Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulietė menininkė Edita Sūdžiūtė savo namuose augina įvairias gėles, įvairius augalus, nes kaip pati sako, pagal zodiaką yra Jautis, kuris priklauso žemės stichijai, todėl ir mėgsta po ją pasikapstyti. Ir augalai pas ją tarpsta, o paklausta, kurį iš augalų išskirtų kaip patį patį įdomiausią, Edita parodo ant palangės svetainėje išsiraizgiusį jeronimą – kvapiąją pelargoniją.

 

Pasirodo, mėgsta šį jau senokai mūsų gėlininkų primirštą augalą dėl trijų priežasčių. Pirma – jis yra prieš kelerius metus jai dovanotas išmintingųjų žolininkių. Antra – yra dekoratyvus ir puikiai dera prie bet kokio stiliaus interjero. O trečia, jeronimas yra vaistas nuo įvairiausių ligų, pagelbėjęs ir jai, kai besilaukdama negalėjo vartoti jokių vaistų.

 

Tačiau apie viską iš eilės. Jeronimas yra tik viena iš daugybės pelargonijos rūšių, kurių tėvynė yra Pietų Afrika. Ten savaime auga apie 350 pelargonijų rūšių, bet kitose šalyse dažniausiai prekiaujama tik kultūrinėmis jų veislėmis, nes pelargonijos auginamos kaip vienmetės gėlės balkonams ir gėlynams. 

Puošniausius žiedus išaugina didžiažiedės pelargonijos, vadinamos ir karališkosiomis, o pačios nereikliausios priežiūros yra juostuotosios, kurios visą vasarą žydi stambiais baltų, rausvų, raudonų atspalvių paprastais ir pilnaviduriais žiedais. Beje, yra margalapių veislių, o skydalapės pelargonijos stiebai nusvyra iki 1,5 metro.

 

Pelargonijos geriausiai auga saulėtoje vietoje lauke arba gerai vėdinamoje patalpoje. Jas pavasarį ir vasarą reikia laistyti gausiai, bet vandens padėkliuke palikti negalima, kartą per savaitę tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis. 

 

Prieš šalnas pelargonijas reikia, nugenėjus per ilgas šakas, įnešti į vėsią patalpą, nes šios gėlės geriausiai žiemoja apie 10 °C temperatūros šviesioje patalpoje. Laistyti - labai saikingai, tik kad neperdžiūtų žemė. 

 

Pavasarį, pasirodžius naujiems ūgliams, pelargonijos laikomos šiltesnėje patalpoje ir gausiau laistomos bei pradedamos tręšti. O kad krūmeliai būtų gražios formos, juos būtina vėl nugenėti ir persodinti į purią kompostinę žemę.

 

Šiaip įprasta, kad Lietuvoje namuose dar mūsų seneliai ir proseneliai augino tik dvi pelargonijų rūšis: kvapiąją (jeronimą) ir zoninę, kurios skleidžia stiprų kvapą – lakias biologiškai veiklias medžiagas fitocidus.  O fitocidai mažina nervinę įtampą, stresą, nuovargį, reguliuoja kraujagyslių veiklą, turi antibakterinių ir antivirusinių savybių, kurias lemia veiklusis komponentas – geraniolas. 

 

Eterinis pelargonijos aliejus pasižymi stipriomis antibakterinėmis savybėmis, mažina uždegimą, todėl šiltu vandeniu su keliais lašais eterinio aliejaus patariama skalauti gerklę sergant faringitu, tonzilitu ir kitomis burnos (atsiradus opelių), gerklės, odos ligomis. 

 

Užplikius saują pelargonijų lapų ir šviežių ūglių verdančiu vandeniu, po dešimties minučių nukoštą skystį galima supilti į vonią – tai padės atsipalaiduoti, pagerinti nuotaiką, sumažinti depresiją.

 

Nudegintą odą patepti rekomenduojama kelių lašų pelargonijų ir levandų eterinių aliejų mišiniu arba šiuo mišiniu sudrėkintą marlės gabaliuką (laikyti iki dviejų parų). Beje, šiuo mišiniu įtrynus plaukus ir galvos odą atsikratoma utėlių.

 

Sakoma, kad pelargonijų eteriniu aliejumi galima gydyti viduriavimą ir dirgliojo žarnyno sindromą. O ausies uždegimą išgydyti dar paprasčiau – tereikia patrintą jeronimo lapelį įdėti į ausį, kaip ir nuo dantų skausmo – sutrintas lapelis prispaudžiamas prie dantenų.

 

Sergant radikulitu ar osteochondroze susmulkintų lapelių kompresas uždedamas ant skaudamų vietų nakčiai. Varginant kojų nagų ir odos grybeliui kasdien rekomenduojama ant pažeistos vietos uždėti tvarstį su pelargonijos lapu. Vienas lapelis, pridėtas prie riešo, normalizuoja arterinį kraujo spaudimą, pridėtas prie galvos padeda nuo galvos skausmo ir migrenos.

 

Be viso to, net pelargonijos (ar jeronimo) augalas, stovintis ant palangės, padeda užmigti ir valo patalpų orą.