikslų žiūrėti į dailininko dirbtuvę.

Prieš 35 metus teatro mylėtojų žvilgsniai nuo Panevėžio pasisuko į Kauną, kur pantomimos spektaklius statė Modris Tenisonas, o dramos teatre dirbo Jonas Jurašas. Po K. Sajos „Mamutų medžioklės“ ir J. Glinskio „Grasos namų“ režisierius Jonas Jurašas 1972 metų gegužę į sceną atvedė Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“.

Lietuvos istorijai mokykliniuose vadovėliuose tuomet buvo skiriama vos keletas puslapių, parašęs „Kraują ir pelenus“, Justinas Marcinkevičius vargais negalais pramušė savo trilogiją, o Juozas Grušas ir Jonas Jurašas niekuo nepasižymėjo, kad jų kūriniui būtų leista be trukdymų išvysti dienos šviesą. O netikėtai viskas klojosi puikiai.

Tik prasidėjo įvykiai po peržiūros. Partinių kultūros sergėtojų buvo liepta atsisakyti finalinio sprendimo, kai scenon nusileisdavo Aušros Vartų Marijos paveikslas. Žinia, manoma, jog Aušros Vartų paveikslą dailininkas tapė žvelgdamas į Barborą Radvilaitę. Šią finalinę sceną buvo sugalvojęs Jonas Jurašas, ilgai derėjosi, nenorėjo jos atsisakyti, tačiau kai buvo pagrasinta, jog spektaklis tuomet visai nepasirrodys, nusileido. Tiesa, jis ir buvo užlaikytas. O kas dėl Aušros Vartų Marijos ir Barboros Radvilaitės sąsajų, tai reikalas abejotinas. Įdomu, jog per partinės nomenklatūros ir režisieriaus ginčą Lietuvos bažnyčios hierarchai veik pritarė pirmiesiems, nes, girdi, nėra čia ko bet kur Aušros Vartų paveikslą nuleidinėti.

Trečias 1972 metų išskirtinis įvykis – Romo Kalantos susideginimas. Tai įvyko gegužės 14 dieną prieš Kauno muzikinį teatrą, pačiame miesto centre, šalia Laisvės alėjos.

Ar jis buvo psichiškai nesveikas, ar narkomanas, kaip skelbė sovietinė valdžia? Romas augo su trimis broliais. Kauno Vilijampolės berniukai, o vėliau jaunuoliai buvo kaip ir visi to meto bendraamžiai. Romas tarp brolių buvo trečias, dar buvo už jį penkeriais metais jaunesnis Arvydas. Skyrėsi Romas iš brolių gal tik tuo, kad buvo tylesnis, užsidaręs. Tiesa, mėgo groti gitara, puikiai piešė.

Anuomet jaunimas Kaune labai mėgo Laivės alėją, o ypač jos atkarpą šalia Muzikinio teatro skverelio. Tai vienas, tai kitas atsinešdavo gitarą ir ką sugrodavo, padainuodavo. Ypač populiari daina buvo „Geltonoji upė“ iš ansamblio „Kristi“ repertuaro. Vienas iš dažniausiai grojančiųjų buvo Romas.

O mokykloje jis buvo vidutiniokas. Tik ypač gerai jam sekėsi istorija. Net viena mokytoja yra tėvams pasakiusi, girdi, kam jis taip gilinasi į tą istoriją, kam ji reikalinga, verčiau te kitus dalykus labiau pasimoko. „Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats“, – tokio turinio raštelis buvo rastas jo švarko kišenėje, kurį jis nusivilko prieš pasidegdamas.

„X karta“ – taip 1950–1980 metais gimusiųjų karta pavadino kanadiečių rašytojas Duglas Kouplandas, kuris 1991 m. taip ir pavadino savo romaną apie jaunuolius, ignoruojančius egoistinę pasaulėžiūrą. Nuo tada terminas „X karta“ įsitvirtino. Kouplando herojai niekina pinigus ir karjerą, bet gal pernelyg tokių jaunuolių kritikai ėmė jiems prikišti ciniškumą, nusivylimą, tinginystę. Man ypač įsiminė šio romano herojaus garsiai pasakytas noras: „Noriu perskaityti laišką savyje.“

