Neseniai bulvare sutiktas draugas netikėtai tarstelėjo įdomią ir netikėtą mintį. Anot jo, dėl visko gyvenime kalčiausi pinigai, melas ir puikybė. Anot jo, PMP. Sako, pinigai pagimdė melą ir jie tapo neatskiriami. O čia tuoj ir puikybė.
„Eurovizija“ parodė, jog kuo mažiau skiriame savo atlikėjams pinigų, tuo aukštesnę vietą jie užima. Kiek mūsiškiai šiame konkurse dalyvauja, mažiausiai pinigų buvo skirta „LT United“.

Mūsų Seimo narių algos irgi per didelės. Veržiamasi į šiuos postus dėl atlyginimų, o būtų jų atlyginimas 600 eurų, eitų tie, kurie ne pasipelnyti nori, bet tikrai yra atsidavę Lietuvai. Už 600 gali dirbti tik patriotai.

Pernelyg finansuojamos ir partijos. Štai dosniai buvo finansuojama Darbo partija ir matome rezultatą. Po to – socialdemokratai ir kur ši partija atsidūrė. Dar nėra buvę, kad toks mažas socdemų būrelis liktų Seime.

Pinigai ir melas mūsų gyvenime yra tiesiogiai susiję su tuo, koks mūsų santykis su savimi. Visose srityse pasireiškia mūsų pasąmonės įsitikinimai. Jie tokie pat svarbūs, kai kalbama apie pinigus. Pinigų suma, kurią uždirbate, tolygi sumai, kokia jūs save vertinate. Skirtumas tarp turtingo ir vargšo matuojamas ne banko sąskaita, o įsitikinimais.

Mano jaunystės laikais kalbėti apie pinigus tarsi buvo nemoralu. Nors gerai prisimenu vieno žydo pamoką, kad norint turėti eurą reikia gauti ne 99 euro centus, o 100 centų, ir jeigu to vieno cento trūks, euro neturėsi. O anuo metu lankydamiesi užsieniuose stebėdavomės, kodėl tie kapitalistai taip taupo vandenį, elektrą. Juk Anglijoje netgi du čiaupai: iš vieno bėga šaltas, iš kito – karštas vanduo. Dorai nusiprausi tik užkimšęs kriauklę ir prisileidęs ją vandens. O čiaupai, iš kurių teka vanduo tik tuomet, kai pakiši po jais rankas. Tiesa, tokius čiaupus jau teko matyti ir kai kuriuose mūsų butuose. Šaunu.

Neabejotinai iš lietuvių taupiausi yra suvalkiečiai. Ar kada nors buvo koks nors suvalkietis garsus krepšininkas? Nė vieno žymesnio nerandu. Suvalkiečiai negali mesti į svetimą krepšį. Net savo mobiliuosius telefonus visados svečiuose įkrauna.

Iš Lietuvos išsikrausto prekybos centrai „Prisma“. Ten buvo kiek brangiau nei kituose prekybos centruose ir žmonės rinkosi tuos, kur pigiau. Nesvarbu, kad prekės gal kiek ir prastesnės. Nė viena šalis netapo laiminga, kad ten pigu. Kalbame apie pinigus, nes kalbi apie tai, ką skauda. Ne piniguose laimė – įtikinėja mus visko pertekę oligarchai. Žinoma, kad ne piniguose, sutinkame, tačiau taip norėtųsi patiems tuo įsitikinti.

Apie Lietuvos turčius televizijos mėgsta kurti laidas, bet jie juose kažkokie savotiški: jų veiduose lyg kažkoks pasididžiavimas, lyg kažkoks laikinumas... Be to, oi kaip negalima siųsti į turtingųjų apartamentus iš baudžiauninkų kilusių žurnalistų! Koks akivaizdus jų noras gyventi taip, kaip tie, apie kuriuos jie daro laidas, turėti tai, ką anie turi... Kadangi viso to jie, matyt, niekada neturės, tai bent pasipuikuoja prieš žiūrovus: štai kur aš esu, štai kokiame krėsle sėdžiu...

Nemažai žiūrovų, matyt, dar labiau norėtų atsidurti tų rodomų turčių vietoje. „Ot žmonėms sekasi!“ – su lietuviška pagieža mąstoma. Juos galima palyginti su snobais, kurie skaitydami Augustą Strindbergą jaudinasi ne dėl panelės Julijos ar Teklės iš „Kreditorių“ likimų, o dėl to, ar juos kas mato, kad štai jie skaito Augustą Strindbergą.

