Kaip paruošti baltąją mišrainę, esu įsitikinęs, žino 90 procentų  lietuvių. Pradžioje išsiverdi bulves bei morkas, jas bei kiaušinius ir šlapią dešrą supjaustai, pridedi žirnelių, kukurūzų, marinuotų agurkėlių, užpili majonezu ar grietine ir mišrainė paruošta. Nors balta mišrainė labiausiai asocijuojasi su žiema (balta), bet sausyje tokios mišrainės labiausiai nenorime. O nenorime jos todėl, kad atsivalgėme per Kalėdas ir sutinkant Naujuosius.

Valdžios sprendimai šiandien mums it toji baltoji mišrainė. Naktimis per rekordiškai trumpą laiką priėmę daugiau nei 60 įstatymų pataisų, įsisvajoję „permainų“ šaukliai jau regėjo iš stebuklų lauke užkastų monetų išaugintą finansinį derlių. Keista, kad tikrieji reformos autoriai nepatarė valdžios vyrams ir moterims, kad, užuot skaitę pasakaitę apie Buratiną, bent akimis permestų ekonomisto Artūro Laffero teoriją, kuri skelbia, kad kiekvieną kartą padidėjus mokesčių tarifams mokesčių surinkimas paauga menkesniu dydžiu, o galiausiai peržengus didėjančių mokesčių ribą mokesčių surinkimas pradės mažėti. Riba Lietuvoje buvo perlipta gana greitai - ūkis padidintų mokesčių nebeatlaikė. Su visomis dėl to kylančiomis pasekmėmis. Negana to, neišauginusi pinigais aplipusių medelių, valdžia ryžosi dar vienam eksperimentui - ir taip jau nemenką PVM ji nusprendė pakelti dar. Ir nors Ingrida Šimonytė, finansų ministrė, atkakliai tvirtino, kad šio mokesčio padidinimas įtakos vartojimui neturės, poveikis vis dėlto buvo juntamas - vartojimas krito tikrai įspūdingai. Pakeltas PVM pabrangino prekes ir paslaugas, o aptirpusios piliečių pajamos privertė atidžiai skaičiuoti išlaidas (to ilgą laiką negalėjome pasakyti apie valdišką sektorių). Eksperimento padarinys - biudžeto pajamos iš PVM per metus smuko bemaž 3 mlrd. Lt. Meškos paslaugą padarė ir 5 proc. padidintas pelno mokestis. Įmones prislėgė pasunkėjusi mokesčių našta, o užsienio investuotojai, atėję į Lietuvą dėl patrauklių dividendų, apmokestinimo lengvatų ir nedidelio pelno mokesčio, parengė traukimosi iš rinkos planus.

Visiems valdžios veiksmams praėjusiais metais buvo būdingas nenuoseklumas. Tos pačios nuostatos buvo keičiamos keletą kartų, grįžtama prie anksčiau galiojusių taisyklių, blaškymasis tarp naujų mokesčių  paieškų tik parodė, jog valdžia nesuvokia, kad verslui nėra nieko svarbesnio nei visos mokesčių sistemos stabilumas. Tik tai suteikia galimybę planuoti ateitį ir pasitikėti, kad neramiais ekonominiais laikais bent jau valstybė nesielgs neatsakingai. Ekspertai suskaičiavo, kad net 26 proc. ekonomikos nuosmukio Lietuvoje lėmė būtent klaidingi valdžios sprendimai užpraėjusį gruodį.

Be abejo, čia išdėstytos mintys ne mano, jas pririnkau iš įvairiausių  analitikų pamąstymu, nors ir burti šiandien nieko nereikia - viskas kiekvienam aišku, jog Lenkija suklestės, Estija ruošis kilti, o Latvija ir Lietuva tebesimurdys. Kai tiek bėdų, mums net Kalėdos tapo nebemielos. Gruodį juodojoje rinkoje pasirodė padirbti eglučių papuošalai. Atrodo kaip tikri, tik džiaugsmo iš jų - jokio! Gyvasis klasikas Juozas Erlickas pašmaikštavo apie senelį, strykčiojantį didelėj parduotuvėj: kainos per aukštai!

