Šiandien pastebėjau, jog vėluoju su kultūros spaudos ir knygų skaitymu. Pasidedu ant stalelio vakarui „Kultūros barus“, „Nemuną“, „Literatūrą ir meną“, vieną kitą knygą, bet vakare kažkas kažkur pakviečia, grįžtu vėlai ir viskas ant stalelio lieka laukti rytojaus. Bet kai pagaliau kažką atsiverčiu, apsidžiaugiu – kaip gerai, kad prisiruošiau.

Vis prisimenu 1922 metais Paryžiaus laikraščio „L’Intransigeant“ sukurtą situaciją: „Amerikiečių mokslininkai skelbia, kad ateina pasaulio pabaiga arba didelę dalį Europos žemyno ištiks katastrofa, tokia staigi, kad mirties neišvengs šimtai milijonų žmonių. Jei ši pranašystė išsipildytų, kaip jūs įsivaizduojate žmonių reakciją nuo tos akimirkos, kai jie tiksliai sužinos apie neišvengiamą katastrofą, iki pačios katastrofos? Ir ką pats darytumėte paskutinę valandą?“

Vieni rinkosi bažnyčią, kiti – ištvirkavimus, kai kas gražiai pasakojo, jog kops į kalnus, kad pasigėrėtų Alpių vaizdais bei augmenija... O štai Marselis Prustas atsakė taip: „Aš manau, kad jei mums visiems iškiltų pavojus žūti taip, kaip jūs sakote, gyvenimas staiga pasirodytų labai nuostabus. Tik pagalvokite, kiek užmačių, kelionių, meilės intrigų, studijų jis – mūsų gyvenimas – nuo mūsų slepia, dengia mūsų tingumu, kuriuo, būdami įsitikinę ateitimi, be paliovos jas gožiame. Bet jei šis slaptumas amžiams pasidarytų nebeįmanomas, koks gražus vėl taptų gyvenimas! O! Jei tik šį kartą katastrofa aplenks, mes būtinai aplankysime naują Luvro galeriją, pulsime panelei X po kojų, nukeliausime į Indiją... Katastrofa praeina pro šalį, bet mes nedarome to, ką ketinome daryti, nes vėl pasijuntame apgauti normalaus gyvenimo, kuriame troškimus slopina aplaidumas.“

Ir dar prisiminiau Meistro žodžius iš Michailo Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“: „Jaunystėje norėjau apkeliauti visą žemės rutulį. Matyt, nelemta.“

Žengiant iš pavasario į vasarą su jubiliejumi sveikinome Šiaulių dramos teatro aktorių Vladą Baranauską. Iš visos 1969 metais į Šiaulius atvykusios konservatorijos laidos tik du aktoriai liko ištikimi Šiauliams – Pranas Piaulokas ir Vladas Baranauskas.

Iš anų metų labiausiai Vladas man įsiminė kaip Artašekas Z. Chalapiano pjesėje „Lopšinė“. Ši pjesė tai armėniškas Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ ir Keruako „Kelyje“ variantas. Anuomet jaunimui tai buvo gaivaus oro gurkšnis, kaip ir Artašekas, kiekvienas turėjome savo šventovę Garni, į kurią norėjome nuvykti.

Kad ir kaip besilenkčiau aktoriaus Valentino Masalskio talentui ir jo Artašekui, kurį aktorius toje Z. Chalapiano pjesėje kūrė Kaune, visgi Vlado herojus man įstrigo labiau. Gal kad pirmesnis. O ir Šiauliuose Vlado jubiliejui skirtoje A. Nikolaji pjesėje „Rudens istorija“ kalbama apie pabėgimą nuo kasdienės rutinos, apie išvykimą, kur traukia širdis. „Rudens istorijos“ herojus Libero – tai tas pats Artašekas, tiesa, jau su kita metų našta, tačiau toks pat neramuolis, nesitaikantis su „tokiu gyvenimu“ kaip kiti. Ne veltui pjesės originalus pavadinimas – „Geležiniai žmonės“.