Esu matęs perspausdintą iš vokiško žurnalo nuotrauką, kurioje nufotografuotas žmogus šluoja pinigus, besimėtančius ant gatvės – milijonus, gal net milijardus markių. Tačiau šių pinigų niekam nereikia – už visą tą krūvą netgi degtukų nenusipirktum. Po Pirmojo pasaulinio karo infliacija Vokietijoje pasiekė tokį mastą, kad 1923 metų pabaigoje paprasčiausi pietūs kainuodavo apie bilijoną (tūkstantį milijardų) markių.

Visi žinome dešimt Dievo įsakymų. Taip pat žinome, kad jų reikia laikytis. Be abejo, kas nuginčys, jog nereikia paisyti įsakymų „Gerbk savo tėvą ir motiną“, „Nežudyk“, „Nevok“, „Nepaleistuvauk“ ir t. t. Tiesa, koks nors aistrų vergas pasiginčytų dėl draudimo paleistuvauti. Be to, sovietmečiu vogti iš valdžios, kuri darbo žmogų išnaudojo, irgi tarsi buvo galima. Tarp tų visų draudimų yra ir draudimas „Nemeluok“. Dėl šio draudimo daugiausia ginčijamasi kontrargumentu naudojant pateisinimą „šventas melas“.

Nemokantiems meluoti nėra lengva. Žmonės yra smalsūs, ir jeigu jiems leisite, jie su malonumu aptars, su kuo ir kaip gyvenate bei kitus dalykus apie jus. Jeigu į jų klausimus visad atsakinėsite nuoširdžiai, jie išpeš iš jūsų viską, kas įmanoma, o komentuos jau savaip.

Jeigu iš Amsterdamo grįžęs vyriškis sako, jog jam labiausiai patiko plaukiojimas kanalais, jis meluoja.                          
Meluoti ar nemeluoti? Štai klausimas. Maniau, kad niekas nemėgsta, kai meluojama į akis. Tačiau apsimelavusių politikų reitingai aukšti. Išrinktieji politikai prašo 100 dienų jų neliesti, kol įsijungs į darbus. O iš tikro 100 dienų prašo nekritikuoti, kad galėtų įdarbintų savo gimines ir draugus.

Melas – senas kaip žmonija. Senovės Egipto papiruse prieš 3000 metų aprašytas apsimetėlio elgesys: „Jis neatsako į klausimus, išsisukinėja, tauškia niekus, trina didįjį kojos pirštą į grindis, krūpčioja, brauko plaukų šaknis pirštais.“ Homeras aprašo, kaip Odisėjas, vengdamas dalyvauti Trojos kare ir apsimesdamas bepročiu, aria jūros krantą pasikinkęs jautį bei arklį ir sėja druską. Homeras aprašo Odisėjo demaskavimą: padėjus prieš arklą Odisėjo kūdikį Telemachą, Odisėjas nebeapsimetinėjo, bet patraukė sūnų nuo arklo išsiduodamas, kad simuliuoja.

Melavimas Lietuvoje turi labai senas tradicijas, bet dabar išsiskleidė pačiomis negražiausiomis savo formomis. Kuo aukštesnes pareigas užima vienas ar kitas Lietuvos pilietis, tuo labiau išvystytas jo poreikis meluoti. Štai ką kalba politikas, policijos sulaikytas neblaivus vairuojantis automobilį: „Aš nekaltas, čia politinis susidorojimas...“ Tai išvertus į žmonių kalbą reiškia – pagavo, prigirdė, įsodino į automobilį, įrėmė pistoleto vamzdį į smilkinį ir prigrasino – važiuok...

Kitas pavyzdys. Prieš rinkimus politikai žarsto pažadus savo rinkėjams, žada įvairių gėrybių – didelį atlyginimų, lengvatų, išasfaltuotų gatvių, pristatytų plaukimo baseinų ir pan. Vėlgi išvertus šiuos pažadus į žmonių kalbą, ko gero, reikštų – žmogau, padėk man susitvarkyti savo gyvenimą ir visus reikalus. Jei reiktų rinkti mūsų politikų melagysčių topus, manau, pirmautų Egidijaus Masiulio paskola, nedaug nuo jos atsiliktų montažinės Kęstučio Pūko bute Seimo viešbutyje.