Mūsų  sielos ir kūnai, papročiai ir įpročiai kinta kur kas lėčiau, bet kinta. Milžiniškos jaunų žmonių paskolos tėvams kelia siaubą. Kaip ir jaunimo noras pinigus leisti, o ne kaupti juodai dienai. Tiems, kam ji atėjo, liko vien buvusios euforijos prisiminimas, kad gyvenimas tik gerės, o algos didės. Naujuosius emigrantus spaudžia nostalgija, o senelių Lietuvoje auginami jų vaikai kartais draugams užrašo ant atvirukų: „Linkiu, kad tavęs niekada nepaliktų.“

Yra dar ir povandeninės srovės. O, žinia, povandeninės srovės labai keičia klimatą. Štai verslininkai papasakojo apie šiuo metu Latvijoje taikomą praktiką. Kaimyninėje šalyje veikia tokia kompanija „Latio“. Ji yra gavusi užsakymą iš stambaus investuotojo supirkti kuo daugiau nekilnojamojo turto. Tačiau užsakymą pradės vykdyti tik tada, kai kainos visai nukris. Tad šiandien „Latio“ į rinką pumpuoja didžiulius neigiamos propagandos kiekius ir griauna latvių ekonomiką vien tam, kad išpildytų vieno investuotojo užsakymą. Kas gali paneigti, kad panašių veiklos metodų nėra ir Lietuvoje.

Kaip pagerinti miesto gyvenimą? Girdėjau pasiūlymą, jog reikia kiek įmanoma daugiau duoti kontrolės žmonėms. Steigiant viešąsias įstaigas ir jų pagalba formuojant valstybinių įstaigų reitingų portalus būtų galima labai daug pasiekti. Juk beveik visi vedame vaikus į darželius, mokyklas, vienas kito klausinėjame, kokios ten auklėtojos ir panašiai. Įsivaizduokite, kad turime internetinį tinklalapį, kuriame galima pasižiūrėti darželio reitingą, ten būtų tėvų atsiliepimai apie darželio aplinką, maistą, auklėtojas... Mūsų žmonės net susidūrę su akivaizdžiais pažeidimais tyli, nes bijo biurokratų keršto. Kai kurios miesto valstybinės įstaigos tapo tarsi nepajudinami bastionai, įgavę imunitetą piliečių kritikai.

Kultūros ministerijos puslapyje neseniai vyko apklausa dėl Roberto Antinio, Mindaugo Navako ir Vlado Urbanavičiaus pagal VEKS programą sukurtų skulptūrų. Ministerijos atstovai klausė, ką daryti su šiais meno kūriniais, pateikdami du atsakymų variantus: išsaugoti arba nugriauti ir utilizuoti. Kalbėdami apie meno kūrinius šiuolaikiniai kultūros valdytojai leidžia sau pritaikyti žodį „utilizuoti“, tarsi kalbėtų apie alkoholį ar cigaretes! Tai rodo, kad visuomenės sąmonėje požiūris į kultūros dalykus nuo sovietinių laikų labai mažai pasikeitė. Tarp kitko, tai aktualu ir Šiauliuose, kai prisimeni plenerų „Kontrapunktas“ metu iš metalo atliekų sukurtų skulptūrų likimus.

Ar kas nors iš Seimo narių yra taręs bent vieną sakinį - kur sakinį - žodelytį apie kultūrą? Niekas! Tik ekonomika, ekonomika, ekonomika... Tai kyla, tai krinta. Jau pralenkėme vieną kaimyną - tuoj pralenksime ir kitus. Iš kultūros liko tik ties kiekvienu kampu stovintys didžiuliai stendai su užrašais: „Atvyksta pasaulio garsenybė. Atvykite pažiūrėti žvaigždės koncerto!“ O kas matė gatvėje stendą, kad pristatoma neseniai išleista knyga?

