Rainiukė mūsų namuose sukėlė ir šiek tiek sumaišties. Vyras susirūpino, kad mažylė per mažai ėda (matyt, bandė ją penėti tokiais kiekiais kaip Rainį), ir privertė mane katytę nunešti veterinarui. Tas Rainiukę apžiūrėjęs nuramino - visiškai sveika, nors ir smulkiųjų veislės.
Tačiau vyras nerimo: katytė jam palaikydavo kompaniją prie televizoriaus tik tol, kol grįždavau aplankiusi uošvį, o tada nesitraukdavo nuo manęs nė per žingsnį. Aš į vonią - katytė iš paskos, aš į balkoną džiaustyti skalbinių - ji į kojas trinasi, aš virtuvėje - Rainiukė suleidžia nagučius į mano šlepečių nosis...
Vyras vis įtarė, kad aš mažylę kažkuo pamaloninu - gal valerijonais, gal kokiais skanėstais, todėl vis mudvi revizuodavo, kad užkluptų nusikaltimo vietoje, nes juk negali katė elgtis kaip šuo... Bet Rainiukė kaip tik tokia buvo.
Visi vyro bandymai įsiteikti katytei arba ją papirkti žlugo, kai mažylė naktimis ėmė įsitaisyti ant mano pagalvės, kaip tik prie pakaušio. Dieve mano, dar niekada iki tol aš taip lengvai neužmigdavau, taip ramiai nemiegodavau, taip pailsėjusi rytą neatsikeldavau, kaip dabar šiltam pūkų kamuoliukui įsikūrus nakčiai mano plaukuose.
Kaip sakoma, nebūna rožių be spyglių - Rainiukė, per dieną išsimiegojusi, prabunda penktą ryto, šalta nosimi baksnoja man į veidą - girdi, kelkis...
Ką darysi keliuosi, velkuosi chalatą - tiek jau to, tuoj pamaitinsiu. Tačiau Rainiukė nebėga į virtuvę prie šaldytuvo, kad iškaulytų gardesnį kąsnelį, o kviečia mane pažaisti - čiumpa švelniai nagučiais mane už kulkšnies, žvilgteli į akis ir greitai sprunka į šalį, paskui vėl čiumpa, vėl žvilgteli ir vėl sprunka...
Negi už tai galima pykti? Išsijudinu ir aš: nueinu į virtuvę, plikau sau arbatą, šildau pienuką Rainiukei ir mudvi pradedame gaminti pusryčius: paimu iš spintelės miltus - mažylė įdėmiai žiūri iš kur, dedu atgal - ji tikrina, ar į tą pačią vietą...
Žodžiu, ne rutina namuose, o pūkuota palaima.
Metalistė, išklausiusi mano pasakojimą apie per jos pačios malonę įgytą katytę, tik išplėtė akis ir pareiškė:
- Noriu pati pamatyti, koks tai stebuklas. Ir apskritai - ar tau ne laikas surengti draugėms vakarėlį savo namuose? O tai vis pas mane, tai pas Mačetę.
- Gal ir laikas, - garsiai sutikau, mintyse svarstydama, kaip tai reikės paaiškinti vyrui, nes jis, be abejo, užsispirs kaip išakas nekelti kojos iš namų dėl tokios priežasties. O koks vakarėlis, jei jis sėdės surauktu veidu?
Po to dar bent porą kartų paskambino Mačetė ir pasakė mirštanti kaip norinti pamatyti mano augintinę, o Metalistė siuntė žinutes: „Kada?”
Nors supratau, kad vargu ar abi dabar galėjo susidomėti keturkojais augintiniais, jei beveik visą gyvenimą domėjosi tik dvikojais, bet kad vakarėlį teks surengti bent iš mandagumo - irgi supratau.
Ir visai netikėtai vieną rytą vyras gerdamas kavą pranešė grįšiąs vėlai naktį, nes neprivaląs vakarais vienas sėdėti namuose - turįs ir su savo draugais pabendrauti, juk ne tik žmona turinti teisę pasilinksminti.
Pirmiausia, žinoma, aš įsižeidžiau - kokios dar mano linksmybės, jei kasvakar lankau jo tėvą, perku maistą ir iki vidurnakčio tvarkausi namuose, bet prikandau liežuvį nepasakiusi: „Gali apskritai nebegrįžti” ir tik linktelėjau galva. Žodžiu, daryk, ką nori. Paskui pagalvojau, o gal ir gerai: padarysiu vakarėlį, o vyras irgi tegu prasivėdina - ar aš jam auklė, ar kas...
Taigi paskambinau savo draugėms - atvažiuokit, vakarėlis šįvakar.
Ir abi prisistatė man dar nespėjus nė darbe vilkėto kostiumėlio persivilkti, pažvelgė į mane ir pareikalavo:
- Na, rodyk spintą?
- Ką??? Kokią dar spintą??? - nesupratau.
