Prisipažinsiu, jog nemėgstu šventinių pobūvių, ypač sveikinimų ir linkėjimų jų metu. Linkima laimės, sveikatos, pinigų... Niekas neišsipildo. Vienas kvailiausių palinkėjimų, kokį esu girdėjęs: „Draugų, kaip tu pats!“ Sunku būtų su būriu tokių, kaip aš pats. O dar prisigerti linkint sveikatos...

Bet šventiniai pobūviai vis dėlto būna. Nejau be jų apsieis vestuvės, gimtadieniai ir kitos šventės. Gimtadieniai būna kasmet, vestuvės jau irgi ne kartą gyvenime. Šventės visad būna ne to, kieno vestuvės ar gimtadienis, o tų, kurie į tas šventes ateina.

Todėl bent man mieliausi šventiniai susibūrimai, tame tarpe ir vestuvių, kai nėra didžiulio būrio svečių, tik keli žmonės, pavyzdžiui, per vestuves – santuokos liudininkų pora, tėvai ir dar keli patys artimiausi. Mano galva, kad žmonės galėtų normaliai bendrauti, prie stalo turi sėdėti ne daugiau 12 asmenų. Paskutinė vakarienė – etalonas. Jėzus, be abejo, buvo puikus gyvenimo psichologas.

Didelės kompanijos nepatinka todėl, kad, jei vaišės vyksta ne prie švediško tipo stalo, nežinai, kas šalia tavęs sėdės, kokie bus tie tavo stalo kaimynai visą ilgą vakarą ir net dalį nakties. Gerai, jei su jais galėsi padiskutuoti apie kultūrą, o jei tik jie be perstojo kilnos taurelę ir tegirdėsi: „Nu.“

Galima pastebėti, jog vasarą daugiau vestuvių negu kitais metų laikais. Sako, vestuvės – smagiausia pasaulyje pramoga, o vasara – pramogų metas.

Kaip rašoma knygutėse apie vestuves, vestuvių tradicijas bei papročius, tos tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo, socialinio luomo.

Iš vaikystėje matyto spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa bei taurūs jausmai. Jau pačioje pradžioje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus, dažnai nuotaka būdavo slepiama kamaroje arba tolimesniame kambaryje. Namiškiai ant aukštų karčių iškeldavo susiūtas paklodes, už kurių ir užlįsdavo jaunoji su pamergėmis, kad jų visiškai nesimatytų. Pasislėpusias radus viskas tuo nesibaigdavo: tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką.
Vestuvės anuomet dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi: puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius, užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai. Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru, piršlys dažniausiai užsidėdavo puošnią aukštą kepurę, svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis, piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems, pvz., jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis – sukapoti malką. Piršliai būdavo jaunųjų mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis. Piršliai mokė jaunuosius, kaip reikės miegoti, kaip reikės bučiuotis.

Skaitant senąją literatūrą, klausantis senolių paaiškėja, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tradicinių lietuvių vestuvių papročių modelį sudarė trijų chronologiškai skirtingų ciklų – piršlybų, vestuvių ir sugrąžtų – apeigos. Šiose apeigose buvo nemaža dramatizmo, simbolinės, net maginės prasmės. Jos buvo įtaigios savo emocionalumu, turtingos folkloro elementų.

Dabartines vestuves galima suskirstyti į dvi grupes: pilnas ir sutrumpintas. Pats pilniausias šiuolaikinių vestuvių papročių modelis yra vestuvės, kurias stengiamasi organizuoti „senoviškai“.

Pilnajam 1-4 ir daugiau dienų trunkančių vestuvių variantui būdingos visos pagrindinės tradicinio vestuvių ciklo apeigos, taip pat daugelis naujai atsiradusių žaidybinių ceremonijų, atliekamų dalyvaujant gausiai palydai ir svečiams.

Sutrumpintajam šiuolaikinių vestuvių variantui būdinga iškilminga vakarienė sutuoktuvių proga, dalyvaujant santuokos liudininkams ar negausiai jaunųjų palydai, vieno ar abiejų jaunųjų tėvams, artimiesiems ir nedideliam svečių būriui.

