- Mulkis, visiškas mulkis, - kai tik užsidarė paskui vyrą buto durys, pasakiau Rainiukei. Garsiai. Ir tuoj pat susirūpinau: bene man kas negerai, kad pradėjau garsiai kalbėtis su savimi.

Bet, matyt, vis dėlto kitaip išreikšti savo nuomonės apie vyro elgesį negalėjau. Nes visą sekmadienio rytą teko vyrą įkalbinėti, net grasinti, kad nuvežtų gėlių puokštę ant savo motinos kapo. Tik nuvežtų ir pamerktų į vazą, į kurią šeštadienį jau ir vandens pripyliau, negana to, kad kapelį aptvarkiau, baltomis našlaitėmis apsodinau... Galop nusileido - pasikišo puokštę po pažastimi ir bambėdamas išėjo.

Taigi likau su Rainiuke ir mudvi nutarėme pasiskaipinti kompiuteriu su giminėmis ir artimaisiais. Deja, ir mama, ir dukra, ir visi kiti pasirodė esantys neprisijungę. Ką gi, matyt, ir Londone, ir Vilniuje orai buvo pusėtini, kaip ir Šiauliuose, tad nusprendžiau, kad verta būtų aplankyti Metalistę jos sodo namelyje, juolab kad ji žadėjo nė kojos iš namų nekelti - nebent pasėdėti ant suoliuko prieš saulutę.

Bet Metalistė  nesėdėjo prieš saulutę lauke, o lindėjo kambaryje su Mačete, gėrė kavą ir labai apsidžiaugė mane pamačiusi. Mačetė - irgi. Pasirodo, abi turėjo naujienų.

Metalistė  išpyškino pirmoji:

- Ar tu įsivaizduoji? Aš - močiutė! Mano nedorėlis sūnus nesusituokęs susilaukė dukters, bet jau nebegyvena su jos motina, kuri reikalauja alimentų ir nenori pati auginti mergaitės...

Mačetė  draugę nutraukė:

- Liaukis čia putojusi. Patys prisidirbo, patys tegul ir tvarkosi. Ko tu čia dėta?

- Ach, kuo aš dėta? - nesiliovė Metalistė. - O tuo dėta, kad po vyrelio mirties nepasidalijau jo skolomis su sūnumi, tai dabar ana pusė reikalauja trijų ketvirčių amžinatilsi turto anūko išlaikymui...

- Liaukis, - ramino Mačetė, - aš tai jau tikrai žinau, kad gaus ir tris ketvirčius skolų. Nėra ko čia tau jaudintis. O jei kas - tai mano advokatai oho kokie!

- Tavo advokatai? - Metalistė metėsi į ataką. - Kad taviškiai jau ir vėl užsiėmę, kaži ar ras laiko mano reikalams...

Nutariau, kad jau laikas ir man įsikišti:

- Pasakokite nuosekliai.

Ir papasakojo, nors vargu ar nuosekliai - viena per kitą. Bet bendrą vaizdą, ko gero, susidariau. Mačetė teisiasi su savo gimine - tėvais, seserimis, dėdėmis ir tetomis, pusbroliais ir pusseserėmis - dėl prašmatniosios tetos palikimo, testamentu paskirto.

Žodžiu, kai tik baigėsi viena byla ir Mizantropas, atsiteisęs savo dalį palikimo su Mačetės pagalba iš brolio, išlėkė laimingas į Londoną (kuo toliau nuo nuo savo geradarės), mirė Mačetės bevaikė teta, kuri visą nemenką savo turtą paliko būtent bevaikei dukterėčiai. Ir tai padarė tikriausiai tyčia, kad suerzintų savo artimiausius gimines, jau kelis dešimtmečius kaip maitvanagius, sukusius apie jos turtus ratais.

Mačetė, atrodo, palikimo nesitikėjo, nes su teta nedaug bendravo, bet nusprendė velionės valią gerbti ir palikimą priimti. Irgi tikriausiai tyčia, nes giminės jai susirgus taip pat pradėjo reikalauti iš jos testamento savo naudai. Tad dabar tetos seserys ir broliai, kaip pirmos eilės paveldėtojai, užginčijo testamentą teisme - girdi, senė jau buvo visai nukvakusi, kad viską paliko turtingajai savo giminaitei...

- Bet testamentas sudarytas prieš kelerius metus ir pas notarą yra psichiatro pažyma, kad tetulė tada buvusi sveiko proto. Tad galimybių  užginčyti neturi, bet vilties nepraranda - verčiasi per galvas, - paaiškino man esmę Mačetė. - O aš ką? Aš nusileisti nesiruošiu.

- Ir teisingai, - pritarė jai Metalistė, - nėr čia ko nusileisti!

Aš tik žiūrėjau į abi drauges - karingai nusiteikusias, žibančiomis akimis ir išraudusiais veidais, ir tylėjau. Nes mano santykiai su giminėmis ir artimaisiais buvo kitokie, nors ir painūs.

- Tai ko tyli? - užsipuolė mane Metalistė. - Nors pasakyk, kad mes teisingai elgiamės už save kovodamos.

- Teisingai, - pakartojau, - elgiatės. Už turtą aš irgi kaučiausi... Galbūt...

- „Galbūt”? - susidomėjo Mačetė. - „Galbūt”? Kaip suprasti tą „galbūt”?

- Na, visaip galima suprasti, - bandžiau atsikalbėti nieko konkretaus nepasakydama, bet neišlaikiau: - Prisimenat, pasakojau apie uošvio brolį Jonelį?

- Tą, kuris įvaikintas? - perklausė Metalistė. - Tą, kuris užgrobė  visą uošvio tėvų palikimą? Tą, kuris...

- Kodėl  „įvaikintą”? Kodėl grobiką? - lyg ir pradėjau ginti savo giminę  ne giminę...

Jonelis buvo ar ne penkiolika metų jaunesnis už uošvį ir ar ne dvidešimčia už uošvio vyresnįjį brolį. Tad jo atsiradimas namuose nuo pirmos minutės buvo apaugęs gandais: kad Jonelis - įsūnytas, kad Jonelis - vyriausiajam broliui visai ne brolis, o sūnus, kad Jonelis - dar kažkas neaiškaus...

Kaip ten bebūtų, Jonelis augo kaip pagrandukas, su vyresniais broliais beveik nebendraudamas, rimtesnių mokslų nerodydamas noro siekti - savo senų tėvelių pagalbininkas.

Į armiją Jonelio nepaėmė dėl absoliučios plokščiapadystės, tad vargiai septynias klases baigęs jis vertėsi tai dirbdamas kino mechaniku, tai dar kuo, kol paaiškėjo, kad turi elektriko talentą...

Lilitė