Sakyti tiesą reikia drąsos. Keistai atrodo žmogus, sakantis viską, ką galvoja. Tokių niekas nemėgsta, vadina stačiokais. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip jaustumėtės turėdama tik tiesą sakantį draugą. Jei moteris turi keturias drauges ir jos ne trys, o visos keturios susirenka, aišku, kad kalbėti nėra apie ką.

Nuo seno žinoma, kad kas valdo informacijos priemones, tas valdo viską. Tuo ypač naudojasi diktatoriai. Apie Šiaurės Korėją čia net nėra reikalo kalbėti, bet, tarkime, Rusija. Šios šalies žiniasklaidos priemonėse vien demagogija ir melas. Tiesa, aš nesu draudimų šalininkas ir nežinau, ar reikia drausti rodyti Solovjovo laidą, kurioje demagogija ir melas akivaizdžių akivaizdžiausi, keliantys net pasišlykštėjimą.

Pavojingesnės laidos ir filmai (ypač daugiaserijiniai) kur „smegenų plovimas“ vykdomas užslėptu būdu. Kad ir „Mentai“ („Sudaužytų žibintų gatvės“). Tikslas – pratinti žiūrovą pamėgti šalį, kurioje tokia puiki, sąžininga ir visad atskubanti pagalbon policija. Net daina sukurta „Aš norėčiau, kad tokie vyrukai pasibelstų ir į mano duris“. O Rusijos televizijų draudimas man atrodo net juokingas, kai pačios Lietuvos televizijos per savaitę 200 valandų rodo rusiškus filmus ir laidas.

Rusiškai propagandai tarnauja viskas, net „Eurovizija“. Ir ne tik todėl, kad sužaidė su konkurse negalėjusios dalyvauti solistės negalia, bet ir todėl, kad Rusijos žiūrovai negalėjo pamatyti „Eurovizijos“ transliacijos, kurios metu rodomi intarpai su gražiai susitvarkiusio Kijevo ir visos Ukrainos vaizdais, pasipuošusiais, linksmais, turtingai gyvenančiais žmonėmis.  

Bet tiek to. Grįžkime prie PMP ir paskutiniosios P. Girdėjau nuomonę, o ir visiškai su ja sutinku, kad visos blogybės šiandien dėl to, kad mus visus užvaldžiusi puikybė – pirmoji iš septynių didžiausių ydų.

Nors tų visų ydų, manau, mes net nežinome. Jeigu dar ką nors žinome, tai dešimt Dievo įsakymų. Nors irgi abejoju, ar taip visus dabar išvardytume. Na, kokius tris pasakytume. O ką jau kalbėti apie kažkokias ydas...

Savojo „aš“ kėlimas bet kada ir bet kur tapo įprastu reiškiniu, ypač pabrėžiant – aš galiu taip daryti (turiu tam pinigų, mano užimamos pareigos tai leidžia ir t. t.). Kiek išsilavinimo, inteligencijos reikia, kad imtum pastebėti savo dvilypumą. Viena mano dalis – pasipūtusi, arogantiška, pilna puikybės ir pykčio. Kita – silpna, mažutė, bet labai miela. Kuri nugali? Verslo sėkmė, garantuojanti turtėjimą, ar kilimas pareigose bemat gali sukelti puikybę.

Žmogus silpnas, tad sunku puikybei atsispirti. Praturtėję mūsiškiai – ne Vakarų pasaulio turčiai, kurie paprasti it penki centai. Gal mūsiškiuose tas kompleksas dėl ilgai buvusios „biednystės“?

Štai kalbant imi ir užsimeni, kad pažįsti kokį svarbų asmenį. Iškart gali susilaukti visai kitokio dėmesio ir paslaugumo. Išdidumu spindi žmogelis sakydamas, kad tą ar aną pažįsta. Aišku, gali tai sakyti net ir nepažindamas. Taip dažniausiai ir būna.

Puikybė – žmogaus neišmokta gyvenimo pamoka. Ar mes nesijaučiame tobulesni už menkiau išsilavinusius, neskoningai apsirengusius, gyvenančius prastesniame būste, važinėjančius pigesniu automobiliu. Matyt, teisingas posakis: kai žmogus numiršta, išdidumas tik trečią dieną iš kūno pasitraukia.

