Ričardas JAKUTIS
Prasidėjo paskutinis metų mėnuo. Tuoj Kalėdos ir Naujieji. Ką galima pasakyti apie besibaigiančius metus? Blogesnių nebūna? Jei taip mąstote, vadinasi, jums trūksta fantazijos.

Metų pabaigos dažniausiai būna ramios, bet šįkart viskas priešingai. Pirmiausiai – krizė ir ant kojų visus sukėlęs gripas.

„Krizė“ – tai labai taikliai sugalvotas apibrėžimas: lengva ištarti, greitai įsisavinamas bet kurioje kalboje, smegenys greitai pripranta prie šio termino. Dažnai tenka girdėti, jog šiandien pasaulį ištikusi krizė - tai ne pasaulio pabaiga, o priešingai - naujo, geresnio, švaresnio pasaulio pradžia. Pasaulio be beprotiško pelno vaikymosi, be nekontroliuojamų bankų ir bankininkų spekuliacijų, su didesne atida moralės principams ir etikai... Būtų gražu, jei tikrovė negriautų šios iliuzijos. Iš to, ką matome tikrovėje, krizė, kaip ir laisvoji rinka, pati savaime - joks gėris ar gėrio pradžia, o greičiau didinamasis stiklas, išryškinantis šiandienos visuomenę graužiantį ekonominį ir moralinį vėžį. Kad ir kiek spoksotume pro tą didinamąjį stiklą, negerovės savaime nenyksta, kai nėra tvirtos visuomeninės ir politinės valios toms negerovėms šalinti. Prisiminkime, kokias didžiausias Lietuvos blogybes nurodydavo ekspertai iš Briuselio dar tuomet, kai Lietuva maudėsi ekonominės gerovės vandenyse? Ogi - išpūstą valstybės valdymo aparatą ir didžiulę socialinę atskirtį, kuri susidarė dėl nepamatuotai didelių iš biudžeto mokamų įvairaus plauko vadovų, viršininkų bei kai kurių „specialistų“ ir nepadoriai mažų „eilinių“ piliečių atlyginimų, taip pat dėl vienų iš mažiausių Europos Sąjungoje (kol į ją nebuvo priimtos kai kurios Balkanų šalys) pensijų.

Kodėl ir kaip atsiranda krizės? Atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Paklauskime gražių ir sėkmės žmonių, kodėl jie taip gražiai atrodo, kodėl jiems šitaip sekasi. Sulauksime atsakymo, jog jie tik dešimt dienų per metus valgo, ką nori, ir tiek pat dienų daro, ką nori. Kitomis dienomis gi maitinasi, kaip liepia dietologai ir elgiasi pagal griežtas gyvenimo ir elgesio taisykles. „Daiktų ir pinigų kaupimas kaip savaiminis tikslas yra pražūtingas. Niekada nesu matęs, kad paskui katafalką per laidotuvių ceremoniją važiuotų vilkikas su visais velionio daiktais“, - tai ištrauka iš elektroniniu būdu platinamo ilgo laiško, raginančio krizės akivaizdoje atsisukti į tikrąsias vertybes. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus, viskas ima žlugti.

Pasaulyje siaučianti finansinė krizė vienaip ar kitaip paveikia visus: milijardieriai tampa milijonieriais, viduriniojoje klasėje plinta vegetarizmas, daugėja piliečių, kurie šiame pasaulyje nebeturi ką prarasti. Belieka džiaugtis gerosiomis krizės ypatybėmis. Pirmiausia daugybė žmonių, patyrę sukrėtimų, pradės vadovautis savo galva, išsivaduos iš inercijos srauto ir susimąstys, ko iš tikro jiems reikia šiame pasaulyje. Mažiau pirksime visokio blizgančio šlamšto, vadinasi – mažiau šiukšlinsime. Ir kas svarbiausia – sulėtės gyvenimo tempas, daugeliui nebereikės taip skubėti, lėčiau slinks laikas – jo turėsime daugiau. Skaičiau, kad dėl finansinės krizės „Gazpromas“ atideda planuotą 396 metrų aukščio dangoraižio statybą Sankt Peterburge. Neabejoju, kad ne vienam milijonui šio miesto gyventojų ši žinia pakėlė nuotaiką. Piterio siluetas, bent kol siaus krizė, išliks apytikriai toks, kokiame gyveno Josifas Brodskis, toks, kokį per baltąsias naktis yra tekę matyti. Sankt Peterburgo pavyzdys čia tik tarp kitko. Tas pats ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Eseistas Pranas Tamošaitis pasakojo apie savo draugus, pasiėmusius paskolas ir nusipirkusius butus naujuose namuose - antihumaniškuose getuose. Kodėl tie naujieji kvartalai buvo projektuojami taip, tarsi visi tie jauni žmonės niekada neturės vaikų, nepajus poreikio sportuoti, pasivaikščioti, galų gale – pasėdėti ant suoliuko po medžiu. Jei pasaulinė finansinė krizė buvo neišvengiama, tuomet gaila, kad ji atėjo tik dabar, o ne prieš trejus–ketverius metus. Daugybė jaunų žmonių nebūtų dešimtmečiams pakliuvę į tokias urbanistines dykvietes. Rašytojas tikisi, kad, kol tęsis krizė, pasikeis statybų bendrovių požiūris į klientus, pakis įtakingųjų antspaudus dėliojančių specialistų mentalitetas ir požiūris į miesto plėtrą, o kai krizė pasibaigs, Vilnius (o gal ir Šiauliai) pagaliau pradės plėtotis kaip modernus Europos miestas, o ne chaotiškai, tarsi trečiojo pasaulio lūšnynas – kaip buvo iki dabar.