Vaišės, jauniesiems grįžus po sutuoktuvių, trunka iki ryto su muzika, šokiais, dainomis, vainikėlio nuėmimo apeigomis, kai kuriais žaidybiniais elementais. Apeigose yra jaunojo sutiktuvės pas jaunąją, jaunųjų išleidimas į sutuoktuves, jų sutiktuvės su duona ir druska, stalo vadavimas, jaunųjų ir jų pulko apdainavimas, prašant lauktuvių, ir kitos panašios pirmosios vestuvių dienos apeigos. Galimos ir „iki minimumo supaprastinto modelio“ vestuvės. Jose iš tradicinių liaudies vestuvių papročių atliekamas tik jaunųjų apeiginis pasitikimas su duona ir druska, kartais dar jaunojo sutiktuvės pas jaunąją. Palydoje būna viena ar dvi santuokos liudininkų poros. Grįžus iš sutuoktuvių, jaunosios ar jaunojo tėvų namuose, dalyvaujant atitinkamo sutuoktinio tėvams ir artimiesiems, kartais dar keletui svečių, vyksta kuklios vaišės (vakarienė) su muzika ar be jos.

Šiai sutuoktuvių be vestuvių kategorijai priskirtini tie atvejai, kai tuokiamasi „iš reikalo“ ir jaunieji yra pernelyg jauni arba kai jaunoji jau senyvo amžiaus. Tiesa, kai senyvo amžiaus yra jaunikis, viskas vėl atvirkščiai – prabangios, triukšmingos vestuvės su fejerverkais (sako, pastarieji pakelia jaunikio potenciją), krūva popso žvaigždžių (Radžiu, Bunke, Šiškausku, jei jaunasis rusų kilmės – net su Gazmanovu ar „Tatu“, jeigu juos į Lietuvą įleidžia). Labai retais atvejais tokios vestuvės vyksta esant garsiai vyresnio amžiaus jaunajai. Tai tais atvejais, kai jaunoji turi humoro jausmą.
Jei kalbame apie vestuves ir vestuvinių papročių istoriją bei pokyčius, negalima pamiršti sovietmečio vestuvių. Negausiuose restoranuose vestuves keldavo vienetai – spekuliantų, parduotuvių vedėjų vaikai, valdžios veikėjų, kai kurių įžymesnių menininkų ar „prie meno“ esančių, pavyzdžiui, teatrų direktorių, garsesnių aktorių, šiaip direktorių atžalos.

O kiti švęsdavo bendrabučiuose ir blokinių namų butuose. Aišku, šventėjai tokiu būdu smarkiai sutaupydavo. Vestuvės būdavo laikomos turtingomis, jei jaunuosius ir visą svitą į metrikacijos skyrių veždavo „Volgos“. Kažkodėl labiau buvo mėgstami juodos spalvos automobiliai, nors, mano galva, turėjo būti balti.

Prisiminiau vieną tų laikų istoriją. Buvo vairuotojų grupė, uždarbiaudavusi vestuvėse. Tarp jų buvo tokių, kurie turėjo savo „Volgas“, o įvairiose įstaigose dirbdami vairuotojais taip pat sėsdavo už šių automobilių vairo. Įtikę viršininkams, savaitgaliais galėjo darbo automobilius laikyti prie namų. Taupydami savo automobilius, vestuvininkus veždavo valdiškais, tik pakeisdavo numerius – uždėdavo savus ant valdiškų „ratų“. Vienas toks vairuotojas kartą labai skubėjo, priekinį numerį pakeitė, o galinį pamiršo. Taip ir vežė jaunuosius – priekyje automobilis pažymėtas vienu numeriu, gale – kitu.

Sovietmečiu vestuvių „lygį“ lemdavo ir žmonių skaičius jose. Įdomu, kad tas pats ir šiandien. Šimtas, du šimtai ar net daugiau svečių. Jei pas kaimyną šimtas, pas tave turi būti pusantro šimto. Jei grįžtant prie anuometinių vestuvių, tai muzikantai juose buvo prabanga – muzikinį foną šokiams dažniausiai sukurdavo magnetolos. Kartais vestuvių įkarštyje kildavo muštynės (kažko nepasidalydavo pabroliai), bet tai nebūdavo pernelyg dažnas atvejis. Dėl muzikos vestuvėse, tai atsiradus įvairiausiems sintezatoriams ir jiems pingant atsirado ir skelbimų „Šokių muzika, griežiama elektroniniais instrumentais“, kai prieš akis ir ausis iškyla du vyriškiai, vienas prie „Jonikos“, kitas suspaudęs mikrofoną „griežia“ Aliukų dainas.

