Pirmosiomis šiltomis ir be sniego gruodžio dienomis skundėmės, girdi, kas čia per žiema. Antrajame pirmojo žiemos mėnesio dešimtadienyje iškritus sniegui ir paspaudus šaltukui jau burbėjome, kad per šalta. Spūstelėjęs šaltukas ir išdribęs sniegas daugelį tautos judėjimo vietų – kiemus, šaligatvius ir kai kurias gatves – pavertė nemokamomis čiuožyklomis. Lengvasis tvojimosi ant ledo rezultatas – sudaužtas užpakalis.
Sunkesnis – lūžusios rankos arba kojos. Kiekvienas iš jūsų galite sakyti: „Man tai neatsitiks, nes neisiu ten, kur slidu“. Tačiau, kaip sakė Edis Merfis, jei „lemta tvotis ant žemės, tai to neišvengsite net ant batų padų priklijavę švitrinį popierių“. Kai prarasite pusiausvyrą ant nepabarstyto šaligatvio, nekeikite valytojų ar kelininkų, nes tai daryti – per vėlu, o pirmiausiai rūpinkitės, kad kiek galima švelniau pargriūtumėte.
Tai per šilta, tai per šalta - įpratome būti nepatenkinti, gi aš pagalvojau, jog niekas nesikeičia – žiema kaip žiema. Burbame ir dėl švenčių – tai jų per daug, tai per mažai. Gi, kaip ten bebūtų, turime tris tradicines lietuviškas šventes, kasmet suburiančias šeimą ir giminę, – tai Kalėdos, Velykos ir Vėlinės. Šias šventes jungia tai, kad praeityje jos buvo susijusios su vėlių kultu, ir tas ypatingas ryšys su mirusiųjų pasauliu veikiausiai ir buvo jų išlikimo priežastis.
Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors, jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Viskas buvo daroma, kad mes nieko nežinotume apie biblinius išminčius - Kasparą, Baltazarą ir Merkelį. Norėta, kad pastarojo vardas asocijuotųsi tik su stalo įrankiais. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko – gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gal kuklaus, bet šventinio stalo. Tiesa, dar anksčiau, radau parašyta, senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjaudavo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru iš pipirų padarytu padažu. Mūsų filologas A. Vištelis–Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai, dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo Gero ir Pikto Pažinimo Medžio. Tuo tikslu prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalantį kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Dabar Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos, nors jau ir 11-ąjį mėnesį, lapkritį, jos bando pasiglemžti. Mums jau įdiegta, kad ši šventė privalo asocijuotis su vyru raudonu kostiumu ir kepure, juodu storu diržu ir suodinais batais, paraudusiais žandais, nepriekaištingai baltais dantimis, su lengvai karbonizuoto gėrimo taure rankoje, sėdintį greitai lekiančiame „Coca-Cola“ karavane. Net keista, kaip karavanas pateko į katalikišką Lietuvą, mums šventą Dievo gimimo laukimo ir šeimos susibūrimo erdvę?
Bet kokios šventės, kai aplink tiek blogų naujienų – pasakys tūlas. Išties, blogų naujienų į akis ir ausis kasdien patenka keliasdešimt kartų daugiau negu gerų. Ir darosi baisu, neramu, nesaugu. Ir mes iš inercijos gūžiamės kaip kokios sraigės, kurioms kas nors pabaksnoja į pernelyg įžūliai iškištus ragelius. Galima pasiturkšti visiškos apokalipsės nuojautų pelkutėje. Įsivaizduokite, atsikeliate ryte ir nereikia eiti į darbą, nereikia laikytis darbotvarkės, nėra kolegų, su kuriais praleidžiate visą dieną. Taip nutiks daugumai mūsų arba jau nutiko.
Lietuvos politiniai ir ekonomikos veikėjai vis dar sėkmingai sugeba įtikinti, kad jus verta apvogti. O dar tie gripai. Anot gerbiamų davatkėlių tai – Dievo rykštės už Sodomos ir Gomoros gyvensenos propagavimą. Bet mielosios davatkėlės taip mano tol, kol artimieji aplink nepradeda čiaudėti. Tada tai vadinasi - Dievo išbandymu.
Kiek amžių praėjo nuo tų laikų, kai Aristotelis į mus žiūrėjo su pagarba, prilygindamas dievams ir žvaigždėms... Kodėl žmogus toks nuodėmingas? Visa žmonijos istorija tokia. O lietuvių ypač. Nesunkiai surastume nuodėmių ir Vytauto Didžiojo, ir Jogailos elgsenose. Jei ne pastarojo karių vėlavimas, Vytautas gal nebūtų pralaimėjęs Vorklsos mūšio Aukso ordai ir Lietuvos valstybės istorija būtų daug sėkmingesnė. Senukas S. Froidas buvo teisus: net patys slapčiausi, giliausiai paslėpti tavo troškimai, svajonės ir siekiai vis tiek kokiu nors pavidalu išlįs į paviršių.