Taip pat pavasario ir vasaros sandūroje „Laiptų galerijoje“ vyko Remigijaus Venckaus paroda „Trans – LT – Kaimas“. Tai paroda apie internetinius komentarus. Internetiniai komentarai ir juos rašantieji įamžinti nuotraukose. Žmonės be tikslo. O pats Remigijus mane nustebino savybe, kad jis kiekvienoje parodoje vis naujas, bet ir atpažįstamas. Tai išskirtinė savybė. Dažniausiai sakome: „Autorius toks naujas, kad nebeatpažinsi.“   

Skaičiau, kad siekiant neprarasti ES paramos, Lietuva padalyta į du regionus – išsivysčiusį Vilniaus regioną ir regioną, kurį sudaro likusi Lietuva. Lietuvoje, sako, geriausiai gyventi Minedui, nes šalis prie jo prisitaikiusi, o jam nedaug ir tereikia taikytis prie šalies.

Dviejų bičiulių pokalbis.

Vienas jų guodžiasi, jog nebėra privataus gyvenimo, nes kompiuteris viską apie jį žino: kokiuose pornopuslapiuose jis lankosi, jo ir žmonos gimimo datas, kada ir kiek kartų vedęs, kaip sekasi darbe, kur keliauja ir t. t. Pašnekovas nustemba: „Bet nuo ko tu pradėjai?“ „Nuo ko?“ – klausia pasakotojas. „Na, ne nuo žmonos gimimo datos“ – primena pašnekovas.

Vasara – atostogų metas. Bet šiandien daug yra ir tokių, kuriems atostogauti reikia prisiversti. Ypač verslininkai bijo sustoti, kad kiti nepralenktų, kad ko nors nepražiopsotų, kad nebesukaups tiek, kiek norėtų. Ir nesustojama, ir vis kartojama, kad laikas – pinigai.

Bet yra ir kitas posakis, kad nepakeičiamų nėra. Nereikia įsivaizduoti, kad jūs esate pasaulio laikytojai. Pasaulis yra daugiau negu kasdienis šurmulys, o neišlįsdami iš to šurmulio mes prarandame mums dovanotą laiką. Prisiminkime, kad Evangelijos aprašymuose Jėzus niekur neskuba. Atrodytų, kad į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, medituoja būdamas vienas. Kažkuris iš teologų yra pasakęs: „Jis gyvenimą ne vartoja, o tiesiog gyvena.“

Nori nenori, vasarą mes neišvengiame žodžio „Palanga“. Senuose žurnaluose skaičiau, jog Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Paslaugus kurorto laikraštis „Palangos pliažas“ buvo pasirengęs spausdinti visus skelbimus (žodis – 20 centų). Jau tuomet skelbimai paneigė mitą apie lietuvaitėms įgimtą drovumą: „Ieškau draugo kartu sezoną praleisti Palangoj. Į vyrus žiūriu kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Praleista vasara daugiau gali duoti, kaip 9 ne vasaros mėnesiai.“

Sovietmečiu, kurį jau ir aš prisimenu, pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi – lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį, jau nekalbant apie Marilę Rodovič ar „Červony gitary“. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku ir tik pradedančiu savo karjerą Edmundu Kučinsku („Basas aš einu prie jūros“).

Kooperatyvų laikais Palangos pliaže atsirado pirmieji prekiautojai didžkukuliais, čeburekais ir, kaip jie skelbėsi, šaltu alumi (deja, kuris būdavo tik drungnas). Sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dieną tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatūra, koks bangavimas.

Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą, bet geriau to nedarytų – vis tiek sava dvasia Palanga yra nomenklatūrinis kurortas. Būnant joje neapleidžia jausmas, kad vėl atsidūrei sovietmetyje. O dar mažėja pliažas, griūva kopos. Gaila, bet erdvės skleistis buvusiam romantizmui greit visai nebeliks. Kur megsis meilės romanai tada? Su nostalgija prisimeni Eduardo Kaniavos atliekamą dainą: „Palanga, Palanga. Kur tu šiandien, šviesiaplauke?“

Šiandien Palangą galima arba mylėti, arba labai smarkiai jos nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu. Palanga prarado tobulą jaukaus nepretenzingo kurorto įvaizdį.

Nors prisiminiau ir tokį pavyzdį. Draugai grįžo iš Akapulkos. Jūs laimingi, sakau jiems, pailsėjote ir, aišku, esate pilni įspūdžių. O jie: nieko gero, Akapulka – tik daug kartų padidinta Palanga.

