Ričardas JAKUTIS
„Eime, aš žinau trumpesnį kelią“, – tokiais Mozės žodžiais prasidėjo žydų tautos kelionė per dykumą. Darbas baigtas būna tada, kai yra aiškus jo rezultatas. Na, o jei rezultato nėra, bet darbas baigtas – tai veikiau pensija.

Vasara –  džiaugsmo metas, todėl nustebau net keliuose spaudos leidiniuose išvydęs tekstus apie depresiją. O ir Nacionalinės televizijos veidas Rita Miliūtė vis tamsiais kostiumėliais. Neseniai išgirdau lietuvių  liaudies pasakos ir šiandieninio gyvenimo sugretinimą. Pasakos sesuo sakė broliukui, kad negertų iš balos. Šis nepaklausė ir pavirto avinėliu. Lietuvių tauta keliolika metų geria iš purvinos valdininkų korupcijos ir kvailų televizijos šou bei žurnalistinių tyrimų balos. Tai ir pavirto... Kuo?

Atrodo, daugumai lietuvių būtų geriausias modelis, jeigu Lietuva taptų vienu dideliu supermarketu. Ten įkurtum kambarėlius gyvenimui, kokį verslą, kur žmonės dirbtų už šešis šimtus, vietoje paliktų savo uždirbtus pinigus, kartą per savaitę pasižiūrėtų filmą ar nueitų pačiaužyti. Svarbiausia, kad visi būtų pasirašę sutartis ten gyventi iki gyvos galvos, kiaurą parą besiklausydami garsiosios mantros: „Dirbk, pirk, mirk.“ Viskas būtų kaip George Orwell romane „1984 metai“. Laimė, kad tai, kas aprašyta šioje knygoje (o romaną G. Orwell parašė gan seniai – 1949 m.), netapo realybe. Nei A. Hitleris, nei J. Stalinas, nei joks kitas diktatorius netapo tuo baisiuoju knygoje aprašytu Didžiuoju Broliu. Sovietmečio disidentams George Orwell kūriniai prilygo Biblijai. Juo tikėjo visi, net ir tie, kurie neturėjo progos perskaityti bent vieną jo knygą. Inteligentai stebėjosi, kaip niekada Sovietų Sąjungoje nesilankęs anglas sugebėjo taip puikiai atskleisti žvėriškas komunizmo užmačias sunaikinti žmogaus asmenybę. O komunistai manė, kad rašytojas taip pašiepia visas baisiąsias kapitalizmo ydas. Na, o dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po 1984-ųjų, ir dviem dešimtmečiams po Sovietų Sąjungos žlugimo, akivaizdu, jog George Orwell rašė ne apie komunizmą ar kapitalizmą konkrečiai, bet apie kiekvieną žmogaus teises paminantį režimą.

Kokių  reklamų šiandien mieste daugiausiai? Ogi – „Išpardavimas“. Kieno išpardavimas? Atpigintų prekių? O gal automobilių  užteršto oro, kičo, blausių žvilgsnių, liūdnų veidų? Parduodama viskas, kas išstumia iš galvos bet kokią mintį, jausmą, norima, kad neliktų nieko, apie ką reikėtų galvoti, kuo reikėtų rūpintis, išskyrus tuo, kur arčiausiai galima nusipirkti butelį alaus. Aplink kaugės raudonų dešrų ir iki lubų kylančios porcelianinių lėkščių piramidės. Žmonės pamilo išpardavimą, investicijas, daugiaaukščius stiklo biurus, automobilių kamščius... Iš kur tas žmonių pasidavimas materijos ir gaivalo šėlsmui? Žmogus nejučiomis tampa pinigų naudotoju ir malonumų vergu. O manipuliuojantys pinigais, atrodo, žmonėms juos duoda tik tam, kad jie vėl kuo greičiau sugrįžtų į tų manipuliuotojų kišenes. Pamiršti tokie žodžiai kaip dailus, gražus, grakštus, sumanus, mandagus ar inteligentiškas... Šiandienos pilietis iškart atsakys, girdi, koks kvailys gali atsisakyti malonumų. Vidutinio lietuvio mentalitetas lemia tarsi atsitiktinius, bet iš tikrųjų dėsningus prioritetus, ne vien žvejybos, šašlykų ir alkoholio, bet ir visuomenės lyderių pasirinkimus. Viskas pateisinama magišku žodžiu – rinka. Gi iš to, kaip žmonės gyvena, ilsisi ir leidžia laisvalaikį, galima spręsti apie pačią visuomenę, jos brandą ir potenciją tęsti savo būvį, išlikti. Seniau mus žemino politinė ideologija, dabar – finansinė. Jeigu kokioje anketoje tektų atsakinėti, ar norime šiame pasaulyje nelaimingais būti su pinigais ar be jų, norėdami išlikti orūs, atsakytume, jog pinigai laimės neteikia, bet realiame gyvenime, be abejo, rinktumėmės pirmąjį variantą