Kai televizijos rodomų filmų pasaulis išsenka, užsinori apsilankyti kino teatre. Ypač laukiu danų režisieriaus Larso von Triero „Antikristo“. Daugelyje Lietuvos miestų jau demonstruotas kino filmas, regis, į Šiaulius dar keliauja. Kanuose skandalą sukėlusi juosta puikiai tinka šiandieninei lietuviškai savijautai. Sako, jei norite pamatyti šokiruojančią ir hipertrofuotos depresijos anatomiją - Lars von Triero „Antikristas” yra kaip tik jums. Filmo siužetas, skaičiau, genialiai paprastas. „Antikristas” prasideda vyro ir moters meilės scena, kurios metu jų mažametis sūnus žūva iškritęs pro langą. Kaltindama save žmona suserga klinikine depresija, tuo tarpu jos vyras, psichologijos terapeutas, imasi ją gydyti. Jo arogantiškas proto išaukštinimas neveikia prieš šėtonišką gamtą. Pats von Trieras pasakojo, kad filmo kūrimas padėjo jam įveikti chronišką depresiją. Tiesa, to tikriausiai negalima pasakyti apie žiūrovus. Kino kritikai ir visi jį mačiusieji vieningai pripažįsta, kad šis filmas - tai iškreiptas negatyvios krikščionybės naratyvas, kuriame nėra malonės, nėra išgelbėjimo, nėra atleidimo, kur vyrauja smurtas, išnaudojimas, kitų ir savęs pavergimas. Kas ką bekalbėtų, kas bebūtų, aš visada ginsiu Larsą von Trierą ir sakysiu, jog tai genialus režisierius (ar galima kitaip sakyti vien po jo šedevro „Šokėja tamsoje“) ir blogo filmo jis sukurti negali. Todėl „Antikristo“ dar labiau laukiu. Įdomu ir tai, kad naująjį savo kūrinį danų režisierius dedikavo Andrejui Tarkovskiui. Norisi pajusti šių dviejų didžių režisierių sąsajas. O visos išankstinės kalbos kalbelės patrauks pamatyti filmą kuo daugiau žiūrovų. Tuo galima tik pasidžiaugti. Juo labiau, kad mes iš nieko - gerų ar blogų dalykų - niekad nesugebame išspausti naudos. Trūksta tam ironijos. Štai yra toks skurdus kraštas Transilvanija, kurią iš krizės ištraukė Frankenšteino Drakula. Į Drakulos pilį iš viso pasaulio plūsta tūkstančių tūkstančiai aštrių pojūčių mėgėjų ir palieka ten savo pinigus. Lietuvai Holivudas sukūrė nė kiek ne mažiau spalvingą personažą lietuvį – žmogėdrą Hanibalą Lechterį. Todėl labai patiko rašytojo Liudviko Jakimavičiaus pasiūlymas (tiesa, tokių siūlymų jau būta ir anksčiau), girdi, užuot pasinaudoję likimo dovana, kad turime tokį spalvingą herojų ir sėmę iš dangaus byrančius milijonus, mes, neišmanėliai, ėmėme vograuti spaudoje, kad tokia kūryba mus įžeidžia ir naudos negavom nė sudilusio skatiko. Tiesiog privalėjom šį neeilinį kultūrinį faktą priderinti prie Tūkstantmečio projekto, Valdovų rūmus pervadinti Hanibalo Lechterio pilimi, atitinkamai apipavidalinti vidaus interjerus ir milijonai būtų ėmę plaukti į skylėtą valstybės ir kultūros biudžetą.

