Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Įspūdinga žalia tvora iš tolo traukia akį, o arčiau priėjus - nustebina. Tvora ne žalių krūmų, ne vijoklių, o... pupelių: jau kai kur matosi ankštys, kai kur - dar kekės raudonų žiedų.

Vadinamosiomis šparaginėmis (teisingiau - vadinti vijoklinėmis) pupelėmis vasarop jau dešimt metų apsėja vielos tinklo tvorą šiaulietė  Antanina, nes viena, pupelės turi kur vyniotis, kabintis, o kita - taip gražiau.

Ir iš  tiesų labai graži tvora. Ir naudinga: ir kiaurai nieko nesimato, ir karčių nereikia smaigstyti. O vijoklinės pupelės juk ir dar tokios skanios.

Gal todėl jau bent keturis tūkstančius metų įvairios pupelės auginamos visose pasaulio šalyse ir mėgstamos, nes yra labai maistingos, baltymais galinčios varžytis su mėsa, o kartu ir dietinės.

Daugelio pupelių  valgomos jaunos ankštys arba jos marinuojamos, šaldomos žiemai, o subrendusios pupelės išgvildenamos ir džiovinamos, ir iškart naudojamos. Tiesa, džiovintas pupeles reikia ilgai mirkyti prieš pradedant patiekalus ruošti, bet kita vertus, todėl džiovintos pupelės tinkamai laikomos net po poros metų gali tikti maistui ir net neprarasti daigumo.

O dar pupelės labai gražios: ir patys vaisiai, kurie būna įvairiausių spalvų  - nuo baltų iki sodriai raudonų, violetinių, nuo vienspalvių iki taškuotų, ir jų žiedai, kurie irgi būna tokių pat spalvų, ir ankštys - nuo beveik baltų, gelsvų iki sodriai žalių, net raudonų, ir gaivi lapų žaluma.

Ką jau bekalbėti apie įvairiausių formų pupelių stiebus: vieni žemi - tai vadinamosios prancūziškos arba daržinės pupelės, kiti žeme šliaužia, treti vyniojasi apie atramas iki trijų metrų. Pupelės būna krūminės, krūminės su besisukančiomis viršūnėlėmis, pusiau vijoklinės ir vijoklinės.

Todėl nenuostabu, kad gana ilgai vijoklines pupeles anglai augino tik dekoratyviniais tikslais: darė įvairiausių formų atramas, želdino, o paskui jomis kaip daržų ir sodų puošmenomis gėrėjosi. Ne taip, kaip gurmanai prancūzai, kurie labiau mėgo ir mėgsta žemaūges pupeles, nes jos užima mažiau vietos, reikalauja mažiau laistymo, nors ne taip gražiai žydi ir ne taip greit jų vaisiais galima gardžiuotis kaip vijoklinių.    

Beje, vijoklinės pupelės gerai auga šiltnamiuose, nes yra ne tik savidulkės, bet ir mėgsta šilumą: į atvirą dirvą jos sėjamos tik praėjus šalnų pavojui.

Taigi jei nuspręstumėte auginti pupeles šiltnamiuose, vazonuose, būtų galima pabandyti įvairesnių veislių. Pavyzdžiui, italų, graikų auginamų  kavos pupelių, kurios dar vadinamos plačiosiomis arba arklinėmis pupelėmis. Arba Limos pupelių, ypač mėgstamų perujiečių: jos gliaudomos tik prieš pat gaminant patiekalą, o sudžiovintos ar sušaldytos valgomos kaip atskiras patiekalas. Arba sojos pupelių...

Tačiau kur ir kokias pupeles beaugintumėte - vijoklines ar ne - džiaugsis ir jūsų akys, ir skrandis.  

Ponios Antaninos vijoklinėmis pupelėmis apsodinta tvora dabar žalut žalutėlė  su kekėmis gelsvų ankščių, o dar prieš dvi savaites nuo žiedų ji buvo labiau raudona nei žalia.


Į viršų