Artėjant Kalėdoms norisi šviesesnių tekstų. Gruodžio 13-oji – Šviesos diena. Nuo tos dienos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau. Sulaukus Šviesos dienos, belieka laukti Kalėdų.

Draugas iš Ukrainos atsiuntė žymaus ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo naują romaną „Šengeno istorija“. A. Kurkovo knygos verčiamos į daugelį kalbų, jos yra net patekusios į Europos bestselerių dešimtuką. „Šengeno istorija“ jau išversta į rusų kalbą, kitų metų pradžioje pasirodys ir lietuviškai. Tai romanas apie Lietuvą. Veiksmas vyksta Anykščiuose, Kaune, nusikeliama į Rytų Prūsiją, kalbama apie Steponą Darių bei Stasį Girėną, sovietmetį, kai nebaigtoje statyti bažnyčioje veikė radijo gamykla.

„Kol visi laukė Šengeno nakties, toli nuo Pienagalio prie Lietuvos ir Lenkijos pasienyje esančios užkardos priėjo senukas medine koja. Jis Europą žinojo kaip savo penkis pirštus. Sulaukęs, kol pasienietis pakels juostuotą užkardą, jis tapo pirmuoju lietuviu, perėjusiu sieną neparodęs paso“, – rašytojas pirmaisiais romano sakiniais bando patraukti skaitytoją.

700 puslapių knyga storumu man priminė Vidmantės Jasukaitytės romanus. Nenuvertinant ukrainiečių rašytojų pastangų, žinant, kad šiandien Lietuva Ukrainos gyventojams įdomi, beskaitydamas nusprendžiau, jog geriausiai apie šalį gali parašyti joje gyvenantys. Nors kaip ten bebūtų, galime tik pasidžiaugti, kad kažkas apie Lietuvą rašo tuo populiarindamas mūsų šalį. O kartais ir malonus toks naivus požiūris iš šono į svetimą šalį ir jos gyventojus.

„Lietuva – drąsi šalis“ – prieš keletą metų iškelta tokia mūsų šalies įvaizdžio koncepcija šiandien pamiršta. O ir kam ją prisiminti, jei visi pinigai (dešimtys milijonų) paimti. Pasimiršo ir pasiūlymas Lietuvą vadinti Medaus šalimi. Šiandien turime jau naują šūkį: „O ar čia jau buvai?“

Kas galėtų tapti lietuvių simboliu? Galima pasimokyti iš kitų šalių pavyzdžių – Prancūzija – vynas ir kvepalai, Šveicarija – šokoladas ir laikrodžiai, Italija – mada, dizainas, Ispanija – geras maistas, vynas, siesta ir korida, Norvegija – fiordai, Rusija – degtinė ir ikrai, Egiptas – senovės civilizacija, Vokietija – tvarka ir kokybė, Japonija – tradicijos ir naujausios technologijos.

Nemanau, kad mūsų simboliu galėtų būti medeliai, lapeliai, verpstelės ar dobilėliai. Gal tai būtų Vytis – vienas seniausių nacionalinių herbų Europoje, o gal Gedimino kalnas, Kuršių nerija, Trakų pilis, maži nuostabūs miesteliai, bažnyčios, dvarai, ežerai, pilkapiai, unikali, nepakartojama, paslaptinga ir muzikali lietuvių kalba, kryždirbystė, dainų šventės? Kiekvienas rastume ką pasiūlyti savo krašto simboliu.

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė viename savo esė pateikia per septyniasdešimt tokių simbolių. Tai ir Nemuno vingiai, voratinkliais aplipęs senas švyturys Ventės rage, Žemaitijos niūrus ir paslaptingas kraštovaizdis, Vėlines, senos kapinaitės ant kalvelių, siauri keliukai ir skarotos eglės, Kryžių kalnas, ankstyvas vasaros rytas Dzūkijos vienkiemyje, baltas varškės sūris su kmynais, ant smilgos suvertos miško žemuogės ar kitos uogos ir jų valgymas čirpiant žiogams, lietuvaitė nužengusi iš Kanuto Rusecko paveikslo „Lietuvaitė su verbomis“ ir iš kartos į kartą, išsaugoti lietuvių moterų gebėjimai nuostabiai siūti, megzti, siuvinėti, marinuoti grybukus ir agurkus, virti dieviškas uogienes...

