facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Išlakus ąžuolas - gražiausias Gražbylės Venclauskaitės ir Stanislovo Rumšo augalas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulietis pensininkas Stanislovas Rumšas yra tiesiog įsimylėjęs ąžuolus - nuo pat senų laikų. Todėl ir sodina juos apie keturiasdešimt metų savo iniciatyva, savo malonumui. Kiek jų yra pasodinęs ir kiek išaugo, nė pats nebesuskaičiuoja, o gražiausiuoju iš jų ąžuolų mylėtojas įvardija pasodintąjį Venclauskių namo kieme...

Nuo vaikystės traukė  ąžuolų paslaptis

Stanislovas Rumšas sako, kad iš pat vaikystės jautė didelę meilę gamtai, o ypač ąžuolams, kurie  imponavo amžinybe, paslaptimi. „Klausdavau mamos, kada tas ąžuolas prie namų sodintas, - prisimena ponas Stanislovas, - o ji  atsakydavo: ai, kada atitekėjau, jis jau toks buvo didelis - jam ne mažiau kaip pusantro šimto metų. Pagalvodavau: Dieve mano, vadinasi, tas ąžuolas atsimena baudžiavos laikus, tai štai kas galėtų istorijų pripasakoti...“

Vaikystėje Stanislovas Rumšas girdėjo ir daug pasakų, sakmių  apie ąžuolus: ten vaidendavęsi, ten ir plėšikai lobius slėpdavę.

Patiko ąžuolai ir savo grožiu - ilgai žaliuoja, ir galingumu. O kur dar ąžuolo medienos nauda. Juk iš jų gražius baldus žmonės daręsi, senais laikais ir laivus statę iš ąžuolinių lentų. Visada ąžuolo mediena buvo ir viena iš vertingiausių, ir brangiausių.

„Visą laiką žavėjausi ąžuolais ir dažnai pagalvodavau: o kas juos sodino, kokiomis progomis, - sako dabar pensininkas.-  Ir vis turėjau slaptą mintį: va, jei man kokioje gražioje vietoje ąžuoliuką pasodinus... Tačiau gyvenimas buvo toks, nepasakysi, kad sėslus: gyvenau tai Klaipėdoje, tai Šilutėje, tai Šilalėje, kol penkiasdešimčiai metų apsistojau Šiauliuose - visam likusiam gyvenimui...“

Nuo proginių  ąžuoliukų iki alėjos

O Šiauliuose pirmasis ąžuolus pradėjo sodinti muziejininkas Vincas Vaitiekūnas - pasodino naujajame parke prie Žemaitės gatvės kelis Žemaitijos rašytojams: Motiejui Valančiui, Simonui Daukantui, Šatrijos Raganai ir kitiems.

Tada šalia kelis pasodino ir Stanislovas Rumšas: vieną - sau, kitą - dailininkui Antanui Krištopaičiui, nutapiusiam visus Lietuvos senuosius ąžuolus, trečią - ąžuolų sodintojui ir muziejininkui Vincui Vaitiekūnui, o šalia ir ievą - rašytojai Ievai Simonaitytei.

Daug ąžuolų pasodino Šiauliuose Stanislovas Rumšas, dažnai - proginių: imdavo ir niekieno neraginamas atsinešdavo ąžuoliukų, kastuvą ir prie įstaigos, švenčiančios kokį jubiliejų ar kitą šventę mininčios, pasodindavo.

Taip veši jo sodinti ąžuolai ir Šiaulių universiteto kiemelyje, ir prie „Šiaulių  naujienų“ redakcijos, ir prie buvusio „Elnio“ fabriko... Auga ir ne tik Šiauliuose, bet ir daug kur Lietuvoje: Vilniuje, Bitėnuose Martyno Jankaus parke, Veliuonoje. Ir visi skirti kokiai progai ar garsiems kultūros veikėjams atminti.

Gal tų proginių  ąžuoliukų dauguma šiauliečių ir nebepastebi: atrodo, lyg visada šie dailūs medžiai tose vietose augę, bet visi tikrai atkreipia dėmesį važiuodami į Rėkyvą Bačiūnų gatve dešinėje kelio pusėje į visą juostą nuostabių ąžuolų - jau suaugusių. Tik niekas ar beveik niekas nebeprisimena, kas juos pasodino. O pasodino Stanislovas Rumšas 1970 metų rudenį - savo iniciatyva, vienas pats, niekieno nepadedamas, kartu ir niekieno netrukdomas.

„Kol nebuvo kolektyvinių sodų, praktiškai neturėjau galimybių ąžuolų sodinti, - apie keturiasdešimties metų senumo laikus pasakoja Stanislovas Rumšas. - O kai atsirado, tai tarp Bačiūnų gatvės ir sodų susidariusioje žaliojoje juostoje, kur augo suvargę uosiukai,  ir pradėjau sodinti. Kai sodinau, sodininkai šaipėsi: kam tau tas vargas, juk nesulauksi, kol užaugs, o dabar tie patys sodininkai ąžuolais džiaugiasi ir didžiuojasi: oi kokie gražūs mūsų ąžuolai... Per šimto ąžuoliukų juosta tęsiasi maždaug vieną kilometrą ir savo kamienais yra gal tik šiek tiek plonesni už mane... Dabar, pagalvoju, reikėtų ir antrapus pasodinti, bet tikriausiai gatvę platins, tai jau tik tada“.

