- Na taip, - palingavo galva Metalistė, - apsikvailinai. Bet juk visada sunkiausia pastebėti akivaizdžius dalykus...
Čia pasigirdo verksmingas Mačetės balsas:
- Vajėzau, kaip gaila berniuko... Vargšelis...
Mudvi su Metaliste įsistebeilijome į verksmingąją draugę ir vienu balsu paklausėme:- Koks dar berniukas?
- Vargšelis - koją nusilaužė, u-u-ūūū... - sušnarpštė nosimi Mačetė ir iškratė rankinės turinį ant sofos - matyt, ieškojo nosinaitės.
Nerado. Metalistė ištraukė popierinių nosinaičių dėžutę iš stalčiaus ir paduodama Mačetei išraiškingai linktelėjo galva staliuko link. Tačiau ir aš jau buvau pastebėjusi, kad mano taurėje, kurią pasakojimo metu buvau padėjusi į šalį, vyno sumažėjo perpus, tad skubiai likutį vėl pasiėmiau į rankas.
„Dieve Dieve, o juk dar ji vaistus geria...” - pagalvojau, o garsiai paraginau besišnypščiančią draugę:
- O dabar tu pasakok - juk ne verkšlenti susirinkome.
Galėjau ir neraginti - Mačetė pratrūko ir pati. Esą visas jos gyvenimas - vienas apsikvailinimas. O didžiausia jos kvailystė, kad įsimylėjo ir tebemyli savo vyrą, nors jis - toks niekšas, kad kito ir visą gyvenimą ieškodama nesurasi...
Kaip iš pradžių vargo iš to niekšo septyniasdešimties rublių inžinieriaus atlyginimo bendrabučio kambarėlyje, kai gimė sūnus... Kaip paskui ji plėšiusis dviejuose darbuose, kad namie nieko netrūktų...
Kaip atsivėrus sienoms iš pradžių vežiojo maisto produktus tašėmis į Lenkiją, paskui samdytu mikriuku - mezginius į Leningradą, kad būtų iš ko pradėti savą verslą, o vyras be darbo sėdėjo namie ir net sūnelio negalėjo prižiūrėti... Kaip įsisukus verslui, viską tas niekšas perėmė į savo rankas ir leido jos sunkiai uždirbtus pinigus į dešinę ir į kairę: automobiliams, kekšėms ir baliams...
Kaip per Rusijos krizę privedė verslą prie visiško bankroto... Bet tada jau ji, Mačetė, suėmusi viską į geležinį kumštį - firmą išgelbėjusi ir vyrą paskyrusi tik formaliu vadovu...
Šitoj vietoj Metalistė įsiaudrinusią šnekėtoją nutraukė:
- Visada norėjau sužinoti, kaip jums tada pavyko išsikapstyti, juk praktiškai viskas buvo žlugę.
Mačetė tylėjo, o aš nei iš šio, nei iš to leptelėjau:
- Laimėjo aukso puodą...
Mačetė tylėjo, tik kairysis jos skruostas pradėjo trūkčioti - vadinasi, mano spėjimas teisingas. Tada Metalistė nutarė užglaistyti savo nekorektišką klausimą kitu:
- Tai kodėl vyrą paskyrei vadovauti, jei toks netikęs? Kodėl ne pati?
- Cha! - reikšmingai pradėjo Mačetė. - Lyg pati nežinotum, kad vyrams vadovams paprasčiau nei moterims, net jei jos dešimt kartų protingesnės. Kita vertus, turtingo verslininko žmonai kvailelei daug lengviau ir naudingą informaciją susirinkti - visi ją laiko tuščia vieta ir tokius dalykus išsipasakoja, kad ojojoj! Žinot, kaip jaučiuosi? Kaip pilkasis kardinolas! Kaip nematomas žmogus! Kaip atradusi penktąjį matavimą!
Metalistė vėl prabilo kaip kvotėja:
- Na, gerai - nuo mūsų visa tai nuslėpei. Tegu. Bet juk reikia tau ir visokias sutartis pasirašinėti, ir visa kita. Tai kodėl tai neišaiškėjo?
- O todėl, kad visi mano, jog aš esu tik formali savininkė, - jau atkutusi Mačetė nusišaipė. - Todėl, kad vyrelis niekam to nepasakojo. Todėl, kad tie, kurie suprato tikrąją padėtį, jautėsi apkvailinti ir savo kvailumu nesigyrė. Todėl, kad...
- Gerai, gerai... - skubiai nutraukiau draugę, - mes viską supratome - tu visus tiek metų kvailinai. Bravo! Tik kodėl dabar pati apie tai prakalbai? Kad pareikštum pasauliui, kad jis kvailai surėdytas?
- Gal... - lyg tik dabar apie tai pradėjusi galvoti Mačetė neturėjo atsakymo. - Gal todėl, o gal ir ne... Gal kai išėjo sūnus (Mačetė visada vengė ištarti žodį „mirė”.), viskas neteko prasmės... Gal todėl, kad vis dar maniau, jog vyras mane dar nors šiek tiek myli, o dabar supratau, kad jis tik taikstosi su manimi, kad neliktų visiškas nulis...
Mačetė nutilo ir ištiesė ranką į vyno butelį, bet Metalistė pašokusi kaip pantera jį sugriebė pirma, o aš skubiai išėjau lauk - įkvėpti gryno oro.
Atrodo, su švente mes tikrai apsikvailinome - nebuvo joje nieko linksmo, šventiško. Ir dar - mes visos trys nebuvome atviros, tik truputį, tik pagal aplinkybes...
Nebuvau atvira ir aš - nepasakojau apie tai, kas iš tiesų mane slegia. Kad, pavyzdžiui, prieš porą dienų auštant kaip visada iš anksto nieko nepranešęs pasirodė Romanas ir nuo durų lyg mano vyras mane užsipuolė... Bet tai jau kita istorija.
O mūsų, trijų draugių (nuo darželio laikų!), bendravimas - nelabai atviras, nelabai nuoširdus. Gal todėl jis neapvalo mūsų, tik užkrauna dar papildomą naštą?
Darėsi šalta, tad sugrįžau atgal. Mačetė keistai persikreipusi sėdėdama ant sofos jau buvo užmigusi, Metalistė pašnibždomis pakvietė:
- Padėk ją gražiai paguldyti.
Mudvi vargais negalais miegalę ištiesėme, nuavėme batus ir apklojome antklode - Mačetė net neprasimerkė.
- Tai aš važiuoju namo? - pasakiau neužtikrintai, nes lyg ir tikėjausi likti čia nakvoti.
- Žinoma, važiuok, - sutiko Metalistė, - o ją rytą važiuodama į darbą aš namo parvešiu.
Dvejodama, jausdamasi lyg ko svarbaus nepasakiusi nuėjau prie savo mašinytės. Ji draugiškai švietė naktyje visais savo žibintais. „O Dieve, kad tik akumuliatorius nebūtų nusėdęs”, - pasimeldžiau sėsdamasi į ją.
Lilitė