Mes pirmiau linkę pastebėti blogus dalykus, o tik vėliau – gerus. Tai jau net prieš keturiasdešimt metų įžvelgė Vytautė Žilinskaitė vienoje iš savo humoreskų „Mokėkime džiaugtis“. Mes garsiai plūstamės, jei kas nors, pavyzdžiui, autobusas vėluoja, bet ar nors vienas nusiunčia padėką autoūkiui, kai autobusas atvyksta laiku. Piktinamės aptikę nulaužtą medelį, o ar kada nors dėkingai nusišypsome pamatę tris neaplaužytus, sveikut sveikutėlius. Tereikia mums išvysti cigaretę įsikandusį pyplį, ir jau jaunąją visą priaugančiąją kartą, o prisipažinkime, ar nors kartą džiaugsmingai suklikome ir kitiems parodėme nerūkantį paauglį. Pamatę kelis netikusius kino filmus, tuoj šokam peikti režisieriaus, aktorių, scenarijaus, viso lietuviškojo kino meno, bet kodėl niekas nenori prisiminti, jog tebeturime „Niekas nenorėjo mirti“. Ir t. t., ir t. t...

Prisiminęs garsiąją humoristę pamąsčiau, kad sąrašą, kuo galime džiaugtis, būtų galima tęsti be galo. Burnojame, kad būtų šildymo, dujų, vandens, šiukšlių išvežimo kainos didėja, bet ar pasidžiaugiame, jei keletą mėnesių jos išsilaiko nepakilusios. Tas pats ir su maisto produktais, paslaugomis.  

Jei į viską pažvelgus ironiškai, pasirodys, kad Lietuvoje jau dabar geriau gyventi nei, pavyzdžiui, Švedijoje. Štai lietuviai samdosi kažką, kas jiems tieks šilumą ir pateiks sąskaitą. Švedai neleidžia sau tokios prabangos ir patys sprendžia, kaip ir kiek šildysis savo butą. Elektros, statistika byloja, lietuviai išnaudoja kaip pasiturintys europiečiai. O eilės prekybos centruose prie kasų.

Švedijoje parduotuvės sekmadienį nedirba, o visomis kitomis dienomis dirba daug trumpiau nei Lietuvoje, bet eilių nėra. Išvada – švedai turi mažiau pinigų pirkiniams. Švedijos miestuose tokių automobilių spūsčių gatvėse kaip pas mus regėti neteko, be to, girdėjau juokaujant, jog duobės keliuose yra turtingųjų šalių bruožas, nes sulaužę vieną automobilį jie tuoj gali įsigyti kitą.

Lietuvoje yra daugiau aktyvių mobiliojo ryšio telefono vartotojų, skaičiuojant vienam gyventojui nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Netgi Lietuvoje mobiliuosius telefonus turinčių daugiau nei pačių gyventojų.

Atskira kalba apie būrėjų, pranašų, parapsichologų ir visų kitų panašių į juos klestėjimą mūsų krašte. Tokie bujoja tik labai turtingose šalyse, nes tik nebeturintys kur dėti pinigų pradeda ieškoti kažko, kas yra antgamtiška.

Lietuviai nesunaudoja daugiau alkoholio nei kitų šalių gyventojai. Tik vienu metu jie suvartoja jo didelius kiekius, tai yra, geria rečiau, bet didesniais kiekiais nei kitos šalys. Lietuviai trokšta, kad visko būtų daug.

Mūsų moterys švedų moteris pasivijusios, o gal net ir pralenkusios. Kai vakariečiai kalba apie barakudas, tuoj pat įsivaizduoja lietuves. Mūsų moterys viską pramatančios ir viską suprantančios. „Jaučiu tu bendrauji su kaimyne?“ – vyrui priekaištauja žmona. „Ne“, – atsako vyras. Bet moteris tuoj pastebi: „Kodėl taip liūdnai atsakai?“

Be to, jei lietuvių neaplankytų pozityvios mintys, būtų dar daugiau pasikorusių. O ne visus ir depresija kankina. Kai kas net išvis nežino, kas ji yra. Kad ir benamių. Net į klausimą apie emigraciją jie atsako optimistiškai: „Kas liks, jeigu mes išvažiuosime.“ Nepaliečia depresija ir „Olialia“ mergaičių. Pats žodis „Olialia“ – linksmas, dainingas – priešprieša depresijai.