Krizė. Ar kas pasikeitė? Atėję į prekybos centrą nusipirkti tik duonos visi išeiname su pilnu vežimėliu nereikalingų prekių. Kodėl visuose prekybos centruose groja muzika? Pasirodo, tai yra slaptas psichotropinis ginklas. Garsiai skamba kokia nors „Jingle Bells“ daina, o negirdimas balsas šnibžda: „Pirkite akcijines prekes, pirkite akcijines prekes“. Pirkėjai yra akivaizdžiai paveikti psichotropinio ginklo. Šiomis dienomis pirkome dovanas. Mielos merginos, jeigu jūsų vaikinas jums padovanojo Valdo Karklelio kompaktinę plokštelę, greičiausiai jūsų vaikinas ir yra Valdas Karklelis.
Neseniai teko išgirsti istoriją, kuri privertė susimąstyti apie skirtingus lietuvių ir vakariečių elektros taupymo įpročius. Kelios lietuvių šeimos važiavo į Suomijos šiaurę – aplankyti Kalėdų Senelio, pasivėžinti šunų kinkiniais ir gerai praleisti laiko. Apsigyveno jaukiame namelyje, viskas ėjosi puikiai, kol vieną dieną vaikai sulindo į sauną, kurioje kaitinosi ir laistėsi vandeniu. O kai atėjo laikas praustis suaugusiesiems, paaiškėjo, kad iš čiaupų teka šaltutėlis vanduo. „Puolėm skųstis šeimininkui, kad netvarka. Jis atėjęs apsižvalgė ir pranešė – jūs išnaudojote visą šiltą vandenį, o sistema pradės šildyti tik naktį, nes ji užprogramuota dirbti, kai elektra pigesnė. Baigdamas dar pasiteisino, kad nė vienai suomių šeimai, kuri čia gyveno, vandens nepritrūko. Taip yra nutikę tik kelioms rusų šeimoms, o štai dabar jums“, – pasakojo pažįstama. Moteris prisipažino, kad tada pasijuto tarsi šlapiu skuduru gavusi...
Nejau nėra gerų naujienų? Pasirodo, yra, reikia tik jų paieškoti. Lietuva pirmauja Europos Sąjungoje (ES) pagal jaunuolių, kasmet įgyjančių aukštąjį išsilavinimą, skaičių. Europos Komisija (EK), pateikusi išsamią išsilavinimo rodiklių analizę, pagyrė už tai Lietuvą. „Kaip čia dabar taip išėjo, kad Lietuva vienoje srityje gali pirmauti?“ – tarsi tuo nepatenkinti klausiame. Nors vėl - aukštąjį baigei, o darbo nerandi.
Žiemos vakarais iš knygų lentynos norisi išsitraukti kokią knygą. Toks laikmetis, kad akys užkliūva už pavadinimo „Maras“. Alberas Kamiu. „Dėl to ir ši epidemija nieko manęs nemoko, nebent to, kad reikia su ja kovoti jūsų pusėje. Aš tikrai žinau , kad kiekvienas nešiojasi savy marą, nes niekas, taip, niekas pasauly neturi imuniteto nuo maro. Ir reikia nuolatos save sekti, kad per savo išsiblaškymą nepūsteltum kitam į veidą ir neprilipdytum ligos. Kas natūralu – tai mikrobas. Visa kita, sveikata, dorumas, tyrumas, jei norite, yra valios padarinys, ir tai tokios valios, kuri niekados neturi liautis veikusi. Doras žmogus, kuris beveik nieko neužkrečia, yra tas, kuris mažiausiai duodasi išblaškomas. Kiek reikia valios ir įtempimo niekados nesiduoti išblaškomam! Taip, , vargas būti maro nešiotoju. Bet dar didesnis vargas tam, kas nenori juo būti. Dėl to visi žmonės atrodo išvargę: nūnai visi po truputį nešioja marą.“
Romanas „Maras“, daugelio literatūros kritikų pelnytai laikomas A. Kamiu kūrybine viršūne, pasirodė dveji metai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Siaučiantis maras mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą. „Mare“ susilieja du rašytojo minties leitmotyvai – absurdo ir maišto prieš jį. Net žinodamas, jog blogis nenugalimas, žmogus privalo su juo kovoti, tarsi Sizifas ritinti akmenį, kuris, pasiekęs kalno viršūnę, vėl rieda žemyn.