 Nors galima prie reikalo prieiti ir kitu kampu. Pavyzdžiui, sakyti, kad „šopingas“ yra žaviausias užsiėmimas, kokį tik žmonija per visą savo istoriją sumąstė. Jau nebepamenu, kas taikliai tai pavadino ciniškojo grožio ir blizgučių harmonijos pasauliu. Stiklas, plastikas, metalas ir pažangos kvapas. Dar sako, geriausia atsidurti tokiojee nuostabioje vietoje, kai tavo skrandyje jau yra kokie 0.3 l stipraus alkoholio. Būtent tada tavo sąmonė atgauna vaikišką tyrumą ir sugebėjimą džiaugtis aštriais spalvų deriniais bei nuolatinės šventės atmosfera. Skaičiau apie supermarketų lankytojų veidus. Gal kas šia tema parašys net atskirą studiją? Kokie gražiai rožiniai čia besisukinėjančiųjų skruostukai, it prezervatyvų lateksas. Spalva ypač tinkanti prie bulvių traškučių ir kolos. Kas gali paneigti, jog jeigu Žemėje tik gali būti rojus, jis supermarkete. Tiesa, tik tokia smulkmena - jis mokamas.

- Daktare, pasakykite nuoširdžiai, kas man yra?- klausinėja daili, prabangiai apsirengusi mergina.

- Jūs visiškai sveika.

- Bet kodėl tada taip baisiai jaučiuosi? Iš kur šis abejingumas, nuovargis? Turime didelį namą, puikų automobilį, mane ką tik paaukštino. Kodėl gi esu nelaiminga?

Šis negalavimas Vakarų pasaulyje pramintas „afluencijos“ gripu („affluence“  – prabanga, turtai), pagal analogiją su „influence“. Lyg ir galėtumėte leisti sau viską, žinoma, sveiko proto ribose, bet... kažko trūksta. Prekyboje pasirodo naujas daiktas, kuris, kaip reklamuojama, suteiks jums jaunystės, seksualumo, laimės... Ir štai tas daiktas jūsų rankose, o kur laimė? Čechovo kūriniuose atsikartojanti scena. Verandoje sėdi gražiai apsirėdę ponai, stalas lūžta nuo valgių ir gėrimų, bet vienas iš jų, deja, prasitaria: „Skučno, gospoda!“ (Liūdna, ponai!).

Bet vienas dalykas, kuo bent man supermarketai tikrai patinka, yra tai, kad jie įrodo, jog žvaigždžių Lietuvoje nėra. Yra tik žmonės, nes tikros žvaigždės neapsiperka supermarketuose. Juk malonu tikram lietuviui pamatyti supermarkete Butkutę, besistumiančią ratelius, prikrautus kiaušinių, majonezo ir vyno butelių. Daugiau teigiamų reiškinių supermarketuose neįžvelgiu. Sako, moterys supermarketuose jaučiasi geriau negu vyrai. Kasmet Didžiojoje Britanijoje atliekami žmonių apsipirkimo įpročių tyrimai parodė, kad stipriajai lyčiai prekybos centruose padidėja kraujospūdis, svaigsta galva, pykina, ima skaudėti nugarą. Kai kurie netgi jaučia paniką arba balansuoja prie isterijos ribos. Stresą vyrams sukelia klaidžiojimas po jiems nesuprantamas teritorijas neturint aiškaus tikslo. Blogiausia, kad supermarketas tampa kone vienintele bendra šeimos „pramoga“.

Supermarketuose mus supa daiktų jūra, kuri pamažu persikelia į mūsų namus, butus ir kambarius, kurie tampa kaip maži supermarketai ir toje daiktų perpildytoje erdvėje nebėra vietos mūsų žvilgsniams, sieloms, mūsų mintims... Jau kažkuris iš didžiųjų yra pastebėjęs, jog kiek daug pasauly pagaminama tuščių, nereikalingų ir menkaverčių, vienadienių daiktų, kurie yra tuštesni už tuščiausią tuštumą.

1883 m. garsus prancūzų rašytojas Emilis Zolia savo romane „Moterų  laimė“ labai tiksliai aprašė ligą, kuri truputį daugiau nei po šimto metų medicinoje buvo įvardyta kaip „parduotuvių liga“ – šopoholizmas, šopomanija. Ilgalaikiai tyrimai leido mokslininkams padaryti įdomią išvadą, kad ši liga nevargina Rytų tautų – tai Vakarų visuomenės yda. Rytiečius veikiausiai apsaugo jiems būdinga išmintis ir gebėjimas taupyti. O štai Amerikoje buvo toks atvejis, kai moteris išėjo apsipirkti ir negrįžo, jos artimieji paskelbė paiešką, bet pražuvėlė parsirado pati, kai tik užsidarė visos parduotuvės – pasirodo, moteris visą dieną vaikščiojo po parduotuves.