Anuometės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų po metrikacijų skyrių ten užsukdavo. Nešiojimai per tiltus irgi nebuvo propaguojami, nes ir tai, girdi, prietaras. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino ar žuvusio kario paminklų. Tik nuo bažnyčių jaunųjų poras tai nelabai atgrasė. Netgi buvo savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir... Lenino paminklas.

Pačioje Atgimimo pradžioje vestuvės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves – įvairiausius klubus, gamyklų sales, nes šie liko tušti ir nebenaudojami. Amerikietiškos baltos palapinės į Lietuvą ėmė atkeliauti tik pastaruoju metu.

Sovietmečio „Volgai“ pakaitalu atrastas limuzinas, nors grįžtama ir prie žilos senovės – karietų ir arklių. Neteko matyti, bet manau, kad originalus grįžimas būtų ir prie „Volgų“. 2017-aisiais pravažiuoja vestuvinė „Volgų“ kolona – ar ne žavu ir drauge nostalgija? Šiek tiek pasikeitė ir vestuvių svečiai. Anksčiau tai buvo giminės ir vienas kitas draugas, šiandien – priešingai, draugai yra pagrindiniai vestuvių svečiai.

Vienas dalykas, kuris nesikeičia per lietuviškas vestuves ir, atrodo, niekad nesikeis – ilgi vestuviniai stalai. Kiek bandė restoranai sodinti vestuvininkus prie atskirų stalelių, šie neperkalbami ir tiek: „Sustumkite stalus!“

Neapsieinama vestuvėse ir be piršlio. Makabriško šio pagrindinio (po jaunavedžių) vestuvių dalyvio korimo lietuviai nelinkę atsisakyti. Tai regis iš laikų prieš tūkstantmetį, kai nužudėme šventą Brunoną. Tuo, žinia, Lietuvos vardas buvo įrašytas pasaulio istorijon.

Kai buvau mažas, vienose vestuvėse piršlio korimas buvo labai išgąsdinęs. Tai buvo geras dėdė, nes visus vaikus dosniai apipylė saldainiais. Ir štai jį visi vestuvininkai, vieno jų rankose virvė, vaikosi po sodą pakarti, o tai nebuvo slepiama ir nuo vaikų – kars piršlį, drebėkit iš baimės. Skuodžia vaikų pamiltas piršlys tarp obelų – paklaikusiomis akimis ir baimės iškreiptu veidu...

Šiek tiek rečiau vyksta svočios iš vestuvių išgabenimas ir paskandinimas. Girdi, jei bus pakartas piršlys, nereikalinga ir svočia. O šios vestuvių apeigos nevertėtų atsisakyti, nes juk patrauklus vaizdelis – svočios įmetimas į kokią nors kūdrą. Rečiau vyksta ir jaunosios pagrobimas. O ši apeiga derėtų, pavyzdžiui, kepant šašlykus, girdi, jei kaukazietiškai, tai kaukazietiškai.

Nors parašiau dėl vestuvinių stalų ir, jaučiu, suklydau. Juk net man pačiam neseniai teko būti vestuvėse, kur svečiai buvo susodinti po 6 prie stalelio. Šaunu.

Iš naujų vestuvių tradicijų, atrodo, sparčiausiai plinta jaunųjų apmėtymas kuo nors ar tiesiog įvairiausių daiktų ar gyvių mėtymas (paleidimas) į viršų. Poetiškiausia – apibarstyti rožių žiedlapiais. Galima ir grūdais. Mėtymo tradicija nėra vien tik amerikietiška – įprotį barstyti kelią į bažnyčią rožių žiedlapiais baltieji JAV protestantai atsivežė iš Didžiosios Britanijos. Ant jaunųjų galvų mėtomi cukraus gabaliukai (Irano tradicija), kruopos (Baltarusija), druska ir duonos trupiniai (Vokietija), smulkios monetos (arabų šalys).

Vestuvių metu į orą patenka ir kitokių daiktų. Juos entuziastingai svaido patys jaunieji – tai nuotakos puokštė ir keliaraištis (JAV, Britanija), prie tilto turėklų prirakintos spynos raktas (Lenkija), lėkštės (lyg ir graikiška tradicija). Ir tai dar ne viskas. Į dangų dar metami balandžiai (JAV), peteliškės (JAV), balionai (Lenkija) ir leidžiami muilo burbulai (sako, ši tradicija gimė Lietuvoje). Naujos lietuviškos vestuvės yra tikra mėtymo šventė.