Kaip norėtųsi, kad Palanga taptų širdžiai mielas kampelis poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, toks tarpas tarp miesto ir kaimo. Deja... Ieškau Lietuvoje kito kampelio. Gal tokiu man tampa Birštonas. Jei ne draugas, iš Šiaulių į Birštoną išvykęs skulptorius Martynas Gaubas, vargu ar kada Birštone būčiau apsilankęs.

Birštonas – tai pušys, trykštantys mineralinio vandens šaltiniai, kurhauzas, pasivaikščiojimas Nemuno krantine, skulptūrų parke ar prie mineralinio vandens garinimo bokšto, mėgaujantis čia tvyrančiu gaiviu oru. Ir pokalbiai apie džiazą, sutikus Birštono džiazo festivalio organizatorių Zigmą Vileikį.

Kiekvienas rytas Birštone mielas. Neskubėjimas ir karšta rytinė arbata ar kava, sėdint prie lango ir žiūrint į prasidėjusią giedrą dieną arba, ką darysi, į lietų. Pradedi mėgautis viskuo, kas tave supa. Vaiskus virpantis oras paverčiantis miestelį paslaptinga vietove. Tyla, ramybė... Net baruose miela – tyli muzika, niekas nepapriekaištauja dėl decibelų. Pajunti, kad tikrai atostogauji.

Bet Lietuva lieka Lietuva, o juk norite kur toliau pakeliauti. Būtinai įgyvendinkite tuos savo norus, nors įsivaizduoto malonumo gal ir nepatirsite. Štai pirmą kartą lankiausi Paryžiuje, galvojau, jog mane labiausiai priblokš Luvras, tačiau netikėtai nustebino Orsė muziejus, įsikūręs buvusioje geležinkelio stotyje, pateikiantis milžinišką dailininkų impresionistų šedevrų lobyną.

„Mona Liza“ šypsosi už dvigubo stiklo, nedidelė ir vieniša, todėl šiurpiai kontrastuojanti su visą priešingą sieną užimančiomis (6,66 x 9,90 m) Veronezės „Vestuvėmis Kanoje“.

Tikėjausi įspūdžio „Mulen Ruže“, bet labiau patiko „Lido“ koncertinė programa. Teko čia stebėti vos ne miuziklą. Vagys apvagia banką. Vogdami šoka, atlikinėja cirko triukus. Grįžta į užmiesčio vilą – scenoje bemat atsiranda pilnas melsvo vandens baseinas, ant kurio kraštų staiposi gražuolės. Tačiau švęsti jiems ilgai netenka, nes iš salės gilumos virš žiūrovų stalelių praskrenda malūnsparnis, iš kurio scenon sušoka policininkai ir, sušokę keletą šokių, vagis suima. Žodžiu, nustebino techninė renginio pusė ir stebinantis šokėjų sinchroniškumas.

Tad, jeigu atvirai, tai ir vienur, ir kitur nusivyliau. Matyt, bėda ta, kad vykdamas į Paryžių labai daug tikiesi. Ir iš Eifelio bokšto, ir iš paplaukiojimo Sena, ir iš Monmartro, ir iš Eliziejaus laukų (ilga plati gatvė)... Ir moterys nusivils – prancūzai nėra tokie galantiški ir mandagūs, kaip pasakojama. Lietuvis paltą moteriai daug greičiau palaikys nei prancūzas. Nors ne. Klystu. Jei būtų nepatikę ir viskas būtų buvę tik blogai, daugiau į Paryžių nebetrauktų. O traukia.

Ir ne aš būčiau, jei neužsiminčiau apie kelionę į Krokuvą, kur jau daugiau nei dešimtmetį kaip lydžiu turistus. Visų keliavusių vardų ir veidų nebepamenu, tad malonu būna, kai bulvare kas mane sustabdo ir primena: „Mes buvom Krokuvoj.“

Kasmet į Krokuvą atvyksta keli milijonai turistų išvysti puikių architektūros paminklų, garsių meno kūrinių, dalyvauti tarptautiniuose kultūros renginiuose ar paprasčiausiai pasinerti į nepakartojamą atmosferą miesto, kuriame tobulai susipynė menas ir istorija ir būtinai nuvykti į po žeme įsikūrusias Veličkų druskų kasyklas – pasakų pasaulį.

