Raimondas KATINAS

Beveik pačiame 19-ojo A. Mickevičiaus gatvės daugiabučio viršuje gyveno katinas Rainis. Katinu jį pavadinome tik dėl solidumo. Iš tikrųjų  tai buvo jaunas, rainas bei mielas katinėlis. Ir, kaip dera jaunuomenei, truputį paikas. Ir štai vieną gražią pavasario naktį, kai švietė pilnatis ir miegas neėmė, katinui netikėtai suspaudė širdį: „Ar yra nors vienas žmogus, kuris mane myli?“ – pagalvojo jis.

Išsmukęs lauk katinukas įsiropštė beveik į pačią beržo viršūnę ir nutarė patikrinti dvikojų meilę. Iš pradžių jis pabandė sustyguoti balso stygas: „Do-re-miau, do-re-miauuu!“ – pasigirdo už langų. Ir taip iki ryto.

Jeigu pirmą  naktį namo gyventojai slėpė galvas po pagalvėmis, idant negirdėtų Rainio mėnesienos sonatų, antrąją naktį reikalai atrodė kur kas prastesni. Pensininkė Agota kišo po liežuviu validolį bei ištuštino buteliuką su valerijonais, jaunas šeimos galva patyręs visišką fiasko susiriejo su žmonele, kažkas nubėgo į sandėliuką ieškoti virvės, o žilagalvis pensininkas Anupras, ant balkono krašto pasidėjęs šešias nedideles bulvytes ir vogčiomis ištraukęs iš bobutės apatinių gumą, vėl prisiminė savo vaikystę – ėmė konstruoti timpą katinui pašauti.

Pagailo nenaudėlio vienai gerai moteriškei, kuri paskambino ugniagesiams. „Tepabūna tris paras medyje, jei neišlips pats – tada žiūrėsim“, - pažadėjo ugniagesiai gelbėtojai.

O Rainis nė  nemanė nutilti. Tik trečią dieną beplėšant gerklę  jo arija sutrumpėjo ligi „R-miau!“ Tačiau ir toliau niekas neskubėjo gelbėti katino. „Ech, atvažiuotų čia tas gerasis ugniagesys, apie kurį man pasakojo kaimynas Princas, kuris katinus iš ugnies gelbėja ir dar dirbtinį kvėpavimą daro!“ – atsiduso Rainis ir toliau traukė ant viso kiemo: „R-miau! R-miau!“

Kaimyno patarta gailestingoji moteriškė surinko gyvūnų globos telefono numerį. Taip ir taip. Katinas jau trečia diena medyje dainuoja. Padėkit!

„Reikia užmigdyti? Gerai. Tuoj išvažiuojame. Koks jūsų adresas?“ – paklausė balsas ragelyje.

„Tai kad migdyti nereikia – patys nemiegame. Mes, gyventojai, labai norėtumėm, kad rainiuką iškeltumėte iš medžio“, - paaiškino situaciją moteriškė.

„Tada jums reikia skambinti kitur. Mes šitokiems iškėlinėjimams negauname pinigų. Jeigu pageidaujate, mes galime jį pribaigti“, - patikino balsas kitame laido gale.

Pro pravirą  langą sklindantį pokalbį katinas girdėjo nuo pradžios ligi pabaigos. Jam labai knietėjo tokiems gelbėtojams parodyti špygą  (taip matė darant žmones), tačiau trijų pirštų  kombinacija Rainiui nepavyko net iš trečio karto. Gal nagučiai tam pasirodė per trumpi, o gal nuo ilgo buvimo medyje jie prarado lankstumą. Be to, šitaip ir iš medžio iškristi nesunku...

Ketvirtos dienos rytą katinukas pavargo. Šalta, lyja, ėsti norisi. Ir miegoti ant šakos neišeina. Dar tos akiplėšos varnos pradėjo pavojingai arti skrajoti... „Ech, niekas manęs nemyli, - pagalvojo jis. – Lipsiu žemėn, susirasiu ant neremontuojamo šaligatvio duobutę su vandeniu ir nusiskandinsiu...“

Ir ką  jūs manote? Tuo metu iš už namo kampo pasirodė raudona mašina su bokšteliu. Netrukus tvirtos ugniagesio rankos jau spaudė Rainį prie nepažįstamais kvapais atsiduodančių spec. drabužių. Paleistas ant pievelės katinas išdidžiai pakėlė savo rainą uodegą ir neskubėdamas nužingsniavo. Dabar jis žinojo, kad mieste gyvena ugniagesiai, kuriems jis yra  nepaprastai svarbus. O gyvūnų globėjai neverti ir vieno plauko nuo jo uodegos galiuko...