Kai amerikiečiai išsirinko naująjį prezidentą ir visas pasaulis, tame tarpe ir Lietuva, susirūpino, kaip čia toliau viskas klostysis, tuometinis mūsų premjeras Algirdas Butkevičius pranešė, jog sulaukęs labai įtakingo Donaldo Trumpo aplinkos žmogaus iš Amerikos skambučio, kurio pavardės negalįs skelbti ir tas žmogus pasakęs, jog nėra ko lietuviams pergyventi, naujasis prezidentas rūpinsis, kad NATO Lietuvos teritorijoje būtų, kad Lietuva bet kokios kieno nors invazijos atveju būtų ginama. Geros žinios lietuvius apramino tik daugelis ėmė spėlioti, kas tas įtakingas žmogus. Ilgai svarstai, lygini – iš Trumpo aplinkos, bet pavardės sakyti negalima – ir topteli mintis – ar tai nebus Neringa Venckienė.
Bent man keista ir nevisiškai suprantama šiandien dažnai vartojama sąvoka „nacionalinis interesas“. Apie ją kalba D. Trumpas, Prancūzija, Vokietija, Rusija. Ar visos šalys šią sąvoką supranta vienodai?      

Europiečiams paprastai vaidenasi atominis karas, pasaulinės technologinės katastrofos, jie bijo būti paversti robotais ar pagrobti ateivių. Afrikiečius lanko dvasios, mirę protėviai arba toteminiai gyvūnai. Indams dažniausiai atrodo, kad juose įsikūnijo kuris nors iš dievų. Lietuviams tokie dalykai svetimi. Mes gyvename nuo vienų rinkimų iki kitų, nuo vieno sekmadienio teleloto iki kito. O teisingiausias čia buvo Algirdas Mykolas Brazauskas jau prieš du dešimtmečius pasakęs: „Rinkimai baigėsi, pamirškim pažadus.“

Puikios emocijos turi prasidėti jau nuo pat ryto. Sakote, ne ta koja išlipote iš lovos. Ne. Būkite įsitikinęs – išlipote būtent ta koja. Aišku, sunku likti puikios nuotaikos, jei štai atsikėlėte sekmadienio ryte, niekur nereikia skubėti, pro langus džiugina saulutė, bet įsijungiate televizorių, o ten 9 val. ryto „Sveikatos ABC“ vyrus gąsdina prostatitu, o moteris – krūtų vėžiu...

Laidotuvių metu, prie pašarvotojo nustebino giedoriai: „Baltais pūkeliais krinta snaigės iš viesulingų debesų. Išskrido paukščiai link dausų. Tylu. Jų meilės giesmės baigės. Likimas piktas ir nuožmus dažnai lyg žaislą žmogų mėto. Pavydžiu paukščiams, į namus jie grįš pavasarį saulėtą.“ Sako, Vilniuje net yra gedulo namai „Skrydis į amžinybę“.
Dauguma yra girdėję apie garsųjį Stanfordo Zefyrų testą – tai eksperimentas, kurio metu buvo stebima, kaip vaikai geba atidėti momentinį malonumą dėl didesnio malonumo ateityje. Eksperimente dalyvaujantys vaikai galėjo suvalgyti priešais juos padėtą zefyrą arba palaukti ir vėliau gauti iškart du zefyrus. Vaikai, sugebėję atsispirti momentinei pagundai ir išlaukę antrojo zefyro, vėliau gyvenime pasižymėjo geresniais mokslų rezultatais ir buvo sveikesni, nei vaikai, suvalgę pirmąjį zefyrą iškart.

Bet grįžkime prie Kalėdų laukimo. Kalėdomis vertėtų pasidžiaugti, nes: 1. Galima žiūrėti tuos pačius filmus aštuonioliktą kartą ir niekas dėl to nepriekaištauja. 2. Galima klausytis popsiuko („bumpsi bumpsi“ kitu metų laiku kritikuotinas). 3. Atsibodusią mėsą pakeičia žuvies patiekalai, bet svarbiausia – galima iki soties ragauti saldumynų. 4. Žmonės ima daryti gera (aišku, jie tai turėtų daryti ištisus metus, bet geriau per Kalėdas, negu išvis niekados), nes tai gerų pažadų metas, ir jei net nė vieno iš jų neišpildai, geri norai yra gerai. 5. Tai kone vienintelė šventė, kurios metu puošiami namai ir susitinki su žmonėmis, kuriuos myli.