Krokuvos centre – Vavelio kalva. Prieš daugiau nei tūkstantį metų ant kalvos atsirado kunigaikščio, o vėliau – karaliaus pilis. Tuo pačiu metu Vavelis tapo ir bažnytinės valdžios centru: 1000-aisiais metais buvo įkurta vyskupija, o pilies teritorijoje pastatyta katedra.

Tokia topografinė situacija, kai pagrindinė šventovė ir valdovo rezidencija yra greta – dažna Europos sostinėse. Tai primena Akropolį ar Kapitolijų. Panašiai formavosi Prahoje Hradčanai arba Maskvos Kremlius.

Lenkijos ir Krokuvos istorinės raidos aplinkybės lėmė, kad nuo XI a. vidurio iki XVII a. pradžios Vavelis buvo pagrindinė Lenkijos, o vėliau – Lietuvos ir Lenkijos valdovų rezidencija. Ji sostinės rezidencijos prerogatyvomis dalijosi su Vilniumi. Vavelyje vyko svarbiausios valstybinės ceremonijos: karaliaus įvažiavimas į pilį, valdovo karūnacija, kiti iškilmingi renginiai. Net jeigu valdovas gyvendavo kitur ir ten mirdavo, vis tiek dažniausiai grįždavo į Vavelį amžinojo poilsio, nes ši laidotuvių ceremonija siejosi su valdovo įpėdinio karūnavimu: vieną dieną vykdavo laidotuvės, kitą – karūnavimas.

Remiantis Europos šalių pavyzdžiais galima sakyti, jog Vavelis atliko tokią pat kompleksinę funkciją kaip Prancūzijoje Luvras ar Versalis (valdovų rezidencija), Reimso katedra (karūnavimo vieta) su Sen Deni abatijos bažnyčia (nekropolis).

Vavelio rezidencijos valstybinę reikšmę sustiprino susiformavęs nacionalinis šv. Stanislovo kultas. Šis šventasis tapo Lenkijos globėju, o Vavelyje yra jo kapas, kuris dar vadinamas Tėvynės altoriumi. Jis Vavelio katedros centre, kur susikryžiuoja katedros didžioji ir skersinė navos. Altorius stovi toje vietoje, kur buvo sudedami karo trofėjai, tarp kurių – Kryžiuočių ordino vėliavos, paimtos lenkų ir lietuvių kariuomenių 1410 m. Žalgirio mūšyje.

Lietuvos ir Lenkijos sąsajų begalė. Tuoj prisimeni Vilniaus katedros stogo figūras: šv. Elena, šv. Kazimieras ir būtent šv. Stanislovas. Daugelis Vilniaus katedros požemiuose stovėjote prie Barboros Radvilaitės karsto, o Krokuvoje aplankai palaidotą Žygimantą Augustą.

Kodėl mes keliaujame? Kodėl mėgstame keliauti? Keliaujame, kad atitrūktume nuo įgrisusios aplinkos, nuo kasdienių darbų ir rūpesčių, nes, pasak seno lotyniško posakio, „juodas rūpestis už raitelio sėdi“.

Bet pagrindinis kelionių variklis, sako, yra smalsumas. Mokslininkai tvirtina, jog smalsumas, tai yra, poreikis tirti aplinką, išlieka visą žmogaus gyvenimą ir tai yra savitas žmogaus bruožas. Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose.

Ką dar prasidėjus vasarai reikia nepamiršti be kelionių? Ogi pasveikinti artimus žmones. Birželis – vyrų mėnuo. Jau buvo Tėvo diena, Antaninės, rytoj sveikinsime Jonus, 27 d. – Vladus, 29 d. – Petrus ir Povilus. O kur dar tokie vardadieniai kaip Zenono (šiandien, 23 d.), Gedimino (27 d.) ar populiarėjantys kaip Jauniaus (26 d.)...

Net nežinojau, kad yra sukurtas toks net pusantros valandos trunkantis dokumentinis filmas „Beveik Švedija“. Tai filmas apie Lietuvą. Ir ne komedija. O gal ir gerai ieškoti tik tai, kas gera.  

Birželis, pirmasis vasaros mėnuo, greitai baigs savo kelionę. Ar jau spėjote tuo pasidžiaugti? Neatidėkime rytdienai. Nespėsime apsidairyti, o vasara įpusės.