Romano siužetas nukelia į 194... metus, nedidelį Alžyro miestą Oraną, kurį netikėtai užklumpa maras, suteikdamas tekstui dramatiškas istorinių įvykių interpretacijas. Nors miesto prefektas ir nenoriai leidžiasi įtikinamas, jog bėda esti rimtesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, visgi jis galiausiai sutinka negandą pavadinti „maru“, jei ne dėl keleto aktyvių veikėjų, tai dėl kasdien augančio aukų skaičiaus. Čia ir ima ryškėti keletas svarbiausių romano asmenybių, kaip miesto daktaras Bernaras Rijė; prieš pat marą į miestą ieškoti ramybės atvykęs Žanas Taru, beje, tapęs artimu bičiuliu daktarui Rijė; per atsitiktinumą mieste užsilikęs žurnalistas Raimonas Ramberas; smulkus Orano merijos valdininkėlis Granas; didelės reikšmės turintis kunigas Panlu. Šie ir dar nemažai kitų veikėjų kuria tas bendras A. Kamiu socialines ir politines pažiūras, kurios užklupo jį ir visą Europą. Pradedant metaforišku Orano miesto peizažu ir baigiant gilia bei baugia maro bacilos metonimija, galima susidaryti įstabų, subtilų ir svarbiausia – tikrą, A. Kamiu sukurtą, socialinį, ekoniminį, politinį, religinį Europos paveikslą ir to paveikslo vyksmą.
1991-ųjų gruodį jubiliejiniame Nobelio simpoziume Karališkojoje švedų akademijoje Josifas Brodskis perskaitė gana drastiškai pavadintą pranešimą „Kam skambina griūvanti varpinė“ ir jame aptarė besitraukiančio amžiaus literatūrinį palikimą. XX a. literatūros ikonomis kiek nelauktai buvo pasirinkti ne poetai, o prozininkai – „puikusis šešetas“: M. Prustas, R. Musilis, F. Kafka, V. Folkneris, A. Platonovas ir S. Becketas. Aš neabejotinai būčiau prijungęs ir A. Kamiu. Šie didieji modernistai nė colio nenusileido literatūros kartelę į aukštumas iškėlusiems XIX šimtmečio gigantams, pradėję ten, kur pastarieji baigė. Tiktai kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis nei tos, su kuriomis žmogus ir literatūra prieš juos susidūrė istorijos verpetuose.
Metų sandūroje atgyja burtai ir įvairiausios pranašystės apie būsimuosius. Skirti jie, be abejo, gyvenimo sunkumų išvargintam ir šviesesnės ateities besitikinčiam lietuviui. Ką, pavyzdžiui, pranašauja burtininkė, žiniuonė, aiškiaregė ir astrologė Vaiva Budraitytė. ,,Kiti metai yra geresni. Sausis, vasaris, kovas, balandis bus labai neblogi, bet iki gegužės. Labai sudėtingas bus birželis, liepa rugpjūtis, nes Jupiteris pereis į Avino ženklą. Tuo metu bus labai daug agresijos, gali būti net maišto, žmonių eitynių, nepasitenkinimo aktų“, - prognozuoja būrėja. Taigi visai neblogai, jei aš pranašaučiau manosios pranašystės būtų juodesnės. Anot būrėjos, neblogas turėtų būti ir ruduo, tačiau kalbėdama konkrečiai apie rugsėjį, burtininkė mato pavojingus dalykus, netgi karus. Vis dėlto V. Budraitytė grėsmingą situaciją mato tolimesniuose kraštuose. Nustebino ir teiginys, kad palyginti su šiais metais, kiti metai bus du kartus geresni. „Taigi pradedame melstis, pasninkauti, metame tai, ko nereikia daryti, darome tai, ką reikia daryti ir pamatysite rezultatą“, - ragina V. Budraitytė.
Bent man pasirodė, kad protingiau Naujuosius pranašauja Vaivos kolegė Palmira Kelertienė. Ji teigia, kad kitų metų ruduo priklausys nuo to, kaip įveiksime pavasario ir vasaros krizę. Pats Kalėdų ir Naujųjų šventimas bus liūdnas. Logiškas ir Palmiros patarimas žiemą saugotis peršalimo ligų ir traumų, kurios susijusios su griuvimu. Palmira ragina visus užsiimti labdara ir šiaip daryti gerus darbus. Ji sako, jog Baltojo Tigro metai tiesiog sukurti moterims – išaukštinamas moteriškas grožis ir meilė. Esą, jei ateinančiais metais įsimylėsite, galite tikėtis gražaus abipusio ryšio, o jei jau mylite, jums atsiskleis visas šio jausmo grožis. Bus palanku dailinti ir išvaizdą – viena Tigro metų užduočių yra moteris paversti gražuolėmis! Pranašautoja pataria puoselėti odą, bandykite įvairias jai skirtas procedūras. Kita vertus, oda taps jautresnė, labiau linkusi į alergijas, todėl Palmiros patarimas įvertinti produktų kokybę – jų natūralumą, ekologiškumą. Taip pat P. Kelertienė moteris skatina kojas puošti grandinėlėmis. Jei moteris yra dešiniarankė, grandinėlė segama ant kairiosios kojos, o jei kairiarankė – atvirkščiai. O taip pat vasarą dėvėti trumpas kojinaites: jos akcentuos energinius taškus, susijusius su meilės magija, gebėjimu pritraukti vyrą. Čia, be abejo, prisimeni aktorę Kim Besindžer filme „9 su puse savaitės“.