- Ogi tą pačią, iš kur tas grožybes trauki, - paaiškino Metalistė ir mesdama man į rankas savo paltą patraukė miegamojo link.
Mačetė jai iš paskos pakeliui vilkdamasi puskailinius, aš už jos su draugės paltu glėbyje ir į šlepetę visomis keturiomis letenėlėmis įsikibusia persigandusia Rainiuke.
- Ach, štai kur tavo lobiai! - atstūmusi spintos duris pratisai pragydo Metalistė. - Tu tik pažiūrėk, kiek prikabinta!
- Kokia čia dar revizija? - cyptelėjau ir numetusi Metalistės paltą ant lovos atplėšiau Rainiukę nuo šlepetės. - O juk sakėt, kad mano katytę pamatyti norite...
Mačetė pirma ištraukė iš spintos porą suknelių ir tik tada pasiaiškino:
- Na, katė kaip katė, bet čia visai kas kita. Tikras stebuklas.
Jaučiausi ir pamaloninta, ir sutrikusi, tad atsisėdau ant lovos kraštelio, katytę priglaudžiau prie krūtinės ir tik žiūrėjau, kaip abi mano solidžios draugės tiesiog akyse grįžo į paauglystę, kai mes išsimatuodavome viena kitos drabužius, o kartais nutaikiusios progą - ir savo mamų.
Mačetė sukneles, kostiumėlius apžiūrinėjo jų nenuimdama nuo pakabų, o Metalistė nebeišlaikė - nusitraukė golfą, atsisegė sijoną ir bandė prisimatuoti ant savęs. Tik sijonai jai buvo per siauri, suknelės ir švarkai per platūs, tad ji vis ėmė naujus, o išbandytus šveitė ant lovos.
Galop Mačetė pareiškė:
- Liaukis - matai, kad tau netinka. Tuoj pat užsitrauk sijoną, o tai pavirsi įsipainiojusi.
- Jėzusmarija, - suinkštė Metalistė paklausiusi draugės patarimo, - jų čia tiek daug! Tu, Lile, niekada jų nesunešiosi.
- Nesunešiosiu, - prisipažinau ir sukikenau: - Norėčiau bent dalį jums atiduoti, bet pačios matot - netinka...
- Deja, - pripažino Metalistė ir sumestus rūbus pradėjo kabinti atgal į spintą.
O Mačetė įsispitrijo į mane, kad man net pagaugais kūnas nuėjo: buvo aišku, kad ji puikiai suprato, jog rūbai ne tik gražūs, bet ir brangūs. Ir ačiū Dievui, to garsiai nepasakė.
Metalistė sukabino paskutinius rūbus ir atsisukusi tik suvaitojo:
- Ta tavo sūnaus uošvė - tikra pamišėlė, nes kiek reikia prisipirkti, kad galėtų tiek daug atiduoti...
- Na, matyt, toji uošvė yra mūsų Lilės dvynė sesuo, nes visi skudurėliai Lilei tip top - ir spalvomis, ir dydžiais, - lyg ir pajuokavo, lyg ir rimtai pasakė Mačetė.
- Ai, ponios, - pakilau nuo lovos, - baigiam čia. Eime, išgersime kavos.
- Aha, - pritarė man Metalistė, - išgerkim, nes aš jaučiuosi lyg pabuvojusi pitono gniaužtuose.
Ir mudvi su Metaliste išgėrėme kavos, Mačetė - saują vaistų. Rainiukė išlakė pieną ir leidosi viešnių paglostoma. Pakalbėjome apie šį bei tą ir mano abi draugės, vėl tapusios solidžiomis damomis, po dešimtos vakaro iškeliavo į savo namus.
Mudvi su Rainiuke išplovėme puodelius, išsimaudėme duše ir nuėjome gulti. Bet prieš tai aš atsitraukiau spintos duris, apžvelgiau savo rūbelius ir prisiminiau Romaną.
Kai po paskutinio rūbų pristatymo praėjus porai dienų mūsų namuose paryčiais pasirodė Romanas, aš buvau nusprendusi labai griežtai su juo pakalbėti - girdi, užtenka man visko, geriau savo pinigus leisk anūkams, dėk į bankus, investuok... Tačiau suvokiau, kad negaliu net senam draugui nurodinėti, kur jis turi leisti savo pinigus, juolab kad Romanas ir be žodžių suprato, kodėl aš tokia sutrikusi.
- Tu čia nieko neprisigalvok, - pasakė jis jau ruošdamasis išeiti pro duris. - Tai tik dovana tau.
- Bet kodėl drabužiai? - išdrįsau paklausti.
- Todėl, kad tu jų negalėtum kitiems išdalyti, - pasakė Romanas vietoj atsisveikinimo.
Taip, turėjau sutikti, drabužių neišdalysi nei dukrai, nei marčiai, nei draugėms. Ir atsiguliau, o Rainiukė patenkinta įsitaisė viršugalvyje.
Lilitė