Tiesa, anksčiau negu Duglo Kouplando romanas, Anglijoje susibūrė pankroko grupė „Generation X“ (1976 m.), kurios subūrėjas ir siela buvo vokalistas Bilis Aidolas (tikroji pavardė Viljamas Broadas). Nors galime prisiminti, kad jau 1964 metais Bobas Dylanas išrėkė: „Laikai keičiasi! Jei negalite suprasti savo vaikų, pasitraukite...“

Prisiminiau senąsias vinilo plokšteles, juostinius magnetofonus „Daina“, „Astra“, „Jupiteris“... Kažkas turėjo ne dvigubą, bet net trigubą Vudstoko festivalio plokštelę. Kažkas klausėsi džiazo saksofonininko Džono Koltreino, kažkas rokerio Alvino Li, kažkas Eriko Klaptono, kažkas rinkosi Vysockį, o buvo ir Stasio Povilaičio ar net Nelės Paltinienės gerbėjų. Ką darysi, ir tarp šiandieninio jaunimo yra besiklausančiųjų Radžio ir žentų.

Grįžtant prie straipsnio pradžios, tai yra, prie jaunystės temos, tai kiekvienas, manau, sutiks, jog jaunystė laikoma labiausiai trokštamu amžiumi. Vėlgi kažkas yra pasakęs, kad jaunystė yra daugelio įvairių procedūrų ciklas.

Kodėl norime būti jauni? Nemanau, kad todėl, jog statistiškai jauni žmonės yra sveikesni, fiziškai pajėgesni, be to, kiekvienas nori būti gražus ir patrauklus, o ne raukšlėtas ir kuprotas. Proto atžvilgiu tai jauni žmonės yra dargi kvailesni, gyvenimo nemokyti arba dar nedaug mokyti, nes daug kas ateina su amžiumi. Manau, jog būti jaunam labiausiai malonu dėl gyvenimo atvirumo pojūčio. Kuo ilgiau gyvename, tuo labiau siaurėja mūsų pasirinkimo galimybės, tuo labiau esame įstatyti į vėžes. Romantizmo poetai net buvo linkę jausti mirti (Lermontovas, Novalis, Patefis, Baironas, Puškinas, Slovackis...).

Jaunu galima išlikti ilgai. Gal neįmanoma išlikti rekordų siekiančiu sportininku, bet galima ieškoti, bandyti, tai yra, kaip jaunystėje būti mokiniu. Jaunystės savybių galime pasiimti į senatvę. Nors, sako, štai tokie jaunystės prisiminimai byloja, kad ateina senatvė. Manau, jog nereikia pasiduoti senatvei, bet ir neverkšlenti dėl praėjusios jaunystės, o juo labiau guostis, kad „jaunystė prarasta“, kad ji galėjo būti geresnė. Ne, negalėjo.

Visai neseniai manęs paprašė prisiminti kokį jaunystės anekdotą. Papasakojau patį pirmą prisimintą, bet papasakojęs susimąsčiau, jog anekdotas nebuvo linksmas, o kažkoks liūdnas.

Kareivis rašo laišką mamai: „Sveika mama! Gyvenu gerai. Tik yra čia toks seržantas Petrovas. Jei mūsų paršavedė atsives paršiukų, pavadink vieną jų Petrovu. Gerai penėk, kad, kol grįšiu iš kariuomenės, išaugtų didelė kiaulė. Grįžęs aš ją paskersiu.“

Keista, bet kažkodėl buvę linksmi anekdotai, šiandien atrodo liūdni.

Dievas įspėjo žmones apie žemės drebėjimą, kuris praris visus krašto vandenis. Vanduo, kuris užplūs jų vietą, pavers žmones bepročiais.

Tik vienas pranašas rimtai pažiūrėjo į perspėjimą. Jis tempė didžiulius vandens ąsočius į savo olą kalne, kad jam pakaktų vandens iki jo mirties valandos. Ir tikrai ištiko žemės drebėjimas, ir vandenys prapuolė, ir naujas vanduo pripildė upelius ir ežerus, upes ir tven kinius. Po kelių mėnesių pranašas nusileido pažiūrėti, kas atsitiko. Išties visi buvo pamišę puolė pranašą, nes manė, kad pamišėlis – jis.