Skaičiau, kad Jungtinėje Karalystėje įvyko jau antras atvejis, kai žuvo pirkimo manija sergantis šalies gyventojas. Kaip pranešė britų policija, nuosavame name Mančesterio priemiestyje, Stokporte, aptiktas 77-erių metų Džoanos Kenein kūnas. Moteris buvo gyva palaidota po neišpakuotų pirkinių krūva. Nedideliame moters būste jau beveik nebebuvo vietos gyventi - visos patalpos buvo užverstos 16 metų pirktomis ir net neišpakuotomis elektros prekėmis, lagaminais su drabužiais ir įvairiais papuošalais. Pensininkės kūnas buvo aptiktas po to, kai ji neatvyko sutartu laiku pas savo gydytoją. Kiek anksčiau iš troškulio, užgriuvus prekių krūvai, savo name Brugtone žuvo 74-metis Gordonas Stiuartas.

Ar pastebėjote, kad televizijos serialų herojai vis leidžia pinigus kavinėse, vis kažką perka prekybos centruose. „Siaubas, o ne diena! Neištversiu, jei ko nors nenusipirksiu...” - tikriausiai esame girdėję darbe, bare ar gatvėje.

Jau XIX a. viduryje Amerikoje protingos galvos suprato siauro asortimento parduotuvių  neigiamas puses ir ėmė kurti universalines parduotuves, kuriose prekiavo maisto ir namų apyvokos prekėmis. O XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėti statyti pirmieji prekybos centrai. Juose prekių asortimentas buvo dar platesnis. Taigi šiandien didelio dėmesio susilaukiantys prekybos gigantai turi savo netrumpą istoriją. Lietuvoje pirmieji centrai išdygo prieš 20 metų. Tačiau prognozuojama, kad 2010 m. Lietuva pagal prekybos centrų plėtrą peršoks ES vidurkį (kaip Šiauliai su prekybos centrais jau peršoko Lietuvos vidurkį). Didieji prekybos centrai apyvartą per metus skaičiuoja milijonais. Milžiniškas pelnas leidžia sparčiai dauginti jų skaičių. Antai 2000 m. švedai atidarė pirmą Rimi „supermarketą“ mūsų šalyje, o šiandien jau turime per 50 šio tinklo parduotuvių. 1991 m. trys broliai belgai pradėjo Lietuvoje kurti „Iki“ prekybos centrus. Dabar jų Lietuvoje ir Latvijoje daugiau nei 200.

Kas tikrieji supermarketų ignoruotojai? Mano galva, tai bohemos atstovai. Bohema - miesto reiškinys, susijęs su XIX a. pabaigos-XX a. pirmosios pusės Vakarų Europos urbanizacija. Kai kas bohemai priskiria anuometinius hipius. Tiesos tame yra. Paprastai mąstant atrodo, kad hipių judėjimas lyg ir turėjo gimti Sovietų Sąjungoje: visi jautėme, kad esame nelaisvi, sukaustyti įvairių apribojimų. Tačiau šis judėjimas gimė Vakaruose, kur, atrodė, pakako laisvės ir veikė supermarketų rojai. Šio judėjimo pradininkai daugiausiai buvo turtingų tėvų vaikai, o socialistiniame pasaulyje (vadinamojoje Rytų Europoje) šiam judėjimui priklausė partinių lyderių atžalos.

Kur tie „prarastosios kartos“ poetai, dailininkai ir fotografai, „Ingos“ ar bent „Suopio“ lankytojai? Kiek bohemiškos dvasios į mūsų miestą atnešė iš Vilniaus po studijų dailės institute atvažiavę dailininkai E. Juchnevičius ir S. Prancuitis, Šiauliuose bent laikinai atsiradęs Tomas Venclova, o kiek vėliau visa konservatorijos aktorių laida. Kokia ori būdavo S. Bareikio ar S. Jakubausko laikysena, kai jie ryte kokioje kavinėje užsisakydavo alaus, vyno ar brendžio. Neseniai prie miesto teatro prisijungė dar vienas aktorių kursas, bent jau jo dalis, bet ano šėlsmo nebeatgaivino. Pasirodo jie kartais kokioje televizijos laidoje, bet pakalba tik apie tai, su kuo gyvena ir kaip veda ūkį. Bohemos būstinės buvo uždarytos, privatizuotos. Bohemos žmonės subrendo, surimtėjo, pavargo, išmirė. Aišku, bohema tai - ne penki paupyje geriantys alkoholikai, o žmonės, griaunantys stereotipus ir keliantys gyvenimo karteles.