Kai galėtume ironiškai siaubinti pasaulį  hanibalu, mes siaubiname patys save iš  įvairiausių mūsų padangėje įvykstančių dalykų. Visi prisimenate metų sandūroje įvykius Veisiejuose ir straipsnius spaudoje apie tai: „Sekmadienį prietemoje į Veisiejų miestelį įsisukusi mirtis ir ežere pasiglemžusi tris gyvybes nenustojo siautėti visiškai sutemus.” „Įsisiautusi mirtis nusinešė keturias gyvybes.“ „Nelaimė tykojo ežero viduryje.“ Mirties, kaip likimo, samprata atsispindėjo ir pranešimų antraštėse „Skaudūs likimai“, „Nelaimė Veisiejuose“, „Ežeras pasiglemžė tris gyvybes“, „Juoda lemtis kirto du kartus”. Panašiai aiškino kai kurie įvykio liudininkai: „Pro Veisiejus praskrido mirties angelas“, „Šią šeimą kažkas nusižiūrėjo“ ir netgi pareigūnai: „Praktiškai šis ežeras kasmet pasiima po auką.”

1990 metais Baltijos šalyse buvo atliktas intriguojančias išvadas pateikęs tyrimas. Buvo tiriama lietuvių, estų ir latvių pamatinių vertybinių  orientacijų skirtumai. Respondentams sociologai pateikė  keliolika klausimų. Į klausimą, „Ar sunkiu darbu galima kai ką pasiekti“, teigiamai atsakė 41,2 proc. lietuvių, 65,6 proc. estų ir 50,4 proc. latvių. Paprašyti pakomentuoti pasakymą: „Mirtis neišvengiama, todėl nereikia apie ją galvoti”, teigiamai atsakė 28,4 proc. lietuvių, 89,6 proc. estų ir 79,2% latvių. Į klausimą, „Ar buvau išauklėtas religingoje šeimoje?“, teigiamai atsakė 68,3 proc. lietuvių, 17,9 proc. estų ir 37,4 proc. latvių. Paklausti, „Ar religija svarbi jų gyvenime“, su tuo sutiko 44 proc. lietuvių, 21,8 proc. estų ir 29,6 proc. latvių. Dievą tikį pasisakė 51,9 proc. lietuvių, 14,6 proc., estų ir 20,9 proc. latvių. Jeigu šiame tyrime atsispindinčios charakteristikos yra išlikusios iki šių dienų - tikėtina, kad taip ir yra - galėtume gana pagrįstai kalbėti apie kultūriškai išskirtinį lietuvių kultūros bruožą - labiau nei kitose Baltijos šalyse paplitusį tikėjimą gyvenimą valdančiomis antgamtinėmis jėgomis ir iš šio tikėjimo išplaukiantį menkesnį asmens suverenumo gyvenime supratimą. Veisiejų atveju kaltė suverčiama ežerui, ledui, mirties angelui, likimui, bet ne atsakomybės stygiui. Skaičiau apie sąvoką „Skurdo kultūra“, kurią pirmą kartą pavartojo amerikiečių antropologas Oskaras Levisas, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje tyrinėjęs Puerto Riko ir Meksikos lūšnynų kasdienį gyvenimą. Pasak O. Leviso, skurdo kultūra - tai tam tikras elgesio modelis, kuriam būdingas stiprus fatalizmo jausmas, netikėjimas, kad gyvenime ką nors galima pakeisti savo jėgomis, tikėjimas, kad pasaulis yra valdomas galingųjų, kurie sąmoningai siekią pakenkti „paprastiems žmonėms“, žemas pasitikėjimo kitais žmonėmis ir valstybe laipsnis, atsisakymas burtis į bendruomenes, izoliacijos ir beprasmybės pojūtis, gyvenimas „šia diena“ .

Lietuvai ir Baltijos šalims reikėjo kur kas garsiau tarti savo žodį, išgirdus apie Maskvos ir Paryžiaus karinio laivo sandėrį. Žiniasklaidoje triukšmo nėra - verčiau ginčijamasi dėl klausimo, ar buvo laikinai laikoma teroristų Lietuvos teritorijoje. Negi tai išties svarbiau už tai, kad rusai Baltijos jūroje panorėję galės demonstruoti savo karinę galią, saugant North Stream dujotiekį? Girdėjau pasiūlymą, jog turėtume liautis pirkti prancūzišką vyną visose Baltijos šalyse. Na bent jau tik šia proga, o ne visam... O gal tai vis viena pernelyg kraštutinė reakcija, juk Prancūzija, kaip ES galiūnė, „viso labo“ bendradarbiauja su mūsų „kaimyne“ Rusija, kuri, anot optimistų, Lietuvos nepuls?... Suprask, turime padėkoti, kad nepuls!