Draugai pasakojo apie štai tokias šiuolaikines vestuves. Tiesa, jos vyko jau net daugiau nei prieš dešimtmetį. Pokštai prasidėjo jau prie santuokos rūmų, kur vestuvininkai rado užrašą „Įėjimo nėra. Norintieji susituokti, eikite į kairę“. Vestuvininkai klusniai sekė rodykles, tačiau pateko ne į tuoktuvių salę, o į teatro sceną. Ten susierzinęs jau laukė „režisierius“ „Oskaras Nekrošius“. Jis atėjusius palaikė aktoriais ir privertė vaidinti „Romeo ir Džiuljetą“...

Prie bažnyčios jaunųjų laukė dar viena staigmena – užrakinti vartai. Pasirodęs zakristijonas nesėkmingai mėgino atrakinti spyną, tačiau užmiršo jos užrakto kodą. Nepadėjo nei dildė, nei pjūklas, nei replės. Šiaip taip atbraklinus vartus paaiškėjo, kad šiuo metu tuokiasi visai kita pora, o mūsų jaunieji tiesiog supainiojo bažnyčias... Sutuoktiniai po ceremonijos nutarė gamtoje įsiamžinti. Fotosesijai besibaigiant, staiga iš dangaus nusileido sraigtasparnis. Iš jo žvaliai iššoko trys blondinės. Vestuvininkai neteko amo, kai jas atpažino – tai grupė „Yva“! Natalija, tuomet dar  Zvonkė, priėjo prie jaunikio ir paprašė pataisyti sugedusį sraigtasparnį. Jaunikis nė kiek nesudvejojo ir pasišalino su žavia dainininke. Netrukus sraigtasparnis pakilo ir dingo už horizonto. Zvonkė pagrobė jaunikį vidury baltos dienos... Ką darysi.

Būna, kad vestuvės švenčiamos labai triukšmingai, o vestuvių metinės visai pamirštamos, nors daug kas teigia, kad kasmetinis vestuvių dienos prisiminimas tvirtina santuoką. O tos metinės yra tokios: 1 metai – popierinės, 2 metai – medvilninės, 3 metai – odinės, 4 metai – vaisinės, 5 metai – medinės, 6 metai – geležinės, 7 metai – varinės, 8 metai – bronzinės, 9 metai – molinės, 10 metų – alavinės, 11 metų – plieninės, 12 metų – šilkinės, 13 metų – nėrinių (nertos), 14 metų – dramblio kaulo, 15 metų – krištolinės, 20 metų – porcelianinės, 25 metai – sidabrinės, 30 metų – perlinės, 35 metai – koralinės, 40 metų – rubininės, 45 metai – safyrinės, 50 metų – auksinės, 55 metai – smaragdinės, 60 metų – deimantinės vestuvės.

Kas šiais laikais padės prasmingai ir gražiai atšvęsti vestuves, gimtadienius, kitas šventes? Susirandu internete, kas organizuoja tokius šventimus: „Artėja Jums brangių žmonių vestuvės, gimtadienis ar netgi jubiliejus? Svarstote, kur ir kaip atšvęsti? Norisi kažko naujo, nes esate pavargę nuo banalių pasisėdėjimų užstalėje, o nuobodžios kalbos jau įkyrėjo? Šis pasiūlymas kaip tik Jums!“ Perskaičiau tuos pasiūlymus ir nusivyliau – viskas sena, tie patys sveikinimai, tostai. Organizatoriai reklamuodamiesi meluoja. Pasirodo, nelengva originaliai atšvęsti šventes, oi, nelengva!

Bet grįžkime į vestuvių puotą. Grįžta jaunieji, svečiai laukia, duona, druska, visi sėdasi už stalo, ansamblis užtraukia „Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom“ ir prasideda. Sėkmės jums, jaunavedžiai!

Bent man labiausiai patiko štai tokios jaunavedžių mintys: „Sakoma, kad visos pasakos baigiasi vestuvėmis. O mūsų bendro gyvenimo pasaka vestuvėmis prasidėjo!“

Į viršų