Čia jau nekalbu apie didįjį pasaulį, kur buvo „rolingai“ ar Bobas Dylanas. Pastarasis pavydėjo „rolingų“ „Satisfaction“ ir mėgo kartoti: „Tai aš galėjau ją sukurti“. Visos kartos problemą atspindėjo trys žodžiai: „Negaliu aš pasitenkint“.

Šiandien likusi tik pigi bohemos iliuzija. Tu surūkai cigaretę. Išgeri pusę butelio pigaus vyno. Tiesiai iš kakliuko. Tikėtina - lengvai apgirsti. Vakarop iškeliauji bastytis po „meniškos“ atmosferos vakarėlius ar trauki į Bliuzo naktis, trokšti aplankyti visas pasaulio meno galerijas, žiūrėti snobo kiną, kitą rytą (ką ten rytą, kai jau veik pietūs), kurioje lauko kavinukėje gerti ekspreso… Tiek belikę iš anos bohemos. Kopijavimas. O kartais, laistant šiltnamyje agurkus, tik pamąstymai apie tai.

Sako, gyvenimas viską sustato į vietas – jei pats žmogus nesugeba nuo šių monstrų, tai yra supermarketų, išsigelbėti, jį  išgelbės krizė. O ar iš supermarketų nelaisvės žmogų dar gali išplėšti kultūra? „Kultūra? Fu! Tai prekė, kurią jie labiausiai nori parduoti – ji verčia manyti, kad reikalingos visos likusios“ (iš Marilyn Monroe priešmirtinio laiško). „Išgirdusi žodį „kultūra“, traukiu piniginę“ (Ayn Rand aiškina, kaip ėmė kilti visuomenėje).

Barsukas (tėvas) nusipirko mersą. Barsukienė (motina):

- Tėvai, pavežk vaiką į mokyklą! 

- Gerai.

Sūnus sėda su knygų kuprine...

Tėvas Barsukas:

- Palauk! O kam knygos?

Sūnus Barsukas:

- Taigi į  mokyklą...

Tėvas:

- Ir taip sunku vežti. Dar tos knygos!

Kodėl mūsų miestuose tuščios centrinės gatvės, o pilni supermarketai? Žmonės arba namie, arba prekybos centre. Tūlas pasakys: „Man smagu apsipirkus supermarkete sėdėt namie, ir visai ne prie televizoriaus, bet draugų kompanijoj - užsikuriam židinį, geriam vyną, šnekučiuojamės apie politiką, kiną, žiūrim filmus ir man gerai, man neaktualu ir neįdomu pažiūrėt į kitus ir save parodyt išėjus iš namų, nes aš – iš Šiaulių.“

„Veiksmo mieste mažai, aktyvių žmonių nebeliko“, – guodžiasi bičiulis. „Pats būk aktyvus“, – atsakau jam, juolab kad prisimenu anksčiau jį tokį buvus. Visur jis reiškėsi. Net ir mokyklos dramos būrelyje. Vaidino jis Timūrą (vyresnieji, be abejo, pamena Timūrą ir jo būrį). „Jei patys nieko nedarysime, niekas už mus nepadarys“, – konstatuoju.

Baigti šį tekstą norėtųsi optimistiškiau, gal net ne apie pačius supermarketus, kiek apie mielesnius poslinkius gyvenime bei mieste.

Antai ėjau Tilžės gatve pro Darbo biržą. Prie šaligatvį nuo gatvės skiriančios grandinės žmogus buvo prisirišęs dviratį. Apskritai dviratininkai dviračių mieste, juk taip dar visai neseniai Šiauliai buvo tituluojami, neturėtų stebinti. Pajutau didžiulę pagarbą iš biržos pastato išėjusiam vyriškiui, atsirišančiam dviratį. Net kaip kitaip atvykti į Darbo biržą? Nejau taksi? O ir autobusu be bilietėlio neatvyksi. Manau, ant dviračių turėtų sėsti biurų darbuotojai, tai yra tikroji vidurinioji klasė. Mes, kaip ir visi vakariečiai, pagaliau turėtume suvokti - dviratis, o ne automobilis, yra tikroji vidutinio dydžio miesto transporto priemonė. Ir sveika, ir ekologiška, ir stereotipiškai europietiška-miestietiška. Atsirastų daugiau dviratininkų, pėstieji atprastų vaikščioti dviračių takais, nors dabar tokie beveik ir nebežymimi.

Kokį  linksmą anekdotą parinkti tekstui apie supermarketus? Gal šį, trumputį?

- Klausyk, o kodėl tu už mano mersą sumokėjai? Manai, aš biednas?

- Ne... Tu gi už kavą mokėjai!
Į viršų