Bet norėtųsi pozityvesnio teksto. Nustebau sužinojęs, kad šiais metais tikrąją  meilę labiau nori surasti vieniši Britanijos vyrai nei moterys. Pasirodo, pats pagrindinis Naujųjų metų noras tiek moterų, tiek vyrų buvo labiau mėgautis ir džiaugtis gyvenimu. Tai tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei 4000 žmonių iš Didžiosios Britanijos, rezultatai. Po noro mėgautis gyvenimu ėjo meilės troškimas, kuris vyrų sąraše buvo antrojoje vietoje, o moterų – penktojoje. Rezultatai pakankamai stebinantys, nes vyrauja nuomonė, jog moterys visada labiau trokšta meilės.

Yra puikių  žinių, kurių, deja, mes nelabai ir pastebime. Žurnale „Times“ skaičiau profesoriaus Rimanto Jankausko straipsnį, kuriame buvo tyrinėjama iš lietuvių protėvių kelių tūkstančių metų senumo kaulų išskirta mitochondrinė DNR. Tiesa, apie lietuvių mokslininkų pasiekimus retai šnekame. Dar skaičiau, kad Lietuva naujame tyrime pateko tarp 25 pasaulio valstybių, kuriose geriausia gyventi. 22 vietą gavusi Lietuva aplenkė visas kitas Rytų ir Vidurio Europos valstybes ir net tokias šalis kaip Didžioji Britanija ar Švedija. „International Living“ žurnalas, sudaręs gyvenimo kokybės indeksą, nagrinėjo tokias kategorijas kaip pragyvenimo išlaidos, kultūra ir laisvalaikis, ekonomika, aplinka, sveikata, infrastruktūra, saugumas ir klimatas. Pirmojoje vietoje atsidūrė Prancūzija. Po jos eina Australija, Šveicarija, Vokietija ir Naujoji Zelandija. Lietuva užėmė aukščiausią vietą tarp Rytų ir Vidurio Europos valstybių, ir aplenkė tokias šalis kaip Jungtinė Karalystė (25 vieta), Graikija (28 vieta) ar Švedija (30 vieta). Estija liko 32-ojoje, Lenkija 35-ojoje, Latvija - 40-ojoje, Baltarusija - 109-ojoje, Rusija -111-ojoje vietoje. Jungtinėms Valstijoms teko 7-oji vieta. Anot tyrimo, blogiausiai gyventi yra Somalyje, Jemene, Sudane, Čade, Afganistane ir Siera Leonėje.

Jeigu viskas taip gerai, tai niekaip nesuprantu, kur čia Pipiras pakastas. Kodėl kitose valstybėse žmonės, gaunantys vien jau pensijas didesnes, nei mūsų dirbančių žmonių vidutiniai atlyginimai, už degalus moka mažiau...

Pabaigai keli žiemiški anekdotai.

Susipažino vaikinas žiemą su mergina. Nuvažiavo jiedu automobiliu į mišką. Kai abu atvėso nuo meilės, vaikinas liepė panelei išlipti ir sulipdyti sniego senį. Nors ir apstulbusi, tačiau ji surideno tris rutulius ir sulipdė besmegenį. Važiuojant namo mergina neiškentė nepaklaususi:

- Nepyk, bet vis tiek nesuprantu, kam tas sniego senis?

- Žinai, gal meilužis aš ir ne pats geriausias, bet sniego senį tu visą  gyvenimą atsiminsi.

Žiema. Piktas lokys valkiojasi po mišką. Tai medį nuverčia, tai kokį žvėrelį išgąsdina. Susitinka kiškį. Tas klausia:

- Meški, kodėl toks piktas?

- Rugsėjo mėnesį kavos prisigėriau!