Ąžuoliukas ir rankinukas

Iš daugybės savo pasodintųjų  ąžuolų Stanislovas Rumšas išskyrė tik vieną kaip gražiausiąjį -  pasodintą „Aušros“ muziejaus Venclauskių rūmų kieme kartu su Gražbyle Venclauskaite maždaug prieš dvidešimt metų.

Nors ir prieš dvidešimt metų metų viskas vyko ąžuolų mylėtojas vis dar puikiai prisimena iki smulkiausių detalių tą dieną:  „Išėjęs į pensiją dar dirbau muziejuje, Venclauskių  namuose, prižiūrėtoju, o tuo laiku Gražbylė Venclauskaitė  ruošėsi palikti Lietuvą - važiuoti pas seserį Danutę į Ameriką. Kadangi muziejuje mane žinojo esant ąžuolų mėgėją, tai ir pasiūlė: “Žinai ką, Rumšai? Reikia ta proga pasodinti ąžuoliuką Venclauskių atminimui“.

Aš sutikau. Muziejuje davė pusę laisvos dienos nueiti į mišką prie „Pušelės“ - vietos man buvo žinomos, nes kada ten beidavau, visada pasiimdavau peilį, kad šalia ąžuoliukų augančius karkliukus, drebulaites apgenėčiau ir ąžuoliukų apatines šakas apipjaučiau, jog susiformuotų gražus  vainikas.

Taigi parnešiau į Venclauskių namų kiemą, kur jau buvo duobė iškasta, gražų ąžuoliuką. O tuo metu muziejuje jau buvo surežisuota, kad ateitų ir Gražbylė Venclauskaitė. Įeinu į kiemą su ąžuoliuku, įeina ir Venclauskaitė su visa muziejaus administracija.

Paprastai, kai kur sodinami ąžuoliukai, tai juos sodina įstaigos vadovas, o šiuo atveju pagalvojome, kad vertėtų šį darbą perduoti pačiai Gražbylei Venclauskaitei.

Bet Venclauskaitė buvo tokį didelį rankinuką atsinešusi su visu turtu - doleriais ar rubliais, gal ir kokiais aukso žiedais. Aš šalia jos stovėdamas ir sakau: „Leiskite, palaikysiu jūsų rankinuką, kol sodinsite, juk žemę kelti reikia abiem rankomis“. Venclauskaitė su dideliu nenoru man padavė tą savo ridikiulį, porą žiupsnių žemės įmetė kastuvu ir vėl atsiėmė savo turtą.

Tai va, šis ąžuoliukas prigijo, o kadangi dar miške buvo apgenėtas, savo vainiku, ko gero, yra  pats gražiausias...“

Nuotrauka po dvidešimties metų

Apie gražiausiąjį savo ąžuoliuką Stanislovas Rumšas papasakojo atėjęs į  „Šiaulių naujienų“ redakciją, tad nusprendėme negaišdami laiko pasiūlyti šalia Venclauskių ąžuolo, sodinto prieš beveik dvidešimt metų, nufotografuoti visus pagrindinius šio įvykio dalyvius: poną Stanislovą ir ponią Gražbylę - tegul ir be garsiojo rankinuko (du dešimtmečius moterys paprastai tų pačių aksesuarų nenešioja).

Skambiname Šiaulių miesto garbės pilietei, advokatei Gražbylei Venclauskaitei: taip ir taip, ar nesutiktumėte prie ąžuoliuko nusifotografuoti su Stanislovu Rumšu, mes jus redakcijos mašina iki Venclauskių namų nuvežtume, o paskui atgal į namus parvežtume...

Gražbylė Venclauskaitė  tuoj pat atsakė puikiai ir ąžuoliuką, ir Rumšą, ir tą  įvykį atsimenanti - mielai sutikanti, tik: „Nereikia manęs vežti - aš ir pėsčia per dvidešimt minučių ten nueisiu. Jūs patys važiuokite...“ 

Tęsiasi konkursas „Mano gražiausias augalas” visiems augalų augintojams: gėlininkams, daržininkams, sodininkams. Skambinkite telefonu 52 38 40, rašykite, siųskite nuotraukas el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., jei pražydo jūsų gėlė, jei išauginote gražų kopūstą, jei jūsų senelio sodintas kaštonas vis dar brandina vaisius. Papasakokite jūsų gražiausiojo augalo istoriją, mes ją išspausdinsime antradieniais ir kartą per mėnesį apdovanosime konkurso laimėtoją. Rugsėjo mėnesio konkurso nugalėtojui - Aušros Žvirblienės sudaryta knyga „Liaudies medicinos patirtis”. 



Į viršų