Anglijos bažnyčia išplatino maldą darbą dėl finansų krizės prarandantiems britams. „Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielą“, - siūloma melstis. Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir stipriai paveikdavo tik po kelias valstybes, kiti sutrikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai krizės nepajaustų. Pavyzdžiui, ar pajautėme 1982 metų krizę? Tiesa, kaip ją reikėjo pajausti, jei visą pusę amžiaus buvo krizė? Krizė krizėje nelabai ir jaučiasi. O kas laukia dabar? Pasaulio galingieji net nebebando raminti gyventojų. Priešingai – patys gąsdina vis baisesnėmis prognozėmis. Lietuvos aukščiausioji valdžia padėtį lygina su tiksinčia bomba, kuri gali netrukus sprogti, ir kalba apie valstybės bankrotą, o kai kurie Latvijos politikai žengė dar toliau ir prognozuoja net badą.

Krizė krize, bet dar tie mūsų valdančiųjų poelgiai. Anglijoje save pavadinti politiku gali žmogus, kurio senelis, tėvas ir jis, baigęs socialinius, humanitarinius ar politinius mokslus Kembridže ar Oksforde, nuosekliai savo veiklą ir nuostatas identifikavęs su vienos ar kitos partijos pasaulėžiūra, gauna rinkėjų pasitikėjimo mandatą. O mūsų politikai? Nebent gali pasigirti, kad profesionalo statusą jiems yra suteikusi KPSS partinė mokykla, sovietinės politekonomijos ar mokslinio komunizmo studijos. Bet baisiausia, kad išniekinami priesaikos žodžiai: „Prisiekiu visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei“.

Jei prisikeltų mūsų senoliai ir išgirstų apie krizę, labai nustebtų – kaip gali rastis krizė krašte, kuriame tokie darbštūs žmonės? Net rasti lietuvių liaudies dainą, kurioje nebūtų kalbama apie darbą, – retas dalykas. „Ėjo senis lauko arti“, „Ariau, ariau žaliuosius laukelius“, „Pasėjau linelį“, „Eisim, broliai, šieno pjauti“... Net pamąstymų, meilės ar šiaip lyrinėse dainose apie darbą užsimenama. Pavyzdžiui, dainoje „Ar aš tau, sese, nesakiau?“ prašoma iššluoti kiemelį, o lyrinėje „Pasvarstyk, antele“ kalbama apie audimą bei verpimą ir t. t.

Ne vienas man gali prieštarauti, girdi, lietuviai labiau linkę švęsti, negu dirbti. Pasiginčysiu – Londone kalėdinis šurmulys prasideda jau spalio mėnesį. Lietuviai gi sulaukia Vėlinių, dar kokią savaitę po Vėlinių patyli ir tik tuomet ima skanduoti apie artėjančias šventes. Kai Lietuvoje atsirado naujos švenčių dienos, gi už tas, kurios sutampa su laisvomis savaitės dienomis, buvo pradėtos duoti papildomos laisvos dienos – kiek daug tautiečių liko nepatenkintų. Girdi, kam mums šito reikia. Ir nuspręsta – tokias laisvas dienas panaikinti. Normalu Lietuvoje ir dirbti viršvalandžius, daugiausiai neapmokamus. Kažkuris eseistas teisingai pastebėjo, jog „Žas‘ų“ daina „Štai jau pusė penkių, o aš užmigti negaliu“, turėtų skambėti: „Štai jau pusė septynių, o aš iš darbo išeiti negaliu“. Statistiniai duomenys byloja, kad tik 6 proc. tautiečių niekada nedirba viršvalandžių, o daugiau nei 50 proc. juos dirba nuolat. Tokie internatinės apklausos rezultatai. Gal čia koks tautinis genas, kad mes mėgstame dar pasėdėti darbe oficialiam darbo laikui jau pasibaigus?