Mados tendencijas pranašautojams spėti lengviau. Prisiskaitai mados žurnalų ir spėk. Tiesa, girdėjau, jog artėja mažų krūtų it obuoliukų era. Nors pastarosios prognozės retai dar kur prasprūsta, nes, manau, plastikos chirurgai meta didelius pinigus, kad jos nepasirodytų.
Ar žiemą gali būti malonių, ilgam įsimenančių akimirkų? Be abejo, gali, kaip ir visais metų laikais. Draugas papasakojo apie kelionę traukiniu iš Maskvos į Pekiną. Kelionė trunka šešias dienas. Pasakojo, jog geriausias būdas ją praleisti – garuojant samovarui bandant susidraugauti su kupė bendrakeleiviais, nesvarbu, ar tai būtų rusų verslininkai, mongolų prekeiviai, ar budistų vienuoliai. Žinia, samovaras yra daugiau nei milžiniškas arbatos virdulys, jis – neatsiejama rusų kultūros dalis. Rusų kalboje netgi egzistuoja posakis „prisėsti prie samovaro“, reiškiantis valandų valandas trunkantį kalbėjimąsi prie karšto, piktąsias Sibiro dvasias išvaikančio, arbatos puodelio. Miela ir šilta. Draugas net paneigė nuomonę, kad geriausia vieta pasaulyje gerti arbatą yra Anglija. Visi žavisi popietės arbatėle Londono „Rintz“ viešbutyje, kur sidabriniai arbatiniai ir kiniškas porcelianas žaviai skambčioja ketvirtą valandą popiet stiklinių terasos skliautų fone. „Rintz“ viešbutis arbatą tiekė tokioms įžymybėms kaip karaliui Edvardui VII ar Čarliui Čaplinui. Tiesa, Londone jauku ir bet kurioje arbatinėje kokioje iš šurmuliuojančios Anglijos sostinės gatvių, kur nevaržys aprangos kodas. Bet kad viena iš geriausių arbatos gėrimų vietų pasaulyje būtų traukinyje iš Maskvos į Pekiną tarsi nepatikėtum. Bet draugas vėl ir vėl tvirtino – patikėk. Nors sena tiesa, kad pats gali susikurti šventę ir gerą nuotaiką. Arba nesusikurti.
Jei nespėjai įteikti Kalėdinės dovanos, gali dar spėti. Tai turėtų būti: tavo priešui - atleidimas, tavo oponentui - tolerancija, tavo draugui - tavo širdis, tavo klientui - paslaugos, visiems - geraširdingumas. Nes kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute. Perskaičius lietuvių korespondentės Londone Paulinos Pukytės straipsnį apie pasiruošimą Kalėdoms Didžiojoje Britanijoje ir apie pasigirdusius balsus, kad reikėtų uždrausti Kalėdas, nes pernelyg gausūs kalėdiniai papuošimai įstaigose, eteryje ir kitose viešose erdvėse gali įžeisti kitų tikėjimų atstovus, susimodeliavo situacija, kaip būtų sureaguota į tokį politinio korektiškumo pasireiškimą. Vieni apsidžiaugtų, kad pagaliau sumažės „coca-colinio“ kičo lavina bei prekybos karštligė, visą mėnesį lydinti ne tik šią krikščionišką, bet ir saulėgrįžos šventę, ir ją bus galima ramiai sau švęsti su šeima ar draugais, pasipuošus namuose eglutę. Kiti labai pasipiktintų, kad iš jų norima atimti kažką nepaprastai brangaus. Treti pultų eilinį kartą viskuo kaltinti musulmonų ir šiaip teroristų. O ketvirti, t. y. patys musulmonai, griebtų rašyti į laikraščius, kad Kalėdos jiems iš tikrųjų labai patinka: gauni laisvų dienų, visur atpiginamos prekės – kas čia gali nepatikti?
„Kada tikros Kalėdos?“ – paklausė bičiulis. Pamąsčiau ir nusprendžiau: „Kai Lietuva tampa brangi.“ O koks įsiminė kalėdinis ketureilis? Gal šis:
Jau Kalėdų Senis lipa stogu,
Tuoj į kaminą kakos.
Jei buvai tu šiemet blogas,
Neišvengsi dovanos.