Kokia sėkmingų Kalėdų formulė? Gera nuotaika? Geros dovanos? Daug sniego? Daug juoko? Daug valgių? Daug gėrimų? Be abejo, kiekvienas Kalėdų pasisekimą apskaičiuoja pagal savo asmeninę formulę. Sako, ta formulė turėtų būti maždaug tokia: kalėdinė dvasia + šeimos nariai + dovanos + gera nuotaika. Puiku, jei galime pasidžiaugti, jog Kalėdos mūsų šeimoje yra tokios, kokių niekur kitur nebūna.

Skaitydamas horoskopus pastebėjau, jog 2017-aisiais laimingesnės bus moterys. Įdomu, kad panašios ir 2016-ųjų, ir 2015-ųjų prognozės. Netvirtinu, kad reikia tikėti horoskopais, tačiau tikėtina, kad moterys gražės, dar išaugs jų valdžia, o vyrams teks gerokai pasispausti ir padaryti vietos tai valdžiai. Todėl žvilgsniai ir krypsta į moteris, kurios gali savo moteriškumu pakeisti situaciją. Moterys labiau gali gyvenimą pasukti gėrio linkme nei vyrai. Ir dėl moterų vyrai keičia laiką. Jį pritaiko prie moterų.

Gaila, kad vyrai kartais tik atsisveikindami, pavėluotai ima ir daug gražių žodžių pasako moteriai. Kartais juk užtektų vienintelio įvertinimo: „Jūs nuostabi.“ Nors šiaip tai vyrai prisipažins, jog galas žino, kaip nesipainiojant pasakyti tiksliau, kai kalbi apie meilę. Žodžiai gali būti sentimentalūs, naivūs. Kalbi ir lauki stebuklo. Tarsi lauktum Kalėdų Senelio su dovanomis. O juk gražūs yra žmonės, Kalėdų stebuklo laukiantys.

„Kalėdos – tai džiugi žinia nūdienos pasauliui, kuris susiskaldęs, pasimetęs, kariaujantis ne tik išoriškai, bet ir žmogaus širdyje – vertybių pasaulyje. Kalėdos – didžios vilties, kad pasaulį vis dėlto valdo ne smurtas, ne teroras, bet kūdikio lopšį apglėbusi ranka, metas“, – apie Kalėdas kalba kunigas Ričardas Doveika.

Prasideda dovanų metas. Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso. Tai galima spręsti pagal popieriaus ar kaspinų dovanoms sunaudojimą. Gal tik skundžiamasi, jog dovanos labai jau panašios. Bet kas gi kitas, jei ne mes patys turime stengtis jas paįvairinti, kad dovana būtų siurprizas.

Jei gruodžio naktį neužmiegate, pasiūlymas vyrams skaičiuoti savo meilužes, moterims – meilužius. Vyrai sako, jog pradeda skaičiuoti ir bemat užmiega, o štai viena moteris išrėžė, jog mano pasiūlymas prastas, nes vos pradeda skaičiuoti, susinervina ir dar ilgiau neužmiega. Su ištikimaisiais, sako, paprasčiausiai – jiems nieko nereikia skaičiuoti, nes jie ir taip greitai užmiega.

Kad ir kas beatsitiktų, Kalėdų sulauksime. 1223 m. Italijoje, tokiame Grečio miestelyje Pranciškus, būsimas šventasis, paprašė vietinių žmonių, kad kalno oloje paruoštų vietą švęsti šv. Kalėdas. Pranciškaus liepiami žmonės surentė ėdžias, prinešė šieno, atvedė jautį ir asilą... Tai buvo pirmas istorijoje užfiksuotas Betliejaus istorijos atvaizdavimas, besitęsiantis iki šiol. Kasmet tai vyksta vis pompastiškiau. Dabar metuose beturime 11 mėnesių ir Kalėdas. Tad Kalėdų mėnuo įpusėjo.

Į viršų