Iš statistikos rinkėjų sužinojau, kad lietuviai labiausiai vertina darbštumą, norą dirbti, kurti. Ar šie duomenys išskiria mus iš kitų tautų? Pavarčiau lenkų spaudą. Nežinau, gal itin religinės ir dorovinės pakraipos leidiniai man pateko į rankas, bet juose buvo rašoma, kad 72 procentams lenkų vertingiausias dalykas yra šeima, 50 procentų mūsų kaimynų tarp labiausiai vertinamų dalykų nurodė darbą. Net sveikata jų vertybių sąraše liko trečiojoje vietoje. Tarp didžiausių vertybių buvo nurodyta ramybė, padorumas, sąžiningumas ir kitų žmonių pagarba. Vertybių sąraše – draugai, religingumas, patriotizmas, išsilavinimas, gerovė, žodžio laisvė, dalyvavimas visuomeninėje veikloje. Net 92 procentai mūsų kaimynų respondentų pritarė minčiai, kad darbas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę. Žodžiu, savo padorumu ir noru dirbti mes nesame kažkokie išskirtiniai. Nors gal statistikos duomenų rinkėjams tiek mes, kiek kiti bando pasirodyti geresni, negu iš tikrųjų yra.

Ar mes švenčianti tauta? Net Kalėdų ir Naujųjų metų nelabai norime švęsti. Pamąsčiau, o gal tą mintį man kažkas pakišo, jog jeigu neturime didelio noro šias datas atšvęsti, laikykime tai vaikų šventėmis. „Su vaikais visada viskas paprasčiau, šilčiau, gražiau“, – kažkurios mūsų rašytojos žodžiai. Nes suaugusiųjų šventės, bent man, pastaruoju metu ima priminti dienas prieš pasaulio pabaigą, apie kurią sužinojo žmonės: chaosas, triukšmas, šūviai, girtavimas...
Krizė viena nevaikšto. Šįkart ji atsivedė gripą. Jis beldžia į duris visu mėnesiu anksčiau negu visada. Ką tai reiškia? Peliukai Sūrskis ir Mauzeris svarsto, jog tai reiškia, kad pasaulyje jau pritrūko ligonių ir gripas skverbiasi net į tokias smulkias recesines rinkas. Anot pastabiųjų peliukų, panašu, jog gripo žvalgyba pastebėjo, kad Lietuvoje didelis nedarbas, žmonės ar taip, ar taip neturi ką veikti, tai gali ir gripu pasirgti. Vis šioks toks nuobodulio išblaškymas.
Skaičiau, kad per visą rudens laikotarpį internete apie krizę rasti 12351 pranešimas, tuo tarpu apie gripą – 3189. Krizė yra lyg ir aiškus lyderis. Tačiau pažvelgus giliau regime, kokia arši kova vyko ir kas šiandien laimi. Rugsėjo bei spalio mėnesiais neginčijamai pirmavo pranešimai apie krizę. Daugiausiai naujienų pasirodė rugsėjo paskutinę - spalio pirmą savaitėmis – 2350 vnt. Tuo tarpu gripas negalėjo pasigirti dideliais rezultatais ir visą rugsėjį bei spalio pradžioje smarkiai atsiliko nuo krizės – 657 naujienos. Tačiau spalio paskutinę savaitę gripas įgijo pagreitį ir buvo aprašytas jau 177 kartus ir tai buvo tik atspirties taškas gripo „kilimui“. Jau per pirmąją lapkričio savaitę naujienų skaičius apie gripą šoktelėjo dar labiau - net iki 562 ir nuolat augo. Lemtinga diena, kai įvyko lūžis ir gripas įveikė krizę – lapkričio 18 d. Tą dieną publikacijų apie krizę pasirodė 169, o apie gripą net 236! Gripas ir toliau pirmauja.
Gripas plinta. Vaistų nepakanka. Kai kur nepakanka ir medikų. Po truputį pradedam mirti nuo naujojo gripo, nors atlaikėm kempinligę, paukščių gripą, ragų ir nagų – berods ir toks buvo. Kiaulė yra kiaulė. Neprikiaulinusi nedings.

