Sėdėjau priešais bosą, žiūrėjau jam tiesiai į pilkas akis ir neužsikirsdama dėsčiau:

- ... jei žmogus dvi savaites nelaksto po kabinetus skųsdamasis, kokia jam teko sunki užduotis, ir per dienas neverkia, kad nieko nebespėja, o atėjus terminui nepatelžia kažkokio pusgaminio, kurį dar reikia kelias paras tvarkyti, tai tam žmogui reikia primesti kažkurio verkšlenančio tinginio darbą. Ir už atliktą papildomą darbą tam žmogui nereikia nei sumokėti, nei kelių pagiriamųjų žodžių pasakyti, nes kas gi čia tokio - jis visada viską laiku padaro...

Bosas tylėjo ir tik mirksėjo akimis. Matyt, negalėjo suprasti, ar aš juokauju, ar išprotėjau.

To nežinojau ir aš, bet jau negalėjau susivaldyti, tad kokias dešimt minučių  sakiau savo nesibaigiantį monologą.

O apskritai man buvo nusipjaut ir galimą boso reakciją, ir į viską  gyvenime.

Kai apypietę  bosas mane oficialiai per sekretorę išsikvietė, o paskui kabinete formaliai paklausė, kaip sekasi ir ar iki sutartų terminų  aš suspėsianti viską padaryti, iš karto supratau - prasideda kvailumo testas, ir praplyšau.

Pirmasis kvailumo patikrinimo testas man kliuvo, kai tik pradėjau, kaip sakoma, savo darbinę veiklą. Reikėjo parašyti netrumpą pažymą  - labai rimtą. Aš iš stropumo ją parengiau likus ar ne savaitei iki termino, nunešiau savo viršininkui ir ramiai ėmiausi kitų darbų.

Ir koks šokas! Pažymos pateikimo išvakarėse, likus valandai iki darbo dienos pabaigos, viršininkas išsikvietė mane ir pareiškė, kad pažyma niekam tikusi, ją reikia iš naujo rašyti - o kaip, tai jis pastabas surašęs paskutiniajame mano rašliavos puslapyje.

Kaip aš  nepravirkau tada, pati nesuprantu. Tiesiog grįžau į savo darbo vietą, perskaičiau kiek primirštą pažymą, viršininko pastabas, dar kartą pažymą... Viskas buvo surašyta, kaip reikia, kaip neva boso pastabose buvo pažymėta. Ir tada supratau, kad: a) teksto mano viršininkas neskaitė, b) pastabas surašė, nes jam bet kuris pavaldinys - kvailys, o jaunas - apskritai idiotas, pats nesugebantis nieko padaryti, c) pažymas reikia pateikti paskutinę termino minutę.

Kai tai suvokiau, tai viens-du-trys prie kiekvienos pastabos surašiau puslapius ir pastraipas, kur jo trokštama informacija mano parengtoje pažymoje surašyta, ir net suspėjau tą pažymą grąžinti viršininkui likus minutei iki šešių.

Kitą  dieną manoji nė kiek nepataisyta pažyma, sekretorei perspausdinus tik paskutinįjį puslapį be pastabų ir mano nuorodų, buvo pasirašyta, išsiųsta kur reikėjo, o viršininkas nuo tol mano pažymas priimdavo iš karto be pataisymų ir, manau, net neskaitydamas.

O ir vėliau, visose kitose darbovietėse, kai tik vienaip ar kitaip pradėdavo tikrinti mano kvailumą, aš, tiesa - nebe taip drastiškai kaip jaunystėje, testą išlaikydavau - daugų daugiausia pažadėjusi duoti kolegoms gerų patarimų. Žodžiu. Ir palaikyti visus morališkai. Nes aš niekada gyvenime jokioje darbovietėje nedirbau tik po keturiasdešimt valandų per savaitę.

Taigi sėdėjau prieš bosą ir šnekėjau. Viena pati, nes bosas net nebandė  manęs pertraukti.

O į viską  man buvo nusispjaut, nes namie, šeimoje tokio paties testo neišlaikiau. Ir matyt, nebeišlaikysiu. Nes visus reikalus, visas problemas užsikroviau (ar man užkrovė) ant savo vargšės galvos.

Teko pačiai gerai pasukti galvą, kur gauti pinigų uošvio slaugai, paskui teko gerai pabėgioti, kol sutvarkiau visus tam būtinus popierius, ir galop net pačiai uošvį nuvežti į slaugos namus, nes vyras nusikėlė strėnas... Ir kažkaip stebuklingai pasveiko, kai baigėsi atostogos.

Šimtamilijoninį kartą išvadinau save kvaile, kai vyras pasakė, kad pinigų namų ūkiui (savo pusę!) galėsiąs duoti tik nuo kito mėnesio, o aš nutylėjau, nes nenorėjau skandalo. Šimtamilijoninį ir dar vieną kartą, kai sužinojau, jog vyras savo pusę iš mudviejų bendrai sutaupytų pinigų išleido per kelis mėnesius, nes jam reikia palaikyti savo prestižą - jis gi ne koks ubagas. Ir dar... Ir dar... Ir dar...

Tiesą  pasakius, jaučiausi taip, kad būčiau galėjusi iššokti iš  lėktuvo be parašiuto, o ne tik prikalbėti bosui įžūlybių. 

Nors kuo bosas dėl mano kvailumo dėtas, negalėčiau paaiškinti..

Ir ši mintis, kad bosas niekuo dėtas, pasirodė laiku, nes pilkos boso akys jau liejosi krauju.

Aš akimirkai užsičiaupiau, nusišypsojau ir išpoškinau:

- Gerai aš  čia pavariau, ar ne? Na, bet aš jus trukdau. Tai kur einame? Į kavinukę priešais ar pavažiuojame toliau? Juk jūs mane pasikvietėte, kad susitartume dėl pietų?

Bosas į  mane pažiūrėjo kiek išsigandęs, bet vis dėlto išspaudė:

- Aha... 

Lilitė

Į viršų