Tada pranašas grįžo į olą kalne džiaugdamasis vandeniu, kurį buvo išsaugojęs. Tačiau laikui bėgant vienatvė jam darėsi nepakeliama. Jis ilgėjosi žmonių draugijos, todėl dar kartą nusileido į lygumas. Ir vėl žmonės jį atstūmė, nes jis buvo toks nepanašus į juos. Pranašas pasidavė. Jis išpylė išsaugotą vandenį, atsigėrė naujojo vandens ir prisidėjo prie išprotėjusiųjų.

Henris Altmanas apgynė „X kartą“: „... padorūs, pragmatiški, kūrybingi, nepriklausomi ir pasitikintys. Jie išaugo iš purvinų vaikigalių šarvų, 2040 metais dominuos pasaulyje, nes jų – 47 milijonai. Tačiau „X karta“ žino, kad jaunesnioji, vadinamoji „Y karta“, arba „why-kodėl karta“ yra skaitlingesnė – 73 milijonai. „X-eriams“ teks priprasti prie kodėlčiukų ir beibibūmerių apsupties.“

Po „Y“ atsirado „next generation“ (kita, paskutinioji karta). Šią jauniausią kartą apibūdina nuoroda „No exit‘ visada klysta vertindami jaunimą.

Po ilgos ir sunkios kelionės jaunas japonas atvyko į miško glūdumą pas mokytoją, kuris gyveno paties susiręstoje trobelėje. Kai mokinys prisistatė, mokytojas stebėjo, kaip sukdamiesi krinta lapai. Pagarbiai pasveikinęs mokytoją mokinys neišgirdo prideramo atsakymo. Ir visi kiti klausimai liko be atsako. Supratęs, kad neatitrauks mokytojo dėmesio, mokinys pasitraukė j kitą miško pusę ir pasistatė namelį. Po metų stebėdamas krintančius lapus jis nušvito. Viską metęs atbėgo pas mokytoją ir pratarė: „Ačiū jums.“

Vasara – gėlių metas. Visiems aišku, jog niekada negaunantieji gėlių yra daug kartų nelaimingesni už tuos, kurie jų nuolat gauna. Nors kas paskaičiuos, kokį kiekį gėlių per gyvenimą žmogui reikia gauti ir kokiais intervalais, kad jis būtų vidutiniškai laimingas? Gal pasaulio valstybių gerovę apskaičiuoti pagal tai, už kiek pinigų kiekvienoje iš jų per metus parduodama gėlių? Sakoma, jog tiksliai gėlių vertės nesuskaičiuosi, gi gėlėmis suskaičiuoti kiekvieno žmogaus vertę – visai nesunku. Žmones galima skirstyti į dvi rūšis: tuos, kurie gauna gėlių, ir tuos, kurie jas dovanoja. Be abejo, yra dar ir smulkesnių porūšių – kurie ir gauna, ir dovanoja, mažiau gauna, daugiau dovanoja ar daugiau gauna, mažiau dovanoja.

Bet svarbiausia, kaip populiariame „Bernardinų“ internete puslapyje rašo Donatas Petrošius, kad dovanotojas gali įgyti gaunančiojo bruožų, o gaunantysis (ir ypač – gaunančioji) gali tą pačią akimirką tapti dovanotoju – pakanka nusišypsoti, parodyti, kad džiaugiasi, kad akimirkai užmiršo viską pasaulyje.

Žurnalistai žymių žmonių dažnai klausia, ką jie veiktų, jeigu būtų lemta iš naujo pradėti gyvenimą, ir ar jie džiaugiasi savo laikmečiu, tai yra, ar mąsto, jog laiku gimė. Pastebėjau, jog ne vienas atsako gimęs per anksti.

Renku veidus. Kiek daug įvairiausių žmonių gyvenime teko sutikti.

– Ne visiems lemta būti olandais, – pasakė čiukčis.

Labą rytą, labą dieną, labą vakarą, dargi – labą naktį. O šiomis dienomis mielai tariame ir „labas, vasara!“ Labinamės archaišku indoeuropietišku baltųjų baltų žodžiu „labas“, kuris reiškia: „geras“, „sveikas“, „šviesus“, „palaimintas“.

Juokinga būtų klausti, kodėl mes laukėme vasaros. Dėl daugiau spalvų galbūt ramybės, galbūt taikesnių santykių politikoje ir namuose. Juk kad ir ką šnekėtume, buvo ir bus vienintelis tikras šioje žemėje dalykas – meilė ir pagarba.