O gripo vardas atsirado 1743 metais ir kilo nuo prancūziško veiksmažodžio gripper „sugriebti, apimti“ (aliuzija į tai, kad liga tarsi apima visą kūną). Pagal kitą versiją, šios ligos pavadinimas yra kilęs iš vietovardžio, kuriame ja pirmą kartą buvo susirgta. Tačiau šiandien mus griebiantis gripas ne bet koks. Pandeminis. Kalba apie jį visi. Ar atkreipėte dėmesį į televizijos laidas šio gripo tema? Nors kartais jose leidžiama kalbėti ir šios srities ekspertams – medikams, didesnę laiko dalį tenka klausytis besidalijančių savo asmenine nuomone ir nuogirdomis apie „kiaulių“ gripą svečių. Beje, vos prasidėjus A(H1N1) gripo protrūkiui Meksikoje šį pavasarį, siekdama išvengti painiavos, Pasaulio Sveikatos Organizacija netruko pakeisti „kiaulių“ gripo terminą. Lietuvoje jis yra „kiaulių“ iki šios dienos. Mums toks artimesnis.

Visada maniau, kad mūsų sveikatos apsaugos ministras yra gydytojas. Net patikėti negalėjau neseniai sužinojęs, kad ne. Pasirodo, jis yra inžinierius geodezininkas. Todėl nenuostabu televizijos laidoje „Paskutinis klausimas“ girdėti jį aiškinant vakcinos neįsigijimo laiku priežastis: „Jeigu ji būtų, nepakenktų“. O Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė, pasirodo, baigė neakivaizdines studijas Maskvos liaudies menų universitete, vėliau Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisūrą ir galiausiai įgijo viešojo administravimo magistro kvalifikacinį laipsnį. Seimo narė tiki, kad česnakų terapija suvaldysime epidemijos mastą Lietuvoje. Aišku, visi pritars, jog kalbėti apie sveiką gyvenimo būdą yra svarbu. Tik ar epidemijos metu tokios kalbos nėra pavėluotos? Nebent vadovautis posakiu, jog geriau vėliau negu niekad. Be to, ne vienas pastebi, kad pasiklausius tiek ministro, tiek Seimo narės, gali suprasti, jog Lietuva pasielgė gudriai nesudarydama išankstinės sutarties dėl nežinia kokio gripo nežinia kokios vakcinos. O labiau pažengusios šalys buvo kažkokios keistos ir neapdairios, tad šiuo metu jų gyventojai turi galimybę pasirinkti – saugotis nuo gripo šia vakcina ar ne. Ciniška yra viešai svarstyti – ar verta investuoti į savo šalies piliečių sveikatos apsaugą, ar neverta. O kai pasigirdo aiškinimų, kad naujasis virusas gali būti sukurtas žmogaus, ši „teorija“ televizijos laidoje „Teisė žinoti“ bemat sulaukė D. Mikutienės palaikymo. Todėl pagrįstai kyla klausimas – ar vis dėlto viešam asmeniui kalbant masinei auditorijai nereikėtų suvokti savo atsakomybės ir galimos tokių sąmokslo teorijų įtakos visuomenės nuomonei? D. Mikutienė tą pačią dieną, bet jau visai kitoje laidoje komentavo teisinius nuo tilto numesto šuniuko istorijos ypatumus.

Ar jau yra anekdotų apie mus bauginantį gripą? Yra, anekdotai gimsta greitai. Klausimas - kas bendro tarp krizės ir gripo? Atsakymas - sinchroninis plaukimas. Arba tiesiog klausimas be atsakymo: kas teisus - Čaplikas ar gripas? Ir gal net ne anekdotas, o tiesa (nors visi anekdotai beveik tiesa) ir toks klausimas: kiek žmonių buvo galima paskiepyti už Navaičio servizą, Dagio rankinę, Ačo biuro nuomą?

Teksto pabaigai visad ieškau optimistinių gaidelių. Nuo gripo anksčiau ar vėliau pasveiksim, krizė irgi nebus amžina, valdžia pasikeis – viskas išsispręs. Juk nebūna viskas tik blogai. Bet vėl - ar kiti metai bus geresni? Vargu. Čia vėl optimizmas dingsta. Tai Tigro metai ir būtent iš šio ženklo moterų elgesio, deja, nieko gero prognozuoti negalima. Tigro ženklo moterys mėgsta nuotykius, kurie neretai gali blogai baigtis. Išskirtinis bruožas – jos mėgsta gražiai rengtis. Krizės metu vyrams tai pavojus.

O jei apie anekdotus, tai iš girdėtų paskutiniųjų įsiminė štai šis. Tiesa, visai ne apie krizę ir ne apie gripą.

- Noriu padainuoti „Aktorių trio“ dainą apie degtinę.

- Dainuok.

- „Ir mylėsiu tave tau nežinant, meilė ves tuo dulkėtu keliu, amžina ir plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių...“

- Na, taip... Bet kur čia „degtinė“?

- O „mylėsiu“?!