Tiesa, rašančiam moralės temomis skaitytojas gali prikišti, girdi, o koks tu pats esi. Tad kai pagalvoju apie save, galiu pasakyti, jog ne koks aš žmogus ir net nesuprantu, kaip su manim kiti gali bendrauti. Gal tik viena mano geresnė savybė, kad aplinkinius apie tai įspėju.

Prieš dešimtmetį Vatikanas peržiūrėjo didžiųjų nuodėmių sąrašą ir pridėjo dar septynias nuodėmes, kurios apibūdina šios epochos realijas. Dienraštis „L'Osservatore Romano“ išspausdino interviu su apaštališkosios penitenciarijos tribunolo vadovu, vyskupu Gianfranco Girotti, kuriame šis ir paskelbė tas septynias moderniąsias nuodėmes: genetinį manipuliavimą, abejotinos moralės eksperimentus su žmonėmis, narkotikų vartojimą, aplinkos teršimą, socialinę nelygybę, per didelį turtingumą ir veiksmus, dėl kurių daugėja vargšų. Atskiru traktatu Vatikanas pabrėžė, jog nuodėme taip pat yra laikomas abortas, seksualinė prievarta ir pedofilija. Jei iki tol nuodėmė buvo siejama tik su individu, globalizacijos epochoje jos reikšmė išsiplėtė ir įgijo ne tik asmeninį, bet ir socialinį atgarsį. Nors sako, kiekvienas žmogus renkasi „aplinką“ pagal savo suformuotą vertybių sistemą.

Ko tik neišvysi mažajame ekrane ar žurnalų puslapiuose! Aukštuomenei save priskiriančios damos, seksualinės mažumos, būrėjos – viskas vienoje televizijos laidoje, viename žurnale kiekvienam po 15–20 minučių ar 1–3 puslapius šlovės.

„Gyvenimo būdo“ laidose pamaldžiu balsu aptarinėjami žmonių iškrypimai. Tačiau, geriau pagalvojus, komercinių televizijų laidos ir negali būti orientuotos į bent šiek tiek mąstantį žiūrovą. Komercijos misija – ugdyti vartotoją. Nors ir vėl – televizijos apeliuoja į kažkokį neegzistuojantį vidutinį lietuvį, kenčiantį nuo aiškiai išreikšto debilizmo.

Draugas įbruko vienos komercinės įstaigos prisistatymo-pasiūlymo lietuviams lankstuką: „...pusryčiai į lovą, pabudimas grojant muzikai, rytiniai laikraščiai ant virtuvės stalo, draugų būrys prie baro, arbata prie citrinmedžio, patogus darbo stalas, pogulis prieš saulutę balkone, ramybės akimirka prie akvariumo, pietūs savo virtuvėje, skaitymas lovoje, poilsis karštoje vonioje, vakaras prie židinio, minkštas persiškas kilimas, krepšinio rungtynės namie, filmas per plazminį televizorių, draugiškos artimųjų šypsenos, naktis šilko pataluose, šokoladiniai ledai šaldytuve, rytinė mankšta priešais atvirą langą, nuosavas katinas ant sofos, siuvinėtos aksomo pagalvėlės, vyno taurė patogiai įsitaisius, mėgstamiausių įrašų kolekcija...“ „Mus kvailiais laiko!“ – piktinosi draugas.

„Kvailybės enciklopedijos“ autorius M. van Bokselis taikliai pastebi: „Politikas visus apgaudinėja viešai; niekas juo netiki; ir jis pats tai žino, ir mes žinome, kad jis žino, o jis žino ir tai. Kur tokioje visažinystėje ieškoti kvailybės? Jeigu visi žino, kas tuomet nežino?“

Šie žodžiai tinka ne tik politikams, bet ir televizininkams. Skirtumas pastarųjų naudai tik tas, kad politikai valdo mūsų pinigus, o televizininkai – ne.

Baigsiu anekdotu liečiančiu šios dienos aktualijas. Tiesiog galima pasakyti, jog skiriu jį šiandienos valdantiesiems.

Blaivininkas ir sveiko gyvenimo propaguotojas viešbučio restorane net kelis kartus per dieną pastebi pagyvenusį vyriškį, vis gurkšnojantį konjaką su kava. Kartą nutaria jį „paprotinti“ ir prisėdęs papasakoja apie alkoholio žalą bei priduria, jog jei gerbiamas senjoras visą gyvenimą būtų negėręs, gal net turėtų tokį viešbutį, kurio restorane sėdi. „Bet tai ir yra mano viešbutis“, – nustemba konjako mėgėjas.